Ką žada istorinis susitikimas: Nobelio premiją Trumpui, ar naujas Pchenjano suktybes?

2018-06-11 "Lietuvos žinios"

Ry­toj Sin­ga­pū­re įvyks pir­ma­sis is­to­ri­jo­je Šiau­rės Ko­rė­jos ir JAV va­do­vų su­si­ti­ki­mas. Ko ga­li­ma ti­kė­tis iš pir­mų­jų de­ry­bų? Vie­na ver­tus, dia­lo­gas su JAV ga­li reikš­ti Pchen­ja­no kur­są į di­des­nį at­vi­ru­mą, ta­čiau tuo pat me­tu is­to­ri­nė pa­tir­tis mo­ko, kad Šiau­rės Ko­rė­ja tai­kiu dia­lo­gu tik „per­ka lai­ką“ ir ele­men­ta­riai ap­gau­di­nė­ja de­ry­bų par­tne­rius.

Vien faktas, kad Donaldas Trumpas asmeniškai susitinka su Kim Jong Unu turėtų byloti apie precedento neturinčią galimybę užmegzti tvarų dialogą tarp Vakarų ir Šiaurės Korėjos – vienos labiausiai izoliuotų valstybių pasaulyje. Tačiau kaip LŽ teigė politikos mokslų daktaras Konstantinas Andrijauskas, daryti išvadas apie taikos triumfą dar anksti.

Jei jie paspaus vienas kitam rankas ir sugebės „už uždarų durų“ bendrauti ilgiau, nei 5 minutes – tai jau bus galima laikyti gera pradžia.

– Dar neįvyko pirmasis susitikimas, o Pchenjanas ir Vašingtonas jau derina antrojo ir trečiojo susitikimo datas ir vietas. Ar tai rodo, kad abi pusės derybų atžvilgiu nusiteikusios optimistiškai?

– Veikiau tai yra dalis diplomatinio proceso – prieš pirmąjį susitikimą stengtis demonstruoti gerą valią ir pabrėžti tai, kad kalbame ne apie vienintelį susitikimą, o apie ilgalaikį procesą. Todėl r rytojaus susitikimas pirmiausiai vertintinas, kaip pozityvios dinamikos tarp valstybių vadovų įtvirtinimas ir tolesnio bendravimo platformos sukūrimas.

– Vadinasi to ir turėtume laukti iš pirmojo susitikimo – kontakto užmezgimo, bet ne susitarimų?

– Tikrai nemanau, kad sulauksime kokių nors konkrečių susitarimų. Galbūt Donaldas Trumpas ir Kim Jong Unas pateiks kokią nors bendrą deklaraciją, tačiau jos formuluotės tikrai bus plačios ir įvairiai interpretuojamos.

Svarbiausia, kad rytoj susitinka du lyderiai, abu pasižymintys itin asmenišku požiūriu į vidaus ir tarptautinę politiką. Jei jie paspaus vienas kitam rankas ir sugebės „už uždarų durų“ bendrauti ilgiau, nei 5 minutes – tai jau bus galima laikyti gera pradžia.

– Atsižvelgiant į tai, kas vyko vos prieš metus, kai abi šalys vos ne rengėsi karui, labai keista matyti Pchenjano norą užmegzti dialogą. Neseniai būta pranešimų apie tai, kad Šiaurės Korėja ėmėsi naikinti branduolinio ginklo bandymų infrastruktūra. Prisimenant ilgametę ideologiją, tai atrodo vos ne kaip pasidavimas Vakarams.

– Pirmiausia turime pripažinti, kad nieko tiksliai nežinome. Taip, buvo duomenų apie branduolinės infrastruktūros objektų naikinimą, tačiau nežinome, ar nėra kitų panašių objektų – poligonų, raketų paleidimo aikštelių ir kt.

Šiaurės Korėja jau ne kartą ir ne du pagauta akiplėšiškai meluojant šiuo klausimu. Kodėl turėtume tikėti, kad šį kartą viskas yra tikra?

Manau, kad Pchenjano pozicija yra priešinga pasidavimo sampratai: gali būti, kad Šiaurės Korėja jaučiasi jau de facto įsitvirtinusi, kaip branduolinė valstybė. Pastaraisiais metais jų retorika tapo agresyvesnė, kai šiauriečiai paskelbė turintys branduolinio atgrasymo instrumentus ne tik prieš regiono kaimynus, bet ir prieš pačias JAV. Savo žodžius Pchenjanas patvirtino tarpžemyninių balistinių raketų bandymais.

Grėsmės kartelė buvo iškelta labai aukštai: jei anksčiau Šiaurės Korėja kėlė grėsmę JAV sąjungininkėms Pietų Korėjai ir Japonijai, tai nuo praėjusių metų tiesioginė grėsmė iškilo ir JAV. Tai leidžia manyti, kad į rytdienos derybas Šiaurės Korėja vyksta iš pakankamai stiprių pozicijų, o patį susitikimą su Donaldu Trumpu ji vertina, kaip faktinį tokios padėties pripažinimą iš JAV pusės.

– Ar yra tikimybė, kad Kim Jong Unas užmezgė dialogą su JAV ir Pietų Korėja, nes iš tiesų planuoja pokyčius savo šalyje? Pavyzdžiui, „Kinijos modelio“ pritaikymą Šiaurės Korėjoje?

– Kodėl gi ne? Tai visai galimas variantas. Neretai esame linkę traktuoti Šiaurės Korėjos lyderius, kaip visiškai sveiku protu nesivadovaujančius asmenis, tačiau jų vidaus ir užsienio politika, nepaisant jos groteskiškumo, turėtų būti vertinama kaip pakankamai racionali, ypatingai atsižvelgiant į Šiaurės Korėjos kontekstą.

Pchenjanui labai nepatiko amerikiečių anksčiau išsakyta mintis apie tai, kad Šiaurės Korėjai gali būti taikomas „Libijos modelis“ (žinome kuo tai baigėsi Muammarui Ghadafiui) ir reakciją matome branduolinio atgrasymo politikoje, kuri Pchenjano akimis yra visiškai logiška.

Vidaus politikoje viso Kim Jong Uno valdymo metu vis išgirsdavome pranešimus apie aukšto rango kariškių egzekucijas. Šį reiškinį taip pat turėtume vertinti iš racionalumo perspektyvos, nes Šiaurės Korėjos politikoje nėra institucinių mechanizmų politinių oponentų pašalinimui iš valdžios – kariauja visi prieš visus. Kim Jong Unas atėjo į valdžią būdamas labai jaunas ir savo pozicijų įtvirtinimo ėmėsi tokiomis priemonėmis, kurios būtų akivaizdžios visiems.

Taigi, bene idealus variantas yra tas, kad Kim Jong Unas, įtvirtinęs branduolinio atgrasymo skydą, imsis socialinės – ekonominės plėtros. Įgijęs absoliučią valdžią Šiaurės Korėjos vidaus politikoje, jis iš tiesų gali imtis spartinti beje jau vykstančius ekonominius pokyčius ir tikėtina, vadovautis Kinijos Liaudies Respublikos ekonominiu modeliu. Beje, tuo būtų suinteresuota ir Kinija.

Žinoma, artimoje ar vidutinio laikotarpio ateityje medaus upės Šiaurės Korėjoje neims tekėti, kad ir dėl tos priežasties, kad jos socialinė – ekonominė sistema gerokai skiriasi nuo kiniškosios reformų pradžios laikotarpiu. Tačiau jei mėgintume įsivaizduoti optimistinę ateities viziją, ji veikiausiai būtų kaip tik tokia.

Šiaurės Korėja jau ne kartą ir ne du pagauta akiplėšiškai meluojant šiuo klausimu. Kodėl turėtume tikėti, kad šį kartą viskas yra tikra?

– Kokia Šiaurės Korėja patogesnė Kinijai: atviresnė ir besireformuojanti, ar uždara ir priešiška visam pasauliui, išskyrus nebent pačią Kiniją?

– Pastaraisiais dešimtmečiais Kinija nuolat demonstravo, kad yra kokybiškai nauja žaidėja tarptautinėje politikoje, o santykiai su Šiaurės Korėja jai dažniau kėlė problemas, o ne padėjo užtikrinti Pekino interesus. Kinija norėtų, kad Šiaurės korėja išliktų tikrai nepriklausoma ir toliau vaidintų buferinės zonos prieš JAV vaidmenį ir tuo pačiu metu palaipsniui atsivertų pasauliui. Kinija ten jau yra svarbi veikėja ekonominiu požiūriu ir tolesnis Šiaurės Korėjos ekonominis atsivėrimas būtų Pekinui naudingas, nors svarbiausiu Kinijos ekonomikos objektu vis viena liktų JAV. Dabar galiojančios sankcijos trukdo Kinijos kompanijoms veikti Šiaurės Korėjoje, tačiau tenka su jomis taikytis, nes sankcijų reikalauja kur svarbesnis ekonominis partneris – JAV. Jei sankcijos būtų panaikintos, Kinija galėtų tapti labai dideliu žaidėju Šiaurės Korėjos ekonomikoje.

– Kinijai neverta baimintis JAV įtakos skverbimuisi į Šiaurės Korėją ir dabar prasidedantis dialogas naudingas Pekinui?

– Blogiausias variantas Kinijai – karas Korėjos pusiasalyje, kuris neišvengiamai sukeltų humanitarinę krizę ir į Kiniją atgintų milijonus pabėgėlių. Be to, jei Kinija pati neįsikištų į tokį konfliktą, jis beveik neabejotinai baigtųsi JAV ir jų sąjungininkų pergale, Šiaurės Korėjos okupacija ir amerikiečių įtakos sferos pasislinkimu prie pat Kinijos sienų.

– Vos tapęs JAV prezidentu, Barackas Obama gavo Nobelio taikos premiją. Kartais rimtai, o kartais juokais svarstoma, kad pavykus užmegzti santykius su Pchenjanu, Donalda Trumpas šią premiją turėtų gauti kelis metus iš eilės.

– Su visa pagarba Donaldui Trumpui, tai būtų ne pats protingiausias žingsnis. Pirmiausiai reikėtų sulaukti realių jo politikos rezultatų.

Šioje situacijoje Donaldą Trumpą derėtų lyginti ne su Baracku Obama, o su buvusiu Pietų Korėjos prezidentu Kim Dae-jungu, kuris 2000 metais buvo apdovanotas Nobelio taikos premija už „Saulės šviesos politikos“ strategiją Šiaurės Korėjos atžvilgiu. Tuo metu įvyko pirmieji oficialūs abiejų pusių susitikimai ir atrodė, kad Pietums ir Šiaurei iš tiesų pavyks susitaikyti ir galbūt net susivienyti. Tačiau tikrovė buvo ta, kad Pchenjanas derybomis tik tempė laiką, o 2006 metais įvykdė pirmąjį branduolinio ginklo bandymą. Apkvailinti liko ne tik kaimynai, bet ir visa tarptautinė bendruomenė.

– Skeptiškų vertinimų ir dabar girdisi nemažai. Bendraujant su kai kuriais Japonijos valdininkais teko ne kartą girdėti, kad dabartines derybas jie vertina labai atsargiai, vėl laukdami Pchenjano apgavystės.

– Natūralu, kad Pietų Korėja jau vien dėl emocinių priežasčių yra linkusi procesą vertinti daug optimistiškiau, nei taip pat prie pat Šiaurės Korėjos esanti Japonija. Tokijas baiminasi ne tik tiesioginės Šiaurės Korėjos grėsmės, bet ir to, kad geri Vašingtono ir Pchenjano santykiai bus pasiekti Japonijos sąskaita, tarkime, sutariant, kad Šiaurės Korėjai leidžiama išlaikyti branduolinio atgrasymo pajėgumus, bet tik ne prieš JAV. Saugumo požiūriu šioje situacijoje galima susidurti su daugybe rizikų. Japonija yra JAV sąjungininkė, tačiau Donaldas trumpas G-7 susitikime ką tik parodė, kaip gali elgtis net ir pačiais artimiausiais sąjungininkais.