Didesnio skaidrumo valstybės valdomose įmonėse dar teks palaukti

201-02-12 "Lietuvos žinios"

Šie me­tai ne­ša rim­tų po­ky­čių vals­ty­bės val­do­mų įmo­nių (VVĮ) veik­lai ir re­gu­lia­vi­mui. Pa­sak už skaid­ru­mą ko­vo­jan­čios or­ga­ni­za­ci­jos „Trans­pa­ren­cy In­ter­na­tio­nal“ Lie­tu­vos sky­riaus (TILS), ma­to­mi kai ku­rie tei­gia­mi po­ky­čiai, ta­čiau yra ir vi­siš­kai pa­mirš­tų sri­čių, kaip pa­vyz­džiui sa­vi­val­dy­bės val­do­mos įmo­nės (SVĮ).

TILS tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje vis dar susiduriama su tokiomis problemomis, kaip atsainus VVĮ interesų konfliktų valdymas, neleistinas politikų spaudimas ar elementarus negebėjimas formuoti įmonėms ilgalaikius tikslus. Apie tai LŽ kalbėjosi su TILS projektų vadove Rugile Trumpyte.

– TILS tyrime kalbama apie tokias problemas, kaip menkas VVĮ veiklos viešinimas, politikų kišimasis, menkas dėmesys interesų konfliktams ir kt. Kurios su skaidrumu susijusios problemos, jūsų nuomone, šiuo metu opiausios?

– Ypatingai norėtume atkreipti dėmesį į interesų konfliktų valdymą, kaip tai daroma, ateinant nepriklausomiems valdybos nariams. Puiku, kad tokie žmonės ateina, tačiau kaip įmonės valdo situaciją, kai žmogus būna susijęs su verslu, turi atitinkamų interesų?

Dabar daug girdime apie tai, kad vyksta VVĮ reforma, ruošiantis Lietuvos stojimui į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) – turime tapti skaidresniais, depolitizuoti įmones, išsikelti aiškius tikslus ir pan. Atlikę konfidencialius kokybinius interviu (daugiausiai su esamais arba buvusiais valdybų nariais), dažniausiai girdėjome minint politinės įtakos problemą, tačiau daugelio pašnekovų manymu, situacija šiuo metu gerėja, politinių sprendimų lemiama kadrų kaita nebėra tokia intensyvi.

Vylėmės, kad taip yra iš tiesų, tačiau išanalizavę iš Registrų centro ir VRK gautus duomenis, pamatėme, kad situacija praktiškai nepakitusi, tendencija lieka. Yra VVĮ ir SVĮ, kurioms tie patys vadovai vadovauja po 25 metus ir ilgiau. Gali būti, kad jie tikrai puikūs vadovai, bet matome, kad jie, priklausomai nuo politinės situacijos, keičia partijas, kandidatuoja tai nuo vienos, tai nuo kitos ir norom nenorom peršasi mintis, kad žmonės tokiu būdu siekia išsaugoti savo postus.

– Viena vertus, kai žmogus užima postą daugybę metų dėka to, kad prisitaiko prie politinės situacijos – negerai. Tačiau jei vadovus kaitalioti po kiekvienų rinkimų – taip pat negerai. Atsiduriame užburtame rate?

– Nuo šių metų VVĮ vadovams įvestas 2 iš eilės kadencijų (po 5 metus) limitas. Tai išspręstų „užsibuvimo“ problemą. Tačiau yra ir tokių įmonių, kuriose vadovai keičiasi po kiekvienų rinkimų ir net po kelis kartus. Manome, kad reikėtų aiškiau apibrėžti įmonei keliamus tikslus ir tuo pačiu užtikrinti, kad vadovo veiklos vertinimas atitinkamai taip pat būtų aiškiau apibrėžtas.

Pavyzdžiui, interviu metu, teko girdėti, kad įmonės veiklos rezultatai aptariami susitikimuose su institucija – savininke ir juose remiamasi lūkesčių laiške išdėstytomis gairėmis. Tuo metu lūkesčių laiškas, sudaromas maždaug kas metus, nors ir yra privalomas dokumentas, VVĮ atstovai neformaliai pripažino, kad dėl dažnos jame dėstomų lūkesčių kaitos, neretai nevertina jo labai rimtai.

– VVĮ veiklą ketinama aiškiau reglamentuoti, bet apie SVĮ šiame kontekste visai nekalbame. Kodėl?

– SVĮ paliktos „šone“. Viena iš mūsų rekomendacijų – gerąsias VVĮ skirtas praktikas perkelti ir savivaldybių valdomoms įmonėms. EBPO aiškiai išdėstė, ko norėtų iš VVĮ reformos, tačiau SVĮ taip neskyrė daug dėmesio: reforma galima, bet neprivaloma.

Pavyzdžiui, yra dokumentai, reglamentuojantys paramos skyrimą ir VVĮ atveju jie privalo būti taikomi, o SVĮ tokie reikalavimai tėra rekomendacinio pobūdžio. Bendraujant su pastarųjų atstovais, labai dažnai girdėjome žodžius „mums tai neprivaloma“. Panašu, kad vyrauja nuostata, kad jei nėra įpareigojančio teisės akto, nieko panašaus daryti nereikia. Tai – negera tendencija, rodanti, kad žmonės nelinkę tvarkytis su rizikomis arba siekti geresnių rezultatų tol, kol to nepareikalauja teisės aktas.

– Ar toks, visiems privalomas, centralizuotas teisinis reguliavimas pataisytų situaciją?

– Vėlgi, siūlome VVĮ taikomus principus perkelti ir į SVĮ praktiką, kad šiuo atžvilgiu tarp jų nebūtų skirtumo. Norėtųsi, kad įmonės pačios imtųsi tokios iniciatyvos, o ne manytų, kad joms primetama ir didinama administracinė našta.

Šiuo metu SVĮ veiklos niekas nestebi ir neanalizuoja. Anksčiau tai savo iniciatyva darė Valdymo koordinavimo centras (VKC), tačiau daryti savo iniciatyva yra neefektyvu ir jie tikisi, kad tokia funkcija jiems būtų priskirta oficialiai. Tikimės, kad tai galėtų įvykti kitais, o gal ir šiais metais.

Skamba keistai, tačiau šiandien niekas net nežino, kiek yra savivaldybės valdomų įstaigų. 2015 metais jų skaičius buvo žinomas, nes analizę atliko Valstybės kontrolė, o štai kiek jų buvo pernai, nežino niekas. Kiekviena savivaldybė žino jos valdomų įmonių skaičių, tačiau nacionaliniu mastu duomenų nėra.

– Jūsų tyrime pašnekovai mini ne tik oficialų politinį kišimąsį, kai pavyzdžiui formuojamos užduotis ir lūkesčiai, bet ir neformalųjį, kai politikai tiesiog skambina įmonės vadovui, prašydami padaryti vieną ar kitą darbą, tarkime, paremti tam tikrą projektą. Ar tokia neformali įtaka paplitusi?

– Kai savininkas išdėsto savo lūkesčius, tai – normali praktika. Tiesa, įmonės darbą gali apsunkinti labai dažnas lūkesčių kaitaliojimas. Kitu atveju, pastebime reiškinį, kurio apskritai neturėtų būti. Respondentai patvirtino, kad pavyzdžiui skirstant paramą, sulaukia politikų pageidavimų paremti tokią ir tokią iniciatyvą, projektą arba knygos leidimą, nors visiškai neaišku, kaip jie siejasi su įmonės veikla ir tikslais.

Dabar jau turime vyriausybės nutarimą, reikalaujantį aiškiai nurodyti paramos davimo kriterijus, tačiau ir vėl kalbame tik apie VVĮ, o ne SVĮ. Mūsų skaičiavimais, šiuo metu 2 iš 3 VVĮ ir 1 iš 3 SVĮ viešina paramos skyrimo tvarkas, bet paprastai nurodo tik ką ir kiek finansavo, o kodėl – negali suprasti. Iš SVĮ ne kartą girdėjome pasiteisinimą, neva „mes taip mažai skirstome paramos – tik vienam kitam projektui“, lyg tai būtų priežastis skirti paramą be jokio pagrindimo.

Kai kurios VVĮ pačios įsidiegė griežtas paramos skirstymo tvarkas. Tai joms padeda atsiriboti nuo neformalaus politikų spaudimo. Sulaukusios vieno ar kito politiko skambučio jos gali atsakyti: „negalime niekuo padėti, nes tvarka yra štai tokia, o jūsų siūlomas projektas neatitinka mūsų kriterijų“. Tai naudinga pačioms įmonėms ir šiuo atveju mes taip pat siūlome tokias tvarkas įsidiegti ir SVĮ.

– Jūsų respondentai taip pat skundėsi, kad politikai neformuoja jų įmonėms ilgalaikių tikslų, bet juk politikai retai kada žvelgia toliau ateinančių rinkimų. Gal čia slypi problema?

– Stengiamės ir patys tai suprasti. Vienoms įmonėms keliami tik komerciniai tikslai, kitoms – jie derinami su funkcijomis visuomenės atžvilgiu. Pastarųjų atstovai dažnai pažymi, kad įsipareigojimus visuomenės reikmėms vykdo savų pajamų sąskaita, o tai apsunkina vertinimą: sėkmingas visuomeninių funkcijų atlikimas kenkia komerciniams rodikliams. Trečia įmonių grupė – teikianti paslaugas, kurių negali užtikrinti privatus sektorius.

Kartais apskritai neaišku, kodėl yra steigiama VVĮ arba SVĮ, jei yra pakankamai tokią veiklą vykdančių privačių įmonių. Įsteigus tokią įmonę neretai kyla painiava, kuriai iš trijų minėtų grupių priskirti šią įmonę? Apie tai, kad labai trūksta argumentacijos steigiant įmones, rodo ir Valstybės kontrolės atlikta analizė.

Formuojant trumpalaikius įmonės tikslus neretai pastebime konfliktą, kai įmonė ir savininkas laikosi skirtingų požiūrių į tai, kaip įmonė turėtų dirbti. Kartais politikai imasi formuoti įmonėms užduotis, norėdami palankesnėje šviesoje pristatyti savo pačių veiklos rezultatus. Pavyzdžiui, SVĮ susiduria su situacijomis, kai savivaldybės tarybos nariai kreipiasi į įmonę, reikalaudami sumažinti miesto viešojo transporto bilietų kainas.

– Minėjote, kad dauguma įmonių skiria mažai dėmesio interesų konfliktų valdymui. Jos neturi tam pajėgumų, nemato reikalo to daryti, ar yra kokios nors kitos priežastys?

– Iki 2018 metų valdybų nariams išvis nereikėjo deklaruoti interesų, taigi, reiškinys gana naujas. Bendraudami su įmonių (ypatingai SVĮ) valdybų nariais pastebėjome, kad jie neretai nežino, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, nors lyg ir aišku, kad kilus interesų konfliktui, valdybos narys nebegalėtų užimti šių pareigų. Tuo metu kai kurie SVĮ valdybų nariai net išreiškė dvejones, ar galima nusišalinti. Taip pat buvo valdybų narių, manančių, kad kilus interesų konfliktui, nereikia ateiti į valdybos posėdį. Galime daryti išvadą, kad interesų konfliktams VVĮ neskiriama dėmesio, nes valdybų nariai net nežino, kaip turėtų elgtis.

Sunku pasakyti, kodėl apie tai nesusimąstyta anksčiau ir nesukurtas atitinkamas reguliuojantis mechanizmas. Gal todėl, kad anksčiau niekas šito nereikalavo, bet tai nereiškia, kad anksčiau nebuvo tokios pačios problemos. Kai kurios didžiosios VVĮ ir anksčiau skyrė šiam klausimui dėmesį bei deklaravo interesus, bet tokių įmonių – mažuma.

Vien deklaravimas taip pat savaime neišsprendžia problemos. Deklaravai – ir pamiršai. Turi būti kažkas, kuris pastebės, nurodys interesų konfliktą ir primins, kad šiuo atveju dera elgtis pagal atitinkamą tvarką. Galbūt įmonėse turėtų būti už tai atsakingas darbuotojas. Pavyzdžiui, tokiu žmogumi galėtų būti ir valdybos sekretorius, bet tai – tik vienas iš variantų.

– Apibendrinant, kokį pokytį matome visais minėtais probleminiais klausimais? Situacija gerėja, ar blogėja?

– Priklauso nuo kiekvienos srities. Vienais klausimais matome pagerėjimą, kitais – ne. Pavyzdžiui, politinių partijų įtakos srityje pažangos nematome, bet yra tas teigiamas poslinkis, kad daugės nepriklausomų valdybų narių. Politinio pasitikėjimo pareigūnų pasitraukimas iš valdybų – taip pat teigiamas reiškinys. Kol kas vis dar esame permainų etape ir sunku įvertinti, kiek naudos duoda dabar vykstantys pokyčiai. Matome, kad gerosios praktikos ateina, bet apie rezultatus kalbėti dar anksti.