Mindaugo karūnavimas: ar tikrai suprantame, kas buvo viduramžių monarchija?

"Lietuvos žinios"

Lie­tu­vos vals­ty­bės gi­mi­mą ta­pa­ti­na­me su Min­dau­go ka­rū­na­vi­mu, ta­čiau re­tai su­si­mąs­to­me apie tai, ar iš tie­sų su­pran­ta­me, ką to me­to Eu­ro­po­je reiš­kė ka­ra­liaus ti­tu­las ir kas ga­lė­jo tei­sė­tai į jį pre­ten­duo­ti.

Karalius – ne šiaip skambus žodis, kuriuo galėjo pasivadinti bet kuris galingas karo vadas, tai – iš Šventojo Rašto atėjęs titulas, krikščioniškame pasaulyje apibrėžtas konkrečių reikalavimų ir procedūrų bei nešantis gilią sakralinę prasmę. Tai – teisinė sąvoka, kurios iki galo galbūt nesuvokė ir politinę titulo vertę supratęs pirmasis karūnos siekęs lietuvių valdovas.

Apie tai, ką viduramžių Europoje reiškė monarchijos sąvoka ir kokie simboliai ją lydėjo, LŽ kalbėjosi su Vilniaus universiteto istoriku dr. Tomu Čelkiu.

– Amžinasis klausimas: Mindaugas iki krikšto – karalius, ar ne?

– Ne. Karalius – tai titulas, kurį teisėtai gali suteikti tik popiežius. Karalius turi būti krikščionis, kitaip negali būti. Į mūsų kultūrą šis titulas ir jo sąvoka atėjo per Šventąjį raštą, nuo žydų karalių. Pati sąvoka kadaise atėjo į graikų kalbą, tuomet į lotynų ir galiausiai pasiekė mus.

Karalius yra sakralus, šventas asmuo, kuriam suteikiami karališkieji simboliai. Žmogus negali pasiskelbti karaliumi, o yra juo skelbiamas ir titulo insignijos jam taip pat suteikiamos. Lygiai taip pat, atėmus iš jo šias insignijas – karūną, skeptrą ir kt. – atimamas ir titulas.

Kaip V amžiuje suformulavo, Augustinas iš Hipono, žemė – dangaus karalystės atspindys. Pagonis Mindaugas, ritualams didžiulę reikšmę teikusios viduramžių visuomenės požiūriu, nebuvo karalius, nes tokiu nebuvo paskelbtas ir atitinkamų insignijų negavęs, nebuvo krikščioniškosios Europos karalių „šeimos“ narys. Visi karaliai – popiežiaus „vaikai“, o tarpusavyje – „broliai“.

– Krikščionių europiečių požiūris aiškus, o kuo jį laikė lietuviai? Pirmuoju tarp lygiųjų? Valdovu?

– Ko gero, karo vadu. Valdovas – abstrakti sąvoka apibūdinanti žmogų, kuriam kiti turėjo mokėti mokesčius ir kuris turėjo tam tikras išskirtines teises, kaip karo vadas. Mindaugo atveju svarbiausia tai, kad jo giminė tuo metu buvo vyraujanti, o jis pats – vyresnysis tarp kunigaikščių. Tačiau tai buvo tik žingsnis, etapas link tapimo karaliumi. Žinoma, su juo skaitėsi aplinkiniai. Su Vytautu, kuris tapo krikščionimi, atsimetė, po to vėl tapo krikščionimi, taip pat skaitėsi kitų valstybių karaliai – tai lėmė jo galia.

Taip pat ir lietuviai skaitėsi su Mindaugo galia. Vadinti jį didžiuoju kunigaikščiu taip pat netikslu, jis buvo vyresnysis. Tai taip pat skyrėsi nuo karo vado sąvokos. Pastaroji apibūdino žmogų, kuris galėjo suburti kariauną, bet ši išsivaikščiodavo jam mirus, o į jo vietą tiesiog nebuvo kam pastatyti kitą žmogų. Mindaugas jau buvo aukščiau to, nes turėjo stiprų giminės palaikymą. Jo mirties atveju giminė galėjo paskirti įpėdinį. Vadinasi ir kariauna nebeišsivaikšto.

– Taigi, Mindaugas – vienvaldis ką tik jo „sulydytos“ valstybės valdovas. Kodėl jam reikėjo pagonių akimis tik formalaus karaliaus titulo?

– Greičiausiai jis tikėjosi, kad titulas priverstų į jį kitaip žiūrėti krikščioniškas valstybes, sumažintų karinį spaudimą Lietuvai. Tapęs karaliumi, jis tapo formaliai lygiu kitiems Europos valdovams. Be to, tai ne tik Mindaugo, bet ir Ordino interesas. Galiausiai, juk tai buvo naujos, lietuviams nežinomos politinė sąvokos, naujas žodynas, kurį Mindaugui kažkas padėjo suprasti. Pažvelkime, Algirdas save titulavo bazilėjumi, nors vargu, ar tikrai suprato, ką tas titulas reiškė. Bet jis žinojo, kad titulavosi imperatorius Konstantinopolyje ir norėjo būti jam „lygus“ ir atitinkamai vertinamas taip pat.

– Taigi, net ir patys Lietuvos valdovai galimai ne visiškai suvokė karališkumo simbolį. Negalime tvirtinti, kad gerai jį suprantame ir šiandien. Karūnavimas, kaip jau minėjote, svarbus ritualas. Ar žinome, pavyzdžiui, kokias karališkas insignijas Mindaugui įteikė popiežiaus atstovai? Kokie buvo karališkumo simboliai?

- Karalius – tai titulas, kurį teisėtai gali suteikti tik popiežius.

Žinome, kad jis gavo atviro tipo arkinę karūną, nes tik tokios iki XIV amžiaus derėjo karaliams. Iš antspaudo žinome, kad jis sėdi ne soste, o ant suolo. Dabar neįsivaizduojame karaliaus be sosto, tačiau tuo metu sostas pirmiausiai buvo sakralinis simbolis ir visai neprivalėjo būti „didele kėde“. Frankų karolingai tikėjo, kad po karaliaus sostu, suolu, ar kitu panašiu simboliu gyveno galia, „įeinantį“ į ant jo sėdintį žmogų.

Svarbiausias atributas – karūna. Manoma, kad šis simbolis atėjęs iš Graikijos, kur naudotas laurų vainikas. Vėliau karūnas imta kalti iš metalo ir galiausiai – brangiųjų metalų. Paprastai karūna nebūdavo perleidžiama įpėdiniui – naujajam karaliui kaldinta nauja karūna. Taip pat žinome ir „pokaitines“ karūnas. Pavyzdžiui, kariuomenę į mūšį vedęs karalius ant šalmo užsidėdavo pigesnę ir paprastesnę karūną, tačiau simbolinė jos reikšmė buvo nė kiek ne mažesnė.

Be to, karūna buvo suvokiama kaip žiedas – figūra veik visose kultūrose simbolizavusi tobulybę. Viduramžiais neretai pasitaiko „spinduliuojančios“ karūnos atvaizdai, o kartais aplink ją vaizduoti ir nimbai. Tai taip pat simbolizavo šio simbolio šventumą.

– Dabar karalių įsivaizduojame būtinai su skeptru. Ar šis atributas buvo būtinas visais laikais?

– Viena iš svarbiausių ankstyvųjų insignijų ir skeptro pirmtakas – kardas. Kardas – teisingumo simbolis. Karūnavimo ceremonijos metu karaliui įteikdavo kardą, kuriuo jis ir vykdė teisingumą. Merovingų Prancūzijoje, karališkąjį kardą valdovas prie savęs turėjo nuolat, demonstruodamas turįs ne ką kitą, o paties Karlojo Didžiojo kalaviją.

Ilgainiui kardą pakeitė skeptras arba tiksliau – lazda. Iš Rytų atėjęs simbolis, piemens lazda, rodė, kad jos turėtojas yra valdinių ganytojas. Ankstyvuoju laikotarpiu ši lazda siekdavo iki dviejų metrų ir atrodė labai įspūdingai, atsižvelgiant į tai, kad žmonės buvo daug žemesnio ūgio, nei šiandien. Kažką panašaus vis dar galime pamatyti pažvelgę į popiežiaus lazdą.

Karališkosios lazdos viršūnė paprastai užsibaigdavo medžio šakų vaizdiniu. Tai simbolizavo gyvybės medį, tarsi karaliaus kūnas būtų medis, o jo karūna – medžio vainikas. Vėliau skeptro viršūnėje imta vaizduoti „teisingumo ranka“. Liesdamas skeptro gale esančia plaštaka, karalius simboliškai vykdydavo „teisingumo prisilietimą“.

– Kitas elementas, be kurio šiandien neįsivaizduojame karaliaus – valdžios obuolys. Ką jis reiškia?

– Obuolio simbolis yra vėlesnis, nei karūnos ir skeptro. Iš pradžių tai buvo išskirtinai imperatoriškosios valdžios simbolis – kryžiumi vainikuotas obuolys – pasaulio simbolis. Taigi, jį laikantis imperatorius – lyg viso krikščioniškojo pasaulio valdovas.

Ilgainiui, maždaug nuo XIV amžiaus pabaigos, valdžios obuolius jau matome ir karalių rankose. Kodėl tai nutiko būtent tuo metu? Priežastys yra dvi. Pirmiausia, atsirado teritorinės valstybės su konkrečiai apibrėžtomis sienomis. Tai reiškė, kad tam tikra teritorija buvo neliečiama ir XIV amžiuje net ir imperatorius nebelabai galėjo kištis į karalysčių reikalus.

Bolonijos teisininkai suformulavo teiginį, kad tam tikroje valstybėje – teritorijoje – kiekvienas karalius yra ir jos imperatorius. Todėl karalių – „mažųjų imperatorių“ rankose atsirado obuolys.

– Karaliaus išvaizda ir jo atvaizdavimas taip pat turėjo simbolinę reikšmę? Buvo atitinkamas „protokolas“? Kas sudarė karaliaus „įvaizdį“?

– Galime prisiminti įdomų pavyzdį – tik karaliai ir artimiausi jų giminaičiai galėjo būti ilgaplaukiai. Tai taip pat buvo regalija, išskirtinė teisė. Žemiškojo karaliaus išvaizda turėjo valdiniams priminti visų karalių Karalių – Jėzų, kuris iki šiol vaizduojamas ilgaplaukis.

Tapatinimasis su Kristumi buvo labai svarbus. Anot pusiau legendinio pasakojimo, Vytautas Didysis Trakų pilyje vienos menės puošyboje pats buvo pavaizduotas nukryžiuotas. Tai – taip pat vienas iš karališkumo simbolių.

Karaliaus išvaizda, jo apranga, laikysena ir visi kiti su tuo susiję elementai buvo svarbūs ne tik valdinių, bet ir kitų valstybių pasiuntinių akyse. Pasak šaltinių, Vorsklos mūšio išvakarėse Vytautas priėmė totorių pasiuntinius, priėmimo metu sėdėjo nuostabiai puošniame soste su baldakimu ir apsirengęs ištaigingiausiai rūbais, o pats buvęs „labai rūstus“. Nors net ir pats šio priėmimo faktas nėra aiškiai patvirtintas, tai leidžia suprasti valdovo išvaizdos ir įvaizdžio supratimą.

Taip pat yra aprašymų, kaip Vytautas įžengdavo į miestą, rodančių, kad jis akivaizdžiai nelaikė savęs paprastu žmogumi: priekyje eidavo muzikantai, dvasininkai jį pasitikdavo su šventais paveikslais ir relikvijomis, pats Vytautas jodavo ant žirgo, jam kartais būdavo įteikiami raktai ir pan.

Beje, tai rodo, kad Vytautas nors ir nebūdamas karaliumi, simbolinę titulo ir ritualų reikšmę suvokė kur kas aiškiau, nei karūną gavęs Mindaugas.

Anot pusiau legendinio pasakojimo, Vytautas Didysis Trakų pilyje vienos menės puošyboje pats buvo pavaizduotas nukryžiuotas.

– Kaip vyko valdovo karūnavimo ceremonija?

– Neturime šaltinių apie tai, kokia buvo Mindaugo karūnavimo ceremonija. Reikia manyti, kad ji turėjo būti kiek įmanoma panaši į Europoje priimtą ritualą, nes į jo reikalavimus žvelgta labai rimtai.

Mažai studijuotas klausimas, tačiau žinome, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai būdavo „pakeliami“. Kaip rašė Simonas Daukantas, Vytautą esą kažkas iš tiesų ėmė ir pakėlė tiesiogine to žodžio prasme. Kurį laiką iš tokio ritualo buvo net juoktasi, tačiau juk ir Europoje panašus veiksmas būdavo atliekamas.

Pavyzdžiui, vokiečių karaliai, po karūnavimo ceremonijos pabaigoje, būdavo pakeliami ir sodinami ant altoriaus. Tas pats veiksmas būdavo atliekamas ir karūnuojant Vengrijos karalius. Manoma, kad šis ritualas atėjo iš barbarų laikų – germanų kariai ant skydo iškeldavo jų išrinktą karo vadą.

Apskritai, ši ceremonija Europoje dažniau vadinama ne karūnavimu, o intornizacija – pasodinimu į sostą, nes tik tada asmuo iš tiesų tampa karaliumi.

Prisiminkime, kad karališkumas buvo laikomas šventu reiškiniu, o su juo susijusios ceremonijos buvo labai svarbios ir viešos. Pavyzdžiui, būsimasis karalius intronizacijos dieną būdavo labai anksti žadinamas, dvasininkai, daug kartų sodindami jį ant kėdės vis klausdavo: ar jis nori būti karaliumi? Mums tai gali atrodyti nerimta, nes juk žinoma, kad taip – jis norėjo būti karaliumi, tačiau tuo metu tai buvo svarbus simbolinis ritualas.

Ne mažiau svarbus buvo būsimojo karaliau rengimas. Nuogą jo kūną devyniose vietose tepdavo šventaisiais aliejais ir aprengdavo specialiais rūbais – primenančiais dabartinę kunigų aprangą – dalmatika ir arnotu. Dalmatikos anga galvai turėjo būti visiškai apvali, simbolizuojanti tobulybę. Pats rūbas turėjo būti pasiūtas iš vieno audinio atraižos ir tai taip pat simbolizavo tobulybę.

Per šiuos drabužius ir jų apvilkimo ritualus karalius įgaudavo stebuklingą šių simbolių galią. Todėl žinome daug paminėjimų, kad karališkieji aprėdai turėjo vienokią ar kitokią galią, darydavo stebuklus.

Galiausiai, kai naujasis monarchas būdavo atlikęs šiuos ritualus, jam įteikti skeptras ir obuolys, o jis pats pasodintas į sostą – paskutinis veiksmas buvo viešas jo skelbimas. Giminaičiai, didikai ir kitų valstybių pasiuntiniai lenkdavosi prieš jį, pripažindami karaliaus valdžią.

Nežinome, ar Mindaugo ceremonija buvo tokia pati, nes jai visiškai tiksliai atlikti buvo reikalinga visa armija žmonių. Tačiau be abejonės, Mindaugą stengtasi karūnuoti tiek tiksliai atkartojant Europoje priimtą ceremoniją, kiek tai apskritai buvo įmanoma mūsų krašte ir čionykštėmis sąlygomis.

Apskritai, ši ceremonija Europoje dažniau vadinama ne karūnavimu, o intornizacija – pasodinimu į sostą, nes tik tada asmuo iš tiesų tampa karaliumi.

– Kuri seniausia Lietuvos valdovo intronizacijos ceremonija mums žinoma?

– Matyt tai būtų Žygimanto Kęstutaičio atėjimas į sostą 1432 metais. Žinome, kad ceremonija vyko katedroje, atliktas pakėlimas ir jam įteiktas kardas, kurį atsiuntė Lenkijos karalius, o įteikė Zbignevas Olesnickis. 1492 m. pakeliant Aleksandrą jam buvo įteiktas kardas, kuris vėlesniuose šaltiniuose pavadintas „Vytauto kardu“, o jo karūna vadinama „Gedimino kepure“.

Tokių žinių iš tiesų turime nedaug, nes bene vienintelis apie tai informuojantis šaltinis – metraščiai. Yra vėlesnių šaltinių, tačiau labai gali būti, kad juose pateikti duomenys tėra fantazijos vaisius.

– Mindaugas turėjo suvokti bent jau karaliaus titulo politinę reikšmę. Ar jo valdiniai suvokė šio simbolio svarbą ir pripažino jį aukščiausiu valdovu?

– Tikėtina, kad kiti kunigaikščiai, gal ne visi, žvelgė į Mindaugą, kaip į „kaimyną“. Galingą, įtakingą, bet vis tik dar vieną į juos panašų kaimyną ir konkurentą. Tai iliustruoja ir rašytiniai šaltiniai, kuriuose iki pat Traidenio valdymo vis dar buvo minimos gentinės-gimininės žemės, kurias valdė savi kunigaikščiai. Pavyzdžiui, Šiaulių žemę valdė broliai Bulionys, dar vadinti Buliais.

Žemės iš šaltinių išnyko XIII amžiaus pabaigoje ir tai rodo, kad jų valdytojai, gal Mindaugo, o gal Traidenio valdymo metu, turėjo pasirinkti: paklusti aukščiausiai valdovo valdžiai ir išlikti, arba išnykti kartu su savo žemėmis arba bėgti iš Lietuvos. Neklusniesiems pasigailėjimo nebuvo, kaip sakė Edvardas Gudavičius: tai buvo kruvinas procesas. Tik taip buvo galima suvienyti retai apgyventas žemes.

Paties Mindaugo požiūrį į karaliaus titulą ir su juo susijusius įsipareigojimus iliustruoja pavyzdys, kai įkūręs vyskupiją, Mindaugas skyrė vyskupui Andriui žemes Žemaitijoje. Pastarasis turėjo gauti dešimtinės mokestį, tačiau kaip jis jį gaus, jei karalius to mokesčio nerenka ir tvirtina, kad jo reikalas buvo žemę „užrašyti“, o visa kita – paties vyskupo reikalas?

Andrius pasikvietė tam reikalui Ordino riterius. Ilgą laiką istoriografijoje tai buvo traktuota, kaip karinė kryžiuočių operacija prieš žemaičius, tačiau tiksliau būtų teigti, kad vyskupas Andrius tiesiog pasitelkė ginkluotą jėgą, kad užtikrintų savo teisėtos valdžios vykdymą. O štai Mindaugo požiūris – gana „neformalus“: aš tau žemę daviau, o kaip tu ten gyvensi – pats žiūrėk. Jo supratimu, daugiau nieko daryti jo karališkoji didenybė neprivalėjo. Beje, dokumentuose jis būtent ir užrašė Andriui žemę, o apie mokesčius juose nė žodžiu neužsiminta. Atsižvelgiant į tai, kad gana barbariškoje mūsų visuomenėje nedaug mąstyta apie teisines subtilybes, vargu ar Mindaugas pats gilinosi į tokius skirtumus.

– Mindaugas negalėjo būti laikomas karaliumi iki krikšto. Vadinasi, nusigrežęs nuo Katalikų bažnyčios jis automatiškai neteko karaliaus titulo, teisėto valdovo statuso ir viso, kas simbolizavo jo sakralinę valdžią?

– Nekrikščionis negalėjo būti karaliumi ir viskas. Apostazė (tikėjimo atsisakymas), tuo laikotarpio supratimu, buvo dar blogiau, nei krikšto nepriėmimas. Tuo viskas ir pasakyta.

Galime kiek tinkami fantazuoti apie tai, kad Lietuva „vis tiek“ buvo karalystė, o jos valdovai – karaliais, tačiau faktas lieka faktu: teisiniu, kad ir viduramžiškos bei archajiškos to meto Europos požiūriu, nuo bažnyčios nusigrežęs Mindaugas niekaip negalėjo būti teisėtai laikomas karaliumi. Tokios buvo taisyklės ir teisinė logika.

Europos valstybėse, tarkime Anglijoje, tai būtų labai vertinamas dalykas, nes monarchija dar vis turi net sakralinį savo simbolizmą. Tuo metu mes patys savo karalių atsisakome, nelyg svetimų.

Pažvelkime į Gedimino pavyzdį. Nors save jis buvo linkęs vadinti Lietuvos karaliumi, antspaude jis pavaizduotas ne karūnuotas, o laikantis karūną rankoje, tai yra, pavaizduotas ne kaip tikras karalius. Vadinasi jis jau buvo pakankamai išprusęs arba informuotas, kad skirtų šias sąvokas ir jų reikšmę.

Šiandien vis dar pasigirstantis požiūris yra paradoksalus: norima didžiuotis tuo, kad buvome pagonys, tačiau tuo pačiu metu tituluotis karaliais pagal krikščioniškos Europos teisę. Karaliumi negalėjo vadintis vien to užsimanęs, kad ir galingas, žmogus, lygiai kaip ir imperija valstybė vadinta ne dėl jos teritorijos dydžio.

– Lietuvos karaliumi vienbalsiai pripažįstame Mindaugą, tačiau tik jį vieną. Vėlesni Lenkijos karaliai buvo tuo pat metu ir Lietuvos valdovai. Jie buvo mūsų karaliais, ar ne?

– Juos kažkodėl daugelis linkę ignoruoti, bet juk buvome vienoje valstybėje – kodėl gi tie karaliai „ne mūsų“ juk jie buvo pati viršūnėlė? Taip, formaliai Lietuva nebuvo karalyste, tačiau aukščiausioji valdžia abiems valstybėms buvo karalius. Pavyzdžiui, pas mus yra palaidotas karalius Aleksandras, bet tai, mano nuomone, mūsų visuomenė to nevertina, kad karalius guli katedros požemyje.visiškai nuvertinama. Europos valstybėse, tarkime Anglijoje, tai būtų labai vertinamas dalykas, nes monarchija dar vis turi net sakralinį savo simbolizmą.

Maža to, kalbant apie tą patį Aleksandrą, mažai žinome ir domimės apie išlikusią jo valdžios relikviją – kalaviją, kuris buvo įdėtas į jo kapą, o jis išlikęs. Patys atsisakome vieno tikrųjų karališkų mūsų valstybingumo simbolių. Vargu, ar šiandien turime kokį nors vertesnę regaliją.

Tas pats paradoksas: labai norime būti karalyste, tačiau atmetame tikrus jos ženklus. Tai rodo, kad iki šiol dar reikia dėti pastangas norint tinkamai suvokti monarchijos sąvoką ir jos reikšmes.