Ukrainos žurnalistas: lietuvius ir ukrainiečius sieja pomėgis skųstis ir kaltinti valdžią

2019-03-27 "Lietuvos žinios"

Anot ukrai­nie­čių žur­na­lis­to Vik­to­ro Tre­gu­bo­vo, jo tau­tie­čiai li­guis­tai lin­kę nuo­lat skųs­tis su­nkiu gy­ve­ni­mu ir dėl vis­ko kal­tę vers­ti vals­ty­bei. Tuo jie pri­me­na lie­tu­vius, su ku­riais ukrai­nie­čiai, pa­sak žur­na­lis­to, ga­lė­tų nuo­lat grum­tis „Pa­sau­lio zy­zi­mo čem­pio­na­to“ fi­na­le, jei kas to­kį reng­tų.

Kaip tokia mąstysena veikia didelius pokyčius pergyvenančią, atsinaujinti mėginančią Ukrainos valstybę? Kas joje keičiasi, o ką pakeisti sunku? LŽ apie tai kalbėjosi su portalo petrimazepa.com vyriausiuoju redaktoriumi, vienu iš naujos liberalios partijos „Demokratiškas kirvis“ kūrėjų Viktoru Tregubovu:

– Vilniuje dalyvavote konferencijoje regiono saugumo klausimais, bendravote su Europos ir Amerikos ekspertais. Kokie įspūdžiai ukrainiečio akimis?

– Tokiame renginyje dalyvavau ne pirmą kartą ir ne tik Lietuvoje. Pastebėjau, kad konferencijose, kuriose kalbama apie hibridines Rusijos grėsmes, taip pat nuolat kalbama apie atsparumą joms. Aiškinamasi, kurios šalys atsparios, o kurios – ne. Kaip stiprinti šį atsparumą. Manau, kad tai paprasta: svarbu suvokti, kad priešas yra ir jis veikia.

Iš visų šalių atstovų, kiek man teko bendrauti, atspariausi šioms grėsmės yra jaunoji Sakartvelo karta. Ukrainoje, nepaisant to, kad mes kariaujame, šiuo atžvilgiu ne viskas gerai. Nuvažiuoji 50 kilometrų į vakarus nuo fronto linijos – jau rasi žmonių, svarstančių, kad gal rusai mums ir ne priešai. Paradoksalu, bet pagal apklausas Rusijoje, Ukraina yra didžiausių priešų trejetuke, o ukrainiečių apklausose Rusija yra geriausių draugų trejetuke.

Kalbant su vokiečiais, net ir dirbančiais saugumo srityje, matai, kad net jei jie ir žino apie grėsmes, jų neįsisąmonina, vis dar laiko kažkuo teoriniu.

Daugelis ukrainiečių linkę labai skirtingai vertinti Rusijos vadovybę ir pačius rusus, nors iš tiesų juk koks nors Rusijos televizijos prisižiūrėjęs dėdulė iš Voronežo visai nuoširdžiai nekenčia „chocholų“.

Galima sakyti, kad Ukrainos visuomenėje yra aktyvi mažuma, kaip kad šimtai tūkstančių žmonių praėjusių frontą. Ši visuomenės dalis puikiai supranta grėsmes. O yra žmonės, kurių karas nepalietė ir dalis jų galėjo sau leisti „nepastebėti“, kad mus užpuolė ir mes kariaujame. Taigi, turime aktyvią mažumą ir pasyvią daugumą, kuriai viskas „dzin“.

Kalbant apie ES, grėsmių suvokimo atžvilgiu Baltijos šalyse viskas puiku, gal nebent Latvijoje yra tam tikrų niuansų. Kai kurios kitos šalys taip pat „atsipeikėja“. Tačiau pavyzdžiui kalbant su vokiečiais, net ir dirbančiais saugumo srityje, matai, kad net jei jie ir žino apie grėsmes, jų neįsisąmonina, vis dar laiko kažkuo teoriniu. Nors jie svarsto apie grėsmes, kalba ir diskutuoja apie jas, vis dar vertina tai, kaip kažką su jais pačiais nesusijusio.

– Tai labai žmogiška – kol per galvą negavai, viskas atrodo ramu ir gerai.

– Kalbant apie ES saugumą, pastebiu nemalonią tendenciją: šalys, kurios yra labai atsparios hibridinėms grėsmėms, tuo pačiu metu yra labai pažeidžiamos konvencinio karo grėsmės atžvilgiu, tai yra, jas gana lengva nukariauti. O tos šalys, kurių neįmanoma arba labai sunku užgrobti, labai lengvai pažeidžiamos tokių hibridinių grėsmių, kaip propaganda, minkštoji galia, apsimestinė draugystė ir taip toliau.

Taigi, iš vienos pusės turime Estiją, kuri viską puikiai supranta, tačiau yra vos pusės Kijevo dydžio, o iš kitos pusės – Vokietiją, kurios galinga ekonomika lengvai pajėgtų sustiprinti dabar apverktinoje padėtyje esančias Ginkluotąsias pajėgas, tačiau vokiečiai to tiesiog nedarys.

– Stebėdamas ukrainiečių ginčus socialiniuose tinkluose, susidariau nuomonę, kad rinkėjai jūsų šalyje pasidalino į 2 stovyklas: „bet kas, tik ne Porošenka“ ir „niekas kitas, tik Porošenka“. Ar taip ir yra?

– Iš esmės, taip. Tai 2 pagrindinės stovyklos. Nors yra ir kitų, mėginančių likti nuošalyje ir atrodyti „gražiai“. Rasis žmonių, kurie balsuos už kokį nors pusės procento nesurinksiantį kandidatą todėl, kad jis esą nacionalistas.

– Kokio prezidento nori dauguma ukrainiečių?

– Kaip jau minėjau, ukrainiečiai dalijasi į aktyvią mažumą ir pasyvią daugumą. Todėl Ukrainoje nutinka taip, kad pasyvioji dauguma atveda į valdžią niekam tikusį žmogų, o aktyviai mažumai tenka rengti Maidaną ir jį versti. Sakydamas mažuma, turiu galvoje ne 2 – 3 procentus. Politiškai aktyvių ir sąmoningų žmonių Ukrainoje yra apie 15 procentų. Visgi daugumą sudaro žmonės, kuriuos aš apibūdinu kaip „teležiūrovus“.

Deja, Ukrainos visuomenė sovietijos liga sirgo keliomis kartomis ilgiau, nei Baltijos šalys ir tai duoda tam tikrų padarinių. Pavyzdžiui, labai daug ukrainiečių valstybę vis dar vertina tik kaip „gerbūvio dalintoją“. Jei žmogus neturi pinigų, jo nuomone taip yra ne todėl, kad jis neveiklus ir nesugebėjo jų užsidirbti, o todėl, kad jam jų nedavė valstybė. Vadinasi, reikia keisti prezidentą.

Kodėl prezidentą? Todėl, kad daug žmonių Ukrainoje vis dar nesuvokia, kas yra valdžių pasidalijimas ir nors mūsų valstybė yra parlamentinė respublika, kurioje premjeras turi kiek daugiau galių, nei prezidentas, pastarasis daugeliui žmonių vis vien yra valstybės vadovas, turintis „viską tvarkyti“.

– Lietuvoje taip pat yra nemažai rinkėjų, kurie iš prezidento tikisi dalykų, nepriklausančių valstybės vadovo kompetencijai.

– Pastebėjau, kad ukrainiečiai ir lietuviai yra vienu atžvilgiu labai panašūs: mes su jumis nuolat rungiamės „Pasaulio zyzimo čempionato“ finale (juokiasi, – aut. past.). Mano kolegos prieš rinkimus parengė tekstą apie ukrainiečių pasisakymus socialiniuose tinkluose. Viena jauna moteris „Instagram“ tinkle rašo: „Aš esu paprasčiausia mokytoja ir mano alga – 150 dolerių per mėnesį. Iš tokios algos pragyventi neįmanoma!“. Na ir taip toliau ir panašiai. Bet ta pati mergina publikuoja savo nuotraukas iš kurorto Balyje. Štai vargšė niekaip negalėjo galą su galu sudurti ir būdama Balyje nusprendė visiems dėl to pasiskųsti.

Vienas iš mano draugų socialiniame tinkle nuolat giriasi savo prabangiomis mašinomis ir tuo pačiu metu graudžiai skundžiasi, kad yra daugiavaikės šeimos galva ir jam labai sunku pragyventi.

Tikrai mėgstame zyzti ir skųstis. Gal taip yra todėl, kad ukrainiečius per visą mūsų istoriją vis kas nors laikė prispaudęs: nuo mongolų iki komisarų odiniais švarkais. Natūralu, kad sėkmingiausiai išgyvendavo tie, kas labiausiai skųsdavosi, kokiuose didžiuliuose varguose jie vargsta. Komisarų nebėra, o įprotis dejuoti liko.

Daug ukrainiečių valstybę vis dar vertina tik kaip „gerbūvio dalintoją“. Jei žmogus neturi pinigų, jo nuomone taip yra ne todėl, kad jis neveiklus ir nesugebėjo jų užsidirbti, o todėl, kad jam jų nedavė valstybė

– Keletą kartų teko bendrauti su ukrainiečių verslininkais, kurie labai skundėsi korupcija, valdžios „suktumu“ ir savivale ir tuo pačiu metu mielai dalinosi „išmintimi“ apie įvairiausius būdus, kaip verslaujant tą pačią valstybę apgauti.

– Tai labai būdinga ukrainiečiams: keikti korupciją ir patiems ja užsiimti. Akivaizdus pavyzdys – Ukrainoje automobilių su lietuviškais registracijos numeriais turbūt jau daugiau nei Lietuvoje.

Toks žmonių požiūris mane ir mano bendraminčius paskatino kurti naują dešinės pakraipos liberalų partiją. Jei jau žmonės kitaip negali, tai bent jau minimalizuokime valstybės vaidmenį ekonomikoje, kad piliečiams netektų nuolat įstatymų pažeidinėti (juokiasi). Kažkaip reikia išmušti iš žmonių galvų tą kvailystę, kad jei tik jiems kažkas gyvenime nenusisekė, tai būtinai dėl valstybės kaltės. O kai nuolat dėl visko kaltini bet ką, tik ne save, visuomenė tampa labai neatsparia populizmui.

Taip pat tenka konstatuoti, kad Ukraina, deja, vis dar labai centralizuota valstybė. Tai tęsiasi dar nuo sovietų laikų. Todėl visi labai gerai susipažinę su kandidatų į prezidentus biografijomis ir turi labai „svarią“ nuomonę apie tai, koks turi būti valstybės vadovas, bet nepažįsta savo apylinkės įgaliotinio ir neturi žalio supratimo, ką renka į miesto tarybą.

Decentralizacija pradėta prieš kelis metus, bet vyksta ji lėtai ir kol kas dar yra pradinėje stadijoje. Be to, procesas vyksta nevienodai įvairiuose regionuose. Pavyzdžiui, Dnepropetrovsko sritys tiesiog pražydo – sutvarkyti keliai, kaimuose statomi vaikų darželiai. O kai kuriose srityse vietos valdžia gavo krūvą pinigų, tačiau nežinojo, ką su jais daryti ir būdavo atvejų, kad paprasčiausiai padėdavo juos banke – kaupiasi palūkanos, suma didėja, o naudos iš to jokios. Neseniai važiavau iš Kijevo į Ternopolį – ribas tarp sričių galima pajusti tiesiog fiziškai, pagal kelių kokybę.

– Pastaraisiais metais tūkstančiai ukrainiečių patraukė dirbti į ES šalis, įskaitant ir Lietuvą. Mato pasaulį, pajuto, ką reiškia gyventi ir dirbti sėkmingai besitvarkančiose šalyse. Jie perduoda savo patirtį tėvynainiams? Ragina perimti sėkmingų valstybių patirtis?

– Nepastebėjau tokios tendencijos. Gal todėl, kad gyvenu Kijeve – mažiausiai migruojančiame regione. Aktyviausia migracija – Vakarų Ukrainos regionuose. Tačiau žmonės ten apskritai konservatyvūs ir užsispyrę, o užsienyje paprastai imasi žemos kvalifikacijos arba jokios kvalifikacijos nereikalaujančių darbų. Taip kad ir pokyčius tuose pačiuose vakariniuose regionuose jie nelabai skatina.

Kita vertus, Vakarų Ukrainos regionai yra patys europietiškiausi ir miestai ten visada tvarkėsi kur kas civilizuočiau, nei rytiniuose regionuose. Taip pat skiriasi ir žmonių mąstysena.

Šiuo atžvilgiu Ukrainai daugiau naudos davė ne darbo migracija, o bevizis režimas. Daugybė intelektualesnių žmonių patraukė pasižiūrėti, kas yra Europa. Štai jie grįžę dalinasi įspūdžiais ir kalba apie tai, kad ir Ukrainoje reikėtų tvarkytis taip, kaip kitose šalyse.

Apskritai, ukrainiečiai yra namisėdos ir dar blogiau yra tai, kad didžiausi namisėdos – Rytų Ukrainoje. Tai yra, žmonės, kuriems labiausiai būtų pravartu pamatyti, kas yra Europa, migruoja mažiausiai. O gausiausiai migruoja tie regionai, kurie ir šiaip pasižymi labiausiai europietiška mąstysena.

Devyniasdešimtųjų pabaigoje, vienas mano bičiulis iš Charkovo išvyko į Vengriją ir Slovakiją. Patyrė kultūrinį šoką, grįžęs savaitę girtavo, po ko draugams pareiškė, kad komunistų išvaikymas – labai teisingas sprendimas. O juk jis lankėsi ne Niujorke ar Paryžiuje, o Bratislavoje ir Budapešte. Esmė tame, kad iki tol jis gyvenime gal porą kartų iš Charkovo į kitus miestus buvo išvažiavęs.

Žinote, mūsuose net tokia legenda yra, kad Kijeve, kairiajame krante gyveno bobutė, kuri niekada nebuvo dešiniajame. Nelabai tikiu šia legenda, bet ką gali žinoti? Ukrainiečiai tokie namisėdos, kad ir taip galėjo nutikti.

– Žmonės skundžiasi problemomis ir rinkimų metu tikisi, kad nauja valdžia jas išspręs. Kokios problemos ukrainiečiams atrodo opiausios?

– Pagrindinė tema – kova prieš korupciją ir oligarchų nušalinimas nuo valdžios svertų. Beje, visi skundžiasi korupcija valdžios viršūnėse, tuo metu, kai patys duoda kyšį gydytojui, to visai nelaiko korupcija.

Ar korupcija tikrai didžiausia Ukrainos bėda? Galbūt viena didžiausių, tačiau mano nuomone, dar didesnė problema yra valdininkų nekompetencija. Tai, kad jie vagia, žinoma liūdina, tačiau dar labiau liūdina, kad jie tuo pačiu metu neretai būna dar ir visiški idiotai. Dėl jų negabumo prarandama dar daugiau pinigų, nei dėl korupcijos.

Po velnių! Na, pažiūrėkite į mūsų premjerą. Jis už mane vos keliais metais vyresnis, o man 34. Elgiasi jis taip, lyg visą gyvenimą SSRS būtų nugyvenęs, o aukštojo mokslo įstaiga, kurią jis teigia baigęs, nepatenka net į Ukrainos geriausiųjų dešimtuką, o europietiškais standartais jo išsilavinimas gal viduriniam prilygsta. Be to, turiu rimtų įtarimų, kad ir toje įstaigoje jis nekaip mokėsi. Efektyvių ir kompetentingų sprendimų iš jo aišku nesitikiu.

O trečia didžiausia Ukrainos bėda – niekaip neišgyvendinamas populizmas.

– O kaip, jūsų nuomone, išspręsti tokią problemą, kaip valdininkų nekompetentingumas?

– Demokratija veikia taip, kad lemiamą žodį rinkimuose taria pasyvioji dauguma, kuri kartais net nelabai suvokia į kokias pareigas žmogų renka. Tačiau juk negalime leisti balsuoti vien aktyviajai mažumai. Vienintelė išeitis – šviesti pasyviąją daugumą. Todėl ir aš pats įsijungiau į naujos liberaliosios partijos kūrimą.

Rengiame susitikimus su žmonėmis, skaitome paskaitas, aiškiname tokius elementarius dalykus, kaip pavyzdžiui, kas sudaro jūsų sąskaitą už dujas. Žmonės piktinasi didelėmis sąskaitomis ir mes jiems aiškiname, kiek tai įtakoja vagystės, blogi sprendimai ir kiti veiksniai.

Siekiame, kad žmonės ne aklai keiktų valdžią arba prezidentą, lyg šis asmeniškai jiems sąskaitas už dujas išrašinėja, o patys domėtųsi ir suprastų, kodėl sąskaitos yra tokios, o ne kitokios. Tenka aiškinti žmonėms, kad populistai meluoja, žadėdami ukrainietiškas dujas pardavinėti už savikainą, tenka aiškinti, kad jei konstitucijoje parašyta, kad gamtos turtai priklauso visiems, tai nereiškia, kad už juos mokėti nereikia.

Viena didžiausių, tačiau mano nuomone, dar didesnė problema yra valdininkų nekompetencija. Tai, kad jie vagia, žinoma liūdina, tačiau dar labiau liūdina, kad jie tuo pačiu metu neretai būna dar ir visiški idiotai.

– Kuriate naują partiją. Kaip ji vadinasi ir ar ketinate dalyvauti artimiausiuose parlamento rinkimuose?

– Šiuo metu vyksta partijos registracijos procesas, o vadinasi ji šiek tiek juokingai – „Demokratiškas kirvis“. Planuojame dalyvauti parlamento rinkimuose, bet laiko kampanijai jau praktiškai neturime.

– Vakarų politologai jūsų šalį kartais pavadina „failed state“ – „nepavykusia valstybe“, kurią visgi būtina „už ausų“ tempti ir tikėtis pokyčių į gerą. Kaip vertinate tokius pasisakymus?

– Na, jei Ukraina yra „nepavykusi valstybė“, tai prieš 100 metų tokiomis buvo visos Europos šalys. Mūsų problemos nei naujos, nei unikalios, o paaiškinti jas labai paprasta – 70 metų sovietų valdžios. Kai visa Europa ėjo pirmyn, mes klupinėdami klibinkščiavome į šoną ir atgal. Dabar turime vytis. Galbūt šiandien mus palyginus su kokiais nors „ypatingai civilizuotais“ britais, mes atrodome „nepavykusia valstybe“, bet tuomet tokioje pačioje „nepavykusioje valstybėje“ gyveno britų seneliai.

Kaip jau sakiau, Baltijos šalims šiuo atžvilgiu labiau pasisekė – jūs trumpiau išbuvote sovietinėje sistemoje. Teigiamas poveikis juntamas ir Vakarų Ukrainoje, kuri į SSRS pateko tuo pačiu metu, kaip ir Baltijos šalys.

Visgi mes vejamės ir pokyčiai vyksta mums tiesiog prieš akis. Tos pačios aktyviosios mažumos prieš 20 metų visai nebuvo, prieš 10 metų ji buvo tiesiog mikroskopinė, o šiandien tai jau 15 procentų gyventojų. Taigi, jei mes išsilaikysime, manau, kad po kokių 20 metų Ukrainoje viskas bus tvarkoje.

Judėsime į priekį, nes kitokio pasirinkimo nėra. Beje, turime padėkoti Vladimirui Vladimirovičiui (Putinui, – aut. past.), kad jis mus „į protą atvedė“. Nemaža dalimi tai jo dėka ukrainiečiai susivokė, kaip arti prie bedugnės krašto mes buvome ir tai paspartino mūsų judėjimą į priekį.

Tiesiog mūsų akyse Ukrainoje formuojasi tikros, veiksmingos institucijos – armija, bažnyčia, veiksni savivalda ir taip toliau. Kultūros srityje pastaraisiais metais įvyko tikras sprogimas. Geri dalykai atsiranda ten, kur vos prieš 5 metus apie juos niekas net galvoti negalvojo.

Vis dar neturime efektyvios teisėtvarkos sistemos, nors dabartinė taip pat nepalyginamai geresnė nei ta, kuri buvo prieš 10 metų. Teismų sistemos, galima sakyti, apskritai neturime, nes to, kas šiandien yra Ukrainoje, liežuvis neapsiverčia pavadinti teismų sistema. Vis dar yra neproporcingai didelis valstybės reguliavimas ekonomikoje. Neturime žemės rinkos, o tuo be mūsų „didžiuojasi“ berods tik Šiaurės Korėja ir Zimbabvė, nors dėl Zimbabvės nesu įsitikinęs. Problemų yra ir kai kurios jų sprendžiamos sparčiau, o kai kurios – lėčiau.

– Lietuva nuo pat nepriklausomybės atgavimo laikėsi kurso į narystę NATO ir ES, atitinkamai, pagal šių bendrijų pavyzdį diegėme Lietuvoje vakarietišką modelį. Kaip dabar tai daro Ukraina?

– Ukraina taip nedaro. Ir tai ne Ukrainos, ne Vakarų, o laikmečio kaltė. Kai jūs tai darėte 1990 metais, buvo vieninga, abstrakti Vakarų samprata, o šiandien jos nebėra. Kokie dabar yra Vakarai? Švediškoji socialdemokratija? Lenkiškas ir vengriškas nacionalkonservatizmas? O gal vokiškas modelis? Vieningo europietiško politinės erdvės standarto nebėra.

Jei imsiu ir pasakysiu: „Noriu, kad būtų, kaip Europoje!“, kiekvienas mane supras savaip. Tarkime, turėsiu omenyje prostitucijos klausimą. Ukrainos feministės šauks: „Valio! Kaip Europoje! Švedijos modelis – visiškas kriminalizavimas!“. „Ne!“, – atsakysiu aš, „Olandijos modelis! Visiškas legalizavimas ir viešnamiai!“. Abi pusės bus įsitikinusios, kad nori „kaip Europoje“.

Mes praleidome tą laiką, kai buvo galima kalbėti apie vieną, vienodai suvokiamą europietišką politiką. Šiandien tokie klausimai, kaip pavyzdžiui ginklų kontrolė ES viduje skiriasi labiau, nei vidutiniškai pasaulyje. Mums labai svarbus armijos organizavimo klausimas. Koks yra europietiškas modelis? Vokiškas pacifizmas ir bejėgė armija? Mums tai netinka. Apskritai, mes dažniau žiūrime ne į Europos, o į JAV praktikas.

Tam tikrais klausimais, kaip kad e-vyriausybė, stebime Estijos pavyzdį. Tačiau aplikacinis modelio perkėlimas į Ukrainą neįmanomas. Kaip gerai besitvarkytų estai, jų modelis skirtas mažai šaliai ir neveiktų tokioje didelėje valstybėje, kaip Ukraina. Bet kokį „pasiskolintą“ modelį mes turime pritaikyti Ukrainai.

Teismų sistemos, galima sakyti, apskritai neturime, nes to, kas šiandien yra Ukrainoje, liežuvis neapsiverčia pavadinti teismų sistema.

– Paminėjote, kad Ukraina kuria naujovišką kariuomenę. Deja, bent jau visai neseniai armija laikyta viena korumpuočiausių struktūrų Ukrainoje. Reikalai pasikeitė? Dabar Ukrainos kariuomenė jau kitokia?

– Ji pergyvena labai rimtus pokyčius. Stebime tą atvejį, kai techninis progresas lenkia mentalinį: perginklavimas vyksta sparčiau, nei pokyčiai mąstysenoje, tarkime, karininkų ir kareivių santykiuose. Armija – sunkiai besikeičianti struktūra ir sovietinės mąstysenos joje dar labai nemažai. Šiandien ją stengiamasi pakeisti ir tai daroma labai greitai, tačiau kai kurie dalykai keičiasi sėkmingai ir greitai, o kai kuriose srityse armija tiesiog nepasiduoda pokyčiams.

Vienas mano bičiulis, savanoris fronte, socialiniame tinkle aprašinėja viską, kas yra susiję su sunkiaisiais kulkosvaidžiais. Jis siaubingai keikia kariuomenę už tai, kad Lvovo Sausumos pajėgų akademijoje vis dar mokoma sovietinė, Antrojo Pasaulinio karo laikų kulkosvaidžių taktika, kuri visiškai nebetinka šiuolaikiniam karui.

– Besiruošiant narystei NATO, Lietuvos kariuomenė mokėsi iš Vakarų partnerių ir per palyginti trumpą laiką sukūrė naują, naujai mąstančią kariuomenę. Ginklu prisipirkti gali, bet tai, kokia yra armija, apsprendžia smegenys.

– Ukrainos kariuomenei daugiausiai pokyčių atnešė pastaraisiais metais įgyta praktinė patirtis. Tuo pačiu metu atsiliekame tose srityse, kuriose reikia teorijos patirties. Kita vertus, nenuvertinčiau technikos vaidmens.

Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius mūsų kareiviai fronte gavo naujus ukrainietiškus prieštankinius kompleksus. Tik mūsiškiai juos naudoja ne prieš šarvuotąją techniką, o naikina ugnies taškus. Efektas milžiniškas – per savaitę sunaikinama daugiau ugnies taškų, nei anksčiau per kelis mėnesius. Štai taip realizuojamas technologinis pranašumas. Ir ypatingai malonu, kad mūsų priešai niekaip negalėjo patikėti, kad tai ukrainiečių pagamintas ginklas ir tvirtino, kad „klastingi amerikiečiai“ atsiuntė savų „Javelinų“. Bet vėliaus suprato, kad „Javelin“ efektyvus atstumas – iki 1800 metrų, o mūsiškiai jų įtvirtintus ugnies taškus naikina iš 3 kilometrų nuotolio.

Mūsų kareiviams, kurie įgijo patirties fronte, gali būti psichologiškai sudėtingiau mokytis iš užsienio instruktorių. Juk jie patys kariavo ir jaučiasi žinantys, kaip tai daryti. Ne paskutinėje vietoje yra ir kalbos barjeras. Tačiau mokosi ir ukrainiečiai, pavyzdžiui, Specialiųjų operacijų pajėgos puikiausiai bendrauja su amerikiečiais instruktoriais.