JAV jau atsikando Kremliaus KGB metodų. Dabar eilė Europai
2017-04-19 "Lietuvos žinios"
2013 metais Rusijos Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas apibūdino naujovišką karo doktriną, vėliau gavusią „hibridinio karo“ vardą. Vienas sudedamųjų šios doktrinos komponentų – „informacinis konfliktas“ – ginklas, padedantis siekti geopolitinių tikslų greta tokių tradicinių priemonių, kaip diplomatija ir karinė galia.
Praėjusiais metais amerikiečiai buvo šokiruoti tuo, kaip greitai ir sėkmingai Rusija ėmėsi naudoti savo naująjį ginklą, platindama melagingas naujienas bei kibernetinių atakų taktiką JAV prezidento rinkimų kampanijos metu. Kaip rašo „The Economist“, labai stebėtis amerikiečiams nevertėtų, nes Kremlius naudojo slaptas poveikio priemones dar nuo SSRS laikų.
Šiandien skirtumas yra tas, kad Rusijos galimybės išsiplėtė dėka socialinių tinklų ir populistinės politikos (tiek dešiniajame, tiek kairiajame politikos sparnuose) populiarėjimo. Šiemet rinkimams besiruošiančios Prancūzija ir Vokietija jau baiminasi Rusijos kišimosi ir prisimena kurį laiką užmarštin nugrimzdusį KGB terminą „aktyviosios priemonės“, reiškiantį pačių įvairiausių netiesioginių poveikio metodų naudojimą. Pavyzdžiui, prieš keletą dešimtmečių sovietai finansavo beveik visus Vakaruose veikiančius antikarinius judėjimus.
Ne išimtis ir Europa, kurios politiką Rusija stengiasi įtakoti jau daug metų. Lengviausia Kremliaus pastangas pastebėti viešojoje erdvėje, kurioje iki šiol naudojama sena gera propaganda. 2014 ir 2015 metais Kremliaus propagandos ruporai „Russia Today“ ir „Sputnik“ pradėjo transliuoti prancūzų ir vokiečių kalbomis. Jų skleidžiama žinia labai paprasta: Europoje viskas blogai, o Rusijoje viskas nuostabu. Ir žinoma, Europą gali išgelbėti tik prorusiški politikai.
Nevengia jie ir visiškai atviro melo. „Russia Today“ sukėlė didžiulį rezonansą, paskelbusi melagingą istoriją apie Berlyne neva imigrantų išprievartautą rusų kilmės mergaitę Lizą. Vokietijos rusai tuo metu rinkosi į masines protesto demonstracijas ir keikė Angelos Merkel pabėgėlių politiką.
Kiti pranešimai skirti sutirštinti spalvas arba sukelti auditorijai abejones. Pavyzdžiui, „Sputnik“ ėmėsi skleisti gandus apie „neaiškią“ kandidato į Prancūzijos prezidento postą Emmanuelio Macrono lytinę orientaciją. „Sputnik“ mielai tiesioginiame eteryje nušviečia antiislamiškojo judėjimo PEGIDA mitingus ir tuo pačiu metu sėkmingai ignoruoja ES remiančio „Europos Pulso“ judėjimo akcijas.
Patys „Russia Today“ ir „Sputnik“ neturi techninių pajėgumų pasiekti didžiąją dalį Europos auditorijos, tačiau už juos tai padaro „troliai“ ir visokio plauko Vakarų nekentėjai bei sąmokslų teorijų mėgėjai.
Europoje steigiami arba remiami jau egzistuojantys prorusiški analitiniai centrai
Pasak internetinės dezinformacijos eksperto Beno Nimmo, beveik nėra abejonių, kad dauguma „RT Francais“ ir „Sputnik France“ pranešimais besidalinančių „Twitter“ vartotojų yra botai – vartotojus imituojančios programos.
Kiberšpionažas – daug pavojingesnė politinio poveikio priemonė. 2015 metais rusų programišių grupuotė „Fancy Bear“ įsilaužė į Vokietijos Bundestago kompiuterius. Vėliau ta pati grupuotė įsilaužė į JAV Demokratų partijos serverius ir pavogė bei paviešino elektroninius laiškus, rimtai pakenkusius Hillary Clinton rinkimų kampanijai.
Programišiai surengė kibernetines atakas prieš Emmanuelį Macroną. Pasak Prancūzijos žvalgybos tarnybų, „atakų pėdsakai aiškiai vedė į Rusiją“. Stefanas Meisteris, Rusijos ekspertas Vokietijos Užsienio reikalų taryboje, teigia, kad bet kuris Vladimirui Putinui nepalankus kandidatas Europos valstybėse turėtų būti pasirengęs „kompromato“ apie jį pasirodymui „WkiLeaks“ ir panašiuose resursuose.
Kremlius vis dar naudoja ir seną patronažo taktiką. Europoje steigiami arba remiami jau egzistuojantys prorusiški analitiniai centrai. Praėjusiais metais vieną tokį centrą Berlyne atidarė artimas Vladimiro Putino bendražygis Vladimiras Jakuninas. Nors analitika nėra būtina, galima puoselėti ir geltonąją spaudą. Slovakijoje Kremlius finansuoja apie sąmokslų teorijas rašantį žurnalą „Zem a Vek“.
Kartais prorusiškos politinės jėgos remiamos beveik nesislepiant: Pirmasis Čekijos rusiškasis bankas, kaip įtariama kontroliuojamas Kremliaus, Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderei Marine Le Pen paskolino 9 miljonus eurų. Anot nepatvirtintos informacijos, Kremliaus emisarai gabena pagalbą grynaisiais Italijos, Graikijos ir Vengrijos nacionalistų partijoms. Marine Le Pen, italų Šiaurės lygos lyderis Matteo Salvinis ir vokiečių AfD vadovė Frauke Petry pompastiškai priiminėjami Maskvoje. Visi trys politikai yra euroskeptikai, pasisakantys už sankcijų Rusijai panaikinimą.
Kremliaus tikslai Europoje akivaizdūs: Prancūzijoje Maskva nori matyti dešiniųjų prezidentą, kaip pavyzdžiui Marine Le Pen, o svarbiausias trumpalaikis tikslas Vokietijoje – išversti iš kanclerės posto Angelą Merkel ir padėti socialdemokratams sudaryti naują vyriausybę. Jei taip įvyktų, beveik nėra abejonių, kad ES sankcijos Rusijos atžvilgiu būtų bent jau sušvelnintos. Taip pat Kremliui būtų lengviau įgyvendinti tokius energetikos megaprojektus, kaip „Nord Stream 2“, o Vladimirui Putinui būtų lengviau kalti pleištą tarp ES ir NATO.
Po „Lizos“ skandalo Rusijos propagandistams apkarto gyvenimas ir Vokietijoje
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Rusijos „aktyviosios priemonės“ suveikia anaiptol ne visada. Pavyzdžiui, visiškai žlugo propagandinė kampanija, kad Angela Merkel sąmoningai įsileido į Vokietiją „Islamo valstybę“. Emmanuelis Macronas sėkmingai išsklaidė gandus apie jo asmeninį gyvenimą. Švediškasis „Sputnik“ variantas buvo apskritai uždarytas, nes nesurado auditorijos. Po „Lizos“ skandalo Rusijos propagandistams apkarto gyvenimas ir Vokietijoje, kurios vyriausybė aiškiai parodė nesitaikstysianti su sąmoninga dezinformacijos sklaida.
Su pasipriešinimu Kremliaus propaganda susiduria ir kitose Europos valstybėse. Nors ir nebuvo įrodymų, kad rusų programišiai iš tiesų įsilaužė į Nyderlandų rinkimų sistemą, olandai nusprendė nerizikuoti ir balsus dėl visa ko skaičiavo rankomis. Vasarį bendromis Lietuvos ir Vokietijos pareigūnų pastangomis nedelsiant buvo paneigti melagingi pranešimai apie tai, kad Lietuvoje dislokuoti Vokietijos kariai neva išprievartavo merginą. Kai kurių šalių žiniasklaidos priemonės ir politinės partijos pradėjo faktų tikrinimo programas.
Taigi, europiečiai tapo atsargesni, tačiau pulti į paranoją „The Economist“ jiems nepataria. Anot autoritetingo leidinio, amerikiečiai kur kas seniau ėmėsi tikrinti informacijos patikimumą, tačiau vis vien neišvengė melagingų naujienų sklidimo. Prorusiški politikai gali laimėti nacionaliniuose rinkimuose ne tiek dėl Kremliaus „aktyviųjų priemonių“, kiek dėl pačių europiečių nusivylimo politika ir anarchijos informacinėje erdvėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą