„Leftizmas“ amerikietiškai: demokratai tampa socialistais radikalais?

2019-04-08 "Lietuvos žinios"

Ber­nie San­der­sas – gar­siau­sias Ame­ri­kos so­cia­lis­tas. Iki šiol sa­ve va­di­nan­tis ne­prik­lau­so­mu po­li­ti­ku, jis ne­pas­te­bi­mai ta­po nau­juo­ju De­mo­kra­tų par­ti­jos vei­du. De­mo­kra­tai kli­juo­ja po­pu­lis­tų ir na­cio­na­lis­tų eti­ke­tes Do­nal­dą Trum­pą pri­ėmu­siems res­pub­li­ko­nams, ta­čiau pa­tys net ne­pas­te­bi, kad pa­tys iš de­mo­kra­tų – li­be­ra­lų virs­ta so­cia­lis­tais ir po­li­ti­nia­me spek­tre slen­ka­si vis ar­čiau kraš­tu­ti­nės kai­rės.

Kaip portale theatlantic.com rašo JAV etikos ir viešosios politikos centro ekspertas Peteris Wehneris, kai kurie dešinieji amerikiečiai sunerimo dėl to, kiek nacionalistinių arba šiurkščių populistinių tendencijų D. Trumpas atnešė į Respublikonų partiją. Tuo metu dalis demokratų jau svajoja apie perbėgėlius iš oponentų stovyklos, tačiau, pasak P. Wehnerio, jie to nesulauks, nes patys nemato, kaip keičiasi Demokratų partija.

B. Sanderso žvaigždė įkvėpimo sėmėsi SSRS

P. Wehneris aiškina, kad jei norima suprasti, kaip JAV demokratai tampa kairiaisiais radikalais, reikia žvelgti į tai, kaip šioje partijoje į politikos viršūnes kilo Vermonto senatorius B. Sandersas. Socialistu pristatantis politikas karjerą pradėjo Burlingtono mieste, Vermonto valstijoje. 1990 metais Vermonto gyventojai išrinko B. Sandersą į Atstovų Rūmus ir jis išvyko į Vašingtoną. 2006-aisiais tapo senatoriumi.

Anot P. Wehnerio, sakyti, kad B. Sandersas tiesiog kairysis, matuojant amerikietiškais politikos standartais, tas pat kaip nieko nesakyti. Visą savo karjerą jis atvirai deklaravo paramą įvairiausiems antiamerikietiškiems režimams, pradedant Nikaragvos diktatoriumi Danieliu Ortega ir baigiant Fideliu Castro Kuboje. Politikas nuolat stengėsi įtikinti amerikiečius, kad būti socialistu – dar nereiškia palaikyti sovietinį totalitarizmą, tačiau nuo 1988-ųjų, kai paviešėjo SSRS, namie jis vis lygino sovietinės ir amerikietiškos valstybės santvarkos sistemas. Ir amerikietiškoji B. Sanderso vizijose kaskart atrodydavo prastesnė už sovietinę.

Praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį jis svaidėsi tokiais utopiniais kliedesiais kaip ištisų JAV pramonės šakų nacionalizavimas ir 100 proc. mokesčiai visiems, kas per metus gaudavo 1 mln. dolerių pajamų. Šiandien B. Sandersas neberagina vyriausybės perimti pramonės kontrolę, nors „atsivertimo“ neįvyko. Jis tikrai yra „leftistas“, ir tuo didžiuojasi.

Daugybę metų nepriklausomu politiku save vadinantis B. Sandersas vis dėlto glaudėsi prie Demokratų partijos. Ir demokratai daugelį metų atlaidžiai į jį žiūrėjo – lyg į keistą, šiek tiek kvaištelėjusį, bet savitai simpatišką giminaitį. Tačiau žodis „socialistas“ ir demokratams skambėjo neigiamai. Dabar jie nebelaiko B. Sanderso nei keistu, nei kvaištelėjusiu.

Amerikos socialistų „vadas“ ilgainiui rado vis daugiau sekėjų tarp demokratų ir 2016 metais jau varžėsi su partijos lydere Hillary Clinton dėl teisės tapti demokratų kandidatu prezidento rinkimuose. Jis pralaimėjo, bet raumenis parodė. H. Clinton palaikė 17 mln. demokratų rinkėjų, o B. Sandersą – net 13 milijonų. Tačiau H. Clinton niekada nepajėgė ir nepajėgs taip sėkmingai rasti kelio į demokratų širdis ir taip įaudrinti auditorijos kaip B. Sandersas. Grotažymė „Feel the Bern“ 2016 metais tapo superhitu. Be to, B. Sandersas nusitaikė į pačią perspektyviausią elektorato grupę – jaunimą. Pirminiuose rinkimuose už jį balsavo daugiau jaunimo (iki 30 metų) nei už H. Clinton ir D. Trumpą kartu sudėjus.

Artėjant 2020 metų prezidento rinkimams daugelis B. Sandersą jau vadina demokratų kandidatu. „The New York Times“ pareiškė, kad aštuntą dešimtį tuoj perkopsiančio politiko kairuoliškos vizijos, susijusios su sveikatos apsauga, mokesčiais, aplinkosauga ir kitomis sritimis, bus pagrindinės rinkimų kampanijos temos.

Įkvėpimą jaučia ir B. Sandersas. Dabar politikas išdidžiai dėsto, kad vos prieš keletą metų jo idėjos buvo laikomos radikaliomis, o šiandien sulaukia vis daugiau amerikiečių palaikymo. Joms, kaip tvirtina senatorius, pritaria ne tik rinkėjai, bet ir kiti galimi demokratų kandidatai. „2016 metais prasidėjo politinė revoliucija. 2020-aisiais turime ją įgyvendinti“, – pareiškė B. Sandersas.

P. Wehneris rašo, kad B. Sandersas tikrai nėra vienišas. Senatoriaus idėjoms antrina vis daugiau jaunosios kartos demokratų, tokių kaip populiarioji Kongreso narė Alexandria Ocasio-Cortez, kurios retoriką jau galima vertinti kaip demokratinę-socialistinę. Anot „The Washington Post“, būtent ji ir stumia Demokratų partiją kraštutinės kairės link. Ir rinkėjams tai patinka – vien politikės vardo paminėjimas televizijos laidose sukelia audrą aplodismentų.

Aštuonios „pražūtingos“ idėjos

Pasak theatlantic.com autoriaus, demokratų judėjimą radikalios kairės link vis labiau demonstruoja jų lyderių skelbiami sumanymai, kurie, kaip teigiama, lems Amerikai tik finansinius nuostolius, išpūstą valstybinį planavimą ir pablogins šalies saugumo situaciją. Įvardijamos bent aštuonios tokios idėjos ir galimos jų pasekmės.

1. Per dešimtmetį visiškai atsisakyti iškastinio kuro.

Tokia reforma, net jei techniškai būtų įmanoma, apverstų JAV ekonomiką aukštyn kojomis, iš dalies arba visiškai nulemtų valstybės kontrolę tam tikrose ekonomikos srityse ir tiesiogiai paveiktų kiekvieną namų ūkį. Amerikiečiai kitaip turėtų keliauti, valgyti, dirbti – kitaip gyventi. Demokratai-socialistai žada, kad visiškai perėjus prie atsinaujinančių energijos šaltinių amerikiečiams būtų garantuotos gerai mokamos darbo vietos, pigus būstas ir puiki sveikatos apsaugos sistema.

Pasak P. Wehnerio, iš tiesų tai būtų beprotiškai brangu ir privestų prie tokio masto valstybinio reguliavimo, kokio Amerika niekada nematė per savo istoriją.

2. Universali sveikatos apsauga visiems.

Ši idėja, anot theatlantic.com autoriaus, taip pat išpūstų valstybės kontrolę sveikatos apsaugos sistemoje ir galbūt visiškai sunaikintų sveikatos draudimo verslą bei darbdavių teikiamus sveikatos apsaugos planus, kuriais šiandien naudojasi beveik 200 mln. amerikiečių. Be to, ji sukeltų daugumos piliečių įtūžį, nes net 70 proc. apklaustų amerikiečių tikina esantys patenkinti tuo, kaip dabar veikia sveikatos apsauga.

3. Nemokamas aukštasis mokslas ir jokių studijų paskolų.

JAV biudžetui tai atsieitų maždaug 50 mlrd. dolerių per metus. Pasak P. Wehnerio, tokia idėja priverstų uždaryti kai kurias aukštojo mokslo įstaigas, o drastiškas valstybės išlaidų didėjimas reikštų, kad pinigai iš mažai uždirbančių šeimų (jų vaikai paprastai nesimoko kolegijose) keliautų daugiau uždirbančioms (šių atžalos dažniausiai studijuoja).

4. Progresinių mokesčių kartelės pakėlimas.

Siūlymas kelti mokestį nuo 37 iki 70 proc. uždirbantiems daugiau kaip 10 mln. dolerių per metus, P. Wehnerio nuomone, yra prastas XXI amžiaus ekonomikai. Be to, kartelė būtų pakelta gerokai aukščiau, nei įprasta stiprios ekonomikos šalių klubui – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO).

5. Panaikinti Emigracijos ir muitų žinybą.

Kitaip tariant, „griauti sienas“, kurias demokratė Nancy Pelosi vadina „amoraliomis“. Anot P. Wehnerio, tai rodo, kad demokratai apskritai netiki valstybės sienos apsaugos poreikiu ir kad daugelio jų visiškai nejaudina nelegali migracija.

6. Reparacijos afroamerikiečiams ir indėnams už visas istorines skriaudas.

Pirmiausia, tai sunkiai įgyvendinama, be to, gali duoti visiškai ne tokių rezultatų, kokių tikisi idėjos autoriai.

7. Visiškas abortų teisės liberalizavimas.

Abortų klausimas – be galo sudėtingas ir reikalauja abiejų šalių empatijos. Daugeliui amerikiečių visiškas abortų liberalizavimas – morališkai nesuvokiamas dalykas.

8. Antiizraelietiška pozicija.

Kongreso nariai demokratai Ilhanas Omaras ir Rashida Tlaib remia Izarelio prekių boikotą ir pritaria sankcijoms, kurios taikomos šiai valstybei. Demokratų lyderių mėginimas pasmerkti I. Omaro antisemitinę retoriką sulaukė labai aršaus pasipriešinimo. Demokratų kontroliuojami Atstovų Rūmai blokavo rezoliuciją dėl antisemitizmo ir performulavo ją į „netolerantiškas neapykantos išraiškas“.

Tik radikalai gali ką nors pakeisti?

Žinoma, tokioms idėjoms, kaip rašo P. Wehneris, pritaria ne visi demokratai, tačiau jų šalininkų gausėja ir plinta vis aukštesniuose partijos sluoksniuose. Kai kurie demokratų lyderiai iš esmės keičia ir radikalizuoja visą partiją. Ji daugeliu atžvilgių tampa vis labiau kairioji. Matyti, kad tokiems pokyčiams nepritariantys demokratai ima pavargti, nuleidžia rankas ir nebesipriešina.

Pasak theatlantic.com autoriaus, jei buvęs viceprezidentas Joe Bidenas mėgins tapti demokratų kandidatu prezidento rinkimuose, kampaniją jis veikiausiai pradės nuo atsiprašymų už visą ankstesnę veiklą, nes jau sakė: „Sulaukiu kritikos iš naujosios kairės. Esu pats progresyviausias iš visų galimų kandidatų.“

P. Wehneris prognozuoja, kad demokratų vis labiau mėgstamas radikalusis progresyvizmas gali smarkiai pakenkti partijai, kuri 2018 metais labai daug balsų gavo iš priemiesčių gyventojų – visuomenės grupės, linkusios atmesti bet kokį radikalizmą. Tačiau „leftistų“ tai nejaudina. Kaip tvirtino Kongreso narė A. Ocasio-Cortez, „tik radikalai yra kada nors ką nors pakeitę šioje šalyje“.

Tačiau politinės pasekmės dar ne viskas. Daugelis konservatyvių pažiūrų amerikiečių, kokiu save laiko ir P. Wehneris, mano, jog dar didesnė grėsmė – radikalios mąstysenos plitimas. Didėja priešiškumas laisvajai rinkai ir kapitalizmui. Kartais jis įgauna tokias formas, kad vos neperžengia pakantumo ribų. Nuosaikūs demokratai jau bijo pripažinti savo pažiūras. Kai vienas jų televizijos laidoje buvo paklaustas, ar laiko save kapitalistu, nes yra sėkmingas verslininkas, žmogus net keletą kartų bėgo nuo atsakymo. Kitas Demokratų partijos narys prisipažino esąs kapitalistas, tačiau tuoj pat „pasitaisė“ – pareiškė, kad kapitalizmas yra aiškiai netobula, neteisinga ir rasistinė ekonomikos sistema.

Daugelis progresyvių demokratų pasisako už valdžios centralizavimą ir kolektyvizmą, ekstremalią lygybę ir sekuliarizmą. Anot P. Wehnerio, šie lozungai gali virsti nepakantumu žmonėms arba organizacijoms, kurios laikosi tradicinių religinių pažiūrų į seksualumo moralę.

Kaip teigia straipsnio autorius, Demokratų partija formuoja tokią savo tapatybę, kurioje lytis, rasė ir tautybė tampa santykinėmis sąvokomis, o tikėjimas bendra kultūra, vienijančiais idealais ir asimiliacijos poreikiu visiškai sumenkinamas arba atmetamas.

Demokratų partija vis menkiau geba priešintis antisemitizmui. Ji deklaruoja norinti „iškelti žmogaus savarankiškumą virš kitų žmogiškųjų vertybių“, kaip apie demokratus yra pasakęs Michaelas Gersonas. Tokių idėjų ištakos glūdi ne profsąjungų judėjimuose, o postmodernistinėje akademinėje bendruomenėje. Daugelio progresyvių demokratų mąstysena nepripažįsta kompromisų ir atlaidumo.

Reikia išminties, padorumo ir drąsos

Demokratai nori susikoncentruoti į D. Trumpo klaidas ir nusižengimus, tačiau, kaip sakė Antonas Čechovas, per svetimas nuodėmes šventuoju netapsi. Taigi Demokratų partija nebus brandesnė dėl D. Trumpo ydų.

„Kaip primityvus populizmas ir etninis nacionalizmas griauna Respublikonų partiją, taip progresyvizmas ardo Demokratų partiją“, – sako P. Wehneris ir priduria, kad jas abi galima ir verta išgelbėti. Tačiau žmonės, tapatinantys save su šiomis partijomis, turi kovoti ir jas atgauti. Ekstremizmo ir besaikiškumo laikais reikia išminties, padorumo bei drąsos.