Mūsų ar ne mūsų Gegužės trečiosios Konstitucija?

"Lietuvos žinios"

Vie­ni tei­gia, kad Ge­gu­žės tre­čio­sios Kons­ti­tu­ci­ja grė­sė LDK vals­ty­bin­gu­mo su­nai­ki­ni­mu, ki­ti sa­ko, kad tai bu­vęs prog­re­sy­vus, vals­ty­bės iš­sau­go­ji­mui bū­ti­nas žings­nis, o grės­mė LDK vals­ty­bin­gu­mui – tik ga­jus ste­reo­ti­pas. Daž­nas vaiz­duo­ja­si to me­to Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ba­jo­ri­ją tik lė­bau­ti te­mo­kan­čiais vel­tė­džiais, ku­riems vi­siš­kai ne­rū­pė­jo vals­ty­bės at­ei­tis, o ki­ti tvir­ti­na, kad tarp ba­jo­rų bu­vo dau­gy­bė ap­siš­vie­tu­sių as­me­ny­bių.

Kokia buvo to laikotarpio LDK ir jos visuomenė? Kokius pokyčius nešė Ketverių metų Seimo reformos ir jų apogėjus – Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija? Apie tai LŽ kalbėjosi su Lietuvos istorijos instituto LDK istorijos skyriaus vedėja dr. Ramune Šmigelskyte-Stukiene.

– Lietuvoje niekaip nesibaigia diskusijos apie tai, ar 1791 metų Gegužės trečiosios Konstitucija buvo teigiamas, ar neigiamas reiškinys. Vieni teigia, kad tai buvęs labai pažangus žingsnis, kiti – kad ši Konstitucija būtų sunaikinusi LDK valstybingumą. Kaip jūs vertinate šį klausimą?

– Nuo Gegužės trečiosios Konstitucijos priėmimo praėjo šitiek metų, o pas mus dar vis ginčijamasi: mūsų ta Konstitucija, ar ne. Gal ir nereikia stebėtis, nes didžiosios dalies mūsų visuomenės istorinei savimonei vis dar įtakos turi Lietuvos ir Lenkijos santykių, susiklosčiusių praeito šimtmečio pradžioje, paveldas. Į visą valstybės istorijos procesą bandyta žiūrėti per tautinę prizmę. Tai, kas mūsų valstybėje buvo lenkiška, daliai visuomenės, puoselėjančiai tautinės valstybės idėją, visiškai svetima.

– Gal taip ir turi būti. Juk tautinė tarpukario Lietuva mūsų mentalitetui yra pakankamai artima.

– Tai reiškia, kad mes savo valstybingumą vertiname vienu šimtmečiu ir nubraukiam visą LDK istoriją, kartu su Vytautu ir Mindaugu. Jei suvoktume Lietuvą ir mūsų valstybingumo tęstinumą per visą valstybės istoriją – mums nekiltų tokių problemų. Kartais net nesuvokiame, kad mėginimai supriešinti istorinius lietuvių ir lenkų santykius yra daromi dirbtinai, siekiant supriešinti dvi tautas.

Gegužės trečiosios Konstitucija buvo priimta Abiejų Tautų Respublikai (ATR) esant federacine valstybe, kurią sudarė LDK ir Lenkijos Karalystė. Toks modelis buvo gana tipiškas naujųjų laikų Europai. Pavyzdžiui unijos saitais taip pat buvo susieta Didžioji Britanija – Anglijos ir Škotijos karalystės.

Tuo metu tiek Didžioji, tiek Mažoji Lenkija lenkė LDK savo ekonomine galia. LDK galėjo didžiuotis teritorijos dydžiu, bet ne ekonominiu pajėgumu. Todėl geopolitinėje arenoje paprastai dominuodavo pirmasis unijos segmentas – Lenkijos karalystė. O ir hierarchiškai Lenkijos karūna buvo aukščiau už didžiojo kunigaikščio titulą.

– Konstitucija turėjo centralizuoti šios federacinės valstybės valdymą?

– Atkreipkime dėmesį į tai, kad Europoje XVI –XVIII šimtmečiuose vyksta konsolidacijos procesai. Centralizacijos principas diegiamas visose valstybėse, siekiant sukurti efektyvesnį valstybės administracinį aparatą.

Kita tendencija – absoliutizmas. Didžiausią karinę, politinę ir ekonominę galią pasiekia tos valstybės, kurios įtvirtina absoliutizmą. Tiesa, Anglija nueina kitu keliu, pasirinkusi konstitucinės monarchijos modelį. Būtent toks modelis buvo labai sektinas pavyzdys ATR bajorijai. Saksų dinastijos valdymo laikais būta bandymų tvirtinti absoliutizmą ir ATR, tačiau bajorija jo nepriėmė, nes laikė absoliutizmą didžiausia grėsme istoriškai susiklosčiusioms bajorų laisvėms. Jie aktyviai dalyvavo valstybės valdyme ir nenorėjo šių pozicijų užleisti monarchui.

Taigi, buvo pasirinktas konstitucinės monarchijos modelis ir ta kryptimi ir klostėsi XVIII amžiaus antrosios pusės valstybės politinė raida. „Angliško“ valdymo modelio adaptavimo koncepcija ypatingai aiškiai pasireiškė valdant paskutiniajam karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Tai buvo itin sudėtinga, nes aplink buvo absoliutinės monarchijos, kurios nenorėjo leisti ATR sustiprėti per politines reformas ir dėjo visas pastangas tam sutrukdyti. Joms tiko bajoriškoji demokratija su įsitvirtinusia bajorų oligarchija, per kurią būdavo galima paveikti monarcho rinkimus.

– Tuo metu atsiranda bajorų, norinčių keisti nusistovėjusią tvarką?

– Tuo metu matome iškylant naują politinę jėgą, ypatingai Čartoriskių grupuotę (kurios kandidatu ir buvo Stanislovas Augustas Poniatovskis), siekiančią stiprinti valstybę vidaus reformos keliu. O tam tikrų valstybės centralizavimo principų įdiegimas buvo neatsiejama tos reformos dalimi. Pasidarė akivaizdu, kad valstybė negalės sustiprėti ir iškilti, jei nebus sutvarkytas valstybės valdymas ir sustiprinta ekonomika. Tai buvo galima padaryti tik per centralizaciją, įdiegiant moderniausius to meto valstybės administravimo principus.

Taigi, per Gegužės trečiosios Konstituciją link to ir eita, įtvirtintas sosto paveldėjimas – pagrindinė priemonė užkirsti kitoms valstybėms kelius įtakoti valdovo rinkimus. Kita vertus, siekiama efektyvinti valstybės administravimo modelį, pritaikant centrinio valdymo principus.

– Teigiama, kad ši centralizacija ir būtų vedusi prie LDK, kaip valstybės sunaikinimo.

– Toks požiūris dažnai eskaluotas mūsų istoriografijoje, bet to meto visuomenė į šias reformas žvelgė kitaip. Lietuvos bajorija šiam modeliui pritarė kur kas vieningiau, nei Lenkijos. Faktas, kad visuose 1792 metų seimeliuose lietuviai pritarė Konstitucijai. Seimelių pritarimas ATR nebuvo vien viešųjų ryšių akcija – visuomenė turėjo išreikšti savo nuomonę, ar reikia stiprinti valdovo pozicijas augančios Maskvos grėsmės akivaizdoje.

Tuo metu Lenkijoje dalis seimelių nepritarė Konstitucijai. Kodėl? Todėl, kad ypatingai pietinėse LK žemėse, dabartinės Ukrainos teritorijoje, karaliui oponuojančių didikų pozicijos buvo labai stiprios. Tarp jų galima paminėti Stanislovą Sčensną Potockį ir Pranciškų Ksaverą Branickį – stambius žemvaldžius, akivaizdžiai palaikančius prorusišką orientaciją. Konstitucija neatliepė jų interesų, juk joje įtvirtinta ne tik didesnė monarcho valdžia, bet ir kitos politinės, ekonominės ir socialinės reformos. Pavyzdžiui, žemvaldžių apmokestinimas, 10 proc. valstybės mokesčio įvedimas, dvasininkų apmokestinimas.

– Lenkų didikų nenoras apriboti savo galias suprantamas. Ar Lietuvos bajorams Konstitucija buvo naudingesnė?

– Lietuvai Konstitucija atvėrė be galo plačias ekonominės plėtros galimybes. Įgyvendinus Konstitucijos nuostatas Lietuva per artimiausius 10 – 20 metų galėjo pasiekti didelį ekonominį proveržį. Pavyzdžiui, Konstitucijoje buvo įtvirtintas „Ketverių metų Seime“ priimtas miestų įstatymas, numatantis miestų teisių suteikimą ir jų atstatymą. Savivaldos teises būtų gavę apie 130 miestų.

Buvo nepatenkintųjų ir LDK. Dažniausiai tai buvo konservatyviai mąstantys, dažnai beraščiai bajorai, kurie būtų buvę išstumti iš politinio gyvenimo, nes vadovaujantis Apšvietos epochos principais, spręsti valstybės valdymą gali tik tie, kas moka valstybei mokesčius. „Plikbajoris“, neturintis nuosavybės ir nemokantis mokesčių, negali spręsti visai visuomenei rūpimais klausimais, negali dalyvauti seimeliuose. Pridurkime, kad šie bajorai – lengviausiai manipuliuojama visuomenės dalis. Šiuolaikinėje visuomenėje matome tokias pačias tendencijos. Visais laikais buvo lengviausia manipuliuoti mažiausiai išprususiais, mažiausiai išsilavinusiais ir mažiausias pajamas turinčiais žmonėmis.

Mykolas Kleopas Oginskis manė, kad Konstitucija nenešė pakankamai radikalių permainų.
Mykolas Kleopas Oginskis manė, kad Konstitucija nenešė pakankamai radikalių permainų.
Buvo ir kitų prieštaraujančių. Lietuvoje galima paminėti vyskupą Kosakovskį ir jo brolį Simoną Martyną Kosakovskį (pastarasis pats sau prisiskyrė etmonu), kurie atstovauja prorusišką grupuotę. Jie priklausė opozicijai karaliui ir reformos jų interesų neatitiko.

Tuo pat metu būta ir Konstitucijos kritikų, kurie teigė, kad ji priimta per vėlai ir tų, kurie tvirtino, kad jos nešti pokyčiai nepakankamai radikalūs. Vienas iš jų – Mykolas Kleopas Oginskis – politikas, diplomatas, ATR pasiuntinys Nyderlanduose. Laiške Portugalijos ambasadoriui jis kritikavo Konstituciją, nes nematė joje jo nuomone būtinų radikalių sprendimų, pirmiausiai – baudžiavos panaikinimo ir visaverčių teisių suteikimo miestiečiams. Šie socialiniai klausimai buvo trūkumas, kurį Konstitucijoje įžvelgė labiausiai apsišvietę visuomenės atstovai.

Korespondencijos cenzūra buvo ir tais laikais, tad M. K. Oginskio laiško turinys pasiekė karalių ir diplomatas buvo iškviestas pasiaiškinti. M. K. Oginskis, norėdamas parodyti, kad nėra Konstitucijos priešininkas, atvyko į Vilnių ir su bendraminčių grupe surengė viešą palaikymo akciją, kurios metu jie visi įsirašė į Vilniaus miestiečių gretas. Tai – luomų broliavimosi pavyzdys, kurį parodė ne tik LDK kardininkas M. K. Oginskis, bet ir didysis raštininkas Stanislovas Mirskis, Ašmenos seniūnas Tadas Katilas, Upytės vėliavininkas Benediktas Karpis, LDK kariuomenės rotmistras Jonas Nagurskis ir kiti LDK elito atstovai.

– Tokios iškilios asmenybės kaip M. K. Oginskis buvo tik pavieniai „grynuoliai“ bajorų visuomenėje?

– Tai klaidingas, bet dažnai pasitaikantis stereotipas, įsivaizduojant, kad LDK bajorija buvo kažkokia visai „nusususi“, prasigėrusi ir prasilėbavusi. M. K. Oginskis ir jo šalininkai buvo vieni iš daugelio. Paramą Konstitucijai reiškė ir Vilniaus Universiteto profesūra, garsusis astronomas Martynas Počobutas, kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega, kuris taip pat su savo šalininkais įsirašė į Vilniaus miestiečius.

Naujos idėjos kunkuliavo visuomenėje. Tuo metu buvo didelis skaičius bajorų įgijusių kokybiškai naują išsilavinimą Edukacinės komisijos ir Pijorų mokyklose. Jų prioritetai – valstybės ir tautos interesai.

– Seimeliai dėl Konstitucijos balsavo valstybei esant krizėje. Ar tuo metu bajorų valios išreiškimui buvo tiesioginė kitų valstybių grėsmė? Ar bajorai suprato grėsmės mastą, kad neįgyvendinus pokyčių valstybės neliks visai?

– Seimeliai vyko laisvoje valstybėje, t.y. ATR teritorijoje tuo metu nebuvo svetimos kariuomenės. Konstitucija – „Ketverių metų Seimo“ sprendimų rezultatas. Šie sprendimai buvo priimti valstybei atgavus suverenumą – Seimas priima sprendimą išvesti iš ATR teritorijos Rusijos kariuomenę, šis sprendimas įgyvendintas ir seimeliai vyko be tiesioginio svetimos jėgos spaudimo.

Juose dalyvavę bajorai grėsmę puikiai suvokė. Monarchija, turėjusi ilgą bendravimo su Rusija patirtį vis dar tikėjosi, kad galima susitarti, bet pažangioji bajorijos dalis aiškiai matė pavojų.

Rusija, kurdama opoziciją reformoms – Targovicos konfederaciją, išnaudojo „tamisąją“ bajoriją ir konservatyvius reformų nepageidaujančius didikus. O ir kuriama „opozicija“ buvo pačiame Rusijos pasienyje, jau minėto Stanislovo Potockio valdose. Šiems neva nuskriaustiems bajorams į pagalbą ir atžygiavo, ką tik su Osmanų Imperija karą baigusi šimtatūkstantinė, mūšio lauke užgrūdinta Rusijos kariuomenė.

LDK taikytas tas pats modelis – 1792 metais dirbtinai sukurta konfederacija, kuri taip pat buvo pačiame pasienyje – Polocke, didesnę pusę kurio po pirmojo ATR padalinimo valdo Rusija. Jos priešakyje stojo nesėkminga karjera nepatenkintas Simonas Martynas Kosakovskis, tuo metu tarnavęs generolu Rusijos kariuomenėje. Jis kartu su Rusijos kariuomene žygiavo ginti „senųjų laisvių“. Beje, laisvės idėja buvo labai manipuliuojama, neva Konstitucija atėmė bajorų laisves ir nešė despotiją. Kas žygiavo kartu su Kosakovskiais? Jų „klientai“, šios giminės išlaikytiniai. Kol karalius nekapituliavo prieš Rusijos remiamą konfederaciją, joje nebuvo nei vieno politinio elito atstovo.

– Ar spėta pradėti įgyvendinti kurias nors reformas?

– Jų įgyvendinimo sparta buvo skirtinga kiekviename paviete, kurių skaičius buvo keičiamas pagal Seimo priimtą nutarimą. LDK, skaidant didžiuosius pavietus įsteigti 34 nauji administraciniai vienetai. Taip daryta siekiant efektyvinti savivaldą, kaip ir mūsų laikais, suteikiant daugiau galimybių žmonėms tvarkytis lokaliniu mastu.

Pavietuose sukurtos seimelių rinktos, keliolikos narių civilinės ir karinės tvarkos komisijos – vietos vykdomosios institucijos. Jos buvo atsakingos už mokesčių surinkimą, policines funkcijas, pasų išdavimą ir kitas administracines veikas. Svarbu, kad į savivaldą įtraukti miestiečiai – kiekvienoje komisijoje privalėjo būti trys miestų atstovai. Taigi, sukurtos ne luominės institucijos.

Visuotinio pritarimo sulaukė ir teismų reforma, pagal kurią kiekviename paviete įsteigtas nuolat veikiantis pirmosios instancijos teismas. Teisėją rinko bajorai ir tai, kad pareigybė buvo nuolatinė – palengvino ir pagreitino bylų sprendimą.

Kita itin populiari institucija – Ribų komisija, šiuolaikinių žemėtvarkininkų atitikmuo, kurios pagrindinė užduotis buvo išmatuoti ir dokumentuoti žemės valdų ribas (iki tol vienas dažniausių teisminių ginčų tarp bajorų objektų). Dėl galimybės būti išrinktam į šią komisiją varžydavosi daugiausiai kandidatų. Beje, už visas šias pareigybes nemokėtas atlyginimas, užimti šiuos postus buvo laikome garbe. Nors buvo ir praktinė pusė: tokios pareigos faktiškai užtikrindavo tolimesnę karjerą valstybės institucijose.

– Baudžiavos panaikinimas taip ir liko „už paraščių“.

– Iš esmės, visuomenė buvo tikrai pasirengusi permainoms ir baudžiavos panaikinimo idėja taip pat tvyrojo ore. Nepaisant to, kad visuotinai šio sprendimo priimti nepavyko, bet procesas jau vyko, dalis bajorų ėmėsi iniciatyvos ir savo dvaruose išlaisvino valstiečius. Pavyzdžiui stambus žemvaldys Benediktas Karpis, valdęs apie 60 dvarų Joniškėlio apylinkėse. Taip pat pasielgė etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis ir garsus Apšvietos veikėjas Joachimas Liutauras Chrebtavičius. LDK referendorius Povilas Ksaveras Bžostovskis net pardavė namą Vilniuję ir nusipirkęs žemės ėmėsi įgyvendinti savo įsivaizduojamą laisvų valstiečių valdymo modelį. Šie procesai vyko jau XVIII amžiaus viduryje.

– Grįžkime prie svarbiausio klausimo ir pagrindinio Konstitucijos kritikų argumento: LDK bajorai (kad ir siekdami pažangos) aukojo vardan to valstybę, ar ne?

– Tai visiškai klaidinga. Prisiminkime, kad Konstitucija buvo kompromisas, nes LDK bajorija niekada neatsisakė savarankiškumo. O ir pačioje Konstitucijoje niekaip nekalbama apie dvinarės valstybės naikinimą. Karaliaus šalininkai iš tiesų norėjo centralizuoti valstybę ir visą valdžią koncentruoti Varšuvoje, tačiau taip nepadaryta, nes teko atsižvelgti į LDK atstovų reikalavimus.

Maža to, įtvirtintas lygus atstovavimas centrinėse valstybės institucijose, t.y. vyriausybė ir kitos žinybos buvo bendros, tačiau jose po lygiai atstovauta tiek LK, tiek LDK. Tai daug daugiau, nei 1775 metais, kuomet Nuolatinėje taryboje buvo įtvirtintas atstovavimas 1:3 Lenkijos naudai.

Tenka pripažinti, kad tarptautiniu mastu buvo labiau matoma Lenkija. Juk ir šiandien, kalbėdami apie Didžiąją Britaniją, pirmiausiai turime omenyje Angliją, o ne Škotiją. Galutinai federacinis modelis įtvirtintas Abiejų tautų susitarimo įstatymu. 1791 metų spalio 20 dieną abi federacijos dalys šiuo įstatymu suteikė viena kitai visas reikiamas garantijas. Kartais tai pavadinama Konstitucijos pataisa, tačiau taip nėra. Tai papildomas, federacijos tęstinumą ir LDK teises garantuojantis įstatymas.

– Šis įstatymas – įrodymas, kad LDK bajorija turėjo visiškai aiškią tapatybės sampratą?

– Taip ir buvo. Ir vėl šioje situacijoje turime atsižvelgti į tai, kad ekonomine prasme Lietuva ATR buvo trečioje vietoje – po Didžiosios Lenkijos ir Mažosios Lenkijos. Nepamirškime ir to, kad tam tikrais atvejais LDK interesai ir skolos, tai randame ir to meto šaltiniuose, padengiami iš Karūnos iždo. Geriausias pavyzdys – LDK metrika – svarbiausias valstybės dokumentinis archyvas. Knygų tvarkymas ir įrišimas buvo 1787 metais apmokėtas taip pat iš Lenkijos Karalystės iždo. Taigi, viena vertus, mėgstame ir tuo metu mėgome kalbėti apie uzurpuojamas teises, o kai reikėdavo padengti mūsų pačių išlaidas – prašydavome brolių lenkų.

Bet kuriuo atveju, galime tik dar kartą patvirtinti, kad LDK bajorai neketino niekaip aukoti valstybės savitumo ir savo tapatybės. Konstitucijai jie pritarė ir geriausias to įrodymas – kaip gausiai jie pakilo jos ginti 1794 metų sukilime. Į sukilėliu gretas stojo ir tie, kurie buvo nepatenkinti tam tikromis Konstitucijos nuostatomis, ir tie, kurie prisitaikė prie konfederatų ir dalyvavo 1793 metų Gardino Seime.