Ekspertė iš Ukrainos: Maskvos propaganda smogia ten, kur skaudžiausia

2018-11-20 "Lietuvos žinios"

Ka­ras Ukrai­no­je tę­sia­si ir ša­lis gi­na­si ne tik nuo ka­ri­nės ag­re­si­jos ry­ti­niuo­se re­gio­nuo­se, bet ir kau­na­si in­for­ma­ci­nia­me srau­te. Pa­sak Vil­niu­je vie­šė­ju­sios hib­ri­di­nio ka­ro eks­per­tės Liu­bo­vės Cy­buls­ka­jos, Ru­si­ja de­ja yra užė­mu­si stip­rias po­zi­ci­jas ir ne­tgi po dau­gy­bės pa­tir­tų skriau­dų, ne­ma­žai ukrai­nie­čių ti­ki Mask­vos pro­pa­gan­da.

– Kokia dabar situacija Ukrainoje? Kaip veikia Rusijos propaganda?

– Rusija tęsia tą patį, ką pradėjo prieš 5 metus – vykdo informacines ir informacines – psichologines operacijas. Žinoma ir karines operacijas. Hibridinis karas apima ir tokias sritis, kaip energetika ir net religija. Šiuo metu jie ruošiasi naujam puolimui per Ukrainos rinkimus. Manome, kad kišimasis bus nemažiau aktyvus, kaip pavyzdžiui JAV rinkimuose.

Šiuo metu Maskva siekia išplėsti savo įtaką, naudodamasi ukrainietiškais žiniasklaidos kanalais. Artimas Vladimiro Putino bičiulis Viktoras Medvedčiukas (įtakingas politikas ir oligarchas), anksčiau valdęs vieną televizijos kanalą „Inter“, dabar įsigijo dar 2 televizijos kanalus ir visiškai pakeitė jų skleidžiamos informacijos pobūdį. Šie kanalai atkartoja Kremliaus naratyvus, o prieš keletą dienų jau parodė Ukrainos žemėlapį be Krymo.

– Taigi, Rusija tvirtina savo pozicijas žiniasklaidoje. Kodėl tam neužkertamas kelias?

– Bandome tai padaryti, deja, tenka pripažinti, kad Aukščiausioje Radoje yra gana stiprios prorusiškos jėgos, neleidusios parlamentui nutraukti šių kanalų transliacijos. Vis dar tikimės, kad tai pavyks padaryti per kelis artimiausius mėnesius.

Prorusiški žiniasklaidos šaltiniai paprastai nesiima skleisti atviros propagandos ir nesiūlo „jungtis su Rusija ir mylėti Putiną“. Jie stengiasi sukelti kuo didesnį visuomenės nepasitenkinimą, visais įmanomais būdais kritikuodami šalies valdžią, prezidentą Petro Porošenką ir euroatlantinį užsienio politikos kursą. Vienas svarbiausių jų naratyvų – „Porošenka pradėjo šį karą“. Atitinkamai, tokie politikai, kaip Julija Tymošenko žada neva juos išrinkus jie atneš taiką.

– Ukrainos kariuomenė anksčiau buvo viena labiausiai kritikuojamų institucijų ir lieka vienu svarbiausių Rusijos propagandos taikinių. Koks šiuo metu yra Ukrainos visuomenės požiūris į šalies Ginkluotąsias pajėgas? Kaip vertinamas vis nesibaigiantis karas?

– 2017 metais kariuomenė buvo trečioje vietoje pasitikėjimo reitinguose, nusileisdama tik bažnyčiai ir kariuomenę remiančioms savanorių organizacijoms.

Požiūrių yra visokių. Siekdami pasipriešinti propagandos skleidimui ir teikti žmonėms patikimą informaciją, 2015 metais sukūrėme Krizių medijų centrą, kurio ekspertai buvo deleguoti į įvairias valstybės institucijas ir vykdo „Vieno balso“ projektą. Aš šiais klausimais dirbu kariuomenėje.

Tuo metu pastebėjome, kad vienas dažniausiai Rusijos propagandos naudojamų būdų – pulti kariuomenės vadovybę ir taip demoralizuoti visuomenę ir karius. Padėtis išties buvo sunki: daug žmonių patikėjo nuolat kartojamais pasakojimais apie „nepatriotiškus, korumpuotus ir negabius“ kariuomenės vadus bei „niekam tikusią“. Propagandos kampanija buvo labai galinga: kareiviai gaudavo tiesioginius pranešimus į telefonus arba socialinių tinklų paskyras, kuriuose į juos kreiptasi vardais, minėti jų artimųjų vardai. Skatintas maištas.

Prorusiški žiniasklaidos šaltiniai paprastai nesiima skleisti atviros propagandos ir nesiūlo „jungtis su Rusija ir mylėti Putiną“. Jie stengiasi sukelti kuo didesnį visuomenės nepasitenkinimą, visais įmanomais būdais kritikuodami šalies valdžią.

Palaipsniui ėmėme keisti žmonių požiūrį, pateikdami jiems šmeižikiškos kampanijos įrodymus ir duodami vis daugiau informacijos apie realią padėtį kariuomenėje. Kareivių požiūris ėmė keistis: jie matė, koks žmogus yra kariuomenės vadas Viktoras Muženka, kiek jis dirba, kaip dažnai lankosi daliniuose ir bendrauja tiesiogiai su kareiviais.

Padarėme paprastą dalyką – kariuomenės vadus pastatėme prieš visuomenę, kad jie nuolat aiškintų, kodėl elgiamasi vienaip ar kitaip, kuo grindžiami sprendimai ir taip toliau. Net tokiuose tragiškuose įvykiuose, kaip Ilovaisko katilas.


Kad geriau suprasti situacijos sudėtingumą, prisiminkite, kad niekas iš tiesų nebuvo pasiruošęs tokio pobūdžio karui, ukrainiečiai visko mokėsi mūšio lauke. Ilovaisko tragedija – skaudžiausias šio karo smūgis, puikiai parodęs, kad Rusijos informacinė – psichologinės operacijos smogia ten, kur labiausiai skauda. Rusija skleidė paniką visuomenėje, nusitaikė tiesiai į Ilovaiske buvusių savanorių artimuosius. Motinos, žmonos ir seserys puolė skambinti kariams ir įtikinėti juos mesti ginklus ir gelbėtis, kaip gali. Deja, buvo dalinių, kurie taip ir padarė.

– 2014 metų įvykiai paskatino pilietiškumo bangą Lietuvoje – tūkstančiai savanorių pavertė nedidelę Šaulių sąjungą žymia, Lietuvos mastu, jėga, kuri dabar faktiškai jau yra bendros gynybos sistemos dalis. Ar yra panašių struktūrų Ukrainoje?

– Mūsų gynybą sudaro 2 pagrindiniai elementai – reguliarioji kariuomenė (kovojanti pirmoje linijoje) ir Nacionalinė gvardija (antroji gynybos linija). Tačiau kariuomenė pavaldi Gynybos ministerijai, o Nacionalinė gvardija – Vidaus reikalų ministerijai. Net ir savanorių batalionai buvo padalinti tarp kariuomenės ir gvardijos. Tai problema, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad VRM vadovas nesutaria su Ginkluotųjų pajėgų vadu. Kodėl abu elementai nėra subordinuoti vienai institucijai – nežinau. Tai klausimas politikams.

Motinos, žmonos ir seserys puolė skambinti kariams ir įtikinėti juos mesti ginklus ir gelbėtis, kaip gali. Deja, buvo dalinių, kurie taip ir padarė.

Beje, Nacionalinė gvardija taip pat tapo propagandos taikiniu, nes jai priklauso tokie savanorių batalionai, kaip „Azov“ (kraštutiniai dešinieji). Nors nacionalistai neturi veik jokios įtakos politikoje ir visuomenės palaikymo, tai netrukdo Rusijos propagandai skelbti, kad Ukrainą valdo „neonaciai“. Manu, kad mūsų vadovybė turėtų labai aiškiai atsiriboti nuo šių jėgų. Neseniai nemaloniai nustebau, kai sužinojau, kad maždaug pusė čekų tiki pasakomis apie „fašistų valdžią“ Kijeve – Maskvos propaganda veikia.

– Daug metų girdime tą patį apie save.

– Anot rusų propagandos, visos kaimyninės šalys nuo Estijos iki Lenkijos ir Ukrainos – fašistinės. Iš tiesų nuolat jaučiame pagalbą, kurią mums teikia Baltijos šalys ir Lenkija. Jūsų šalys nebijo pavadinti Rusiją tikruoju agresoriaus vardu ir yra tos, kurias ukrainiečiai vadina tikrai broliškomis, skirtingai nuo mūsų „brolių“ rytuose (juokiasi, – aut. past.).

Mūsų kariškiai taip pat glaudžiai bendradarbiauja ir Ukrainos kariuomenės stiprėja. Deja, tenka pavydėti jums politinės vienybės, kai kalbama apie saugumą ir gynybą. Ukrainoje tokios vienybės neturime. Kartais man tiesiog nuostabu, kad dar vis yra ukrainiečių, pasiduodančių Rusijos propagandai, nepaisant to, ką Rusija mums padarė per pastaruosius metus.