Skausmingos tapatybės paieškos: ar tikrai baltarusiai „vagia“ Lietuvos istoriją?

2017-04-28 "Lietuvos žinios"

Ko­dėl pyks­ta­me ant bal­ta­ru­sių, kad jie sa­vi­na­si Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės is­to­ri­ją, o su ukrai­nie­čiais tuo klau­si­mu pui­kiai su­ta­ria­me? Anot is­to­ri­ko, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ro Ed­mun­do Gim­žaus­ko, ukrai­nie­čiai se­niai su­for­mu­la­vo ir įtvir­ti­no sa­vo vals­ty­bin­gu­mo idė­ją ir tau­tos iden­ti­te­tą, o tuo me­tu bal­ta­ru­siai šios idė­jos dar tik ieš­ko. O ieš­ko­da­mi sa­vo iden­ti­te­to pa­si­duo­da pa­gun­dai im­ti sa­vin­tis Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­ją.

– Is­to­ri­jos sa­vi­ni­mo­si ar­ba va­gys­tės są­vo­ka jau įsit­vir­ti­no lie­tu­vių są­mo­nė­je. Ne pa­slap­tis, daž­niau­siai tuo kal­ti­na­me kai­my­nus bal­ta­ru­sius. Ta­čiau ar aps­kri­tai ši są­vo­ka yra ti­kro­viš­ka? Kaip ga­li­ma pa­vog­ti is­to­ri­ją?

– Žiū­rint apie ko­kį lyg­me­nį kal­ba­me. Tar­ki­me, bui­ti­nia­me, mė­gė­jiš­ka­me lyg­me­ny­je tai ne­sun­ku. Ta­čiau jei žvelg­si­me pla­čiau, į po­li­ti­nį – vi­suo­me­ni­nį lyg­me­nį, tai jau bū­tų daug su­dė­tin­giau. Ti­krai ne pa­slap­tis, kad Bal­ta­ru­sių po­žiū­ris į LDK is­to­ri­ją yra, pa­va­din­ki­me, spe­ci­fi­nis.

Lie­tu­viai LDK po­li­ti­nės ir kul­tū­ri­nės rai­dos pa­vel­dą ver­ti­na, kaip mū­sų vals­ty­bin­gu­mo idė­jos pa­grin­dą ar­ba bent jau kaip su­de­da­mą­ją šios idė­jos da­lį. Čia ga­lė­tu­me pri­si­min­ti tru­pu­tį pri­mirš­tą bal­ta­ru­sių is­to­ri­ką Via­čes­la­vą No­se­vi­čių, ku­ris vie­na­me iš sa­vo dar­bų tei­gė, kad no­rint ver­tin­ti vals­ty­bės is­to­ri­ją, is­to­ri­kai tu­ri at­siž­velg­ti į vals­ty­bės idė­ją, ku­ri ga­li daug pa­aiš­kin­ti apie vals­ty­bės rai­dą ir ne­tgi jos at­ei­tį. V. No­se­vi­čius kaip tik pa­žy­mė­jo, kad šiuo­lai­ki­nei bal­ta­ru­sių tau­tai kaip tik ir trūks­ta to­kios vals­ty­bi­nės idė­jos.

Ne tik is­to­ri­kai, bet ir po­li­to­lo­gai šian­dien ban­do at­sa­ky­ti į su­dė­tin­gą klau­si­mą: kas gi iš tie­sų per fe­no­me­nas yra da­bar­ti­nė bal­ta­ru­sių vals­ty­bė?

– Kal­ba­me apie tau­tos ta­pa­ty­bės pa­ieš­kas?

– V. No­se­vi­čius iš­kė­lė teo­ri­ją, kad bal­ta­ru­siai su­si­for­ma­vo iš­skir­ti­nu­mo pri­nci­pu. Esą kai­my­nai „su­si­ran­kio­jo“ vi­są erd­vę ap­lin­kui, o li­ku­sio­je erd­vė­je kaip tik ir su­si­for­ma­vo bal­ta­ru­siai. Bet pa­čios vals­ty­bės idė­jos jiems trūks­ta.

Pa­vyz­džiui ukrai­nie­čių idė­ja yra ka­zo­kų vals­ty­bė, iš ku­rios jie sa­ve kil­di­na, teig­da­mi, kad 1918 me­tais, kad ir la­bai trum­pam, ta­čiau at­gi­mė bū­tent ta ka­zo­kų vals­ty­bė. Tai­gi ir ukrai­nie­čių vals­ty­bė yra tos idė­jos te­sė­ja. Anot ukrai­nie­čių is­to­ri­kų, jų tau­ta už­gi­mė XVII am­žiu­je, ko­vo­se prieš tur­kus ir ka­zo­kų su­ki­li­muo­se. Ši idė­ja pa­si­ro­dė pa­kan­ka­mai pa­tva­ri ir gy­vuo­ja li­gi šio­lei.

Bal­tru­siams to­kios idė­jos trū­ko. Tais pa­čiais 1918 me­tais, kur­da­mi sa­vo vals­ty­bę jie su­si­dū­rė su di­le­ma: kaip ver­tin­ti jų ar­ti­mus kai­my­nus – lie­tu­vius ir jų vals­ty­bin­gu­mą? Su ukrai­nie­čiais bal­ta­ru­siams taip ir ne­pa­vy­ko su­si­tar­ti dėl sie­nos, o štai su lie­tu­viais jie pa­mė­gi­no iš­kart de­rė­tis ne dėl sie­nos, o dėl bend­ros vals­ty­bės. Nau­jo­sios bal­ta­ru­sių vals­ty­bės kū­rė­jai sa­vo sie­nas „brė­žė“ pa­gal et­nog­ra­fi­nį Kars­kio že­mė­la­pį, va­di­na­si, jiems tu­rė­tų pri­klau­sy­ti ir Vil­nius. Pui­kiai su­vok­da­mi, kad lie­tu­vių pre­ten­zi­jos į sa­vo is­to­ri­nę sos­ti­nę yra ne ma­žiau rim­tos, bal­ta­ru­siai ieš­ko­jo ki­to bū­do, o bū­tent – bend­ros su lie­tu­viais vals­ty­bės.

– Kaip bal­ta­ru­siai įsi­vaiz­da­vo to­kią bend­rą vals­ty­bę?

– Jie ėmė­si spaus­ti Lie­tu­vos ta­ry­bą (ku­riai tuo me­tu taip pat rei­kė­jo są­jun­gi­nin­kų) de­rė­tis dėl bend­ros vals­ty­bės mo­de­lio. Vie­nas iš siū­lo­mų va­rian­tų bu­vo kur­ti nau­ją­ją vals­ty­bę LDK pa­grin­du. Su­nkiu jau­nai Lie­tu­vos vals­ty­bei lai­ko­tar­piu, 1918 – 1920 me­tais, lie­tu­viai mė­gi­no ieš­ko­ti komp­ro­mi­sų san­ty­kiuo­se su bal­ta­ru­siais, bet tęs­ti­nu­mo bend­ros vals­ty­bės idė­ja ne­tu­rė­jo. 1920 me­tais Lie­tu­va su­da­rė tai­kos su­tar­tį su so­vie­tų Ru­si­ja ir šia su­tar­ti­mi nu­žy­mė­tos sie­nos vi­siš­kai ne­ati­ti­ko bal­ta­ru­sių vil­čių. Pa­si­da­rė vi­siš­kai aiš­kus ir lie­tu­vių po­žiū­ris į tai, ko­kios vals­ty­bės no­ri jie – et­ni­nės lie­tu­vių vals­ty­bės.

– Skam­ba, lyg bal­ta­ru­siai vi­siš­kai na­tū­ra­liai sa­vo vals­ty­bę kil­di­no iš LDK ir taip pat na­tū­ra­liai žvel­gė ir bend­ros su lie­tu­viais vals­ty­bės pro­jek­tą.

– Bal­ta­ru­si­jos Liau­dies Res­pub­li­kos kū­rė­jai 1918 me­tais „po­pie­riu­je“ dek­la­ra­vo vals­ty­bės su­kū­ri­mą, ta­čiau pa­tys su­vo­kė, kad jiems trūks­ta vi­sus bal­ta­ru­sius su­vie­ny­ti ga­lin­čios idė­jos. Tuo pat me­tu jie ma­tė, kad lie­tu­viai to­kią idė­ją tu­ri. Tie­są sa­kant bal­ta­ru­siai ne­la­bai tu­rė­jo iš ko rink­tis, tai­gi, jie pa­mė­gi­no „pri­sip­lak­ti“ prie lie­tu­vių idė­jos.

Lie­tu­viai į šį pro­jek­tą žiū­rė­jo su tam ti­kra at­sar­ga: pui­kiai su­pras­ta, kad daug gau­ses­ni bal­ta­ru­siai il­gai­niui ga­li ab­sor­buo­ti lie­tu­vius. O ir bal­ta­ru­siai ne­slė­pė, kad jie bend­rą vals­ty­bę įsi­vaiz­da­vo, kaip dau­giau­siai bal­ta­ru­siš­ką.

– Ka­da bal­ta­ru­siai ima ak­cen­tuo­ti LDK is­to­ri­ją, kaip jų vals­ty­bin­gu­mo idė­ją?

– Žy­mus bal­ta­ru­sių vi­suo­me­nės vei­kė­jas Vac­lo­vas Las­taus­kis LDK ado­ra­ci­jos idė­jas sklei­dė dar 1910 me­tais. Be­je, da­rė tai ne kur nors ki­tur, o Vil­niu­je. Čia jis par­ašė ir iš­lei­do vei­ka­lą apie bal­ta­ru­sių tau­tos is­to­ri­ją ir nu­ro­dė jos Auk­so am­žių – XV – XVI am­žių LDK lai­ko­tar­pį. Šis lai­ko­tar­pis ak­cen­tuo­tas ir kaip ge­riau­si lai­kai bal­ta­ru­sių tau­tai: Pra­nciš­kus Sko­ri­na iš­lei­do pir­mą­ją spaus­din­tą kny­gą bal­ta­ru­sių kal­ba. Ži­no­ma, ir kan­ce­lia­ri­nę LDK kal­bą im­ta va­din­ti bal­ta­ru­sių. At­kreip­ki­me dė­me­sį, kad V. Las­taus­kio lai­kais bal­ta­ru­siai dar „nek­liu­dė“ Min­dau­go lai­kų Lie­tu­vos.

– Koks šiais lai­kais yra bal­ta­ru­sių is­to­ri­kų po­žiū­ris į LDK?

– Kaip jau mi­nė­jau, jei toks sa­vi­ni­ma­sis vyks­ta bui­ti­nia­me – kul­tū­ri­nia­me lyg­me­ny­je, di­de­lės bė­dos nė­ra. Prob­le­mos pra­si­de­da ta­da, kai LDK pa­li­ki­mą mė­gi­na­ma iš­nau­do­ti po­li­ti­niais tiks­lais. Prieš 10 – 20 me­tų Bal­ta­ru­si­jo­je bu­vo ga­na pa­pli­tu­si min­tis sa­vin­tis net ir LDK su­si­kū­ri­mo is­to­ri­ją. Esą ir Min­dau­gas ir ki­ti val­do­vai bu­vo bal­ta­ru­siais. Šios teo­ri­jos ša­li­nin­kai už­si­mo­jo sa­vin­tis pa­tį Lie­tu­vos var­dą. Anot jų, bu­vo bal­ta­ru­siš­ka Lie­tu­va, o „li­ku­si lie­tu­viš­ka“ jos da­lis – Že­mai­ti­ja. Ma­nau, kad to­kios įžval­gos taip pat ky­la iš mi­nė­to vals­ty­bi­nės idė­jos ne­tu­rė­ji­mo.

Vis­gi ši is­to­ri­nė kryp­tis nė­ra vy­rau­jan­ti da­bar­ti­nė­je Bal­ta­ru­si­jo­je. Ofi­cia­lus vals­ty­bės po­žiū­ris į LDK is­to­ri­ją ki­toks. Šiuo me­tu „o­fi­cia­lia­ja­me“ Bal­ta­ru­si­jos is­to­ri­jos moks­le ga­li­ma iš­skir­ti dvi sto­vyk­las – Mins­ko ir Bals­to­gės. Pa­sta­ro­ji mo­kyk­la yra la­biau va­ka­rie­tiš­ka, pa­na­šes­nė į mū­sų is­to­ri­jos moks­lą. To­dėl ir mū­sų is­to­ri­kai leng­viau ran­da bend­rą kal­bą su šios sto­vyk­los at­sto­vais. O ir iš­puo­lių prieš Lie­tu­vą šie is­to­ri­kai ne­ren­gia, bend­rau­ja­me nor­ma­liai.

Mins­ko is­to­ri­kų sto­vyk­la lai­ko­si ki­to­kio po­žiū­rio. Nors šiuos is­to­ri­kus taip pat ga­li­me drą­siai va­din­ti rim­tais moks­li­nin­kais, ta­čiau jie ven­gia pla­čių, api­bend­ri­nan­čių stu­di­jų apie LDK. Ma­nau, kad ir čia ta pa­ti prie­žas­tis – vals­ty­bi­nės idė­jos ne­bu­vi­mas. Žvel­giant į Mins­ko is­to­ri­kų dar­bą su­si­da­ro įspū­dis, kad tos idė­jos jie ėmė­si ieš­ko­ti ne LDK, o An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­ko­tar­py­je, bal­ta­ru­siu par­ti­za­nų ju­dė­ji­me. At­ro­do, kad to­kia idė­ja da­bar­ti­nei Bal­ta­ru­si­jos va­do­vy­bei yra ne tik pa­trauk­li, bet ir pa­to­gi, lei­džian­ti iš­veng­ti konf­lik­tų su kai­my­ni­nių ša­lių is­to­ri­kais. Be to, ir vi­suo­me­nė­je dar gy­va at­min­tis apie tuos lai­kus. Vi­sa se­nes­nė is­to­ri­ja kryp­tin­gai ak­cen­tuo­ja­ma la­bai ma­žai.

– To­kia Mins­ko is­to­ri­kų po­zi­ci­ja mums tu­rė­tų tik­ti? Ig­no­ruo­da­mi se­nes­nių lai­kų is­to­ri­ją jie nu­sto­ja sa­vin­tis LDK?

– Tam ti­kra pra­sme to­kia jų po­zi­ci­ja ga­li bū­ti lai­ko­ma mums par­an­kia. Nors Bal­ta­ru­si­jos pre­zi­den­tas ir va­di­na­mas „pas­ku­ti­niuo­ju Eu­ro­pos dik­ta­to­riu­mi“, su­gy­ve­na­me ga­nė­ti­nai ra­miai.

– Te­ko gir­dė­ti ir apie dar vie­ną sto­vyk­lą, tvir­ti­nan­čią, kad bal­ta­ru­siai yra ne sla­vai, o bal­tai ir sa­vin­tis jiems nie­ko ne­rei­kia, jiems tie­siog rei­kia „bū­ti“ lie­tu­viais.

– To­kius is­to­ri­kus grei­čiau­siai de­rė­tų lai­ky­ti mar­gi­na­li­ne gru­pe. Jie ma­tyt ga­li rem­tis iš­skir­ti­nai tik ar­cheo­lo­gi­ne me­džia­ga, ku­ri ga­lė­tų pa­tvir­tin­ti, kad da­bar­ti­nės Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­ja ti­krai pri­klau­so bal­tiš­ka­jam area­lui. Šia pra­sme jie tei­sūs. Iš tie­sų jie ga­li sėk­min­gai ieš­ko­ti „krau­jo ry­šio“ tarp mū­sų tau­tų. Bet to­kių is­to­ri­kų ti­krai nė­ra daug.

– Sa­ko­te, kad Mins­ko mo­kyk­la vals­ty­bės idė­jos ieš­ko An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kuo­se, bet juk ne­ga­li bū­ti taip, kad jie vi­siš­kai ne­ty­ri­nė­tų LDK epo­chos?

– Ne­ga­li sa­ky­ti, kad ne­ti­ria vi­siš­kai, bet da­ro tai se­kan­čiu bū­du: pa­si­ren­ka­ma itin siau­ra spe­ci­fi­nė te­ma ir par­ašo­mas ke­lių pus­la­pių moks­li­nis straips­nis, ne­pa­tei­kian­tis jo­kių gi­les­nių iš­va­dų. Ti­riant šį lai­ko­tar­pių, bal­ta­ru­sių is­to­ri­kai ne­ke­lia api­bend­ri­nan­čių ir sin­te­zuo­jan­čių įžval­gų.

Ži­no­ma, to­kia is­to­ri­nių ty­ri­mų pra­kti­ka ne­ten­ki­na vi­sų bal­ta­ru­sių is­to­ri­kų. Bū­ta mė­gi­ni­mų kur­ti tre­čią is­to­ri­kų mo­kyk­lą Gar­di­ne, ku­ri bū­tų lyg ir tar­pi­nin­ku tarp Mins­ko ir Bals­to­gės mo­kyk­lų. Ini­cia­ty­vą iš­kė­lė jau­nas is­to­ri­kas Aliak­sand­ras Smo­len­čiu­kas, daž­nai ap­si­lan­kan­tis ir Vil­niu­je, bend­rau­jan­tis su lie­tu­vių is­to­ri­kais. Kiek ži­nau jiems pa­vy­ko iš­leis­ti ke­le­tą so­li­des­nių vei­ka­lų, ta­čiau vė­liau su­si­dū­rė su val­džios spau­di­mu. Al­ter­na­ty­vus Mins­kui is­to­ri­kų cen­tras pa­si­ro­dė Bal­ta­ru­si­jo­je ne­pa­gei­dau­ja­mas.

– Ten­ka bend­rau­ti su pa­žįs­ta­mais ir Ukrai­no­je ir Bal­ta­ru­si­jo­je. Į akis kren­ta tas skir­tu­mas, kad ukrai­nie­čiai vie­na ver­tus sa­ko, kad LDK is­to­ri­ja mums bend­ra, bet vi­sa­da ak­cen­tuo­ja, kad kaž­ką kar­tu nu­vei­kė „jie“ ir „mes“, t.y. sa­ve jie aiš­kiai at­ski­ria nuo lie­tu­vių. Koks yra bal­ta­ru­sių po­žiū­ris?

– Ten­ka pa­ste­bė­ti, kad bal­ta­ru­siai daž­niau yra lin­kę iš­stum­ti iš LDK is­to­ri­jos lie­tu­vius. Jie mėgs­ta ak­cen­tuo­ti bal­ta­ru­siš­ką­ją LDK is­to­ri­jos su­de­da­mą­ją – kal­bė­ti ne apie Vy­tau­to lai­kus, o apie Or­šos mū­šį. Jo lai­mė­to­ją Kons­tan­ti­ną Os­tro­giš­kį vaiz­duo­ja, vos ne kaip svar­biau­sią LDK po­li­ti­nį vei­kė­ją. Su­da­ro­mas įspū­dis, kad vis­kas, kas tuo me­tu nu­ti­ko svar­baus – nu­ti­ko bal­ta­ru­siš­ko­se že­mė­se, o kas tuo me­tu vy­ko Vil­niu­je – nu­ty­li­ma.

Ukrai­nie­čių po­žiū­ris į LDK ki­toks. Jie mėgs­ta pa­žy­mė­ti, kad Liub­li­no Sei­mo spren­di­mu ukrai­nie­tiš­kos vai­va­di­jos bu­vo prie­var­ta at­plėš­tos nuo LDK. Po to se­kęs Len­ki­jos val­dy­mas su­nkus prie­spau­dos lai­ko­tar­pis, ga­liau­siai at­ve­dęs prie Bog­da­no Chmel­nic­kio su­ki­li­mo. Tuo me­tu LDK lai­ko­tar­pis ver­ti­na­mas itin tei­gia­mai, kaip ge­riau­sias ka­zo­kams lai­kas. Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio vie­ti­nin­kai bu­vo ga­na sa­va­ran­kiš­ki, Vil­nius į ukrai­nie­tiš­kų že­mių val­dy­mą ki­šo­si ma­žai ir ukrai­nie­čių gy­ve­ni­mo bū­do ne­kei­tė. Su­si­for­ma­vo „ge­ro“ lie­tu­vio val­do­vo ste­reo­ti­pas.

– Kiek šie klau­si­mai be­bū­tų nu­ty­li­mi, vis­gi ten­ka kons­ta­tuo­ti, kad po­žiū­rio skir­tu­mų prob­le­ma, bend­rau­jant su bal­ta­ru­sių is­to­ri­kais eg­zis­tuo­ja. O kaip lie­tu­vių is­to­ri­kai su­ta­ria su ko­le­go­mis ukrai­nie­čiais?

– Su­ta­ria­me pui­kiai. Tie­sio­giai pats su jais ne­bend­rau­ju – ne ta ty­ri­mų sri­tis, ta­čiau nie­ka­da ne­su gir­dė­jęs, kad bend­rau­jant su ukrai­nie­čių moks­li­nin­kais bū­tų ki­lę bet ko­kių ne­su­ta­ri­mų. Be to, ukrai­nie­čius tur­būt ga­li­ma pa­va­din­ti ob­jek­ty­viau­siais LDK is­to­ri­jos ver­tin­to­jais tarp vi­sų mū­sų kai­my­nų.

– Ar ga­li­me da­ry­ti iš­va­dą, kad su ukrai­nie­čiais bend­rą is­to­ri­jos lai­ko­tar­pį ver­ti­na­me vie­no­dai bū­tent dėl to, kad jie tu­ri sa­vo vals­ty­bin­gu­mo idė­ją, at­ra­do sa­vo iden­ti­te­tą ka­zo­kuo­se. Tuo me­tu san­ty­kiuo­se su bal­ta­ru­siais kliū­va tai, kad dar tik ieš­ko to­kios idė­jos?

– Iki šiol vis dar vyks­ta skau­džios bal­ta­ru­sių ta­pa­ty­bės pa­ieš­kos. Ko­kia link­me jos pa­kryps, nu­lems mū­sų san­ty­kius at­ei­ty­je. Tu­ri­me pa­tys sau at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ko­kio su­ta­ri­mo no­ri­me? O gal abi pu­ses ten­ki­na sta­tus quo? Kol kas su­nku įsi­vaiz­duo­ti, kad ar­ti­miau­siu me­tu bū­tų su­for­muo­tas vie­nin­gas po­žiū­ris į mū­sų bend­rą is­to­ri­ją. Tu­ri­me da­bar­ti­nę – „į­šal­dy­tų ne­su­ta­ri­mų“ – si­tua­ci­ją. Ne­pa­va­din­si, kad si­tua­ci­ja konf­lik­ti­nė, ta­čiau nu­sis­to­vė­jo skir­tin­gos nuo­mo­nės. Tam ti­kras bend­ra­dar­bia­vi­mas eg­zis­tuo­ja ir da­bar. Pa­vyz­džiui, bend­ro­mis jė­go­mis lei­džia­me Lie­tu­vos me­tri­ką. Dir­ba­me sa­vo dar­bą, su­si­tin­ka­me su ko­le­go­mis bal­ta­ru­siais kon­fe­ren­ci­jo­se. Štai taip pra­gma­tiš­kai ir bend­rau­ja­me.