Per 100 metų lietuvis nepasikeitė: aria kaip arklys ir kenčia, kol „sprogsta“

2018-02-27 "Lietuvos žinios"

Ar­šūs in­di­vi­dua­lis­tai, pa­si­ruo­šę vie­nas ki­tam į gerk­lę kib­ti, bet su­si­vie­ni­jan­tys iš­ori­nio prieš­o grės­mės aki­vaiz­do­je. Be­sip­rie­ši­nan­tys nau­jo­vėms, ta­čiau leng­vai jas pri­iman­tys emig­ra­ci­jo­je. Ką pri­me­na šie bū­do bruo­žai?

Su neseniai pasirodžiusios knygos „Lietuvio kodas“ autoriumi Gediminu Kulikausku LŽ kalbėjosi apie tai, kokie bruožai sieja dabartinį lietuvį su prieš 100 metų gyvenusiais mūsų protėviais:

– Kaip sumanėte imtis tokios neįprastos temos – lietuviškas charakteris prieš 100 metų?

– Galima sakyti, kad medžiaga knygai „atėjo pati“. Dirbant kitus darbus, ėmė kauptis duomenys, charakterizuojantys XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių gyvenimo būdą ir charakterio ypatybes. Sau netikėtai pastebėjau, kad yra daug būdo bruožų, kurie sieja mus su prieš 100 metų gyvenusiais mūsų protėviais. Kuo giliau kapsčiau – tuo daugiau tų panašumų radosi. Pirmiausiai apie tai parašiau keletą straipsnių, o maždaug per metus medžiaga sugulė ir į knygą. O ir sukaktis –valstybės atkūrimo šimtmetis – įpareigojo (juokiasi).

– Taigi, kaip charakterizuotumėte tipinį prieš 100 metų gyvenusį tautietį?

– Tai buvo žmogus labai prisirišęs prie savo aplinkos ir tikrai ją mylintis. Labai nemėgdavo ją palikti, o jei jau sumanydavo išvykti, tai iškeliaudavo labai toli ir dažniausiai į tėvynę nebegrįždavo.

Emigracijai žmonės paprastai ryždavosi, kai nebegalėdavo apsikęsti su gyvenimo sąlygomis tėvynėje ir sprendimas išvykti būdavo lyg savotiškas sprogimas. Apibūdinčiau tą žmogų, kaip labai kantrų. Tik nepainiokime to su nuolankumu. Lietuvis kentėdavo labai ilgai, o kai kantrybė galiausiai trūkdavo, priimdavo radikalų ir neretai destrukcinį sprendimą, neretai neigiamai paveikiantį ir jį ir aplinkinius. Tą patį pastebiu ir šiuolaikinėje Lietuvoje.

– Primena posakį apie „valstietišką kantrybę“, kai žmogus kenčia, bet savo aplinkos nekeičia. Verčiau susiruošia laimės už Atlanto ieškoti.

– Valstietis visada pasižymėjo sugebėjimu kantriai priimti tai, kas vyksta ir nereaguoti „čia ir dabar“. Tai – gebėjimas išlaukti negandų metą – keistas madas, kvailus vyriausybių sprendimus, mokesčių naštą ir pan. Visgi ir tuo metu buvo ir šiandien yra dalykų, kurių iškentėti ir išlaukti neįmanoma, kai gyvenimas vis sunkėja, o problemos vis gilėja. Prieš 100 metų lietuviai lipdavo į traukinius, o šiais laikais į lėktuvus – problemos sprendimas ir tada ir dabar toks pat. O Lietuva tuštėja.

– Dabar skundžiamės masine emigracija, bet jūsų aprašomu laikotarpiu ji buvo ne ką mažesnė?

– Emigracija ir tuomet buvo masinė. Lietuviai – žemės ir miško žmonės – savo pačių krašte jautėsi įvaryti į kampą. Miestuose šeimininkavo kitataučiai, o kaime, gausėjant valstiečių šeimoms, ėmė trūkti žemės. O su amatais arba verslu lietuviai anuomet „nedraugavo“ ir skirtingai nuo kaimynų latvių, labai nenoriai jais užsiimdavo.

Nuo mažens tėvai vaikus leido piemenauti, o vėliau – bernauti ir nematė reikalo jo mokyti kokios kitos veiklos. Kas gi tuomet liko jam užaugus? Pusbernio dalia arba emigracija.

– Latviai daug palankiau į amatus žiūrėjo, o lietuviai jų kratėsi. Kodėl?

– Galbūt tai lėmė protestantiškos ir katalikiškos kultūrų skirtumai. Beje, lietuviai gerbė bet kokį darbą, ypač gerai atliekamą. Amatai ir ypatingai prekyba buvo laikomi nederamais ne dėl paties darbo pobūdžio, o dėl to, kad buvo „per arti pinigų“.

Lietuviai tikrai nebuvo „pinigų žmonės“. Radau pavyzdžių, kad net kaime dirbę amatininkai prekyba, tikrąja to žodžio prasme, neužsiimdavo. Pavyzdžiui, amatininkas išskobęs ūkininkui kibirą, atlygiu ėmė ne pinigus, o tiek grūdų, kiek į tą kibirą tilpo. Laikytasi nuostatos, kad kuo daugiau turi reikalų su pinigais – tuo labiau „susitepi“. Taigi, amatininkas – „neteisingai“ gyvenantis, o prekybininkas tai jau visai „prapuolęs“ žmogus, net ir giminei gėdą darantis.

Tačiau toks požiūris pasikeisdavo vos tik emigravus. Išvykus į svetimą šalį „draudžiamų“ darbų nebebūdavo.

Lietuvis kentėdavo labai ilgai, o kai kantrybė galiausiai trūkdavo, priimdavo radikalų ir neretai destrukcinį sprendimą, neretai neigiamai paveikiantį ir jį ir aplinkinius.

– Visgi sakote, kad ir lietuvių amatininkų buvo?

– Ar žmogus šiaučiumi, kriaučiumi, ar knygnešiu, ar kontrabandininku buvo – viskas tvarkoje, jei tai darydavo „laisvalaikiu“. Pavyzdžiui, jei žmogus ūkyje įsirengdavo kalvę, viskas buvo gerai, kol jis tik savo arklius kaustė ar kaimynui kokį padargą sutaisydavo. Tačiau jei pradėdavo kalvyste verstis nuolat ir iš to duoną pelnytis – šiukštu.

Teigiamai žiūrėta į savotiškus „nelaimės amatus“. Pavyzdžiui, jei žmogus ūkio darbus dirbdamas koją susilaužė ar susirgo – galėjo ką ir sumeistrauti, kad be darbo nesėdėtų.

Visgi požiūris į ne iš žemės darbų gyvenusį žmogų buvo lyg į nelaimėlį ir pasak etnologo Igno Končiaus, neretai net žmogumi nevadindavo. Yra pavyzdžių, kai knygnešiui valstiečiai surinkdavo pinigų, kad jis savo „verslą užsukti“ galėtų.

– Amatais ir prekyba daugiausiai užsiėmė kitataučiai. Koks buvo požiūris į juos?

– Kiek teko spręsti iš surinktos informacijos, požiūris į kitataučius galėjo būti neigiamas ne todėl, kad jie kitaip gyveno ir juokingai meldėsi, o dėl minėto „artumo pinigams“. Nepaisant bendrai gana priešiškos nuostatos, žydus lietuviai kaip tik gerbė už tai, kad šie nesigėdijo savo papročių ir gyvenimo būdo, o užsispyrę jų laikėsi.

Taigi, svetimos kultūros atžvilgiu lietuviai buvo gana tolerantiški, tačiau šalinosi jų nuomone netinkamos profesijos atstovų. Galima tai vadinti tradicine kaimo ir miesto žmonių antipatija.

– Tarpukariu lietuviai ėmė aktyviau keltis į miestus. Prasidėjo atitrūkimas nuo šaknų?

– Net ir į miestą išsikėlę lietuviai paprastai stengėsi turėti žemės kaime. Pavyzdžiui, vienas Jurbarko policijos viršininkas, gana geras pajamas, solidų darbą ir užtikrintą ateitį turintis pareigūnas, vis vien „dėl viso pikto“ įsigijo ūkį.

Akivaizdu, kad jis vadovavosi savo tėvų ir senelių mąstysena: kas turi žemės – nebadaus ir geriau už bet kokį miestietį pergyvens karus ir kitas negandas. Žemė buvo saugumo garantu. Šiuo atveju nesunku išvesti paralelę su dabartimi. Vakaruose žmonės labiau linkę nuomotis būstą, o lietuviai žūtbūt nori įsigyti nuosavą namą ar bent jau butą. Šaknys prasimuša pro asfaltą ir daugelis, jei turi galimybę, nori ir be buto mieste turėti sodybą prie ežero, kur ir į žemę norisi „rankas įleisti“. Toks individualizmas mums tiesiog įgimtas.

– Šiais laikais kaimas asocijuojasi su bendruomeniškumu, tačiau mes kalbame apie vyraujantį individualizmą?

– Šį gana keistą lietuvišką bruožą pastebėjo ne tik lietuvių, bet Rusijos Imperijos etnografai, pažymėję, kad lietuvių valstiečiai veik neįtikėtinai priešinasi bet kokiai kolektyvinės nuosavybės formai. Berods Bernardas Fridmanas rašė, kad lietuvių kalboje net nebuvo tokios sąvokos, kaip bendra valda. Pavyzdžiui, jei lietuviai valstiečiai turėdavo bendrą miško ar dirbamos žemės valdą, dažniausiai dėl jos be paliovos riedavosi. Net jei vieno kaimyno kitam padaryta žala siekdavo pusrublį, lietuvis buvo pasirengęs daug didesnėms išlaidoms, kad savo teisybę įrodytų. Dėl menkiausios skriaudos bylinėdavosi ne tik kaimynai, bet ir tėvas prieš sūnų arba brolis prieš brolį.

– Šiandien mums intensyviai aiškinama, kad be saiko girtaujame. Koks buvo ano meto žmonių santykis su „velnio lašais“?

– XIX amžiaus pabaiga – XX amžiaus pradžia buvo alkoholio monopolio laikai. Atitinkamai, populiariausia kontrabandos preke buvo spiritas. Kai trečiojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo įvestas valstybės monopolis, 1 litrui legalaus alkoholio tekdavo 3 neteisėti.

Tuo metu atsirado net „geografinio demoralizavimo“ sąvoka, reiškianti, kad pasienio (ypatingai Prūsijos) srityse žmonės masiškai pirko kontrabandinius spiritą ir anodiją, o krašto gilumoje masiškai vartota vadinamoji „samanė“.

To meto lietuviai tikrai nebuvo blaivininkai. Priklausomai nuo vietovės, metinis suvartojimas buvo nuo 7 iki 16 litrų grynojo alkoholio per metus. Žemės ūkio darbai būdavo palydima šiandien net sunkiai suprantamomis „tinktūromis“, kai į alų įmaišydavo anodiją arba muilo akmenį. Pasitaikydavo išties siaubingų „šamurliakų“.

Turbūt ne vienas matėme nuotraukas, kuriose seneliai arba proseneliai sėdi prie stalo pasistatę mažą buteliuką „valstybinės“, tačiau už kadro greičiausiai stovėdavo kur kas „įspūdingesnis“ butelis naminės ar kontrabandinės.

– Minėjote, kad knygnešiai vertinti kaip verslininkai? Buvo poreikis jų gabenamoms knygoms? Lietuviai taip pat brangino gimtą kalbą, kaip šių dienų kovotojai prieš „svetimas“ raides?

– Knygnešiai būdavo „svetimi tarp savų“. Neretai į šiuos idealistus žiūrėdavo su pašaipa. Kai pats Jurgis Bielinis valstiečiams aiškindavo, kad „laikraščiai įplieks ugnį, kuri rusą iš Lietuvos išvys“, žmonės iš jo juokėsi ir vadino silpnapročiu „lietuvių karaliumi“. Greitų permainų mažai kas tikėjosi. Daugelis knygnešių savo veiklą vykdė dėl grynai ideologinių paskatų.

Net emigrantai priekaištaudavo Lietuvos valstiečiams, kad būdami užsienyje pirko daugiau lietuviškos spaudos, nei tėvynėje likę tautiečiai. Taip pat priekaištauta, kad išeivijoje lietuviai labiau rūpinosi mokyklėlių steigimu, tuo metu, kai Lietuvoje į tai niekas nekreipė dėmesio.

Lietuviai sugebėdavo bent trumpam susivienyti prieš išorinę grėsmę, kaip kad garsiosiose Kražių skerdynėse, tačiau jos nesant, vėl kibdavo vienas kitam į atlapus, kaip dabar dėl paminklų. Išorinė grėsmė suvienydavo: turime pavyzdžių, kai bendromis pastangomis kaimiečiai slėpė knygnešius, o kartais – net išvaduodavo juos iš caro kareivių rankų. Yra šaltinių, pasakojančių, kaip „kaimo bobos atmušdavo knygnešį nuo kareivių“.

Tačiau tarpusavio santykiuose jokios vienybės nelikdavo: jei vienas iš bendro miškelio savininkų nuspręsdavo išsikraustyti – visi tą miškelį tuojau pat iškirsdavo, kad tik sau daugiau naudos gautų, o kaimynui mažiau tektų.

Požiūris į ne iš žemės darbų gyvenusį žmogų buvo lyg į nelaimėlį ir pasak etnologo Igno Končiaus, neretai net žmogumi nevadindavo

– Kai kurie emigrantai grįždavo. Teko iš senų žmonių girdėti istorijų, kaip „amerikonas“ parvažiuodavo. Ar sugrįžėlius priimdavo?

– Juos priimdavo, tačiau nebelaikydavo saviškiais. Iš Amerikos sugrįžęs lietuvis tapdavo keistuoliu, nelyg pagrindinis J.R.R. Tolkieno „Hobito“ veikėjas. Prisiveždavo visokių „stebuklingų daikčiukų ir išmonių“, kaip plieninis plūgas ar spyruoklinės akėčios. O neduok Dieve, jei kūliamąją mašiną įsigijo! Vėliau įvertindavo, kad naujovės ūkyje net labai pravertė, bet iš pradžių keikdavo, kad tokiomis išmonėmis „visus badu paleis“.

Kartais iš emigracijos sugrįžę „amerikonai“ pradėdavo prekybos verslą, atidarydavo parduotuvę ir tai būdavo vienareikšmiškai vertinama, kaip geras dalykas, nes esą „lietuvis su žydais konkuruoti ėmėsi“. Pačiam tuo užsiimti nevalia, bet iš Amerikos grįžusiam kaimynui atleistina, nes jis jau „kitoks“ – toks, žemės nedirbantis keistuolis, bet pinigų turi, vadinasi gal ir dukrą už jo ištekinti galima.

– Kuo mes labiausiai panašūs, o kuo skiriamės nuo to meto žmonių?

– Matyt kantrumu ir tuo, kad kenčiame ir laukiame per ilgai. Ši savybė gali būti ir bloga ir gera. Lietuvis kartais pernelyg ilgai kenčia ir nesiima keisti savo kasdienybės, tačiau kartais tai pratrūksta tiesiog revoliuciniais veiksmais, pakeičiančiais viską. Teigiama prasme, kantrybė mums leido ir leidžia daug ką išgyventi, o neigiama – galime kentėti per ilgai ir atsidurti padėtyje, kai ką nors keisti jau vėlu. Tuomet žmonės ima balsuoti ne rinkimuose, o „kojomis“ – emigraciją renkasi, kai nusivilia viskuo ir nebetiki, kad gali ką nors pakeisti.

Tokiais atvejais belieka pasikliauti deus ex machina, kaip kad XX amžiaus pradžioje lietuviams tapo Pirmasis Pasaulinis karas, suteikęs galimybę išsikovoti laisvę. Tuo metu lietuviams pakako sumanumo ir savivokos ne tik pasinaudoti padėtimi ir paskatinti tautą žengti į priekį – keisti požiūrį į darbą, kraustytis į miestus, užsiimti verslu ir pan. Dabar lyg ir viskas mūsų rankose, viską mokame dirbti, o emigracija nesikeičia.

Šiandien skiriamės tuo, kad jaunoji karta nebeturi su senuoju požiūriu susijusių skrupulų – kad ir apie pinigus kalbėti galima drąsiai. Išleidžiant „Lietuvio kodą“ padariau savotišką eksperimentą: sakydavau žmonėms, kad knyga parašiau pasipelnyti siekdamas. Ne sykį mačiau priekaištą vyresnio amžiaus pašnekovų akyse (juokiasi). Jaunajai kartai, matyt, tai nusistebėjimo nebekeltų.

– Susitikę su to meto žmonėmis, atrastume bendrą kalbą?

– Manau, kad mes būtume šokiruoti požiūriu į higieną, o jie – požiūriu į šių dienų kaimą. Tačiau neabejoju, kad susikalbėtume – mus sieja pernelyg daug būdo bruožų. Pradėjęs rašyti knygą maniau, kad atrasiu sovietmečio pėdsaką dabartinėje mūsų mąstysenoje, bet nustebau pamatęs, kiek teigiamų ir neigiamų būdo bruožų mes dar vis turime iš 100 metų senumo laikų.

Charakteriu esame taip panašūs, kad neabejoju, jog susikalbėtume ir taip pat neabejoju, kad tuojau pat susiginčytume, nes kiekvienas lietuvis žinojo ir žino geriausiai, kokia turi būti politika ir kokius paminklus aikštėse statyti.