„Man teko garbė saugoti popiežių“

2018-09-05 "Lietuvos žinios"

Jo­nas Užu­sie­nis – Va­do­vy­bės ap­sau­gos de­par­ta­men­to (VAD) ve­te­ra­nas, ku­riam te­ko re­ta pri­vi­le­gi­ja – prieš 25 me­tus ly­dė­ti po­pie­žių Jo­ną Pa­ulių II-ąjį jo vi­zi­to Lie­tu­vo­je me­tu. LŽ su Jo­nu Užu­sie­niu kal­bė­jo­si apie šį is­to­ri­nį įvy­kį, apie ta ką reiš­kia to­kia tar­ny­ba ir ko­kie iš­šū­kiai jai ky­la šian­dien.

– Vadovybės apsaugos departamente tarnavote nuo pat jo įsikūrimo. Kaip atėjote į šią tarnybą?

– Įdomiai anuomet susiklostė. Atvirai, pirmą dieną atėjęs į tarnybą, net nežinojau į kokią tarnybą einu. Buvo 1990 metų kovo paskutinės dienos, vienas mano draugas pasisodino į mašiną, atvežė į Aukščiausiąją Tarybą ir pasisodino istorinėje salėje vyriausybės ložėje. Klausiau: „ką aš čia darau?“, o jis man sako: „dabar saugosi“. „Ką saugosiu?“, – vėl paklausiau. Draugas atsakė: „jį“ ir parodė į tribūnoje stovėjusį Vytautą Landsbergį. Taip ir prasidėjo mano tarnyba.

Iš pradžių buvome septyniese ir tiesą sakant, nelabai ką išmanėme apie tai, kaip saugoti asmenis. Kovo 27 dienos nutarimu mums buvo suteikti įgaliojimai saugoti AT pirmininką ir vyriausybės narius, o tų pačių metų birželio pradžioje jau buvo sukurta iki šiol veikianti tarnyba.

Tokia buvo pradžia, kai negalėjome dėl nieko būti užtikrinti, turėjome visko mokytis. Juk ir Nepriklausomybę paskelbę politikai dar nežinojo, kuo viskas baigsis. Ačiū Dievui, dabar sėdime ir bendraujame laisvoje valstybėje.

– 1993 metais Jono Pauliaus II-ojo apsilankymas buvo pirmas tokio aukšto lygio oficialus vizitas nepriklausomoje Lietuvoje. Jaudinotės, o gal ir baisu buvo?

– Aukšto rango asmenų vizitų buvo ir anksčiau, bet sutinku, kad Jono Pauliaus II-ojo vizitas tikrai buvo pirmas toks.

Ar buvo baisu? Ne. Reikėjo rimtai pasiruošti. Nedalyvavau planuojant vizitą ir tiksliai pasakyti negaliu, bet matyt, kad atvykę popiežiaus apsaugos žmonės įvertino mus gana gerai – pontifiko apsauga patikėta lietuviams. Kiek pamenu, vizito metu čia buvo tik vienas žmogus iš popiežiaus apsaugos.

Pamatę mus, lydinčius popiežių, žmonės imdavo kalbėti: „žiūrėk, italai!“, o paskui nustebdavo, kad aplink pontifiką – vieni lietuviai.

Nuvykome į Vatikaną ir atsigabenome 2 papamobilius. Vieną iš jų teko ir man vairuoti.

– Ar sunku vairuoti papamobilį? Reikia specialių įgūdžių?

– Ne, jokių specialių „mokslų“ nereikia. Aš Šiluvoje vairavau „Land Rover“ su mechanine pavarų dėže. Kitą – „Mercedes“ papamobilį su automatine pavara kolegai turbūt buvo dar lengviau vairuoti. Apskritai, papamobilį reikėjo tik „pajusti“, kaip ir bet kurį nevairuotą automobilį.

– Lydėti popiežių – ypatingas jausmas?

– Man šventojo tėvo vizitas buvo ypatingas įvykis – garbė, kad galėjau būti jo apsaugoje. Manau, kad ir 1993 metais ir visai netrukus įvyksiantis Pranciškaus vizitas – labai svarbūs visai mūsų valstybei ir visuomenei.

Esu tikintis žmogus ir man būti greta Jono Pauliaus II-ojo, labintis su juo kiekvieną dieną, buvo ypatingas jausmas. Popiežiui jau išskridus ne tik patyriau palengvėjimą, kad viskas praėjo sklandžiai, bet ir patyriau savotišką dvasios palaimos, ramybės, lengvumo jausmą. Tokio jausmo nepatyrusiam žmogui jį sunku paaiškinti – tai panašu į ramybę, ateinančią maldos metu.

– Pamatyti Joną Paulių II-ąjį rinkosi tūkstančiai žmonių. Net ir teigiamai nusiteikusią minią gali būti sunku suvaldyti. Kokia buvo atmosfera renginių vietose?

– Žmonės ėjo pabūti su popiežiumi, kartu pasimelsti. Jiems tekdavo labai ilgai laukti popiežiaus pasirodymo, bet dėl to niekas nesiskundė. Gal ir buvo miniose žmonių, puoselėjusių kažkokius kitokius jausmus, bet dauguma ėjo vedami tikėjimo ir atmosfera buvo teigiama ir pakili.

Žinoma, kad bet kurioje minioje gali susidaryti spūsčių, kilti kitokių incidentų, bet tuo metu viskas praėjo sklandžiai. Savo funkcijas gerai atliko policijos užtvaros, renginiai buvo gerai suplanuoti. Nepalyginsi su neigiamų emocijų vedamomis miniomis, kaip kad kadaise vykę „Jedinstvos“ mitingai Visagine arba 2009 metų riaušės prie Seimo (juokiasi).

Esu tikintis žmogus ir man būti greta Jono Pauliaus II-ojo, labintis su juo kiekvieną dieną, buvo ypatingas jausmas. Popiežiui jau išskridus ne tik patyriau palengvėjimą, kad viskas praėjo sklandžiai, bet ir patyriau savotišką dvasios palaimos, ramybės, lengvumo jausmą.

– Ar dalyvausite Pranciškaus vizito renginiuose? Ne sykį teko girdėti prognozę, kad Pranciškaus renginiuose dalyvaus daug mažiau žmonių, nei 1993 metais. Manote, taip gali būti?

– Būtinai. Nežinau ar vyksiu į mišias Kaune, bet Vilniuje tikrai eisiu.

Nesiimsiu prognozuoti kiek žmonių susirinks, bet manau, kad jų bus tikrai daug. Pavyzdžiui, į renginį Santakoje reikėjo registruotis iš anksto ir ten vietos nebeliko.

Galiausiai, juk tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Kai sovietmečiu tėvai mane nuvesdavo į mišias patarnauti, man tai nepatiko, bet vėliau atradau tikėjimą. Kai Atgimimo laikais daugybė žmonių plūdo į bažnyčias, aš kaip tik nejaučiau stipraus poreikio, o dabar vėl lankausi bažnyčioje ir esu dėl to laimingas. Kiekvienam savo ir savu laiku.

– Minėjote, kad buvote prie Seimo 2009 metais? Papasakokite plačiau, ką reiškia susidurti su neigiama minia? Kaip elgtis tokioje situacijoje?

– Tuo metu jau buvau tarnybos pensininkas ir viso labo žiūrovas minioje. Galiu pasakyti tiek, kad provokacijas reikia stabdyti nedelsiant, o provokatorių tuo metu minioje buvo – pats tai mačiau. Pirmam provokatoriui paleidus akmenį, jį reikia nuraminti, bet tą sykį prie Seimo tvarką užtikrinančios tarnybos laiku nesiėmė veiksmų.

O tada prie Seimo... Vienas metė sniego gniūžtę – nieko, tada metė kiaušinį – irgi nieko, tuomet jau paleido akmenį. Kai pažiro stiklai ir sužeidė vieną iš protesto dalyvių – jau per vėlai – pajudėjo riaušių tramdytojai. Blogai, kad po to nebuvo tinkamo įvertinimo, o tai reiškia, kad greičiausiai nebuvo išmoktos pamokos.

Geriausia tai, kad galėjau dalyvauti valstybės kūrime, jos saugumo sistemos kūrime. Dėkingas likimui, kad man teko tokia garbė.

– Tarnybą baigėte 2002 metais. Ar liūdna buvo išeiti? Kas jūsų darbe jums buvo geriausia?

– Neliūdėjau. O ko? Pareigą tėvynei atlikau, su buvusiais kolegomis iki šiol bendrauju. Geriausia tai, kad galėjau dalyvauti valstybės kūrime, jos saugumo sistemos kūrime. Dėkingas likimui, kad man teko tokia garbė.

– Šiuo metu kai kurie politikai siūlo išplėsti VAD funkcijas, kad jo pareigūnai saugotų ne tik valstybės pareigūnų asmenį, bet ir jų „pareigybės autoritetą“. Kai vertinate šiuos siūlymus?

– Kaip provokaciją, galimai atversiančią kelią politikų išsisukinėjimui, prisidengiant pareigūnais. Tarkime, visai tikėtina, kad VAD tokiu atveju būtų įpareigotas pranešti politikams, kad susitikimai su vienu ar kitu asmeniu gali kenkti jų pareigų autoritetui. Įtariu, kad atsirastų ne vienas politikas, tokioje situacijoje prisidengsiantis pareiškimais: „o manęs niekas neperspėjo“.

Tokie klausimai apskritai neturėtų patekti į VAD kompetenciją, o jei taip – reikėtų gerokai plėsti departamento įgaliojimus, atsakomybės sferą ir pajėgumus. Apskritai, minėtas „autoriteto gynimas“ – pavojingai neapibrėžta sąvoka. Kas būtų laikoma pasikėsinimu į tą autoritetą? Kaip už tokius prasižengimus bausti? Pagal kokius Administracinio arba Baudžiamojo kodekso straipsnius? Manau, kad derėtų pasvarstyti, kokių konkrečių tikslų siekia tokias iniciatyvas siūlantys politikai.