Armija Krajowa ir Lietuva: sunkūs žingsniai į susitaikymą

2018-03-04 "Lietuvos žinios"

Šian­dien Vil­niu­je vy­ko tra­di­ci­nis bė­gi­mas „Vil­ko ta­ku“, skir­tas pa­gerb­ti Ar­mi­jos Kra­jo­wos ka­rių at­mi­ni­mą. Ka­ro ir po­ka­rio me­tų len­kų par­ti­za­nų ko­vos – itin kon­tro­ver­siš­kai ver­ti­na­mos Lie­tu­vo­je, ta­čiau, kaip LŽ sa­kė vie­nas iš ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rių, de­rė­tų pri­si­min­ti, kad šie ka­riai ko­vo­jo už tas pa­čias ver­ty­bes, kaip ir lie­tu­viai.

Bėgimas „Vilko taku“ skirtas pagerbti „pamirštaisiais kariais“ Lenkijoje vadinamų kovotojų atminimą. Jais vadinti lenkų partizanai, pirmiausiai kovoję prieš vokiečių okupaciją, o vėliau ir prieš sovietus. Kaip ir lietuvių ginkluoto pogrindžio kovotojai, daugelis jų suvokė, kad kaunasi be vilties nugalėti.

Šiemet vyksta šeštasis atminimo bėgimas – tradicija pradėta Lenkijoje, o šiuo metu bėgimas rengiamas įvairiose šalyse ir miestuose, kur yra gausesnės lenkų bendruomenės. Beje, Vilnius tapo pirmuoju miestu už Lenkijos ribų, kuriame 2015 metais buvo surengtas bėgimas „Vilko taku“, šiemet Lietuvos sostinėje Armijos Krajowos kariai bus pagerbti jau ketvirtą kartą. Pagrindinis renginio visame pasaulyje koordinatorius yra Lenkijos „Laisvės ir demokratijos fondas“, o Vilniuje jį organizuoja Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus patriotinio jaunimo organizacija su Lenkijos ambasada.

Garsios istorinės asmenybės

Kaip LŽ pasakojo vienas iš renginio organizatorių Rajmundas Klonowskis, daugelis žymiausių lenkų pasipriešinimo kovotojų buvo glaudžiai susiję su Vilniumi ir Vilniaus kraštu. Kai kurie jų paliko ryškų pėdsaką istorijoje ir yra gerai žinomi pasaulyje.

Vienas jų – „Generolas Nilis“ (Emilis Augustas Fieldorfas). Tarpukariu jis vadovavo Vilniaus krašto pasieniečių pajėgoms, o karo metais tapo Varšuvos Armijos Krajowos specialiosios paskirties pajėgų vadu. Jo vadovaujami pasipriešinimo kovotojai surengė sėkmingą pasikėsinimą prieš SS ir policijos vadą Lenkijoje – Franzą Kuczerą, organizavusį Lenkijoje žydų persekiojimą, Varšuvos geto naikinimą ir daugybės civilių žudynes.

Kitas įžymus Armijos Krajowos kovotojas – Witoldas Pileckis, pasak Rajmundo Klonowskio, „turbūt buvęs drąsiausiu žmogumi pasaulyje“. Buvęs lenkų kavalerijos kapitonas labiausiai išgarsėjo tuo, kad savo noru pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur organizavo ginkluotą pogrindį ir ketino surengti sukilimą. Koncentracijos stovykloje jo vadovaujami pogrindininkai sugebėjo palaikyti radijo ryšį su pasipriešinimo dalyviais Varšuvoje ir net susikonstravę spaudos aparatą. Iš Aušvico jis pabėgo ir dalyvavo garsiajame Varšuvos sukilime. Witoldas Pileckis augo ir mokėsi Vilniuje, kartu su vietos savigynos kariais kovėsi prieš bolševikus.

Šie garsūs žmonės – ne vieninteliai su Vilniumi susiję pasižymėję kovotojai už laisvę. „Mes – dabartiniai vilniečiai esame moraliniai šių žmonių paveldėtojai, skolingi „pamirštiesiems kariams“, todėl turime pagerbti jų atminimą. Kita vertus, tokie įstabūs pavyzdžiai savotiškai rodo, kad Vilnius yra nelyg raktas, atrakinantis žmogaus veržimasi į didžius, kartais pačią žmogaus prigimtį peraugančius darbus“, – LŽ sakė Rajmundas Klonowskis.

Dalyvauja ir Lietuvos Kariuomenė

Antrus metus iš eilės renginį „Vilko taku“ remia ir Lietuvos Kariuomenė. „Dalyvaujame renginyje, būname kartu ir tuo parodome savo paramą šiai idėjai, o tuo pačiu padedame ir tokiais praktiniais klausimais, kaip pavyzdžiui karšta arbata“, – LŽ sakė Kariuomenės strateginės komunikacijos specialistas Karolis Zikaras. Prie renginio kariuomenė prisidėjo ir LK ginkluotės paroda miestiečiams.

Paklaustas, kas paskatino Lietuvos kariškius paremti šį renginį, Karolis Zikaras LŽ teigė, kad tai – viena iš progų iš naujo pažvelgti ir dar kartą įvertinti tą mūsų istorijos laikotarpį, kai abi tautos stojo prieš tą patį totalitarinį priešininką. „Iki Antrojo Pasaulinio karo ir per jį konfliktavome, o paskui abi tautos prarado laisvę. Verta permąstyti istorines pamokas: 1944 metais Lietuvos partizanai sutarė su Armija Krajowa nutraukti nesantaiką bendro priešo akivaizdoje. Turėtume įvertinti šias pamokas, atsižvelgdami į dabar mums iškylančias grėsmes“, – sakė kariuomenės atstovas, pažymėjęs, kad „Lietuviai ir lenkai – tos pačios civilizacijos dalis, puoselėjantys tas pačias vertybes, todėl turėtume stovėti vienoje pusėje, nes tikrų priešų atsirasdavo ir atsiranda be mūsų pačių“.

Vilnius tapo pirmuoju miestu už Lenkijos ribų, kuriame 2015 metais buvo surengtas bėgimas „Vilko taku“

Sunkūs susitaikymo bandymai

Ne paslaptis, kad Armijos Krajowos karius ir jos veiklą nevienareikšmiškai ir dažnai itin neigiamai vertina daugelis lietuvių. Tačiau, pasak Rajmundo Klonowskio, „Vilko taku“ organizatoriai jaučia gana pozityvią visuomenės reakciją į šį istorinės atminties renginį. „Kita vertus, pernelyg plačiai renginio nereklamuojame. Tikrai nebrukame jo žmonėms, kuriems tai sukelia neigiamus jausmus“, – LŽ teigė renginio organizatorius. Anot jo, nereikia bijoti su šia tema susijusios kontroversijos ir mėginti nutylėti visiems rūpimus klausimus. Renginio organizatorių tikslas – atkreipti dėmesį į tas vertybes, už kurias kovėsi „pamirštieji kariai“ – laisvė ir žmogaus orumas.

„Paskutinysis iš šių kovotojų žuvo 1963 metais. Jis negalėjo nesuprasti, kad jo kova beviltiška, tačiau neprarado orumo ir pasirinko mirti kovodamas, bet nepasiduoti“, – pasakojo Rajmundas Klonowskis. „Tokie pavyzdžiai mums rodo, kad laisvė, garbė, orumas ir kitos vertybės yra universalios ir bendros visiems mums ir neturėtų kelti neigiamų emocijų nei vienai tautai“, – sakė renginio organizatorius.

„Niekada nemėginome teisinti kai kurių karių įvykdytų nusikaltimų. Visada aiškiai reiškėme poziciją, kad civilių žudymas – tragiškas ir nepateisinamas istorijos epizodas – karo nusikaltimas, neturintis pateisinimo“

Anot Rajmundo Klonowskio, nereikia vengti kalbėti apie tamsius istorijos epizodus. „Niekada nemėginome teisinti kai kurių karių įvykdytų nusikaltimų. Visada aiškiai reiškėme poziciją, kad civilių žudymas – tragiškas ir nepateisinamas istorijos epizodas – karo nusikaltimas, neturintis pateisinimo“, – LŽ teigė Raimundas Klonowskis.

Armijos Krajowos kovotojai, pasak Karolio Zikaro, šiandien dažnai nevienareikšmiškai vertinami dėl incidentų, kai tiek viena, tiek kita kovojanti pusė nukreipdavo ginklus prieš civilius, todėl susitaikymas tarp lietuvių ir lenkų šiuo klausimu sunkiai pasiekiamas. „Tokį sprendimą gali priimti vienas, galbūt keletas žmonių, tačiau gausesnei žmonių grupei tai labai sudėtinga, nes ją labiau veikia nuo vaikystės girdėti pasakojimai“, – sakė kariuomenės atstovas. „Audringas ir aistringas XX amžius mums davė daug skaudžių pamokų ir savaime jokie nesutarimai neišsispręs. Tačiau ir 1000 kilometrų kelionė prasideda nuo vieno žingsnio. Turime jį žengti“, – teigė Karolis Zikaras.

Kaip primena Rajmundas Klonowskis, pirmieji žingsniai į susitaikymą žengti dar 2004 metais, kai Armijos Krajowos ir Vilniaus rinktinės veteranai, dalyvaujant Lietuvos ir Lenkijos prezidentams, susitiko, spaudė vienas kitam rankas ir tarė simbolinius žodžius: „Atleidžiame ir prašome atleidimo“. Vėliau jie dar ne sykį buvo susirinkę, kartu vyko į pažintines išvykas ir dalyvavo bendruose renginiuose.

„Jei jau šie žmonės, patys dalyvavę tuose įvykiuose ir patys juose nukentėję, sugebėjo ištiesti ranką ir atleisti. Jie suprato, kad tai yra praeities dalis, ant kurios mes negalėsime kurti ateities. Tai – jų pamoka jaunesnėms kartoms“, – LŽ sakė Rajmundas Klonowskis.