NATO be JAV: 4 scenarijai Lietuvai

"Lietuvos žinios"

JAV pa­si­trau­ki­mas iš NA­TO, ką be­kal­bė­tų Do­nal­das Trum­pas, ma­žai ti­kė­ti­nas. Ta­čiau ką da­ry­tu­me, jei tai įvyk­tų? Ar mū­sų sau­gu­mui už­ti­krin­ti pa­kak­tų li­ku­sių al­jan­so na­rių, o gal JAV su­kur­tų nau­ją glo­ba­lią gy­ny­bos struk­tū­rą? Apie tai LŽ kal­bė­jo­si su My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riu­mi Egi­di­ju­mi Mo­tie­ka.

– Kiek tikėtinas amerikiečių pasitraukimo iš aljanso scenarijus?

– Hipotetiškai, amerikiečiai gali tai padaryti, bet tik hipotetiškai. Visa 70 metų NATO istorija – statymo ir kūrimo istorija. NATO yra labai sėkminga gynybinė organizacija – per visus šiuos 70 metų jai pavyko išvengti didelio karo. Būta smulkesnių konfliktų, tačiau kai kurie jų nesiekė ir regioninio lygio, o ir dalyvaudavo juose paprastai JAV, o ne visas aljansas.

Taigi, NATO sėkmingai funkcionuoja ir plečiasi – priimta Juodkalnija, netrukus bus priimta Makedonija. Savo eilės laukia Sakartvelas ir Ukraina. Nepamirškime ir kitus partnerius, turinčius JAV ir NATO „stogą“ (įskaitant ir branduolinį) –Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Australija, Naujoji Zelandija, Izraelis. Šios šalys taip pat turi rimtus pajėgumus. Pavyzdžiui, Taivanas yra didesnis „ginklų sandėlis“, nei Kaliningradas. Jo konvenciniai pajėgumai Kinijai nusileidžia tik 9–10 kartų.

Ar Donaldas Trumpas turėtų palaikymą, panašiuose sumanymuose? Jis nėra vienišas, bet nėra ir vienvaldis monarchas, kaip Saudo Arabijos karalius, kad lengva ranka įgyvendintų bet kurį savo sumanymą.

Tiesa, Donaldas Trumpas nuo 2016 metų kelia šį klausimą tai skelbimais „Twitter“ tinkle, tai užkulisiniais pasisakymais. Bet neseniai sakytoje kalboje Kongrese ši tema nebuvo paliesta, Donaldas Trumpas pasidžiaugė dėl didinamų išlaidų gynybai.

Ar Donaldas Trumpas turėtų palaikymą, panašiuose sumanymuose? Jis nėra vienišas, bet nėra ir vienvaldis monarchas, kaip Saudo Arabijos karalius, kad lengva ranka įgyvendintų bet kurį savo sumanymą. Apskritai, JAV politinis elitas, įskaitant įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, Pentagoną ir žvalgybos tarnybas tokiam požiūriui nepritaria. Užsienyje tokios idėjos rėmėjų taip pat neranda. Išskyrus žinoma, tokius žaidėjus, kaip Rusija arba Venesuela, nors pastaroji nebetempia net iki regioninio lygio žaidėjo. Nėra palaikymo ir tarp jau minėtų, NATO nepriklausančių partnerių.

Klausimas dabar: ar Donaldas Trumpas laimės antrąją kadenciją? Sunku prognozuoti, teks dar porą metų palaukti.

– Tarkime, kad tai įvyksta ir amerikiečiai pasitraukia. NATO be JAV gali egzistuoti toliau?

– Tokiu atveju aljansas labai susilpnėtų branduolinės ginkluotės atžvilgiu – britų ir prancūzų arsenalai, palyginus su JAV ir Rusijos yra labai menki.Gi konvenciniais pajėgumais Rusijai gali prilygti ir Europoje esančių aljanso narių jėgos. Be to, JAV greičiausiai visiškai neatsiribotų nuo buvusių sąjungininkų gynybos ir veikiausiai sudarytų su „likusiu“ NATO vienokį ar kitokį savitarpio pagalbos susitarimą.

Net ir be JAV kai kurios NATO narės labai daug investuoja į gynybą ir turi tikrai pajėgias ginkluotąsias pajėgas – kad ir Lenkija arba Kanada. Pastaroji gynybai kasmet skiria 20 milijardų dolerių. Taip pat yra Turkija, nors Ankara veikiausiai nebematys prasmės likti NATO nare, jei iš aljanso pasitrauktų JAV.

Labai tikėtina, kad suintensyvėtų politinis – karinis bendradarbiavimas su mūsų jau minėtais JAV partneriais.

Nepamirškime, kaip kūrėsi NATO: Antrojo Pasaulinio karo pradžioje Atlanto chartiją pirmosios pasirašė JAV ir Jungtinė Karalystė.

Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos išlaidos gynybai yra milžiniškos, o galiausiai, net ir jos neatspindi tikrųjų pajėgumų. Taigi, visų šių valstybių konvencinių pajėgų suma yra išties įspūdinga. Žinoma, išlaidos tam tikrais atžvilgiais gali būti ir nesulyginamos. Pavyzdžiui, Rusija gaminasi ginkluotę už visai kitus kaštus, nei ją perka Saudo Arabija. Arba kariuomenės atlyginimai, kuriems Rusija išleidžia daug mažiau, nei tarkime, JAV ar kitos Vakarų valstybės.Tačiau suminės NATO valstybių ir jų partnerių išlaidos gynybai vis vien yra daug didesnės, nei Rusijos.

NATO be JAV taptų daug silpnesniu aljansu, tačiau amerikiečiai vis vien bus „šalia“. Dabartiniai santykiai persikeltų į dvišales sutartis, o gal ir visaapimančią JAV sutarti su visu NATO aljansu.

Be to, NATO yra ne tik karinė, bet net labiau politinė organizacija. O ekonominiams veiksniams amerikiečių pasitraukimas beveik neturėtų įtakos – šiuo atžvilgiu JAV ir Europa liktų strateginiais partneriais.

– Kitas scenarijus – „Anglosaksų aljansas“. Pasitraukę iš NATO amerikiečiai galėtų kurti naują, labiau į Ramiojo vandenyno regioną orientuotą anglosaksų valstybių, o gal ir kai kurių kitų Britų sandraugos šalių aljansą.

– Nepamirškime, kaip kūrėsi NATO: Antrojo Pasaulinio karo pradžioje Atlanto chartiją pirmosios pasirašė JAV ir Jungtinė Karalystė. Tai yra, aljansą pradėjo kurti ne Europos valstybė JAV ir „pusiau“ Europos valstybė Jungtinė Karalystė. Atsižvelgiant į tai, manau, kad JAV išėjus iš NATO, naujas anglosaksiškas aljansas yra tikrai įmanomas. Jis jau egzistuoja Britu sandraugos pavidalu nuo XIX a. pabaigos. Ir dabar tai veikiausiai nebūtų vien anglosaksiškas aljansas, o tam tikra mišri valstybių grupė iš JAV ir dalies Britų sandraugos šalių, Japonijos, Pietų Korėjos, Taivano ir kitų.

– Visai tikėtina, kad Baltijos šalys ir Lenkija daug labiau norėtų remtis anglosaksais, nei Berlyno – Paryžiaus karine sąjunga. Ar mes galėtume „prisiglausti“ prie anglosaksų?

– Buvimas Europoje yra ne tik karinis, bet ir politinis bei ekonominis. Berlynas ir Paryžius yra greta mūsų. Tebūnie dabar Europos valstybių kariniai pajėgumai nėra labai dideli, bet jei iš NATO pasitrauktų JAV, didžiosios Europos valstybės NATO narės, kaip ir Kanada (jei liktų NATO), turės prisiimti ir didesnį krūvį užtikrinant gynybą.

Šiuo atžvilgiu, mums būtų naudinga likti su amerikiečiais. Manau, kad net ir visiškai proamerikietiška Lenkija rinktųsi likti NATO nare ir tuo pačiu metu susisieti paralelinėmis sutartimis su JAV ir naujuoju anglosaksų aljansu. Mums lenkų pavyzdys irgi tiktų. Visgi, mes fiziškai esame Europoje, o tai – labai svarbus veiksnys.

– Ar tokiu atveju remtumėmės dabar siūloma ES kariuomene?

– Ką mes turime dabartinėje situacijoje Europoje, „išbraukus“ amerikiečius? Turime NATO infrastruktūrą ir logistiką. Tuo pat metu karinė – politinė ES dimensija dubliuoja arba prisideda prie NATO dimensijos. ES nebebus Jungtinės Karalystės, bet ji ir toliau dalyvaus Europos gynyboje, kaip NATO narė (jei liks). Be to, kariniu požiūriu Prancūzija dabar yra šiek tiek pajėgesnė, nei Jungtinė Karalystė.

Net ir be to, kad Paryžius gynybai išleidžia daugiau, nei Londonas, Prancūzijos karinės galios didinimą lemia jos okeaninė – fragmentinė (pusiau globali) strategija. Prancūzai turi užjūrio teritorijas, Ramiajame vandenyne dislokuoja branduolinį ginklą. Jų strategija yra platesnė, nei britų. Tai lemia ir požiūris ir geografinės aplinkybės – Jungtinė Karalystė yra sala, o tai – jos tradicinė natūrali gynybos priemonė. Prancūzijos požiūris yra kitoks: kariniu požiūriu jau pasiviję britus, prancūzai toliau didina savo pajėgumus. Pavyzdžiui, Prancūzija turi didesnes specialiųjų operacijų pajėgas. Be to, neužmirškime ir Vokietijos bei Italijos karinių pajėgumų, kurie taip pat yra dideli.

Į pagalbą ateitų ir kiti europiečiai, o kaip greitai – kitas klausimas. Ir dabar JAV pajėgų atėjimas iki Baltijos šalių nebūtų greitas.

Kuriant „Europos kariuomenę“, bent jau pradiniame etape, lyderio vaidmuo tektų Prancūzijai, jau vien dėl karinio „svorio“. Nors didesnį potencialą turi Vokietija, kuri laikui bėgant galėtų tapti centrine jėga. Pasitraukus JAV, lyderystės klausimas tampa sudėtingas. Kaip pasielgtų britai? Liktų NATO nariais, išstotų iš aljanso, ar jame liktų ir tuo pačiu jungtųsi prie galimos naujos sąjungos, jei tai leistų abiejų aljansų susitarimai.

Ne taip ir svarbu, kam tektų lyderio vaidmuo. Šiuo metu ES lyderiauja 2 valstybės – Vokietija ir Prancūzija – kurios seniai užmiršo tarpusavio nesutarimus ir nerungtyniauja dėl lyderystės, o po „Brexit“ galbūt bendradarbiaus dar sklandžiau.

– Bet ar europiečiai ateitų į pagalbą Baltijos šalims, jei mes patirtume agresiją?

– Manau, kad Juodkalnija tikrai atsiųstų 10 kareivių būrį (juokiasi, – aut. past.). Į pagalbą ateitų ir kiti europiečiai, o kaip greitai – kitas klausimas. Ir dabar JAV pajėgų atėjimas iki Baltijos šalių nebūtų greitas. Europiečiai vėlintųsi panašiai. Per tą laiką Lietuva, be abejo, būtų okupuota, liktų tik pavieniai besipriešinantys pajėgumai. Todėl mums toks svarbus ryšys su Lenkija, nes iš esmės, Lietuvos užpuolimas tuo pačiu būtų ir Lenkijos užpuolimas.

Per „Suvalkų koridorių“, agresijos prieš Lietuvą atveju, turėtų į pagalbą ateiti ne tik lenkai, bet ir amerikiečiai. Tam reikalingos sutartys, daugiapusiai įsipareigojimai, t.y. ir NATO be JAV, ir JAV – Lenkijos, JAV – Lietuvos dvišaliai susitarimai ir t.t. Ir žinoma, tai būtų (be JAV) likusio NATO reikalas. Esu įsitikinęs, kad europiečiai ateitų į pagalbą ir be JAV. Prancūzai ir vokiečiai ateitų tikrai greičiau, nei norvegai ar danai.

– Tai veda link dar vieno scenarijaus – regioninio aljanso. Ar to pakaktų?

– Net jei prie Baltijos šalių ir Lenkijos į tokį aljansą jungtųsi Šiaurės šalys ir kitos Višegrado valstybės, tokia sąjunga nebūtų labai vertinga. Tai būtų politinis aljansas, karinėje dimensijoje negalintis apsieiti be Paryžiaus ir Berlyno.

Danijos, Norvegijos, Švedijos ir Suomijos (pastarosios dvi nėra NATO narės) dalyvavimas tokiame aljanse būtų proforma. Jos neturi galimybių suteikti realią karinę pagalbą. Nors 9,5 milijonus gyventojų turinčios Švedijos ginkluotosios pajėgos ir apskritai gynybos finansavimas yra neproporcingai dideli.

Jei Lietuva būtų užpulta – švedų pajėgos iš karto neatvyktų, reikalingi griežti dvišaliai susitarimai. Švedai dalyvautų, jei dalyvautų JAV ir NATO be JAV. Beje, dėl Lietuvos pasipriešinimo. Priešintis privalėtume. Nuolat minime NATO penktąjį straipsnį, bet nepamirškime, kad jis seka iš trečiojo ir ketvirtojo. Trečiasis straipsnis numato besąlyginį užpultos valstybės pasipriešinimą. Jei nesipriešinsime – NATO pagalbos nesulauksime.Net ir užgrobtoje Lietuvoje pasipriešinimo židiniai išsilaikytų ilgai, nes mūsų pajėgos pastaraisiais metais yra labai sustiprėjusios. NATO šalys be abejo, pamėgintų trumpą (kol vyktų mobilizacija ir perdislokavimas) telefoninių derybų kelią ir tuomet jau imtųsi Baltijos šalių išlaisvinimo. Greičiausiai tie pokalbiai ir perdislokavimas vyktų paraleliai.

Tuo pat metu turime atmesti greičiausiai atsirasiančius svaičiojimus apie atskirą Baltijos šalių karinę sąjungą.

Šiuo metu Lietuvoje dislokuotos NATO rotacinės pajėgos, o tai reiškia, kad užpuolimo atveju tos šalys reaguotų labai greitai. Švedija, kaip minėta mūsų aptariamame scenarijuje, taip greitai nesureaguotų, o Suomija apskritai turbūt negalėtų ateiti į pagalbą net Estijai. Suomiai turi labai ilgą sieną su Rusija, o pakartoti Žiemos karo scenarijaus šiais laikais jau nebepavyktų.

Manau, kad pagalbos sulauktume ne tik iš NATO, kuriame nebūtų JAV, bet ir iš pačių JAV arba jų sukurto naujo aljanso. Be to, kalbant apie Švedija ir Somija, galime daryti prielaidą, kad JAV pasitraukus iš NATO, visai kitoje šviesoje būtų pažiūrėta ir į jų narystės aljanse klausimą. Tada jų įstojimas į NATO taptų realus. Nevertėtų užmiršti ir neutralios Šveicarijos, kuri galėtų prisidėti prie JAV netekusio NATO stiprinimo finansiškai? Manau, kad taip.

– Apibendrinant, koks scenarijus būtų palankiausias Lietuvai, jei JAV tikrai nuspręstų pasitraukti iš NATO?

– Pirmiausiai, likti NATO nariais. Taip pat pageidautina, kad aljanse liktų ir Jungtinė Karalystė. Taip pat turėti dvišales sutartis su JAV ir hipotetiniu naujuoju jų aljansu. Ir be jokios abejonės, sustiprinta karinė dimensija Baltijos valstybių – Šiaurės šalių – Višegrado regione. Nors šiuo metu Vengrija tapo savotiška maištininke, ji vis tiek yra narė ir neprarado pajėgumų karine prasme.

Tikėtina, kad neprarastume ir vienos geriausių atgrasymo priemonių – JAV pajėgų mūsų regione. Net ir hipotetinis pasitraukimas iš NATO, netrukdo įgyvendinti tokių idėjų, kaip „Trumpo fortas“ Lenkijoje. Be abejonės tuo reikėtų rūpintis bendromis Lenkijos ir Baltijos šalių pastangomis.

Tuo pat metu turime atmesti greičiausiai atsirasiančius svaičiojimus apie atskirą Baltijos šalių karinę sąjungą. Tai būtų nonsensas, naudingas nebent Rusijai, kuri gautų pretekstą tvirtinti, kad suformuota išskirtinai prieš ją nukreipta „agresyvi karinė organizacija“.