Krymo totoriai Lietuvai: branginkite laisvę!

2018-07-12 "Lietuvos žinios"

To­kį pa­lin­kė­ji­mą LŽ skai­ty­to­jams sky­rė vie­nas Kry­mo to­to­rių ly­de­rių Il­mi Ume­ro­vas. Jis bu­vo pri­vers­tas pa­lik­ti tė­vy­nę, kaip ir tūks­tan­čiai jo tau­tie­čių. Li­ku­siems Kry­me žo­dis lais­vė jau reiš­kia sva­jo­nę, o ne ti­kro­vę. To­dėl lie­tu­viams Il­mi Ume­ro­vas pa­lin­kė­jo nuo­lat ją sau­go­ti ir bran­gin­ti.

Liepos 6 dieną Ilmi Ulmerovas iš prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų gavo medalį „Už nuopelnus Lietuvai“. Kaip LŽ sakė Ilmi Umerovas, „veikiausiai apdovanojimą gavau už tuos senus laikus, kai Krymo totoriai parėmė sovietų blokados spaudžiamus lietuvius“.

Supratome, kad ši pagalba – simbolinis žingsnis, tačiau norėjome parodyti, kad remiame Lietuvą.

– Kaip užsimezgė jūsų ryšys su Lietuva?

– Kai Lietuvos atstovai paliko SSRS Aukščiausiąją Tarybą ir lietuviai aiškiai pasuko link nepriklausomybės, Krymo totoriai jus nuoširdžiai palaikė.

Beveik visa mano tauta, kaip galbūt žinote, 1944 metais buvo deportuota iš tėvynės ir tik 1989 – 1991 metais prasidėjo mūsų grįžimas į Krymą. Grįžę į tėvynę glaudėmės žeminėse, nebaigtuose statyti nameliuose, vienas su kitu dalindavomės pastogę.

Sužinoję, kad Michailas Gorbačiovas pradėjo ekonominę Lietuvos blokadą, nusprendėme, kad privalome jums padėti ir kiek pajėgėme, surinkome pagalbos siuntą – 2 sunkvežimius maisto produktų ir rūbų. Supratome, kad ši pagalba – simbolinis žingsnis, tačiau norėjome parodyti, kad remiame Lietuvą. Aš ir kiti siuntos gabentojai net nežinojome, kas į ją sudėta, žmonės nešė ką galėjo mūsų moterų pasiūtuose maišuose.

Nors apdovanojimą prezidentė įteikė man, iš tiesų jis skirtas visai mano tautai, kuri puikiai žinojo, kas yra vargas ir nepriteklius ir todėl nusprendė, kad turi padėti kuom tik gali.

Beje, Lietuvos padėka mums buvo neproporcingai didelė – mums padovanojo 3 „alytnamius“.

– Kokie buvo jūsų įspūdžiai anuomet lankantis Lietuvoje?

– 1990 metais aš vadovavau mūsų nedidelei 10 – 12 žmonių delegacijai. Atvykus į Vilnių, buvau pakviestas pasisakyti Lietuvos parlamento posėdyje, kuriame dalyvavo ir visi ministrų kabineto nariai. Kalbėjau bent 40 minučių, nes nežinojau, kad mano kalbą Lietuvos televizija transliavo tiesioginiame eteryje. Vėliau, kai vaikštinėjome po miestą arba lankėmės kokiuose nors renginiuose, žmonės mus atpažindavo, prieidavo ir dėkodavo.

Ryšiai su Lietuva nenutrūko ir vėliau. 1991 metais sušaukėme Krymo totorių tautos Kurultajų ir išrinkome Midžlisą, o jo atstovu Lietuvoje buvo patvirtintas Adas Jakubauskas (Lietuvos totorių bendruomenės vadovas, – aut. past.). Nuo to laiko palaikome glaudžius santykius.

– Jūs gimėte Uzbekistane ir iš ten atvykote į Krymą. Kiek jūsų tautiečių tuo metu grįžo į istorinę tėvynę?

– Maždaug 80 procentų Krymo totorių buvo deportuoti į Uzbekistaną, todėl ten pirmiausiai ėmėme organizuotis ir iš ten į Krymą sugrįžo daugiausiai totorių. Kai jau atvykome į Krymą, mezgėme ryšius su tautiečiais kitose šalyse – Turkijoje, Rumunijoje, JAV, Latvijoje na ir kaip minėjau, Lietuvoje.

Grįžinėjo žmonės ir iš kitų tremties vietų – Kazachstano, Kirgizstano, kai kurių Rusijos regionų, kur taip pat trėmė Krymo totorius. Baltijos šalyse mūsų tautiečių buvo labai nedaug, čia sovietai jų netrėmė. Iš viso į Krymą grįžo apie 300 tūkstančių mano tautiečių.

– Ar daug žmonių vėl buvo priversti palikti Krymą po 2014 metų aneksijos?

– Žmonėms teko bėgti dėl įvairių priežasčių. Tiems, kurie nenorėjo susitaikyti su okupacija ir išduoti savo įsitikinimus iškeltos baudžiamosios ir administracinės bylos. Šitaip okupacinė valdžia vertė žmones bėgti iš Krymo. Kai kurie išvyko patys, nes nenorėjo taikstytis su okupacinius režimu. Jaunuoliai bėga, kad išvengtų šaukimo į Rusijos armiją. Jaunimas išvyksta į kitas šalis studijuoti, nes juk visiems aišku, kad okupuotos teritorijos mokslo įstaigų diplomai yra beverčiai, jų nepripažins nei viena valstybė, kaip kad nepripažįsta ir Krymo įtraukimo į Rusijos sudėtį. Dauguma pasitraukė į Ukrainą.

Nuo 2014 metų, įvairiais vertinimais, iš Krymo išvyko apie 50 – 60 tūkstančių žmonių. Maždaug pusė jų – Krymo totoriai.

– Okupuotame Kryme jus taip pat persekiojo, tačiau jūs pasilikote. Kaip teko grumtis su okupacine valdžia?

– Aiškumo dėlei pasakysiu, kad ilgą laiką Kryme dirbau valstybinėse pareigose, buvau Krymo vyriausybės vicepremjeru, parlamento vicepirmininku, o paskutinius 9 metus vadovavau Bachčisarajaus rajonui – svarbiausiam istoriniam Krymo totorių centrui.

Okupacijos metu kaip tik ir dirbau rajono vadovo pareigose. Tvirtai nusprendžiau nieku gyvu neišvykti ir jokiu būdu nebendradarbiauti su naująja valdžia. Kurį laiką dar gebėjome dirbti pagal Ukrainos įstatymus, tačiau praėjus 4 mėnesiams tai tapo neįmanoma ir aš atsistatydinau iš Bachčisarajaus rajono vadovo posto. Paskutinis ukrainietiškas spaudas su trišakiu (Ukrainos herbas, – aut. pastaba) Bachčiasarajuje buvo uždėtas mano darbo knygelėje. Paskui jį pakeitė rusiškas erelis. Tęsiau darbą Krymo totorių Midžlise.

Valdžia neketino leisti mums veikti. Mano draugą, Bachčisarajaus midžliso pirmininką Achtemą Čeigizą 2015 metų sausio 29 dieną suėmė ir pasiuntė už grotų „už masinių neramumų kurstymą“. Tuomet aš perėmiau jo pareigas. Ėmiausi vadovauti ne tik regiono, bet ir nacionaliniam midžlisams, da-nai bendravau su įvairių šalių žurnalistais ir politologais, stengiausi, kad Krymo totorių balsas būtų išgirstas. Organizavome renginius kitose šalyse, pavyzdžiui, Vilniuje surengtas pasaulinio Krymo totorių vykdomojo komiteto posėdis.

Tuomet atėjo ir mano eilė – man pateikė kaltinimus dėl „raginimo pažeisti Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą“. Okupacinė valdžia kapstėsi dokumentų archyvuose, mėgino surasti mane, kaip rajono vadovą, kompromituojančios informacijos, tačiau liko nieko nepešę – nepavyko sukurpti prieš mane bylos nei dėl korupcijos, nei dėl sukčiavimo, nei dėl bet kokių kitų menamų nuodėmių.

Taigi, mane apkaltino už pasisakymus iš Kijevo transliuojamoje Krymo totorių televizijoje ATR. Valdžia pareiškė, kad duodamas interviu, raginau „pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą“. Išgirdęs kaltinimus, galėjau tik pajuokauti: „kaip gi aš galėjau raginti pažeisti Rusijos vientisumą, jei kalbėjau vien apie Krymą, kuris yra Ukrainos dalis?“.

Tvirtai nusprendžiau nieku gyvu neišvykti ir jokiu būdu nebendradarbiauti su naująja valdžia.

– Kiek teko girdėti, kaltinimai buvo ne vienintelė spaudimo priemonė?

– Buvo ir kitokių. 21 dienai buvau uždarytas į psichiatrinę ligoninę priverstinei psichikos būklės ekspertizei. Sergu Parkinsono liga, bet psichiškai esu visiškai sveikas. Ekspertizę atlikusi komisija nerado jokių sutrikimų. Vėliau tapo visiškai aišku, kad valdžia norėjo ne mano psichiką ištirti, o išgąsdinti, priversti bėgti iš Krymo.

Tyrimas ir teismo procesas truko pusantrų metų, tačiau aš buvau pasiryžęs nesitraukti ir neišvykti. Galiausiai išgirdau nuosprendį. Beje, prokuroras pademonstravo „žmogiškumą“ ir neva dėl prastos mano sveikatos būklės, paprašė man skirti 3 metus lygtinio laisvės atėmimo. Teisėjas pasirodė ne toks humanistas ir nuteisė mane 2 metus kalėti. Mane gynė 4 advokatai, bet nei vienas jų negalėjo prisiminti atvejo, kad teisėjas skirtų griežtesnę bausmę, nei prašė prokuroras.

– Galiausiai visgi buvote priverstas palikti Krymą. Kaip tai nutiko?

– Mūsų lyderis – Mustafa Džemilevas kreipėsi tiesiogiai į Trukijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą, kad jis apie mano atvejį pakalbėtų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Su tokiu pat prašymu į Turkijos prezidentą kreipėsi ir Krymo totorių bendruomenė Ankaroje.

Recepas Tayyipas Erdoganas išgirdo šiuos prašymus ir iš tiesų susitarė su Vladimiru Putinu ne tik dėl mano, bet ir Achtemo Čeigozo paleidimo. Po kelių dienų Rusijos slaptosios tarnybos specialiu reisu išskraidino mus į Anapą (miestas Rusijos Krasnodaro krašte, – aut. pastaba). Kalbėtis su Achtemu man neleido, nežinojau, kas mūsų laukia. Maniau, kad mus skraidina į kokį nors kalėjimą Sibire, tik svarsčiau, kuo pelnėme tokią „garbę“, kad mus specialiu reisu skraidino.

Tačiau iš Anapos mus nuskraidino į Ankarą ir perdavė Turkijos valdžios atstovams. Maždaug po mėnesio Turkijos žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad 2 politinius kalinius iš Ukrainos Turkija apkeitė į 2 Rusijos slaptųjų tarnybų „kilerius“, kurie Stambule anksčiau nužudė čečėnų žurnalistą ir už tai kalėjo Turkijoje. Tuo metu Rusijos žiniasklaida, vos mus išgabenus į Turkiją, skalambijo apie tai, koks „didis humanistas“ yra Vladimiras Putinas, „išleidęs 2 Krymo totorius, prašant Turkijos prezidentui“.

– Pats nepabėgote – tai jums padėjo ir net transportą suteikė?

– Taip ir nutiko. Jau 8 mėnesius gyvenu Kijeve. Beje, vis dar bandome išsiaiškinti, koks buvo įstatyminis mūsų išlaisvinimo pagrindas. Pateikėme teisminį ieškinį prieš Rusijos prezidento administraciją, reikalaudami pateikti argumentaciją arba paneigti mums mestus kaltinimus. Gavome atsakymą, kad bet koks ieškinys prieš prezidentą arba jam pavaldžius valdininkus yra kišimasis į prezidento reikalus ir griauna Rusijos Federacijos konstitucinius pagrindus. Tokia Rusijoje tvarka – negali kelti ieškinio nei vienam valdininkui, nes juk jie visi pavaldūs prezidentui.

Šis atsakymas būtinai bus įtrauktas į bendrą Ukrainos ieškinį prieš Rusiją ir aš būtinai duosiu parodymus tarptautiniam teisingumui.

– Kokia dabar Krymo totorių padėtis tėvynėje? Ar yra galimybių vykdyti bent kokią nors organizuotą veiklą?

– Nebeliko lyderių – visi arba kalėjimuose arba tremtyje. Beveik jokia veikla neįmanoma: vieši renginiai draudžiami, bet kokie į problemų viešinimą orientuoti renginiai taip pat. Jokių peticijų pateikti neįmanoma, nes nėra galimybių rinkti parašus. Žmonės susitinka neva į svečius susirinkdami, bendraujame socialiniuose tinkluose. Kol kas bent jau neuždraudė religinių apeigų ir renginių. Tačiau ir iš dabar politiniais kaliniais tapusių maždaug 40 Krymo totorių, apie 30 yra praktikuojantys musulmonai, kuriems kurpiami kaltinimai religiniu ekstremizmu.

Vienintelė mūsų viltis – tarptautinė bendruomenė – Jungtinės Tautos, ES, NATO, ESBO ir didžiosios pasaulio valstybės. Žinoma ir artimiausi mūsų ir Ukrainos draugai – Lietuva ir Lenkija. Kai jūs remiate Ukrainą, tuo pat metu remiate ir Krymo totorius, kurie ir toliau laiko save Ukrainos piliečiais.

– Pagrindinė tarptautinės bendruomenės poveikio priemonė – ekonominės sankcijos. Jūs manote, kad tai veikia? Situacijos Kryme pakeisti negalime nei mes, nei ES apskritai.

– Bet kokios priemonės remiant Ukrainą atsiliepia ir Krymui. Nuolat didėja regiono militarizacija. Šiandien Kryme nenuvažiuosite 20 kilometrų, nepamatę kariškių arba karinės technikos. Jau atsirado ir branduoliniai užtaisai.

Todėl ir tvirtiname, kad būtina tęsti politinį, diplomatinį ir viešosios erdvės spaudimą. Nuolat šviesti tarptautinę bendruomenę Krymo klausimais ir boikotuoti Rusijos organizuojamus renginius.

Kalbant apie ekonomines sankcijas, aišku tai, kad jos turi tęstis. Jos veikia, tačiau nepakankamai. Sankcijos turi tapti tokios sunkios, kad Rusija atsisakytų Krymo ir Donbaso arba kad ji pati subyrėtų.

– Rusijos viduje Krymo totoriai sulaukė bent kokios paramos? Juk yra, pavyzdžiui, musulmonų bendruomenės ir organizacijos.

– Nejaučiame visiškai jokios paramos. Iš po visų Rusijos musulmonų šventikų apdarų kyšo slaptųjų tarnybų antpečiai. Šiuo atžvilgiu mes taip pat skaudžiai suklydome: pasirodė, kad Krymo totorių dvasininkija buvo bene silpniausia mūsų vieta. Dabartinis Krymo muftijus visiškai bendradarbiauja su FSB. Tai daro visos Rusijos religinės organizacijos.

Mus palaiko tik negausūs aktyvistai. Pavyzdžiui, Maskvoje ir Peterburge kiekvieno mėnesio 18 dieną vienas arba keli aktyvistai surengia akcijas, skirtas paminėti 1944 metų gegužės 18 dieną – masinės Krymo deportacijos pradžią. Paprastai šios akcijos baigiasi „vizitu“ į artimiausią policijos nuovadą, „pokalbiu“ su saugumiečiais arba administracinėmis nuobaudomis.

Iš po visų Rusijos musulmonų šventikų apdarų kyšo slaptųjų tarnybų antpečiai.

– Okupacija trunka jau ne vienus metus. Kažkas pabėgo iš Krymo, o kaip likusieji? Žmonėms tenka susitaikyti su esama padėtimi ar jie dar puoselėja viltį?

– Viskas vyksta vienu metu: kažkas galvoja, kaip išgyventi ir prisitaiko, kažkas (laimei tokių labai mažai) pasirenka bendradarbiauti su valdžia ir imasi valdiškų pareigų. Absoliuti dauguma prisitaiko tik tiek, kad turėtų galimybę dirbti ir uždirbti duoną savo šeimoms. Tačiau savo įsitikinimų jie neatsisako. Turime turtingą patirtį, įgytą dar sovietų laikais. Yra toks dalykas, kaip „virtuvinė politika“. Tai štai, tokioje „politikoje“ 95 procentai Krymo totorių yra visiškai proukrainietiški.

Todėl ir lietuviams labai trumpai palinkėsiu: branginkite laisvę! Tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine šio žodžio prasme. Žmonės turi būti laisvi savo mintyse noruose ir siekiuose.