„Vostok“ prieš „Trident Juncture“: kas stipresnis – Rusija ar NATO?

2018-11-15 "Lietuvos žinios"

Šiais me­tais iš pra­džių Ru­si­ja, o vi­sai ne­se­niai ir NA­TO su­ren­gė de­šim­tis me­tų ne­ma­ty­to mas­to ka­ri­nes pra­ty­bas „Vos­tok“ ir „Tri­dent Junc­tu­re“.  Pra­ty­bų mas­tai ir skai­čius di­dė­ja, ta­čiau ar jos at­spin­di ti­krus abie­jų pu­sių pa­jė­gu­mus? LŽ kal­bin­ti eks­per­tai tei­gia, kad ne­ver­ta ver­tin­ti vien „fa­sa­dą“ ir rea­lią si­tua­ci­ją pa­ta­ria ver­tin­ti at­siž­vel­giant į daug dau­giau fak­to­rių, nei ma­to­mi ma­nev­ruo­se.

Rusija pratybose „Vostok 2018“ skelbia įtraukusi apie 300 tūkstančių kareivių, 36 tūkstančius kovinės technikos vienetų, 1000 orlaivių ir 80 laivų.

Audrius Bačiulis: „Tai visai ne techninė, o politinė problema. Labai rimtas klausimas yra tai, kodėl kai kurie NATO valstybių politikai nenori šios problemos spręsti?“

NATO pratybose „Trident Juncture“ dalyvavo apie 45 tūkstančiai karių, 10 tūkstančių mašinų, 65 laivai ir 250 orlaivių iš 31 valstybės.

Rusijos propaganda atidžiai sekė NATO pratybas ir naudojosi kiekviena proga, kad ir melagingai, įgelti varžovams ir nuolat transliavo žinias apie niekam tikusią karinę techniką, prastą ekipuotę (ypatingai Europos valstybių dalinių) ir net neva betvarkę, kurią Norvegijos miesteliuose kėlė JAV jūrų pėstininkai. Kita vertus, prasta Europos kariuomenių būklė neretai paminima ir Vakarų žiniasklaidoje.

LŽ klausė karybos ekspertų, kaip vertinti šias Rusijos ir NATO varžybas ir kaip objektyviai įvertinti dabartinį jėgų balansą bei problemas, su kuriomis šiandien susiduria daugelis NATO narių kariuomenių.

Dažniau ir daugiau

Kaip LŽ sakė karybos ekspertas Deividas Šlekys, pastarųjų metų pratybų varžybos neturėtų kelti nuostabos, nes daugiau ar mažiau intensyviai jos vyksta nuo šaltojo karo laikų. „Pratybos, jų scenarijai – visada buvo diplomatijos dalimi“, – sakė ekspertas.

Pasak jo, Rusija akivaizdžiai gali sau leisti varžytis su NATO šioje srityje, nors iš tiesų palyginti pratybas galima tik išnagrinėjus labai daug pjūvių. Bet kuriuo atveju, Rusija aiškiai gali bent jau rengti daug masiškesnius manevrus, nors ir tai nebūtinai įrodo pranašumą: „NATO visada turėjo mažiau kareivių ir kompensuodavo tai technologiniais sprendimais. Tai – klasikinė situaciją, kurią matome nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio“.

„NATO pratybose „Trident Juncture“ dalyvavo tikrai mažiau karių, nei rusų „Vostok“, tačiau pažiūrėkimą į karinę techniką, ginkluotės sistemas ir kitus parametrus. Reikia ne tik galvas skaičiuoti, bet ir žiūrėti, kas su kokiais „žaisliukais“ treniruojasi“, – sakė Deividas Šlekys.

Ekspertas pažymi, kad šiuo metu pratybų suintensyvėjimą tikrai stebime – Lietuva taip pat rengia daugiau nacionalinių pratybų ir dažniau treniruojasi kartu su sąjungininkais. Rusija taip pat dažniau rengia NATO erzinančias neplanuotas pratybas ir reguliariai rengia didžiules pratybas vakarų, rytų ir pietų/centriniame „frontuose“.

Pratybos „Vostok 2018“ vyko teritorijose už Uralo ir kai kurie apžvalgininkai teigė, kad tai galėjo būti jėgos demonstravimas ne tiek svarbiausiam deklaruojamam priešininkui – NATO, bet ir kaimynams Tolimuosiuose Rytuose. Deividas Šlekys pataria neapsigauti: „Tai, kad pratybos vyksta toli nuo NATO sienų – nieko nereiškia. Pratybos gal ir vyksta rytuose, bet žinutė gali būti skirta Vakarams. Rusija demonstruoja, kad gali greitai perdislokuoti gausias pajėgas iš vakarų į rytus, vadinasi, taip pat gali padaryti ir atgaline kryptimi“.

Karybos apžvalgininkas Audrius Bačiulis taip pat mano, kad Rusija turi visas galimybes varžytis su NATO karinių pratybų srityje, nes turi privalumų, tarp kurių – didžiulė vientisa teritorija. „Viena šalis nusidriekusi nuo Skandinavijos iki Japonijos ir vieninga logistikos infrastruktūra leidžia Rusijai efektyviai perdislokuoti kariuomenę. Galbūt, tai sudėtinga padaryti techniškai, tačiau perdislokavimui netrukdo politiniai barjerai. Tuo metu NATO 3 metus kalba apie „karinio Šengeno“ būtinybę, tačiau nuveikta labai mažai“, – teigė apžvalgininkas.

Anot Audriaus Bačiulio, NATO pajėgų judėjimo Europoje galimybes labai riboja lig šiol būtini išankstiniai leidimai, policijos konvojai, techniniai judėjimo apribojimai ir kitos kliūtys: „Tai visai ne techninė, o politinė problema. Labai rimtas klausimas yra tai, kodėl kai kurie NATO valstybių politikai nenori šios problemos spręsti? Pavyzdžiui, kiek žinau, telkiant pajėgas pratybose „Trident Juncture“, daugiausiai logistikos problemų kilo Vokietijoje, nes neleista važiuoti tam tikromis dienomis arba tam tikru paros metu.“

Pratybos nerodo tikros padėties

Pastaraisiais metais dažnai diskutuojamas klausimas: koks realusis Europos karinis potencialas? Ar Europos valstybių ginkluotosios pajėgos pastaraisiais dešimtmečiais nusilpo tiek, kad laikytinos tiesiog neįgaliomis? Skeptikai tvirtina, kad taip, o jų oponentai sako, kad tai – perlenkimas ir problema nėra tokia rimta, esą tai parodo ir aktyvus jų dalyvavimas NATO pratybose. Pavyzdžiui, apytikriai pusė „Trident Juncture“ pratybose dalyvavusių kareivių buvo europiečiai.

Audriaus Bačiulio nuomone, problema be abejonės yra reali: „Žinoma, visoms Europos kariuomenėms NATO pratybos yra „dovana“ ir jos visos siekia dalyvauti, nes gali tiek savo štabus patikrinti, tiek kareivius treniruoti ir savo gebėjimus palaikyti. Tačiau pratyboms ruošiamasi gerokai iš anksto („Trident Juncture“ – apie 3–4 metus), o jose dalyvaujantys daliniai rengiami „ilgai ir nuobodžiai“. Tai, kad europiečiai sugebėjo atsiųsti į pratybas net ir keliasdešimt tūkstančių karių, nereiškia, kad tokios pačios pajėgos būtų operatyviai sutelktos iškilus realiam poreikiui“.

Tą patį, LŽ pašnekovo nuomone, galima pasakyti apie bendras greitojo reagavimo grupes: „Jos nėra dislokuotos vienoje vietoje ir jų taip pat greitai neaktyvuosi“. Šiuo atžvilgiu Rusija turi pranašumą – vieningas karines formuotes, pavaldžias vienai vadovybei ir gali greitai manevruoti kada tinkama. Gi europiečiams kovinius junginius tenka surinkinėti ilgą laiką.

„Kritikai yra teisūs, – sakė apžvalgininkas, pateikiantis NATO priešakinių pajėgų batalionas. – Vokietijai, kurios kontingentas sudaro jungtinio bataliono pagrindą, reikia ruoštis pusmetį: renką dalinį, kurį aprūpina surinkdami techniką ir ekipuotę iš kitų dalinių. Dalinys grįžta iš Ruklos į Vokietiją ir visa ši technika ir ekipuotė išdalinama atgal, o dalinį parengti veiksmams vėl užtruktų pusmetį.“

Per daug kritikos europiečiams?

Karybos ekspertas Deividas Šlekys nesutinka su kritikais, vadinančiais Europos valstybių kariuomenes neįgaliomis ir teigia, kad tai Rusijos brukamas naratyvas. „Pripažinkime, kad visų Vakarų valstybių, įskaitant JAV, kariniai pajėgumai sumažėjo. Kadrų skaičius, ypatingai sausumos pajėgose, jose visose traukėsi 20 metų. Tačiau dabar ši tendencija pristabdyta ir netgi vėl palengva prasideda kariuomenių didėjimas“, – sakė LŽ pašnekovas.

Tuo pat metu, anot eksperto, vyksta technologinė pažanga: investuojama į aviaciją ir priešraketines sistemas, vėl mėginama didinti tankų ir artilerijos skaičių. „Ką rusai begiedotų, perspjauname juos ir pajėgų kiekiu ir kokybe“, – sakė ekspertas.

„20 metų Vakarai kariavo tokiose vietose, kaip Irakas ir Afganistanas. Reikėjo visiškai kitokios kariuomenės, nei dabar, kai vyksta Rusijos atgrasymas. Ilgą laiką nereikėjo daug tankų ir artilerijos – tokie daliniai ir apsilpo. Lengva kalbėti, kad Vakarai neva 20 metų kvailai elgėsi – net ir 2012 metais niekas nebūtų drįsęs teigti, kad teks permetinėti pajėgas į Baltijos šalis, o didžiausią grėsmę aljansui kels Rusija“, – teigė Deividas Šlekys.

Kokybė pasiekiama per ilgą laiką

Pastaraisiais metais, JAV spaudimą patiriantys, NATO nariai Europoje deklaravo ketinimus stiprinti karinius pajėgumus, tačiau tai net ir turint geriausius ketinimus, tai užtrunka ilgai. Anot Audriaus Bačiulio, tai net ne finansavimo klausimas – jei kariuomenė kelis dešimtmečius pergyveno struktūrinius pokyčius, kažkada turėtiems pajėgumams atkurti reikia labai daug laiko.

„Reikia iš naujo parengti karininkus ir puskarininkius, ekipuoti dalinius ir juos apmokyti. Lietuva ne išimtis – pradėjome smarkiai didinti karines išlaidas daugiau nei prieš 4 metus, bet šiandien dar neturime nei vieno naujai ekipuoto bataliono. Griausiu atveju, dar po 2 metų turėsime pilnai nauja technika aprūpintą „Geležinio vilko“ brigadą, bet klausimas, kiek ją dar reikės mokyti, kad pasiektų tikrą brigados pajėgumą“, – sakė apžvalgininkas.

Pasak Audriaus Bačiulio, situaciją tokia pati daugelyje Europos kariuomenių. Vokietijoje pastaraisiais dešimtmečiais labai sumažėjo generalitetas, o svarbiausia, puskarininkių korpusas, kuris yra kiekvienos kariuomenės stuburas.

O siūlymai kurti Europos kariuomenę, apžvalgininko požiūriu, vertintini kaip žalingas išsišokimas: „Prancūzijos nacionalinis simbolis yra gaidys ir tokie siūlymai kaip tik yra prancūziško gaidžiuko išsišokimas. Prancūzijai tikrai reikia kariuomenės, tačiau ne Europoje, o Afrikoje. Prasidėjus kalboms apie jungtinę Europos kariuomenę, prancūzų žiniasklaidoje plačiai deklaruota nuomonė, kad Berlynas (kuris potencialiai galėtų daugiausiai prisidėti prie Europos kariuomenės kūrimo) įsitraukė į tarptautinius batalionus Baltijos šalyse vien tam, kad vokiečių kareiviai ramiai ir saugiai sėdėtų Lietuvoje, kol narsūs prancūzai kaunasi Afrikoje“.