LDK didikai: savivaliavę oligarchai ar ištikimi kunigaikščio valdiniai?

2018-10-03 "Lietuvos žinios"

Vi­du­ram­žių vals­ty­bės pa­grin­dą be­veik bet ku­rio­je Eu­ro­pos vals­ty­bė­je su­da­rė aris­to­kra­ti­ja. Jos vaid­muo bu­vo dar svar­bes­nis to­kio­se ša­ly­se, kaip Veng­ri­ja, Len­ki­ja ir Lie­tu­va, kur ba­jo­rai su­da­rė itin di­de­lį gy­ven­to­jų nuo­šim­tį, o įta­kin­giau­sios jų gi­mi­nės ga­lia nu­si­lei­do tik val­do­vui.

Įsivaizduojant LDK bajorą, neretai stereotipinis jo įvaizdis atitinka vėlyvą laikotarpį – Abiejų Tautų Respublikos epochą. Tačiau tokiais LDK bajorai „negimė“. Kaip vyko Lietuvos aristokratijos transformacija nuo didįjį kunigaikštį lydėjusių kilmingųjų kariaunų iki beveik aukščiausią, tik didžiajam kunigaikščiui nusileidžiančią valdžią turėjusių žemvaldžių magnatų? Ar iš tiesų galingi didikai tvarkėsi valstybėje kaip panorėję, pamindami „silpnų“ valdovų valią? Apie tai LŽ kalbėjosi su Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoju humanitarinių mokslų daktaru Andrejumi Ryčkovu.

– Žinome Radvilas, Sapiegas ir kitas garsias vėlyvesnes gimines, o ką žinome apie valstybės kūrimo laikotarpio diduomenę? Kurios giminės tuo metu buvo valdžios viršūnėje?

– Seniausia žinoma giminė matyt būtų Goštautai. Pirmasis arba seniausias Goštautas buvo paminėtas XIV amžiaus viduryje. Apskritai labai sunku atsekti kilmingųjų giminystes ryšius, nes ilgą laiką nebuvo paveldimų vardų.

– Vytauto reformos – lūžio taškas, kai susiformavo nauja, „modernioji“ lietuviškoji bajorija?

– Tikrai ne. Senoji koncepcija skelbia maždaug taip: Vytautas ėmė dalinti už tarnybą veldamus – žemes kartu su valstiečiais, iškilo naujos, tiesiogiai su valdovu susijusios kilmingųjų giminės, sudariusios elito sluoksnį ir ilgainiui ėmusius LDK vykdyti valdovų valią, kai šie būdavo išvykę į Lenkiją.

Naujausi profesoriaus Rimvydo Petrausko tyrimai atskleidžia kitą požiūrį: Vytauto aplinkos žmonės buvo aukštos kilmės, jų tėvai ar seneliai jau buvo aukštuomenės grupės atstovai, turėję paveldimą statusą to meto visuomenėje. Faktiškai visi jie buvo kilę iš Lietuvos – siaurąja prasme. Dabartiniu požiūriu, iš rytų Lietuvos ir vakarų Baltarusijos.

Vytauto epocha atnešė politinius – administracinius pokyčius, tačiau nepakeitė aukščiausio statuso kilmingųjų savimonės, mąstysenos, jų santykio su valstybe. Valdovas ir diduomenė tarpusavyje nekonkuruoja, o vienas kitą papildo.

Taigi, Lietuvos didikus galima sieti su kilmės regionu ir paveldimos valdžios turėjimu. Pastaroji egzistavo dar iki valstybės susiformavimo. Baltų kraštuose buvo susidaręs aukštesnis kilmingųjų – „kunigų“ sluoksnis. Tokių kilmingųjų valdžia jau tuomet buvo paveldima. Ši socialinė grupė buvo išsiskyrusi iš visuomenės. Jos valdžia rėmėsi ne tik laikinu sueigos nutarimu ar karine prievarta. Susiduriant su kaimyninių kraštų visuomenėmis šių kilmingųjų valdžią svetimšaliai atpažindavo ir pripažindavo.

– Dabar bajorą dažniausiai įsivaizduojame, kaip žemvaldį. O kas jis buvo iki Vytauto reformų? Valdovo aplinkos karys? Kaip formavosi valdovo aplinka ir kaip galima buvo į ją patekti?

– Viena iš teorijų, kaip susidarė artimiausia didžiojo kunigaikščio aplinka kaip tik ir teigia, kad šie žmonės kilo iš jo kariaunos. Valstybės formavimo laikotarpiu valdovas nuolat judėjo po savo domeną, kad demonstruotų ir įtvirtintų savo valdžią ir galią. Kartu su juo judėjo ir jo kariauna. Mindaugo laikų valdovas tik simboliškai siejamas su tam tikra teritorija, jo tėvonija – apie konsoliduotą centrą galime kalbėti gal tik nuo Gedimino laikų. Net ir Vytautas tuo pačiu tikslu dar labai intensyviai judėjo po valstybę.

– Kodėl didysis kunigaikštis turėjo nuolat asmeniškai rodyti savo valdžią?

– Tuo metu dar nebuvo tokių politinių struktūrų,kaip mes jas dabar įsivaizduojame, padedančių įgyvendinti valdovo valdžią. Kaip tokia struktūra sukurta? Valdovas ėmė įteisinti vietos diduomenės valdžią, skirdamas jai valstybės pareigybes ir šie kilmingieji, savo žemėse, padėjo vykdyti jo valią.

Seniausia žinoma giminė matyt būtų Goštautai. Pirmasis arba seniausias Goštautas buvo paminėtas XIV amžiaus viduryje.

– Taigi, diduomenės santykis su valdovu buvo itin asmeninis?

– Maždaug iki Kazimiero valdymo vis dar nebuvo aiškios sosto paveldėjimo sistemos ir kiekvieną kartą, kai mirdavo valdovas, kildavo savotiškas konfliktas plačioje jo giminėje – rasdavosi pretendentai į sostą, kurie jo siekė remdamiesi diduomene. Valdovu papratai tapdavo tas, kurį palaikė svarbiausi didikai.

Laikotarpį gerai iliustruojantis pavyzdys būtų Švitrigaila, kurį palaikė gana siauras ratas – Gediminaičiai ir keletas didikų, tačiau jam to užteko, kad gauti valdžią faktiškai visoje valstybėje. Prisiminkime, kad to meto valstybė yra labai decentralizuota ir didikų (valstybės elito) savimonė labai susijusi su regionais. Taigi, yra valstybės elitas ir regionų elitai. Kai valstybės branduolyje esantys didikai pareiškė paramą pretendentui – jų pavyzdžiu sekė regionų elitai.

Turime pavyzdžių iš Kazimiero ir Žygimanto Senojo epochos, kai iš tolimesnių regionų siųsta žinia, kad jie palaikys tą pretendentą, kurį parems valstybės branduolio didikai.

– Didysis kunigaikštis turėdavo balansuoti tarp įtakingų giminių, prisitaikyti prie jų?

– Didysis kunigaikštis buvo aukščiausiasis teisėjas – arbitras visuose ginčuose diduomenės tarpe. Taip, valdovas turėjo ieškoti kompromisų, nes vienas pats savo valdžios įgyvendinti jis nebuvo pajėgus.

Apie ankstyvąjį valstybės laikotarpį rašytinių duomenų turime labai mažai, bet vertinant Jogailos ir Kęstučio, Jogailos ir Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos konfliktus, pastebime, kad diduomenės interesų grupės taip pat būdavo anaiptol ne monolitinės, nekintamos. Interesai kito ir klystame įsivaizduodami, kad Mindaugui oponavo pagonybę ginantys didikai, o Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos konflikte griežtai pasidalino katalikai ir stačiatikiai.

Lojalumas valdovui, viena vertus, apibrėžimas vertikalia valdžios struktūra: yra valdovas ir valdovo bajoras. Tačiau visa sistema buvo sudėtingesnė – egzistavo ir horizontalioji struktūra, kurioje asmenis ir šeimas siejo giminystės arba draugystės ryšiai. Per juos savo valdžią realizavo ir valdovai. Pavyzdžiui, Jogaila uždraudė Vytautui ištekinti savo dukterį, baimindamasis, kad Vytautas šitaip išplės savo šalininkų (draugų) ratą.

Čia vėl galime prisiminti Vytauto reformas – valstybės institucijų kūrimą. Jo poveikis jau pastebimas Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos konflikto metu: LDK susiskaldė į dvi konfliktuojančias stovyklas, tačiau valstybė nesubyrėjo, „atkrito“ tik nedidelės ir nereikšmingos teritorijos.

Taigi, matome, kad egzistavo jau stabili orientaciją į pačią valstybę, nepaisant to, kas buvo jos soste. Iš Vytauto pareigas gavę bajorai, po jo mirties, buvo suinteresuoti apginti valstybės valdymo sistemą ir tuo pačiu savo interesus. Iki tol kiekvienas naujas valdovas „kurdavo“ naują valdymo sistemą, atsivesdamas į ją savo „draugus“. Pavyzdžiui, nužudžius Mindaugą iš Lietuvos bėgo ir daugelis jo artimiausios aplinks žmonių.

– Goštautus minėjote, kaip seniausią žinomą didžiąją giminę. Vėliau jų atsirado kur kas daugiau. Kada prasidėjo jų iškilimas?

– Per XV amžių, ypač valdant Kazimierui. Tuo laikotarpiu iškilo Astikai, Radvilos, Alšėniškiai, Kęsgailos. Valstybei tai buvo palyginti ramus laikotarpis, palankus diduomenės giminių formavimuisi ir iškilimui. Sparčiai vystėsi kultūra ir raštija, atėjo daugiau naujovių, formavosi agnatinės giminės samprata – bajorui tapo svarbūs ne tik esami jo giminės, bet ir protėviai, o jų atminimo išsaugojimui jis gavo daug efektyvesnių priemonių, nei prieš tai buvusioje žodinėje kultūroje. Vytauto laikais lietuviai jau nebeprisiminė, kad turėjo tokį valdovą Mindaugą.

Kaip šios giminės iškilo? Jau jų tėvai buvo valdovo aplinkos žmonėmis Vytauto laikais, jie kilo iš to paties galios branduolio regiono. Ekonominę paskatą suteikė tuo metu vykęs valdų konsolidavimas – kurta stambioji žemėvalda. Kelių giminių galia ir tuo pačiu valdžia valstybėje tapo savaime suprantamu dalyku ir šių giminių atstovai, galima sakyti, uzurpavo aukščiausias valstybės pareigybes. Jie darė viską, kad į valdovo aplinką neprasiskverbtų „išsišokėliai“. Nors tokių pavienių atvejų būta, kaip pavyzdžiui, Mykolo Glinskio iškilimas valdant Aleksandrui.

XV amžiuje dar negalima dėti brūkšnio – procesas vis dar vyko, kitame šimtmetyje jau galima kalbėti apie susiformavusią diduomenę ir didikų gimines. XVI amžiuje didikai jau galėjo pateikti ne vieną argumentą, pagrįsti savo galiai ir valdžiai. Tai iliustruoja Alberto Goštauto skundas karalienei Bonai, kuriame jis tvirtina buvęs vertesnis už Radvilas ir Konstantiną Ostrogiškį, nes jo „giminė senesnė ir jis turtingesnis“. Atitinkamai ir valdovo privilegijose, skiriant į pareigas, būdavo rašoma, kad vienas ar kitas didikas tam tikroms pareigoms tinkamas dėl giminės senumo ir kitų minėtų „nuopelnų“.

Kai iškildavo klausimas, ką skirti į žemesnes pareigas, Žygimanto Senojo laikais jau susiformavo protekcijų praktika, pavyzdžiui, kandidatą galėjo proteguoti karalienė Bona. Tuo metu galingųjų didikų giminių atstovams, pretenduojantiems į aukščiausias pareigybes, tokios protekcijos dažniausiai nereikėjo.

Interesai kito ir klystame įsivaizduodami, kad Mindaugui oponavo pagonybę ginantys didikai, o Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos konflikte griežtai pasidalino katalikai ir stačiatikiai.

– 1492 metais Aleksandras įteisino Ponų tarybos teises ir funkcijas. Kaip radosi ši institucija? Kam ji buvo reikalinga?

– Pirmiausia, nepamirškime, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia niekada nebuvo absoliuti. Ir iki didikų giminių iškilimo egzistavo didžiojo kunigaikščio ir diduomenės valdžios simbiozė, valdovas visada tarėsi su diduomene, veikė Didžioji ir Mažoji tarybos. Ponų taryba tapo institucija įkūnijusia šį tarimosi procesą. Diduomenė norėjo garantijų savo valdžios išsaugojimui ir valstybinė institucija tokias garantijas teikė.

Pirmiausiai patariamoji diduomenės institucija buvo susijusi tiesiogiai su valdovu, o LDK kunigaikščiams tapus ir Lenkijos karaliais, ši patariamoji institucija ėmėsi pavaduoti išvykusį valdovą ir faktiškai vykdyti vyriausybės funkcijas bei sietis jau ne tik su valdovu, bet ir pačia valstybe.

– Didikų giminės, jau kontroliuojančios svarbiausias valstybės pareigybes, dar gavo ir instituciją, kurios valdžia nusileidžia tik paties valdovo. O šis dažniausiai išvykęs į Lenkija. Taigi, didikai – faktiniai Lietuvos valdovai?

– Valdovo jie pakeisti negalėjo ir svarbiausius sprendimus vis viena priimdavo jis. Tam tikrus sprendimus Ponų taryba galėjo priimti savarankiškai, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad ji galėjo uzurpuoti didžiojo kunigaikščio valdžią.

Yra buvę tokių pavyzdžių, kaip Kazimieras, kuris valdovu tapo trylikametis. Galima spėlioti, kad didikai tuo metu darė jam įtaką, tačiau tai – tik spėlionės.

Neturime jokių duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad didikai mėgino uzurpuoti didžiojo kunigaikščio valdžią. Didikai pripažino kunigaikščio viršenybę. Nepaisant jo amžiaus, ar kitų veiksnių, tik jis turėjo teisę į aukščiausią valdžią. Nepaisant to, kad jie nelaikė savęs valdovo „cholopais“, kaip maskvėnų patvaldystėje, valdovas simbolizavo aukščiausiąją – dinastinę – valdžią valstybėje. Taigi, žinodami savo galią ir vertę, didikai taip pat žinojo ir savo vietą: jei jie pasikėsintų į valdovo valdžią, jų pačių padėtis būtų tapusi niekuo nepagrįsta ir niekieno nebepripažįstama.

– Žygimanto Augusto „stumtą“ uniją su Lenkija palaikė bajorai, bet jai priešinosi didikai. Ar tai reiškia, kad smulkioji bajorija buvo opozicijoje didikų giminėms?

– Nedrįsčiau teigti, kad iš tiesų buvo toks ryškus konfliktas tarp didikų ir bajorų. Galima numanyti, kad smulkesniąją aristokratiją viliojo lenkiškos teisės, bet visgi buvo tradiciniai skirtumai – elekcinė politinė sistema Lenkijoje funkcionavo gerokai anksčiau, nei atėjo į Lietuvą. Bajorijos svoris ten tradiciškai buvo didesnis.

XVI amžiuje didikai save suvokė, kaip neatskiriamą valstybės dalį. Juos galėjo teisti tik valdovas, bet ne bajorai. Jie siekė išskirtinių titulų, kad pakiltų dar aukščiau bajorų: Radvilos tapo kunigaikščiais, atsirado grafų ir t.t.

Klausimas, kaip save identifikavo bajorija? Nesu tikras, ar Liublino unijai jie pritarė būtent tam, kad sustiprintų savo pozicijas didikų atžvilgiu.

Valdovo didikai pakeisti negalėjo ir svarbiausius sprendimus vis viena priimdavo jis. Tam tikrus sprendimus Ponų taryba galėjo priimti savarankiškai, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad ji galėjo uzurpuoti didžiojo kunigaikščio valdžią.

– Minėjote, kad didysis kunigaikštis didikams buvo dinastijos simbolis. Po Žygimanto Augusto dinastija nutrūko. Kažkas pasikeitė diduomenės požiūryje?

– Sakyti, kad Žygimantas Augustas – paskutinysis Jogailaitis yra ne visai teisinga ir paremta dabar įsigalėjusiu vyriškos linijos sureikšminimu. XVI amžiuje moteriškoji dinastijos linija buvo taip pat labai svarbi ir sunku net būtų pasakyti, kas iš tiesų buvo paskutiniuoju Jogailaičiu. Vargu ar renkant valdovus po Žygimanto Augusto kas nors radikaliai pasikeitė didikų požiūryje. Jų dinastijos jau buvo susiformavusios, garantijas jie turėjo. Bajorija, nepaisant jai teiktų privilegijų, nenurungė didikų, o jei tokia tendencija ir buvo – procesas vyko labai lėtai.

– Didikų lojalumas valdovui, kaip valstybės simboliui išliko ir vėlesniais laikais? Kai kurie istorijos laikotarpiai lenkia prie minties, kad didikų giminėms labiau rūpėdavo tarpusavio vaidai, nei valdovo politika ir valstybės interesai.

– Na, galime pažvelgti į Šventosios Romos Imperijos pavyzdį: ją sudarė šimtai tarpusavyje bekonfliktuojančių kunigaikštysčių, kurios vis tiek suvokė ir pripažino imperatorių, kaip aukščiausiąją valdžią. Ir ši valstybė išliko ir funkcionavo labai ilgą laiką. Iš kitos pusės turime visiškai centralizuotos Maskvos pavyzdį ir galbūt kartais įsivaizduojame, kad būtent taip turėjo atrodyti „stipri valstybė“.

Kai peikiame LDK už neva vyravusią betvarkę ir vidinius vaidus, pasiklauskime savęs, kaip gi tokia „silpna“ valstybė taip ilgai išgyveno. Taip, vyko vidiniai konfliktai, bet visuomenė gebėjo juos spręsti. Ir XV ir XVI amžiuose, atsiradus bendriems iššūkiams, visuomenė gebėdavo konsoliduotis – vidiniai arba asmeniniai konfliktai turėjo tam tikras ribas. Šiandien mes neretai įsivaizduojame, kad žmonės vadovavosi vien asmeniniais interesais ir ambicijomis, bet pamirštame, kad to meto visuomenė mąstė kitokiomis kategorijomis, nei mes.