2021 m. sausio 20 d., trečiadienis

 

Rusų opozicija: A. Navalno žingsnis – didvyriškas, bet kas iš to?

alfa.lt 2021-01-18 17:57

Aleksejaus Navalno grįžimą į Rusiją daugelis laiko narsiu žingsniu, o kiti mano, kad garsus opozicijos veikėjas pasiaukojo be reikalo. Anot vienos didžiausių Rusijos demokratinės opozicijos platformos aktyvistų Ivano Tiutrino, A. Navalno poelgis galbūt leis padidinti užsienio spaudimą Kremliui, tačiau situacijos Rusijoje nepakeis nei šis, nei daugelis kitų politinių kalinių.

Vilniuje veikiančios „Laisvosios Rusijos forumo“ nuolatinės tarybos vadovas I. Tiutrinas portalui Alfa.lt teigė, kad pokyčiai jo šalyje įmanomi tik po visiškos dabartinio režimo griūties.

 Kaip vertinate A. Navalno sprendimą grįžti?

– Pirmiausia, vargu ar buvo daug tikėjusių, kad jam leis grįžti. Kremlius laikosi jau seniai egzistuojančių represinių praktikų. Nesikeičia ir režimo požiūris į opoziciją, taigi, veikiausiai Kremlius nusprendė, kad laikas visiškai sustabdyti A. Navalno veiklą šalies viduje.

 Pats A. Navalnas turbūt taip pat aiškiai suprato, kas jo laukia, bet visgi žengė šį žingsnį.

– Jo poelgis buvo išties didvyriškas. Suprasdamas, kad gresia pavojus jo sveikatai ir gyvybei, suprasdamas, kad gali ilgus metus nebematyti artimųjų, jis vis tiek ryžosi šiam žingsniui.

Manau, kad jis nusprendė pakelti statymus šiame lošime ir vien jau tuo padarė politinės žalos Vladimiro Putino režimui – jau keliolika valstybių pasmerkė Kremliaus veiksmus ir pareikalavo paleisti A. Navalną.

Bet V. Putinas to nedarys, nes A. Navalno paleidimą režimas vertintų kaip savo silpnumo parodymą, o to jie nedaro niekada.

 A. Navalnas daug sykių buvo sulaikytas ir jau ne pirmą kartą stojo prieš teismą Rusijoje. Anksčiau jam vis pavykdavo likti laisvėje. Gal jis ir jo bendražygiai tikėjosi pakartoti tokį scenarijų?

– Iš tiesų būta atvejų, kai A. Navalnas atsidurdavo vos ne ant kalėjimo slenksčio, bet išsisukdavo. Pavyzdžiui, 2013 m. jam buvo paskelbtas realaus laisvės atėmimo nuosprendis, bet jau kitą dieną stebuklingai pakeistas lygtiniu.

Neatmesčiau galimybės, kad tokia patirtis galėjo suteikti tam tikrų iliuzijų ir paveikti jo sprendimą. Kita vertus, po apnuodijimo rugpjūtį A. Navalnas turėjo aiškiai suvokti, kad Kremliaus sprendimas dėl jo yra absoliučiai aiškus – išvyti iš šalies ir kartu visiškai pašalinti iš žaidimo Rusijos viduje.

Ryžtingą režimo nusiteikimą patvirtina ir dabartinės aplinkybės: šiemet vyks vadinamieji rinkimai į Dūmą, o jų išvakarėse visada maksimaliai veržiami varžtai šalies viduje. Tai kartojasi prieš kiekvieną rinkimų spektaklį.

Kremlius vis dar atsimena, kaip rinkimų klastojimas 2011 m. sukėlė masinius protestus ir nors dabar tokie protestai nebevyksta, režimas prevenciškai stengiasi eliminuoti bet kokius galimus neramumų šaltinius.

Be to, gavome informacijos, kad šį kartą Kremlius imsis ne tik paties A. Navalno, bet ir jo bendražygių „Kovos prieš korupciją fonde“, vis dar turinčių veikiančių aktyvistų kai kuriuose Rusijos regionuose.

 V. Putinui nerūpi tarptautinės bendruomenės spaudimas?

– Tam tikrų nuostolių jis patiria ir negalima teigti, kad jam nerūpi poveikis iš užsienio, bet padėtis šalies viduje, nuolatinis režimo galios betonavimas jam yra svarbiausias prioritetas.

Prognozės – nepalankus dalykas, bet manau, kad būtent dėl mano minėtos priežasties A. Navalnas šį kartą bus pasiųstas už grotų.

Vieną sykį jie jau leido A. Navalnui išvykti iš šalies. Būtent leido, nes galėjo palaukti, kol jis numirs ligoninėje Rusijoje. Režimas įsivaizduoja, kad taip demonstravo malonę, kuria A. Navalnas nepasinaudojo. Prognozuočiau, kad dabar A. Navalno paleidimo klausimas netolimoje ateityje praktiškai lygus nuliui.

 Vakaruose A. Navalnas dažnai vertinamas vos ne kaip visos rusų opozicijos šalies viduje įsikūnijimas. Dabar sakote, kad bus imtasi represijų prieš jo bendražygius Rusijoje. Ar tai ne per didelė simbolinio žingsnio kaina?

– Toks A. Navalno įvaizdis mums žinomas. Bėda ta, kad jis nėra tikroviškas – jokios organizuotos opozicijos Rusijoje nėra ir dabar. Jos Rusijoje negali būti, lygiai taip pat, kaip Irane, Kinijoje arba Šiaurės Korėjoje. Net ir Baltarusijoje yra disidentai, protestuotojai, bet nėra organizuotos opozicijos.

Dabartinė Rusijos visuomenė gali kažką parašyti internete, žiūrėti opozicinius vaizdo įrašus ir transliacijas, bet į gatvę šie žmonės neis. Rusijoje seniai nebėra, kas juos vestų ir organizuotų. Kas vyko Rusijos miestų gatvėse, kai buvo apnuodytas A. Navalnas? Kai buvo sutrypta Konstitucija? Galiausiai kai A. Navalnas grįžo? Neįvyko nieko. Žmonės taip įbauginti, kad į gatvę nebėra kam išeiti. Kremlius tuo pasirūpino, kai užgniaužė 2011–2013 m. protestus.

A. Navalnas, be abejo, yra ryškiausia figūra tarp opozicijos veikėjų, bet, nepaisant galingo jo žingsnio simbolizmo, nebėra organizuotų struktūrų, kurios galėtų Rusijoje pakelti žmones.

Per daug nesijaudinčiau ir dėl A. Navalno bendražygių iš antikorupcinio fondo. Absoliuti dauguma fondo tyrėjų jau dabar gyvena ir dirba kitose šalyse. Jiems nereikia fiziškai būti Rusijoje, kad toliau vykdytų savo veiklą.

A. Navalnas tapo savo paties idėjos, kad opozicionierius gali veikti tik šalies viduje, įkaitu. Kai nėra organizuotos opozicijos, šalyje bus ne opozicionierius, o politinis kalinys. Arba sisteminė opozicija, kaip, pavyzdžiui, partija „Jabloko“.

 Negi opozicinis judėjimas niekaip nebegali kovoti su režimu?

– Gali. Reali žala režimui – tarptautinės sankcijos. Jų skatinimu kaip tik ir užsiima už Rusijos ribų dirbantys opozicijos atstovai. Simbolinis A. Navalno žingsnis taip pat prisideda prie šio darbo, bet jis ne iki galo išnaudojo savo potencialą.

 Kodėl?

– Todėl, kad dabar jo pavardė mirga visų didžiausių žiniasklaidos priemonių antraštėse, bet po penkerių metų kalėjime jau bus nusistovėjęs tam tikras status quo ir A. Navalno vardas jau nebeturės dabartinio poveikio. Būna ir blogiau: buvo toks kairiosios opozicijos aktyvistas Sergejus Udalcovas, už „Bolotnajos protestus“ nuteistas penkerius metus kalėti. 2017 m. išėjo iš kalėjimo ir ėmėsi drabstytis šūkiais apie pagalbą „broliams Donbase“ ir aiškinti, kaip nuostabu, kad „Krymas mūsų“.

Todėl A. Navalno sprendimas buvo tikrai didvyriškas, bet kiek teisingas politine prasme –  didelis klausimas.

 Jūsų prognozės labai niūrios. Jokių teigiamų pokyčių Rusijoje nesulauksime? Kartosis rinkimų spektakliai ir tai bus viskas?

– Supraskite, kad jokių rinkimų Rusijoje nevyksta. Todėl siekiame ne laimėti menamus rinkimus, o to, kad rinkimai Rusijoje vėl įvyktų. Tai tikslas, kurio siekiame nuo 2007 m. Situacija tokia pat bloga, kaip sovietų laikais, o gal net ir blogesnė. Todėl kartoju: kol nebus tikrų rinkimų, nebus ir pokyčių.

O tikrų rinkimų negali sugrąžinti nei mūsų opozicionierių veiksmai, nei tarptautinės bendruomenės spaudimas. Rinkimai ir pokyčiai bus įmanomi tik tada, kai dabartinis režimas žlugs visiškai, ir netgi tik tada, kai pati Rusijos valstybės sąranga bus sukurta iš naujo.