Savivaldybės tapo skaidresnės, bet skaidrumas nelygu korupcijos nebuvimui

2019-01-22 "Lietuvos žinios"

„Trans­pa­ren­cy In­ter­na­tio­nal“ Lie­tu­vos sky­rius par­en­gė sa­vi­val­dy­bių skaid­ru­mo ty­ri­mą, pa­va­din­tą „Jur­gio ke­pu­rė“. Skaid­ru­mo puo­se­lė­to­jų tei­gi­mu, si­tua­ci­ja nuo 2014 me­tų pa­ge­rė­jo, ta­čiau skaid­ru­mas įpro­čiu ne­ta­po – dau­ge­lis sa­vi­val­dy­bių juo su­si­rū­pi­na tik par­agin­tos tai da­ry­ti. Be to, skaid­ru­mas ver­ti­na­mas ki­tais kri­te­ri­jais, nei ko­rup­ci­jos ly­gis, to­dėl ne­nus­teb­ki­te rei­tin­go vir­šū­nė­je iš­vy­dę Šir­vin­tų ar­ba Drus­ki­nin­kų sa­vi­val­dy­bes.

Apie praėjusią savaitę pristatytą studiją LŽ kalbėjosi su „Transparency International“ Lietuvos padalinio vadovu Sergejumi Muravjovu ir studiją parengusia organizacijos specialiste Ieva Kimontaite:

– Skelbdami studiją teigėte, kad situacija pagerėjo. Kaip?

– (Sergejus Muravjovas) Pirmiausia, tai merų, jų pavaduotojų ir administracijų vadovų darbotvarkių skelbimas. Jei prieš 4 metus tokių duomenų neskelbė nė viena savivaldybė, dabar tai daro pusė visų savivaldybių. Pavyzdžiui, tai kruopščiai daro Vilniaus meras. Tokią informaciją teikia ir Kauno bei Klaipėdos savivaldybės. Tiesa, deklaruodami susitikimus su verslininkais arba nevyriausybinių organizacijų atstovais, savivaldos vadovai vis dar nemėgsta pranešti nei apie ką su jais kalbėjosi, nei paaiškinti, kodėl to nepaviešino.

Taip pat pasigendame, kad tai darytų savivaldybių tarybų nariai. Apie tai visuomenei žinoti svarbu, juk jie priima sprendimus.

– (Ieva Kimontaitė) Vilnius, Kaunas ir Klaipėda šiuo atžvilgiu pasitempė – jie skelbia su kuo susitinka savivaldos vadovai. Tačiau daro tai gana formaliai ir nepateikia detalesnių duomenų: apie ką kalbėjosi, kokius pasiūlymus gavo? Palyginus su 2014 metais, tai galime pavadinti gera pradžia, bet informacijos vis dar trūksta.


– Didžiųjų miestų bendrasis rodiklis yra neblogas, bet jie visi krenta į akis dėl menko antikorupcijos įvertinimo. Ypatingai Kaunas, surinkęs vos 36 procentus iš 100 galimų. Kodėl šiuo atžvilgiu didieji miestai taip apsileidę?

– (I.K.) Visas savivaldybes raginome skelbti antikorupcines programas. Skatinome tai daryti ne remdamiesi įstatyminiais reikalavimais, o gerosiomis praktikomis. Kauno miestas to nedaro iki šiol ir teisinosi, kad neprivalo to daryti, nes įstatymas nereikalauja. Vietoje savosios jie skelbią bendrą, 2015 metais priimtą, visai valstybei skirtą programą. Tačiau taip ir lieka neaišku, ką konkrečiai Kauno miesto savivaldybė daro, kad mažintų korupcijos lygį.

– (S.M.) Didmiesčiams šiuo atžvilgiu tikrai turėtume skirti daugiau dėmesio, nes jie išleidžia daugiausiai pinigų – šimtus milijonų kasmet. Deja, pažvelgus į dokumentus, kuriais Vilnius, Kaunas ir Klaipėda teigia siekiantys užkirsti kelią korupcijai, turėtume jaustis neramiai. Iš jų pateikiamų duomenų negalime pasakyti, ar šiemet su korupcija jie tvarkosi geriau ar blogiau, nei pernai.

Kita vertus, tai daugumos savivaldybių problema. Džiaugiamės bent jau tuo, kad vis daugiau žmonių pritaria tam, kad reikia imtis iniciatyvų, galinčių tapti geraisiais pavyzdžiais. Šią savaitę sukvietėme į Vilnių įvairių savivaldybių atstovus, su kuriais aiškinsimės, ar galėtume įgyvendinti dalyvaujamojo biudžeto variantą, kai gyventojai gali patys rinktis, kokiam projektui savivaldybė turėtų skirti lėšų ir įgyvendinti.

Mūsų nuomone, tai geriausias antikorupcinis ugdymas, leidžiantis žmonėms tiesiogiai dalyvauti savivaldoje, suteikiantis jiems daugiau pasitikėjimo ir įgalinantis atsisakyti vis daugiau „tabu“.

Bent man atrodo, kad vis daugiau savivaldos vadovų supranta, kad skaidrumas yra naudingas jiems patiems. Praėjusių metų rudenį daug daugiau savivaldybių sureagavo į mūsų projektą, nei prieš 4 metus. Tai – nedidelis mūsų laimėjimas.

Taip pat svarbu suprasti, kad skaidrumas nereiškia korupcijos nebuvimo. Šiuo atveju kalbame apie dokumentus, kurių pagrindu galėtume užduoti dar daugiau klausimų.

– (I.K.) Apskritai, didmiesčiuose pastebėjome tas pačias įsisenėjusias problemas, kaip ir daugumoje savivaldybių. Pavyzdžiui, kaip skelbiamos interesų ir turto deklaracijos. Nei viena savivaldybė nepaskelbė visų vadovų deklaracijų. Kartais nesuprantama nei kaip tai padaryti, nei kodėl apskritai reikia tai daryti.

Bendraujant su savivaldybėmis, teko girdėti teiginių, kad gyventojai su deklaracijomis gali susipažinti ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) puslapyje, taigi, savivaldybei net nėra reikalo jų skelbti. Kai kas skundėsi, kad deklaracijos keičiasi ir „negi sugaudysi kiekvienos tarybos nario interesų pasikeitimus, negi iš paskos lakstysi?“. Tuomet iškyla klausimas, ar pati savivaldybė žino, kokie yra žmonių interesai?

– (S.M.) Tokie pavyzdžiai rodo, kad vadovai anaiptol ne visada domisi pavaldinių interesais, o nuo to jau gali nukentėti gyventojai, nes kalbame apie žmones, kurie priima sprendimus.

– (I.K.) Kita didelė problema daugelyje savivaldybių – viešosios konsultacijos. Matome, kad jos vyksta, tarkime, Kaune ir Klaipėdoje, tačiau ne visada aišku, ar gyventojai jose dalyvavo, kokius pasiūlymus jie teikė ir ar apskritai žinojo, kad galėjo tai padaryti? Matėme, kad Klaipėdoje pasiūlymus gyventojai teikė, tačiau neaišku, kas su tais pasiūlymais daryta. Gyventojų įtraukimas į viešąsias konsultacijos visose savivaldybėse kėlė klausimų. Kai kurių administracijų darbuotojai tiesiog klausė kas tai yra ir kaip jie turėtų tai skelbti? Kai kurie rodė lenteles, patalpintas savivaldybės puslapyje, bet tos lentelės buvo tuščios.


– Mažosios savivaldybės tvarkosi geriau? Pirmoje jūsų reitingo vietoje – Joniškis.

– (S.M.) Didžiųjų miestų savivaldybių rodikliai panašūs į mažųjų savivaldybių. Kartais kaip tik pagalvoji, kad keliasdešimties tūkstančių gyventojų savivaldybė turėtų būti net labiau suinteresuota būti atvira gyventojams, tiesiogiai su jais bendrauti.

– (I.K.) Joniškis davė puikų pavyzdį. Visoms savivaldybėms išsiuntėme laiškus su mūsų pastebėjimais ir rekomendacijomis, kaip būtų galima padidinti skaidrumą. Joniškio atsakymas jau į pirmą laišką buvo: „Mes norime būti pirmi, surinkti 100 procentų. Padėkite mums tai padaryti.“ Tai buvo puikus pavyzdys, kaip žmonės stengiasi pasiekti tikslą ir tikrai nori tai padaryti.

– (S.M.) Dažniausiai pokytis taip ir vyksta – kai žmonės patys nori padaryti geriau. Jau paskelbus mūsų tyrimo rezultatus, sulaukėme atsiliepimų, klausimų kodėl įvertinimas toks, o ne kitoks, ką daryti, kad jis būtų geresnis?

– (I.K.) Taip pat svarbu paminėti, kad didžiausią pokyti savivaldybės įgyvendino būtent per paskutines 3 savaites, kai konsultavosi su mumis. Visą 4 metų laikotarpį iki to faktiškai jokių pokyčių nebuvo.

– (S.M.) Tai rodo, kad skaidrumas nėra įprotis. Žmones reikia paraginti. Tyrimą atliksime periodiškai ir norėtume, kad savivaldybės nelauktų mūsų reitingų, o pačios imtųsi įgyvendinti pokyčius. Kaip tik todėl prie tyrimo išvadų pridėjome ir rekomendacijas. Norėtume, kad didesnio skaidrumo siekis atsidurtų politikų rinkimų programose, kad į tarybas išrinkti politikai nelauktų raginimų, o pradėtų nuo savęs ir duotų pavyzdį kitiems.


– Skaidriausių savivaldybių penketuke – Širvintos ir Druskininkai. Neabejoju, kad tai nustebins ne vieną skaitytoją. Bet gal aš klystu? Gal tai žiniasklaida kuria neigiamus stereotipus?

– (S.M.) Savivaldybių skaidrumo tyrimas pirmiausiai aiškinasi, kiek jos yra draugingos gyventojams. Tai nėra korupcijos lygio tyrimas. Pernai panašiame tyrime nagrinėjome įmonių skaidrumą ir kai kas taip pat stebėjosi, kaip geriausiųjų penketuke atsidūrė tokios įmonės, kaip „Maxima“?

Širvintų savivaldybė per minėtas 3 savaites įdėjo daug pastangų, paviešino daug dokumentų ir tai buvo žingsnis į priekį. Ne tik Širvintose, bet ir kitose savivaldybėse politikai ėmė garsiai kalbėti apie skaidrumo poreikį ir manau, kad tai juos įpareigoja – ateityje jiems būtų sudėtinga to išsižadėti. Tai atrodytų mažų mažiausiai ciniška. Laikas parodys, ar tos savivaldybės išlaikys skaidrumo testą.

Anksčiau, kalbant apie skaidrumą ir korupciją, dažnas greičiausiai būtų pasakęs: „jei skaidrus, vadinasi nekorumpuotas“. Tačiau tiesa ta, kad puikiai atrodydamas ir būdamas visiškai skaidrus, žmogus gali būti korumpuotas – jis tiesiog gerai supranta, kaip atitikti skaidrumo reikalavimus. Ateityje skaidrumo sąvoka taip pat gali keistis ir įtraukti į save daugiau veiksnių ir reikalavimų.

– Dar vienas paplitęs stereotipas – mažose savivaldybėse viską sprendžia vienvaldžiai merai – „kunigaikštukai“. Tai taip pat tik mitas? Kokie buvo jūsų įspūdžiai bendraujant su savivaldybėmis?

– (I.K.) Daugiausiai teko bendrauti su administracijų direktoriais ir įvairių skyrių darbuotojais. Bendraujant su jais tikrai nepajutome jokio merų „sudievinimo“. O ir nepaisant to, kieno paliepimu tai daryta, žmonės tikrai stengėsi, kad jų savivaldybės taptų skaidresnėmis.

Mūsų tyrimas parodė, kad didelio skirtumo tarp mažųjų ir didžiųjų savivaldybių nėra. Nepasakytume, kad Vilniaus miesto savivaldybei sunkiau suvaldyti informacijos srautus arba išviešinti gyventojų įtraukimo informaciją. Jai tai kaip sykis turėtų būti lengviau, nes ji turi daugiau pajėgumų tai padaryti. O jei kalbame apie finansus, nemanau, kad yra skirtumas tarp didelių ir mažų savivaldybių, nes kalbame apie atvirus duomenis – standartą, kuris šiais laikais įgyvendinamas labai paprastai.

Kartais pajusdavome tai, kad vadovai, pernelyg nesigilindami į tai, kam tai daroma, „nuleisdavo“ nurodymą darbuotojams padaryti taip, kad jų savivaldybė atrodytų gerai. Pavaldiniai reaguodavo atitinkamai: parodydavo mums pranešimą apie tai, kad meras susitiko su verslo atstovais ir klausdavo ar to jau gana? Tačiau ar žmogus, užėjęs į savivaldybės tinklalapį naršys dešimtis savivaldybės naujienų puslapių, kad rastų informaciją apie mero susitikimą? Ar savivaldybė stengėsi tik formaliai atitikti mūsų reikalavimus?

Taip elgėsi ne visos savivaldybės, buvo labai gerų pavyzdžių. Tarkime, viena vakarų Lietuvos savivaldybė pasiskelbė savo etikos kodeksą, o tai – puikus pavyzdys kitiems.


– (S.M.) Galbūt mažo miestelio merui lengviau pateikti duomenis, pavyzdžiui, apie jo susitikimus? Ar tų susitikimų mažiau, nei pas didmiesčio merą? Atsakyti į šį klausimą kol kas negalime, todėl ir skatiname kuo daugiau tokios informacijos deklaruoti.

Džiaugiamės, kai savivaldybių skaidrumo rodikliai pagerėja kad ir keliais balais. Svarbiausia, kad jie nesmuktų. Kaip parodė mūsų tyrimas, skaidrumas vis dar nėra įprotis – pasitaikė atvejų, kai 2014 metais visai neblogai pasirodžiusios savivaldybės nuvylė – 2018 metais teikė gerokai mažiau informacijos. Ateina „Transparency“, primena apie tai – žiūrėk jau ir vėl savivaldybė stengiasi pasitempti.

– Užkliuvo tai, kad vertinime visi veiksniai pelno vienodą balų skaičių. Pavyzdžiui, už antikorupcinės programos viešinimą, ką labai paprasta padaryti, skiriamas 1 balas. Tiek pat skiriama ir už informaciją apie tai, kaip savivaldybė dirba su gyventojų pranešimais ir skundais, o tai padaryti daug sudėtingiau.

– (S.M.) Ilgai svarstėme tyrimo metodologiją, tarėmės su kolegomis iš kitų „Transparency International“ skyrių, su sociologais. Suprantame, kad kiekviena metodologija turi savų iššūkių, bet mūsų nuomone, pasirinktas metodas visgi leidžia užčiuopti skirtumą tarp pažangiausių ir ne tokių pažangių savivaldybių.

Taip pat visada laukiame atsiliepimų ir naudodamasis proga, norėčiau paraginti skaitytojus kreiptis į mus, jei surastų kokių nors neatitikimų arba turėtų konstruktyvių pasiūlymų. Visada tokius pasiūlymus išklausome. Metodologijos gali būti peržiūrimos, viskas turi tobulėti – tik taip eisime į priekį. Ir mūsų tyrimo tikslas nebuvo vien palyginti savivaldybes, jas įvertinti. Siekiame, kad kiekvienas žmogus imtų domėtis, kiek skaidri yra jo savivaldybė. Viliuosi, kad artimiausi keli mėnesiai iki savivaldybių rinkimų, žmonės susipažins su informacija ir galės kelti daugiau ir tikslesnių klausimų.


– Ar planuojate atlikti tokį pat korupcijos lygio tyrimą?

– (S.M.) Antikorupcijos veiksnys įtrauktas ir į pastarąjį tyrimą. Mūsų nuomone, vienas didžiausių šiandienos iššūkių – turėti prieigą prie kuo didesnio duomenų kiekio, kad žmogus galėtų geriau pagrįsti savo išvadas.

Praėjusių metų pavasarį jau viešinome Vilniaus ir Kauno viešųjų pirkimų konkursuose dalyvavusių verslininkų atsiliepimus. Daugelis jų manė, kad konkursus laimi su savivaldybės atstovais iš anksto susitarę žmonės. Ne visi, bet nemaža dalis teigė manantys, kad viešųjų pirkimų procesas savivaldybėse yra korumpuotas. Tačiau visi vis tiek tvirtino norintys dalyvauti konkursuose. Savotiška „laukinių rytų“ atmosfera.

Korupcijos problema savivaldybėse yra tikrai aktuali. Skiriame daug dėmesio nacionaliniams projektams, sostinės savivaldybei, bet nenustebčiau, kad savivaldybės apskritai, nors jose dirba daugybė puikių specialistų, lieka savotiškais „korupcijos bastionais“. Į dėmesio centrą nepatenkantys savivaldos politikai tuo naudojosi. Tai turi keistis, nes be to vargu ar įmanoma visos šalies antikorupcinė pažanga.

Netrukus turėsime Lietuvos korupcijos žemėlapį ir galėsime pažvelgti, kaip pasikeitė situacija savivaldybėse. Tiriame korupciją ir su ja susijusias rizikas, tačiau pastarojo mūsų tyrimo objektas buvo skaidrumas. Daugiau informacijos gaunantis žmogus gali kelti daugiau klausimų, taip pat ir apie korupciją.

Didesnis skaidrumas įgalina savivaldybes tapti „higieniškesnėmis“ korupcijos atžvilgiu, o iš kitos pusės – įgalina piliečius ir žiniasklaidą greičiau prieiti prie reikiamos informacijos.

Sakyčiau, kad šiuo metu mūsų visuomenė yra kryžkelėje, kai gali sustoti ir įvertinti ką mes nuveikėme antikorupcijos srityje per visus nueitus metus. Anksčiau į tai žiūrėta per prievolės prizmę: ateina prižiūrinti institucija, išdėsto reikalavimus, o juos įvykdęs, ramiai sau sėdi. Ateina nauja karta, kuri sako, kad jai nereikia aklo vykdymo, o reikia gebėjimo įsivertinti ir suprasti, kas ir kodėl daroma, kas turi būti padaryta.