7 „originaliausi“ dalykai, už kuriuos Rusijoje sėstumėte už grotų

2018-10-25 "Lietuvos žinios"

Kiek­vie­nais me­tais Ru­si­jo­je dau­gė­ja po­li­ti­nių ka­li­nių. Kad pa­siųs­ti juos už gro­tų, ži­no­ma, nė­ra straips­nio „Už prieš­ta­ra­vi­mą Vla­di­mi­ro Pu­ti­no po­li­ti­kai“, to­dėl ten­ka su­gal­vo­ti vis nau­jus ir vis ne­aiš­kes­nius kal­ti­ni­mus pa­gal ku­riuos žmo­gų į be­lan­gę už­da­ry­ti ga­li­ma už pa­čius įvai­riau­sius da­ly­kus – nuo tei­gi­nio, kad Kry­mas yra Ukrai­na iki  juo­kin­go pa­veiks­liu­ko so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.

Vakar Vilniuje rusų politiniai pabėgėliai iš Lietuvos ir Latvijos Daniilas Konstantinovas ir Dmitrijus Savinas pristatė ataskaitą apie politinių kalinių Rusijoje padėtį, kurioje minimi pavyzdžiai europiečio protui atrodo sunkiai suvokiami. Kai kuriose bylose kaltinimai atrodo visai suprantami, tačiau atidžiau panagrinėjus, kokiais veiksmais žmonės jų nusipelnė, iš atminties vėl skamba Fiodoro Tiutčevo žodžiai: „Protu Rusijos nesuprasti...“ LŽ atrinko keletą absurdiškų pavyzdžių, už ką Rusijoje galima ne vienus metus praleisti kalėjime:

1. Už neapykantos kurstymą „socialinių grupių“ atžvilgiu. Šis kaltinimas skamba miglotai, tačiau konkretūs pavyzdžiai viską paaiškina. 2016 metais Krasnojarsko aplinkosaugos aktyvistui iškelta baudžiamoji byla už neapykantos kurstymą prieš „socialinę grupę atominės energetikos darbuotojai“. Uljanovsko gyventojui kalėjimas gresia už neapykantą „socialinei grupei valdžios atstovai, šiuo metu vadovaujantys Rusijai“. Kitose bylose taip pat minimos tokios „socialinės grupės“, kaip teisėjai, prokurorai, policininkai, dvasiškiai ir t.t.

2. Už raginimus pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą. Šis kaltinimas gali pasirodyti visiškai įprastas, jei ne aplinkybės: jis įsigaliojo nedelsiant po Krymo aneksijos. Kitaip tariant, jis sugalvotas specialiai tiems rusams, kurie drįsta atvirai teigti, kad Krymas yra Ukrainos dalis.

3. Už SSRS veiksmų per Antrąjį Pasaulinį karą šmeižimą. Šis neseniai atsiradęs Baudžiamojo kodekso straipsnis taikomas bet kuriam žmogui, sumaniusiam viešai suabejoti tuo, kad Josifas Stalinas tinkamai vadovavo šaliai arba prabilti apie tai, kad Raudonosios armijos kariai vykdė nusikaltimus.

4. Už smurtą prieš teisėsaugos pareigūnus. Už tai paprastai už grotų tupdomi protesto akcijų dalyviai. Peterburge vienam protesto dalyviui pritaikytas šis kaltinimas, nes į omonininkų užkardą jis metė apelsiną. Kitas opozicijos atstovas nuteistas už policininko „sužalojimą“. Teismo ekspertams nepavyko surasti sužalojimų žymių ant pareigūno kūno, bet tai nesutrukdė nuteisti žmogų „už dantų emalės pažeidimą“.

5. Už teroristinės arba ekstremistinės grupuotės kūrimą. Taip pat logiškai skambantis kaltinimas, tačiau vos ne vienintelis jo taikymo pavyzdys pastaruoju metu – byla prieš grupuotę „Naujoji didybė“. Jos pavadinimą sugalvojo FSB, įstatus parašė FSB, organizacinę struktūrą sukūrė FSB, narius surinko ir į ją stoti įtikino FSB... Apie priklausymą ekstremistinei grupuotei rusai kartais sužino tik tardymo izoliatoriuje, į kurį sumeta keletą žmonių, pareiškusių vienodą nuomonę komentaruose internete.

6. Už tikinčiųjų jausmų įžeidimą. Nesunku atspėti, kad šis (Rusijos stačiatikių bažnyčios (RSB) labai teigiamai įvertintas) kaltinimas skirtas tiems, kas viešai piktinasi RSB hierarchų prabanga ir šešėline ekonomine – korupcine struktūra, iš kurios RSB gauna didžiulius pelnus. Tikėtina, kad netrukus tikinčiųjų jausmus „įžeidinės“ ir Ukrainos cerkvės nepriklausomybę nuo Maskvos patriarchato sveikinantys Rusijos piliečiai.

7. Už mygtuko „dalintis“ paspaudimą. Tokio straipsnio Baudžiamajame kodekse nėra, tačiau į teismus patenka vis daugiau bylų būtent dėl šio veiksmo. Jei Rusijos pilietinis socialiniuose tinkluose (pavyzdžiui, „Facebook“) įkelia tekstą arba paveikslėlį, kurį galima priskirti visiems aukščiau išvardytiems „nusikaltimams“, jis tiesiog prašyte prašosi į tardymo izoliatorių. Įkelti medžiagos pačiam net nebūtina, galima pasidalinti kito žmogaus įrašu.

Naujieji labai plačiai pritaikomi Baudžiamojo kodekso straipsniai – grįžimas prie bolševikų ir sovietų teisinės sistemos, kuri kadaise baudė už „kontrrevoliucinę veiklą“, o vėliau – už „antisovietinę agitaciją“

„Sušvelnintas“ sovietinis teroras

Kaip teigė Lietuvoje veikiančios politinių emigrantų organizacijos „Rusų europietiškasis judėjimas“ vadovas Daniilas Konstantinovas ir Latvijoje įsikūrusios analogiškos organizacijos „Rusijos pilietinės visuomenės ugdymo asociacija“ lyderis Dmitrijus Savinas, naujieji labai plačiai pritaikomi Baudžiamojo kodekso straipsniai – grįžimas prie bolševikų ir sovietų teisinės sistemos, kuri kadaise baudė už „kontrrevoliucinę veiklą“, o vėliau – už „antisovietinę agitaciją“. Sovietmečio kodekso straipsniai taip pat buvo lengvai pritaikomi bet kokiam disidentui. Dabartinė Rusijos valdžia, pasak opozicijos atstovų, taiko „sušvelnintą“ sovietinės sistemos modelį.

Pakanka pavyzdžių, kai už grotų žmonės patenka nepadarę apskritai jokio nusižengimo – jiems metami visiškai sufabrikuoti kaltinimai. Pavyzdžiui, Daniilas Konstantinovas tardymo izoliatoriuje praleido daugiau nei 2 metus, kol teismas „išsiaiškino“, kad jam pareikšti įtarimai žmogžudyste buvo nepagrįsti. Kartais net paties kaltinimo izoliatoriuje tenka laukti kelis mėnesius arba metus. Per tą laiką „įtariamojo“ dažnai net nesiteikia aplankyti tardytojas.

Toks neoficialus įkalinimas – viena iš politinių disidentų terorizavimo ir bauginimo priemonių.

Pasak ataskaitos autorių, į teismą patekęs Rusijos pilietis gali būti beveik garantuotas, kad išgirs verdiktą „kaltas“. Oficialiais duomenimis, išteisinančius sprendimus Rusijos teismai skelbia tik 0.2 procento visų bylų. Anot Daniilo Konstantinovo ir Dmitrijaus Savino, ši statistika rodo tai, kad visa teismų sistema yra skirta vieninteliam tikslui – bausti. Jei pareigūnai nusprendžia, kad žmogus turi būti teisiamas, teismas ne nagrinėja jo bylą, o tik patvirtina kaltintojų išvadas.

Kai kuriais atvejais teismai demonstruoja „humaniškumą“ ir perkvalifikuoja kaltinimus į švelnesnius, skiria disidentams lygtines bausmes arba užskaito tardymo izoliatoriuje praleistą laiką. Nepaisant to, kad žmogus paleistas, jo biografijoje lieka įrašas apie teistumą.

Neretai, kaip kad Daniilo Konstantinovo atveju, į laisvę paleistam žmogui tiesiai pasiūloma išvykti iš šalies, nes kitaip jis netrukus vėl atsidurs už grotų ir tada jau liks kalėti iki grabo lentos. Daugelis tokį pasiūlymą gavusių žmonių renkasi tremtį.

Ataskaita apie politinius pabėgėlius Rusijoje vakar pristatyta Vilniuje./Eugenijaus Titovo nuotrauka
Ataskaita apie politinius pabėgėlius Rusijoje vakar pristatyta Vilniuje./Eugenijaus Titovo nuotrauka
Politinių kalinių – šimtai

Baudžiamosios bylos ir teismai – ne vienintelė Kremliaus politinių oponentų persekiojimo priemonė. Kaip ir sovietmečiu, spaudimas daromas per darbovietę arba artimuosius. Pastaruoju metu perimti ir kai kurie Baltarusijos KGB taikomi metodai, kaip kad vaikų atėmimas ir priverstinis psichiatrinis gydymas. Pastaroji priemonė efektyvi ne tik tuo, kad žmogus gali būti tam tikram laikui įkalintas psichiatrijos įstaigoje, bet ir tuo, kad vėliau jis netenka bet kokių galimybių pats ieškoti teisingumo teismuose, nes valstybės požiūriu yra psichiškai neįgalus.

Nevengiama ir visiškai primityvių teroro priemonių – sumušimai, turto naikinimas ir pan. Šiaurės Kaukaze valdžiai neklusnūs žmonės dažnai tiesiog dingsta.

Sugrąžinus sovietinius straipsnius į Baudžiamąjį kodeksą, rusų opozicija susidūrė su nauja ir nieko jai gero nežadančia tendencija. Pasak Daniilo Konstantinovo ir Dmitrijaus Savino, dvi pagrindinės opoziciją terorizuojančios struktūros – Vidaus reikalų ministerijos kovos prieš ekstremizmą centras „E“ (liaudyje jau pelnęs „Estapo“ pravardę) ir Federalinės saugumo tarnybos konstitucinės santvarkos apsaugos ir kovos prieš terorizmą valdyba – išsikerojo į didžiules organizacijas, turinčias padalinius visoje šalyje.

Tai reiškia, kad tūkstančiai šiose struktūrose dirbančių pareigūnų turi ne tik klausyti valdžios nurodymų, su kuo jiems susidoroti, bet ir patys rodyti, kad ne veltui gauna algas. Tokie formalūs reikalavimai, kaip darbo planų ir ataskaitų sudarymas reiškia, kad saugumiečiams ir policininkams reikia patiems ieškoti, o neradus – kurti „priešus“ patiems.

Dėl Rusijos teisinės sistemos painumo, teisėsaugos manipuliacijų kaltinimais ir pačios savokos neapibrėžtumo, žmogaus teisių gynėjai šiuo metu negali net suskaičiuoti, kiek šalies kalėjimuose yra politinių kalinių.

Kaip teigia politiniai pabėgėliai, jie nesijaučia saugūs ir Baltijos šalyse, kurioms yra nuoširdžiai dėkingi už prieglobstį – ne vienas pabėgėlis teigia, kad kartais yra atvirai sekamas, o iš tėvynės gauna pranešimų, kad FSB žino viską apie juos – nuo tikslaus namų adreso, iki bendravimo rato.

Kaip teigė ataskaitos apie politinius kalinius autoriai, dėl Rusijos teisinės sistemos painumo, teisėsaugos manipuliacijų kaltinimais ir pačios savokos neapibrėžtumo, žmogaus teisių gynėjai šiuo metu negali net suskaičiuoti, kiek šalies kalėjimuose yra politinių kalinių. Tokios organizacijos, kaip „Memorial“ arba „Amnesty International“ taiko skirtingus kriterijus, kas yra „politinis“ arba „sąžinės“ kalinys. Todėl jų sudarytuose sąrašuose nurodomi labai skirtingi skaičiai. Ataskaitos autorių nuomone, bendras jų skaičius greičiausiai yra apie kelis šimtus žmonių.

Anot Daniilo Konstantinovo ir Dmitrijaus Savino, ši problema reikalauja dėmesio tarptautiniu lygiu – visuomeninės organizacijos ir valstybės turėtų suformuoti vieningą politinio kalinio apibrėžimą, atsižvelgiant į Rusijos specifiką. Taip pavyktų išvengti tragiškų atvejų, kai nuo valstybės teroro bėgantys Rusijos piliečiai negauna prieglobsčio ir grąžinami atgal į represinio aparato rankas.

Kita vertus, Estijoje jau fiksuotas vienas atvejis, kai politinio prieglobsčio prašytojas pasirodė kadriniu žvalgybos karininku, mėginusiu tokiu būdu įsikurti šalyje. Todėl Baltijos šalyse gyvenančius rusų pabėgėlius vienijančios organizacijos ragina mūsų valstybių valstybės institucijas priimti jų pagalbą padedant atskirti tikrus pabėgėlius nuo šnipų ir nusikaltėlių bei avantiūristų.