Kėdainių unija – nevykusi LDK ir Švedijos santuoka

2017-05-05 "Lietuvos žinios"

Dau­giau nei tūks­tan­tis Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ba­jo­rų 1655 me­tų spa­lio 20 die­ną Kė­dai­niuo­se dė­jo par­ašus po su­tar­ti­mi, po­pu­lia­riai va­di­na­ma Kė­dai­nių uni­ja. LDK trum­pam su­si­jun­gė į vie­ną vals­ty­bę su Šve­di­ja. Ką Lie­tu­vai reiš­kė ši su­tar­tis: ge­res­nį uni­jos par­tne­rį, nei Len­ki­ja ir stip­res­nį vals­ty­bin­gu­mą, ar at­virkš­čiai – vi­siš­ką pa­si­da­vi­mą Šve­di­jos ka­rū­nai?

Apie tai LŽ kal­ba­si su Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to moks­li­niu dar­buo­to­ju hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ru Gin­tau­tu Slie­so­riū­nu. Pa­sak jo, LDK ba­jo­ri­ja į šią uni­ja ėjo tik ver­čia­ma di­džiu­lės Mask­vos grės­mės, o uni­jos są­ly­gos bu­vo nei to­kios, ko­kių ti­kė­jo­si ba­jo­rai, nei to­kios, ko­kias daž­nai klai­din­gai įsi­vaiz­duo­ja­me šian­dien.

– To­kio reiš­ki­nio, ko­kia bu­vo Kė­dai­nių su­tar­tis, LDK is­to­ri­jo­je ne­bu­vo nei iki jos, nei vė­liau. Ko­kios bu­vo prie­lai­dos to­kiam dras­tiš­kam Rad­vi­lų žings­niui?

– Tai bu­vo vie­nin­te­lis at­ve­jis po Liub­li­no uni­jos, kai mė­gin­ta for­ma­liai nu­trauk­ti uni­ji­nius ry­šius su Len­ki­ja. Ko­dėl toks žings­nis ženg­tas bū­tent tuo me­tu? Ma­tyt ge­riau­sias pa­aiš­ki­ni­mas yra tas, kad vals­ty­bė per­gy­ve­no di­džiu­lį su­krė­ti­mą. Tam ti­krų silp­nu­mo ap­raiš­kų, ne­pak­lu­si­mo val­do­vui ženk­lų tuo me­tu bū­ta ir Len­ki­jo­je – pa­si­da­vi­mo Šve­di­jos glo­bai at­ve­jai, vil­čių su­tei­ki­mas jos ka­ra­liui bū­ti iš­rink­tam Len­ki­jos ka­ra­liu­mi. Lie­tu­vo­je taip pat ieš­ko­ta iš­ei­čių iš kri­zi­nės si­tua­ci­jos ir tai da­ry­ta at­ski­rai nuo Len­ki­jos.

Lie­tu­vo­je šie sie­kiai iš­si­ru­tu­lio­jo į rugp­jū­čio 17 die­ną pa­si­ra­šy­tą Jos­vai­nių ak­tą, ku­riuo pa­ža­dė­ta pa­si­duo­ti Šve­di­jos glo­bai ir nu­trauk­ti vals­ty­bi­nius sai­tus su Len­ki­ja. Šie įsi­pa­reig­ji­mai tų pa­čių me­tų spa­lio 20 die­ną įtvir­tin­ti Kė­dai­nių su­tar­ti­mi.

Ši­taip bent jau da­lis tuo­me­ti­nio Lie­tu­vos eli­to, įskai­tant Jo­nu­šą Rad­vi­lą (jo bro­lis Bo­gus­la­vas ne­dė­jo par­ašo nei po vie­nu do­ku­men­tu) ieš­ko­jo, kaip iš­si­gel­bė­ti iš kri­tiš­kos si­tua­ci­jos. Vals­ty­bin­gu­mo tra­di­ci­ja ne­bu­vo pa­mirš­ta, su­tar­tį pa­si­ra­šiu­sie­ji ba­jo­rai sie­kė ne pa­si­duo­ti, o pa­keis­ti uni­jos par­tne­rį iš­sau­gant vals­ty­bę. Vis­gi bū­ti­na pa­brėž­ti, kad tai bu­vo pri­vers­ti­nis žings­nis, ban­dy­mas iš­si­gel­bė­ti nuo Mask­vos grės­mės, o ne pa­si­rin­ki­mas, lyg Šve­di­ja bū­tų bu­vu­si ge­res­nė uni­jos par­tne­rė, nei Len­ki­ja.

– Ar Rad­vi­los bu­vo su­rin­kę „už­nu­ga­rį“ šio sa­vo pla­no įgy­ven­di­ni­mui?

– Ge­ne­zė yra to­kia: kuo­met Vil­nius dar ne­bu­vo užim­tas ru­sų, jau bu­vo gau­ti įga­lio­ji­mai iš ka­ra­liaus – Jo­no Ka­zi­mie­ro Va­zos – de­rė­tis ar­ba su Šve­di­ja, ar­ba su Mask­va, kad su­da­ry­ti są­jun­gą prieš vie­ną iš jų. Tai­gi, pir­mo­sios pa­siun­ti­ny­bės į Ry­gą pas šve­dus siun­ti­mas bu­vo vi­siš­kai tei­sė­tas bend­ros su Len­ki­ja vals­ty­bės po­žiū­riu. Jos tiks­las – už­si­ti­krin­ti šve­dų par­amą ko­vo­je prieš Mask­vą.

Mask­vos grės­mė bu­vo di­džiu­lė: mū­sų ap­ta­ria­mi įvy­kiai vy­ko 1655 me­tų lie­pą, o jau rugp­jū­tį Mask­vos ka­riuo­me­nė užė­mė Vil­nių ir Kau­ną. To­kios ka­tas­tro­fiš­kos si­tua­ci­jos aki­vaiz­do­je Jo­nu­šas Rad­vi­la jau per­žen­gė įga­lio­ji­mus, gau­tus iš ka­ra­liaus Jo­no Ka­zi­mie­ro Va­zos ir ėmė de­rė­tis dėl pa­si­da­vi­mo Šve­di­jos glo­bai. Tuo pat me­tu de­ry­bų są­ly­go­se at­si­ra­do nau­jas Rad­vi­lų rei­ka­la­vi­mas: ne tik ka­ri­nė šve­dų par­amą prieš mask­vė­nus ir Šve­di­jos ka­ra­liaus įsi­pa­rei­go­ji­mas at­gau­ti Mask­vos užg­rob­tas LDK te­ri­to­ri­jas, bet ir at­ski­rą sta­tu­są tu­rin­čių pa­vel­di­mų ku­ni­gaikš­tys­čių su­kū­ri­mas pa­tiems Rad­vi­loms.

– Šis rei­ka­la­vi­mas – la­bai įdo­mus. Jis lyg ir ro­do sa­va­nau­diš­kus Rad­vi­lų tiks­lus šio­se de­ry­bo­se.

– Šiuo rei­ka­la­vi­mu Rad­vi­los per­žen­gė vi­sas ri­bas, ku­rias ga­lė­jo to­le­ruo­ti ne tik ka­ra­lius, bet ir to me­to LDK vi­suo­me­nė. Jie pre­ten­da­vo į di­de­les te­ri­to­ri­jas – Mins­ko, Nau­gar­du­ko ir Bres­to vai­va­di­jas, Vol­ko­vys­ko ir Gar­di­no pa­vie­tus bei Len­ki­jos Ka­ra­lys­tei pri­klau­siu­sią Pa­len­kės vai­va­di­ją. Šios že­mės tu­rė­jo bū­ti pa­da­lin­tos Jo­nu­šui ir Bo­gus­la­vui Rad­vi­loms.

La­bai įdo­mu, kad Rad­vi­los ne­pa­rei­ka­la­vo nei Kė­dai­nių, nei Bir­žų, nei Že­mai­ti­jos že­mių. Vi­sos jų pa­si­rink­tos val­dos – par­iby­je. Tik Gar­di­no pa­vie­tas bu­vo Lie­tu­vos bran­duo­lio že­mių da­li­mi. Pa­gal jų pla­ną tu­rė­jo bū­ti maž­daug taip: et­ni­nę Lie­tu­vą val­do šve­dai, o ją su­pa as­me­ni­nės Rad­vi­lų val­dos. Su­nku pa­aiš­kin­ti to­kį Rad­vi­lų pa­irin­ki­mą. Vie­na iš ver­si­jų: Rad­vi­los ne­si­kė­si­no į įta­kin­gų šei­mų val­dy­tas že­mes, pa­vyz­džiui, Tra­kus, ku­rių vai­va­da bu­vo iš ga­lin­gos Pa­cų šei­mos. Ta­čiau vi­sos prie­lai­dos yra ga­na „sli­džios“. Bet ku­riuo at­ve­ju li­ku­siai ba­jo­ri­jai tai bu­vo vi­siš­kai ne­priim­ti­nas pla­nas.

Rad­vi­los at­si­dū­rė la­bai su­dė­tin­go­je pa­dė­ty­je, kai dėl vie­nų da­ly­kų su šve­dais de­rė­jo­si at­vi­rai, o dėl ki­tų – „už ku­li­sų“ ir apie pa­sta­ruo­sius ne­ga­lė­jo pra­si­tar­ti net sa­vo są­jun­gi­nin­kams Lie­tu­vo­je.

Be to, to­kių že­mių da­ly­bų ne­no­rė­jo ir šve­dai. Sa­vai­me su­pran­ta­ma: kam da­lin­ti že­mes, jei vis­ką ga­li pa­siim­ti sau. Jų tiks­las de­ry­bo­se bu­vo pri­si­jung­ti Lie­tu­vos vals­ty­bę, o ne de­rin­ti in­te­re­sus su Rad­vi­lo­mis. Jie taip pat tu­rė­jo su­vok­ti, kad to­kios da­ly­bos gre­sia tuo, kad sa­vo pu­sėn jie pa­trauk­tų du įta­kin­gus žmo­nes, bet tuo pa­čiu me­tu įgy­tų tūks­tan­čius prieš­ų, tarp ku­rių taip pat bu­vo ga­lin­gų gi­mi­nių – Sa­pie­gos su sa­vo pri­va­čio­mis ka­riuo­me­nė­mis, di­de­lei da­liai Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do­vau­jan­tis et­mo­nas Ko­siec­kis, vys­ku­pai ir ki­ti.

Ma­nau, kad as­me­ni­nių ku­ni­gaikš­ti­jų par­ei­ka­la­vę Rad­vi­los ta­po pa­žei­džia­mi, šve­dai ga­lė­jo jais ma­ni­pu­liuo­ti. De­ry­bų ei­go­je va­di­na­mo­sios uni­jos su Šve­di­ja są­ly­gos vis blo­gė­jo (žvel­giant Rad­vi­lų aki­mis), ta­čiau šve­dai pa­lik­da­vo Rad­vi­loms vil­tį, kad jie vis­gi gaus gei­džia­mas te­ri­to­ri­jas.

– Kaip tu­rė­jo vyk­ti pa­si­da­vi­mas Šve­di­jos glo­bai?

– Po to, kai mask­vė­nai užė­mė Vil­nių, pra­ne­ši­mai apie pa­si­da­vi­mą šve­dų glo­bai bu­vo iš­siųs­ti į vi­sus pa­vie­tus. Su­si­ta­ri­mai bu­vo da­ro­mi jų lyg­me­ny­je. Pir­mie­ji pa­si­da­vi­mą šve­dų glo­bai skel­bė šiau­rės – ry­tų Lie­tu­vos pa­vie­tai – Bres­lau­ja, Upy­tė. Ne Jo­nu­šas Rad­vi­la pir­ma­sis dė­jo par­ašą, o ba­jo­rai, no­rė­ję iš­si­rū­pin­ti do­ku­men­tą, ku­riuo ga­lė­tų „sus­tab­dy­ti“ Mask­vos ka­riuo­me­nę, ne­drį­sian­čią verž­tis į Šve­di­jos glo­bo­je esan­čias že­mes.

To­kia prie­mo­nė iš tie­sų bu­vo veiks­min­ga, nes Mask­va ne­bu­vo pa­si­ruo­šu­si ka­rui su Šve­di­ja. Į Len­ki­ją šve­dų pa­jė­gos taip pat bu­vo įves­tos dek­la­ruo­jant, kad jos gins ša­lį nuo mask­vė­nų. Pa­sta­rie­ji el­gė­si at­sar­giai, lau­kė ir ste­bė­jo, ar ti­krai įvyks Šve­di­jos su­si­jun­gi­mas su Len­ki­ja ir Lie­tu­va, ar šve­dų ka­riuo­me­nė to­kiu at­ve­ju žy­giuo­tų link Mask­vos. Nors glo­bos raš­tų for­ma­liai mask­vė­nai ne­pri­pa­ži­no, ta­čiau ir ka­riuo­me­nės į Šve­di­jos glo­bai pa­si­da­vu­sias že­mes taip pat ne­siun­tė.

Tai­gi, Lie­tu­vos pa­vie­tai, taip pat kaip tai vy­ko Len­ki­jo­je, pa­si­da­vi­nė­jo šve­dų glo­bai ir iki Kė­dai­nių su­tar­ties, ar for­ma­laus uni­jos su Len­ki­ja nu­trau­ki­mo. Uni­jos nu­trau­ki­mas pir­mą sy­kį už­fik­suo­tas Jos­vai­nių su­tar­ty­je rugp­jū­čio 17 die­ną, po to, kai mask­vė­nai pa­ėmė Kau­ną. Do­ku­men­tą, kar­tu su Jo­nu­šu Rad­vi­la, pa­si­ra­šė dau­giau nei 400 LDK ba­jo­rų.

– Ko­kio­mis są­ly­go­mis LDK ėjo į uni­ją su šve­dais?

– Ga­li­ma sa­ky­ti, kad pir­mo­ji – Jos­vai­nių su­tar­tis te­bu­vo par­en­gia­ma­sis do­ku­men­tas. Ja­me bu­vo iš­dės­ty­ti lie­tu­vių rei­ka­la­vi­mai, kad uni­ją su Šve­di­ja LDK su­da­ro to­kio­mis pa­čio­mis są­ly­go­mis, kaip ir su Len­ki­ja; kad Šve­di­ja ne­mė­gins pa­nau­do­ti LDK ka­riuo­me­nės ka­rui su Len­ki­ja; ga­ran­ti­jos baž­ny­čiai bei ba­jo­rams ir t.t. Ta­čiau rei­kia pa­brėž­ti, kad tai ne­bu­vo ti­kra su­tar­tis, o grei­čiau vien­pu­siš­ka dek­la­ra­ci­ja iš LDK ba­jo­rų pu­sės. Šis do­ku­men­tas šve­dams bu­vo ne­priim­ti­nas.

Ki­ta prob­le­ma – ne­re­tai tar­pu­ka­rio ir net so­viet­me­čio lie­tu­vių is­to­riog­ra­fi­jo­je Kė­dai­nių uni­jai pri­ski­ria­mi tei­gi­niai iš tie­sų bu­vo ne šios su­tar­ties, o Jos­vai­nių su­si­ta­ri­mo teks­tas. Tvir­ti­ni­mai, kad vals­ty­bę ban­dy­ta gel­bė­ti su­da­rant uni­ją su Šve­di­ja, bet tuo pat me­tu iš­lai­kant vals­ty­bin­gu­mą, ne­ati­tin­ka rea­lių Kė­dai­nių uni­jos nuo­sta­tų. Uni­jos anaip­tol ne vi­sa­da tu­rė­jo bū­ti ly­gia­ver­tės.

Adol­fas Ša­po­ka, stu­di­juo­da­mas šias su­tar­tis, pa­da­rė iš­va­dą, kad spa­lio 20 die­nos Kė­dai­nių su­tar­tis lai­ky­ti­na Rad­vi­lų pra­lai­mė­ji­mu, nes jo­je ne­bu­vo rea­li­zuo­ti tie lū­kes­čiai, ku­riuos lie­tu­viai iš­dės­tė Jos­vai­nių do­ku­men­te.

– Ko­dėl Rad­vi­los nu­si­lei­do šve­dams?

– Vie­na prie­žas­čių – šve­dai ėmė žais­ti sa­vą žai­di­mą ir ėmė­si „kar­py­ti“ rea­lią Jo­nu­šo Rad­vi­los val­džią, ėmė par­ale­liai tar­tis su ki­tais ba­jo­rais, be­sip­rie­ši­nu­siais ga­li­mam Rad­vi­lų įsi­ga­lė­ji­mui. Jau po Jos­vai­nių su­si­ta­ri­mo ki­lo ne­ra­mu­mai – su­maiš­ta­vo da­lis LDK ka­riuo­me­nės, Jo­nu­šas Rad­vi­la su­ėmė lau­ko et­mo­na Go­sievs­kį, ku­rį ap­kal­ti­no suo­kal­biu su Mask­va (nors vė­liau, šve­dams rei­ka­lau­jant, jį pa­lei­do).

Šve­dai nu­stū­mė Jo­nu­šą Rad­vi­lą į la­bai ne­pa­to­gias de­ry­bi­nes po­zi­ci­jas, ku­rio­se jis bu­vo pa­sta­ty­tas prieš fak­tą: jei ne­su­tiks jis – su­tiks ki­ti. Be to, jis jau ta­po iš­da­vi­ku ka­ra­liaus Jo­no Ka­zi­mie­ro Va­zos aky­se, nes nu­trau­kė uni­ją su Len­ki­ja. Jis ta­po prieš­u net tiems Len­ki­jos ba­jo­rams, ku­rie pa­si­da­vė Šve­di­jos glo­bai, nes jų po­žiū­riu ne­ga­lė­jo bū­ti net kal­bos apie Lie­tu­vos – Len­ki­jos vals­ty­bės su­ar­dy­mą.

Šve­dų žai­di­mas pa­vy­ko – izo­lia­ci­jo­je at­si­dū­ręs Jo­nu­šas Rad­vi­la tu­rė­jo la­bai silp­nas de­ry­bi­nes ga­li­my­bes. Ki­ta ver­tus, Jo­nu­šas Rad­vi­la vis dar bu­vo ga­lin­gas vals­ty­bės vei­kė­jas, tu­rė­jo jam iš­ti­ki­mą ka­riuo­me­nę, to­dėl ga­li­ma ir reikš­ti abe­jo­nes, ar ti­krai jis ne­tu­rė­jo ki­to pa­si­rin­ki­mo, kaip tik pa­si­ra­šy­ti Lie­tu­vai ne­pa­lan­kią Kė­dai­nių su­tar­tį. Iš­ei­čių bū­na vi­sa­da ir nu­si­lei­di­mas šve­dų rei­ka­la­vi­mams vis­gi ro­do tam ti­krą Jo­nu­šo Rad­vi­los silp­nu­mą. Ne­pa­mirš­ki­me ir to, kad jis vis dar puo­se­lė­jo vil­tį gau­ti no­ri­mas ku­ni­gaikš­ti­jas.

– Ar gau­sus bu­vo be­sip­rie­ši­nan­čių­jų uni­jai bū­rys?

– Tas pats et­mo­nas Go­sievs­kis, pa­si­ra­šęs Jos­vai­nių su­si­ta­ri­mą, at­si­sa­kė pa­si­ra­šy­ti Kė­dai­nių su­tar­tį ir pa­si­trau­kė į Len­ki­ją, kau­tis už ka­ra­lių Jo­ną Kaz­mie­rą Va­zą. Di­de­lė da­lis Lie­tu­vos ba­jo­rų su­si­tel­kė ties Bres­tu ir pri­si­jun­gė prie Sa­pie­gų ka­riuo­me­nės. Kė­dai­nių su­tar­ties ne­pa­si­ra­šė net ir Bo­gus­la­vas Rad­vi­la, tuo me­tu bu­vęs Pa­len­kė­je, iš ku­rios ste­bė­jo si­tua­ci­ją ir svars­tė sa­vo ga­li­my­bes. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad 1656 me­tais jis jau nu­trau­kė ry­šius su bro­liu Jo­nu­šu.

– Ko­kie Kė­dai­nių su­tar­ties as­pek­tai bu­vo ne­nau­din­giau­si Lie­tu­vai?

– Blo­giau­sia bu­vo tai, kad ši su­tar­tis ne­tei­kė jo­kių ga­ran­ti­jų iš­sau­go­ti LDK vals­ty­bin­gu­mą. Šve­di­jos ka­ra­lius pri­pa­žin­tas Lie­tu­vos di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu su pa­vel­dė­ji­mo tei­se. Ne­su­teik­ta jo­kių ga­ran­ti­jų, kad Lie­tu­va tu­rės Sei­mą.

Bu­vo su­teik­tos re­li­gi­nės ga­ran­ti­jos – ka­ta­li­kams ir evan­ge­li­kams re­for­ma­tams (Šve­di­jo­je do­mi­na­vo liu­te­ro­nai). Ga­ran­tuo­tos tur­ti­nės lais­vės. Re­tas as­pek­tas, by­lo­jan­tis apie bent jau mi­ni­ma­lų LDK sa­va­ran­kiš­ku­mą – nuo­sta­ta, kad ka­ro ir tai­kos klau­si­mai tu­ri bū­ti de­ri­na­mi su Lie­tu­vos ba­jo­ri­ja. Tam ti­kras LDK at­sto­va­vi­mas lyg ir tu­rė­jo bū­ti, ta­čiau ne­aiš­ku, ar LDK ba­jo­rai bū­tų ga­lė­ję rink­tis sa­vo at­sto­vus, ar juos bū­tų pa­sky­ręs šve­dų gu­ber­na­to­rius.

Rea­li val­dy­mo for­ma bu­vo ga­na aiš­ki ir griež­ta: aukš­čiau­sia val­džia pri­klau­sė šve­dų gu­ber­na­to­riui, ku­riam tal­ki­no taip šve­dų su­da­ry­ta Ta­rė­jų ta­ry­ba, tu­rė­ju­si rū­pin­tis ad­mi­nis­tra­ci­niais klau­si­mais ir lė­šų Šve­di­jos ka­riuo­me­nei rin­ki­mu. Jei Jo­nu­šas Rad­vi­la ir ti­kė­jo­si tap­ti pir­muo­ju as­me­niu pou­ni­ji­nė­je Lie­tu­vo­je, to­kių po­zi­ci­jų jam ne­su­teik­ta.

Jei pa­žvelg­si­me, kaip šve­dai ėmė­si įve­di­nė­ti sa­vo val­džią LDK 1655 me­tų ru­de­nį ir pir­mo­je 1656 me­tų pu­sė­je, pa­ma­ty­si­me, kad ti­kro­vė bu­vo dar blo­ges­nė, nei ža­dė­jo uni­jos są­ly­gos. Šve­di­jos ka­ra­liaus tiks­las – gau­ti vis­ką. Ka­ro­lis X Gus­ta­vas tu­rė­jo gau­ti pa­vel­di­mą Len­ki­jos Ka­ra­lys­tės sos­tą, o Lie­tu­va bū­tų bu­vu­si prie­du prie to. Ga­liau­siai aukš­čiau­siais Len­ki­jos val­dy­to­jais tu­rė­jo tap­ti šve­dai, o Lie­tu­vo­je jų val­džia bū­tų dar griež­tes­nė. Be to, Kė­dai­nių su­tar­tis su­da­ry­ta su Šve­di­jos ge­ne­ro­lu, ku­ris lyg ir tu­rė­jo ka­ra­liaus įga­lio­ji­mus, ta­čiau ka­ra­lius jos nie­kaip ne­tu­rė­jo pa­tvir­tin­ti as­me­niš­kai, tai­gi, pa­si­li­ko ga­li­my­bę at­ei­ty­je elg­tis, kaip tin­ka­mas.

Ge­rai šve­dų ka­ra­liaus po­žiū­rį ilius­truo­jan­tis pa­vyz­dys – LDK ka­riuo­me­nė. Ben­ta jau lai­ky­da­mas sa­ve Lie­tu­vos di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu, Ka­ro­lis X Gus­ta­vas, po Jo­nu­šo Rad­vi­los mir­ties, tu­rė­jo pa­skir­ti nau­ją LDK ka­riuo­me­nės va­dą, ta­čiau to ne­pa­da­rė. To­kiu at­ve­ju ky­la klau­si­mas, ar jis aps­kri­tai pri­pa­ži­no, kad to­kia ka­riuo­me­nė ga­li eg­zis­tuo­ti?

Ka­ro­lis X Gus­ta­vas ne­si­var­gi­no elg­tis dip­lo­ma­tiš­kai – no­rė­jo vis­ko ir konf­lik­ta­vo su vi­sais. Ki­lus rei­ka­lui, jis el­gė­si be skru­pu­lų: 1656 – 1657 me­tais, mai­nais už ka­ri­nę par­amą, jis ėmė ža­dė­ti Len­ki­jos ir Lie­tu­vos že­mes Bran­den­bur­gui ir Tran­sil­va­ni­jai (jos ku­ni­gaikš­čiui net „per­lei­do“ Len­ki­jos sos­tą). O ga­liau­siai vi­sas jė­gas su­kon­cen­tra­vo į ka­rą su Da­ni­ja.

Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio ti­tu­las Ka­ro­liui X Gus­ta­vui te­bu­vo gra­žus prie­das il­ga­me ti­tu­lų są­ra­še, ku­ria­me jis va­din­tas ir Suo­mi­jos di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu ir Van­da­lų ka­ra­liu­mi, Es­ti­jos, Li­vo­ni­jos ir Po­me­ra­ni­jos ku­ni­gaikš­čiu ir pan.

– Šve­di­jos ka­ra­lius įsi­pa­rei­go­jo at­gau­ti mask­vė­nų užg­rob­tas LDK že­mes. Ar bu­vo nu­ma­to­ma, ko­kios kon­kre­čiai te­ri­to­ri­jos tu­rė­tų bū­ti su­grą­žin­tos?

– Rad­vi­los tu­rė­jo ome­ny­je tas te­ri­to­ri­jas, ku­rios pri­klau­sė LDK 1654 me­tais, ka­ro su Mask­va iš­va­ka­rė­se. Be to, rei­ka­la­vi­mai su­grą­žin­ti pra­ras­tas te­ri­to­ri­jas bu­vo su­ra­šo­mi kiek­vie­nam nau­jam ka­ra­liui. Įsi­pa­rei­got­ti jie įsi­pa­rei­go­da­vo, ta­čiau vyk­dė šį pa­ža­dą „pa­gal ap­lin­ky­bes“. Šiuos įsi­pa­rei­go­ji­mus ga­li­ma va­din­ti tie­siog pre­ten­zi­jų į kai­my­ni­nes te­ri­to­ri­jas ju­ri­di­niu pa­grin­di­mu.

Kar­tais iš rea­lių pa­stan­gų vyk­dy­ti pa­ža­dą kil­da­vo ir prob­le­mų. Kai Lie­tu­vos ir Len­ki­jos val­do­vas Au­gus­tas II Stip­ru­sis pa­skel­bė ka­rą Šve­di­jai, mo­ty­vuo­da­mas jį bū­tent pa­ža­du grą­žin­ti pra­ras­tas že­mes, ba­jo­rai nu­ste­bo ir už­py­ko, nes vi­suo­me­nė ka­rui bu­vo ne­pa­si­ren­gu­si ir jo ne­no­rė­jo.

Be­je, Rad­vi­los už­sip­ra­šė tuo me­tu mask­vė­nų užg­rob­tą Mins­ko vai­va­di­ją, o į to­li­mes­nes te­ri­to­ri­jas ne­pre­ten­da­vo, ma­tyt, su­pras­da­mi, kad ga­li­my­bių jas su­sig­rą­žin­ti bū­ta ma­žai. Ir Mask­va dek­la­ra­vo, kad be iš­ly­gų ke­ti­na in­kor­po­ruo­ti LDK te­ri­to­ri­jas iki Be­re­zi­nos upės. Užg­ro­bu­si šią te­ri­to­ri­ją Mask­va ją ir ad­mi­nis­tra­vo ly­giai taip pat, kaip ir sa­vo že­mes ry­tuo­se. To­liau į va­ka­rus užg­rob­to­se že­mė­se mask­vė­nai tvar­kė­si jau kaip sve­ti­mo­se už­ka­riau­to­se te­ri­to­ri­jo­se.

– LDK ba­jo­rai ti­kė­jo­si, kad šve­dai kar­tu su jais žy­giuos prieš mask­vė­nus. Kaip si­tua­ci­ja klos­tė­si to­liau?

– 1656 me­tais ki­lo ka­ras tarp Šve­di­jos ir Mask­vos ka­ras, ta­čiau jis pra­si­dė­jo ne taip, kaip ti­kė­jo­si Rad­vi­los ir ki­ti – puo­li­mą pra­dė­jo Mask­va. Tuo me­tu Šve­di­jos pa­siun­ti­ny­bių į Mask­vą tiks­las bu­vo šio ka­ro iš­veng­ti. Sa­vo ruo­žtu Mask­va gar­siai reiš­kė ne­pa­si­ten­ki­ni­mą Kė­dai­nių su­tar­ti­mi ir iš da­lies pa­si­nau­do­jo ja, kaip pre­teks­tu pra­dė­ti ka­rą.

Verž­liai pul­da­mi mask­vė­nai pa­sie­kė Ry­gą ir nors mies­to ne­paė­mė, kon­tro­lia­vo jo apy­lin­kes. Mask­vos pa­jė­gos taip pat puo­lė Ing­ri­jo­je (te­ri­to­ri­ja tarp La­do­gos eže­ro ir Suo­mių įlan­kos iki Es­ti­jos sie­nos) ir Ka­re­li­jo­je. Mask­vė­nų pa­jė­gos užė­mė kai ku­rias te­ri­to­ri­jas Es­ti­jo­je ir Ing­ri­jo­je, ku­rių šve­dams at­ko­vo­ti ne­pa­vy­ko. Jas Mask­va vė­liau grą­ži­no pa­gal tai­kos su­tar­tį.

Tuo me­tu Lie­tu­vo­je šve­dai lai­kė pa­ly­gin­ti ne­di­de­les pa­jė­gas. Di­džio­ji jų ka­riuo­me­nės da­lis, kar­tu su Ka­ro­liu X Gus­ta­vu bu­vo Len­ki­jo­je, o jiems te­ko gin­ti nuo mask­vė­nų Ry­gą, Tar­tų ir Ne­vos žio­tis. Ga­li bū­ti, kad lie­tu­viai vy­lė­si, kad šve­dai bus pa­kan­ka­mai ga­lin­gi, ta­čiau pa­sta­rie­siems te­ko iš­sklai­dy­ti pa­jė­gas pla­čia­me fron­te ir Lie­tu­vai jie ne­sky­rė daug dė­me­sio. Be to, 1655 me­tų pa­bai­go­je da­lis Lie­tu­vo­je bu­vu­sių pa­jė­gų iš­ves­tos į Len­ki­ją. Tai­gi, kai 1656 me­tais Že­mai­ti­jo­je ki­lo su­ki­li­mas, šve­dai iš Lie­tu­vos bu­vo iš­vy­ti pa­ly­gin­ti grei­tai ir ne­sun­kiai.

– Tai­gi, šve­dais nu­si­vy­lu­si ba­jo­ri­ja vėl at­si­su­ka į ka­ra­lių Jo­ną Ka­zi­mie­rą Va­zą ir im­asi vy­ti šve­dus iš Lie­tu­vos ir Len­ki­jos?

– Len­ki­jo­je pa­dė­tis bu­vo ki­to­kia. Ten su šve­dais vy­ko su­nkus ka­ras. Len­kai grū­mė­si prieš pa­grin­di­nes šve­dų pa­jė­gas ir Bran­den­bur­go her­co­go ka­riuo­me­nę. Tuo pat me­tu Lie­tu­vo­je šve­dų pa­jė­gos bu­vo to­kios silp­nos, kad su­ki­lę ba­jo­rai pa­kan­ka­mai ne­sun­kiai juos iš­stum­ti į Kur­šą. 1656 me­tų vi­du­ry­je LDK te­ri­to­ri­jo­je šve­dų ka­riuo­me­nės ne­be­bu­vo.

Kė­dai­nių su­tar­tį pa­si­ra­šė dau­giau nei 1000 LDK ba­jo­rų. Tie pa­tys žmo­nės da­ly­va­vo ir su­ki­li­me prieš šve­dus. Tai­gi, 1655 me­tų ru­de­nį, kuo­met at­ro­dė, kad są­jun­ga su šve­dais bu­vo vos ne vie­nin­te­liu iš­si­gel­bė­ji­mo šiau­du, Lie­tu­vos ba­jo­rai pa­si­ra­šė Kė­dai­nių su­tar­tį, o 1656 me­tų vi­du­ry­je si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė. Mask­vos ne­be­si­bai­min­ta (jos pa­čios in­te­re­sas bu­vo ne­truk­dy­ti len­kams ir lie­tu­viams ka­riau­ti su šve­dais) ir ba­jo­rai pa­si­ju­to pa­kan­ka­mai stip­rūs, kad at­si­kra­ty­ti ir šve­dų.

Šo­kas, pa­tir­tas 1655 me­tais, pra­ėjo, pa­vy­ko mo­bi­li­zuo­tis, o ir ga­na bru­ta­lios šve­dų oku­pa­ci­nės val­džios ba­jo­rai jau „at­si­kan­do“ ir ma­tė­si, kad ne­bu­vo jo­kios po­li­ti­nės jė­gos, sie­jan­čios sa­ve su šve­dais. Že­mai­ti­jos ba­jo­rų su­ki­li­mas pa­dė­jo taš­ką Kė­dai­nių uni­jos is­to­ri­jo­je.

– Ar ga­li­ma šian­dien duo­ti įver­ti­ni­mą, ku­ris už­baig­tų se­ną gin­čą: Jo­nu­šas Rad­vi­la bu­vo iš­da­vi­kas gel­bė­to­jas?

– Pra­var­tu ži­no­ti ir tai, kaip lie­tu­vių są­mo­nė­je for­ma­vo­si nuo­mo­nė apie Kė­dai­nių su­tar­tį. XIX am­žiu­je į ją vis dar žiū­rė­ta ne­igia­mai, o Jo­nu­šas Rad­vi­la va­din­tas iš­da­vi­ku. To­kios nuo­mo­nės lai­kė­si ir Si­mo­nas Dau­kan­tas. Be­ne pir­ma­sis tei­gia­mas uni­jos pa­mi­nė­ji­mas bu­vo Mai­ro­nio par­ašy­ta­me Lie­tu­vos is­to­ri­jos va­do­vė­ly­je XX am­žiaus pra­džio­je. Po­zi­ty­vią po­zi­ci­ją Mai­ro­nis iš­reiš­kė ne per vals­ty­bi­nę, o per tau­ti­nę pri­zmę, t.y. pa­sip­rie­ši­ni­mo po­lo­ni­za­ci­jai kon­teks­te, esą uni­ja su Šve­di­ja bū­tų ga­lė­ju­si su­stab­dy­ti po­lo­ni­za­ci­jos pro­ce­są.

Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je Vil­niaus pra­ra­di­mo su­kel­tos an­ti­len­kiš­kos nuo­tai­kos pa­dė­jo ro­man­ti­zuo­ti uni­ją. Be to, vis dar daž­nai pa­inio­ta, kas pa­si­ra­šy­ta Jos­vai­niuo­se, o kas Kė­dai­niuo­se. Šią klai­dą ėmė­si ati­tai­sy­ti Adol­fas Ša­po­ka, ta­čiau jo ty­ri­mai tuo me­tu ne­bu­vo pub­li­kuo­ti.

So­viet­me­čiu įvy­ko reg­re­sas ir Jos­vai­nių su­tar­tis vėl im­ta ci­tuo­ti, kaip Kė­dai­nių su­tar­tis. Ta­čiau mak­si­ma­liai po­li­ti­zuo­ta so­vie­ti­nė is­to­ri­ja aš­triai kri­ti­ka­vo Kė­dai­nių uni­ją, nes ji bu­vo nu­kreip­ta prieš Mask­vą ir ne­va taip pat prieš ka­zo­kų su­ki­li­mą. Par­adok­sa­lu, bet pos­ta­li­ni­nia­me Lie­tu­vos is­to­ri­jos lei­di­me, vi­sa­me ne­igia­ma­me kon­teks­te vis­gi įsi­ter­pė tei­gi­nys, kad uni­ją su Šve­di­ja bu­vo­me pri­vers­ti su­da­ry­ti tik di­džiu­lės ne­lai­mės aki­vaiz­do­je, siek­da­mi iš­gel­bė­ti vals­ty­bę. 1957 me­tais me­tais tai tu­rė­jo skam­bė­ti tie­siog kaip „bal­za­mas šir­džiai“.

Jos­vai­nių ir Kė­dai­nių su­tar­čių pa­inio­ji­mo klai­da mū­sų is­to­riog­ra­fi­jo­je iš­tai­sy­ta tik 8-ame de­šimt­me­ty­je – An­ta­no Ty­los ir Bro­niaus Dun­du­lio stu­di­jo­se. Vis­gi, vi­suo­me­nė­je li­ko do­mi­nuo­ti tar­pu­ka­riu su­for­muo­ta klai­din­ga nuo­mo­nė.

Iš­da­vys­tė – skam­bus kal­ti­ni­mas. Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je bu­vo tiek daug įvai­rių „nu­kry­pi­mų“, kad jei vi­sus įvar­dy­ti iš­da­vi­kais – lik­sim be nie­ko. Is­to­ri­kas – ne tei­sė­jas. Šiuo at­ve­ju svar­biau­sia, kad mū­sų vi­suo­me­nė skir­tų Jos­vai­niuo­se ir Kė­dai­niuo­se pa­si­ra­šy­tus do­ku­men­tus. Jos­vai­niuo­se dek­la­ruo­tas vil­tis daž­nas pa­inio­ja su Kė­dai­nių su­tar­ty­je su­ra­šy­ta ti­kro­ve. Jei kas ma­no, kad LDK su­si­jun­gus su pa­žan­gia Šve­di­jos Ka­ra­lys­te ir čia bū­tų pra­si­dė­jęs švie­sus kles­tė­ji­mo am­žius – klys­ta.