LDK valdovo rūstybė – valdiniams baisesnė buvo tik Dievo bausmė

2019-05-16 "Lietuvos žinios"

Pyk­tis bū­din­gas kiek­vie­nam žmo­gui, bet su­pran­ta­ma, kad di­de­lis skir­tu­mas yra tarp to, kaip ap­lin­ki­nius ga­li pa­veik­ti „ei­li­nio“ ir įta­kin­go žmo­gaus rūs­ty­bė. Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je val­do­vo rūs­ty­bė ne­bu­vo tei­si­nė samp­ra­ta ir nė žo­džiu ne­pa­mi­nė­ta Lie­tu­vos Sta­tu­tuo­se, ta­čiau vi­si val­di­niai ži­no­jo kas tai yra ir dre­bė­jo prieš šią di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio ga­lios ap­raiš­ką.

LDK valdovo rūstybė, nors niekaip nesuformuluota įstatymiškai, buvo taip puikiai pažįstama valdiniams, kad rusėniškoje raštijoje jos formoms buvo skirti net 5 terminai, kurių vartojamas nebuvo būdingas kitose regiono valstybėse.

Kaip valdiniai užsitraukdavo didžiojo kunigaikščio pyktį, kaip siekdavo jo malonės ir kokios bausmės galėdavo sulaukti, LŽ kalbėjosi su Lietuvos istorijos instituto moksliniu darbuotoju, knygos „Judo bučinys“ autoriumi Andrejumi Ryčkovu.

– Knygoje „Judo bučinys“ jūs rašėte apie valdovo rūstybės apraiškas pagoniškoje LDK. Tokie pavyzdžiai, kaip krikščionių kankinystė Vilniuje atrodo spontaniškesni, nei vėlesni jūsų pateikiami atvejai. Ar buvo skirtumas, lyginant pagoniškų valdovų pyktį su laikais po krikšto?

– Toks įspūdis gali susidaryti, tačiau jis būtų iškreiptas, nes daugiau mums papasakoti galintys šaltiniai atsirado jau po krikšto. Iš esmės, valdovo rūstybės arba pykčio praktika egzistavo nuo seniausių laikų, kai susiformavo ankstyvoji valstybė. Ji buvo politinės kultūros dalimi. Valdovo rūstybės praktika būdinga ne tik pagonims ir ne tik vėlesnei LDK, tai – visuotinė praktika Vakarų ir Centrinėje Europoje. Ši praktika savotiškai kompensavo teisinės apibrėžties nebuvimą.

Kalbant apie tokius atvejus, kaip užsirūstinusio Gedimino įsakymu nužudyti pranciškonai vienuoliai, nepamirškime, kad šis pasakojimas pateiktas per lotyniškojo Vakarų pasaulio prizmę ir vertinti juos reikėtų bendrame vakarietiškos kankinystės literatūros kontekste.

Šie pasakojimai perteikia ne tik ir ne tiek pagoniškos visuomenės vaizdą, kiek pačios krikščioniškosios visuomenės, kurioje rūstybės samprata nėra vienareikšmiškas. Juk pyktis – viena iš 7 mirtinų nuodėmių. Viduramžių konfliktologų tyrimai atskleidžia, kad valdovo pyktis galėjo būti ir teisėtas ir neteisėta, bet tuo pačiu metu buvo ir politinės komunikacijos priemonė.

Rūstybė būdinga visiems žmonėms – nuo žemiausio iki aukščiausio, o Biblijoje matome ir pačią aukščiausią jos formą – Dievo rūstybę. Taigi, galime įžvelgti analogiją tarp teisėto valdovo pykčio ir Dievo rūstybės – Dievas teisingai rūstauja ant nusidėjėlių, o valdovas – ant valdinių. Visgi, tokia buvo krikščioniška samprata ir neturiu pakankamai duomenų, kad galėčiau paaiškinti, kaip tai buvo suvokiama pagoniškoje visuomenėje.

Kunigaikštis užsirūstino ant visų nepatenkintųjų, tačiau jiems atleido ir valdas su pareigybėmis grąžino, kai šie pasiskundė ir užtarimo paprašė savo „brolių“ Lenkijoje

– Valdovo rūstybė – atpildas už valdinių nusikaltimus?

– Viduramžių teisė apibrėžė, kas yra nusikaltimas ir numatė įvairias bausmes už skirtingo sunkumo nusikaltimus, o tuo metu Valdovo rūstybė – visiems įprastas, tačiau teisiškai neapibrėžta samprata. LDK vėlyvaisiais viduramžiais ši samprata taip pat egzistavo ne teisėje, o veikiau greta jos, kaip politinės kultūros praktika.

Lietuvos statutuose pyktis arba rūstybė neminimi nė viename iš skyrių, tačiau tais laikais visi puikiai suprato, kas tai yra ir net skirstė valdovo pyktį į tokias kategorijas, kaip teisėtas ir neteisėtas.

– Kaip skirdavo teisėtą valdovo pyktį nuo neteisėto?

– Tai priklausė nuo epochos ir visuomenės sampratos, kas buvo leistina, o kas ne. Knygoje kaip tik tai ir siekiau paaiškinti. Kaip kad pavyzdžiu, kai didysis kunigaikštis Aleksandras užsirūstino ant dalies Ponų tarybos narių ir atėmė vieno jų valdas ir pareigybę. Kilmingieji sukilo prieš šį veiksmą, tvirtindami, kad valdovas negali be priežasties atimti jokių privilegijų, kurias jie turėjo. Kunigaikštis užsirūstino ant visų nepatenkintųjų, tačiau jiems atleido ir valdas su pareigybėmis grąžino, kai šie pasiskundė ir užtarimo paprašė savo „brolių“ Lenkijoje. Galiausiai, Vilniaus vyskupas Vaitiekus pareiškia, kad valdovas tokiu elgesiu ne tik pažeidė kilmingųjų teises, bet ir prieštaravo Dievo valiai. Anot metraščio, tą pat akimirką Aleksandra apėmė paralyžius – Dievo ranka. Tai rodo, kad metraštininkas ne tik fiksuoja įvykius, bet ir pateikia, išaiškina juos taip, kad viskas būtų suprantama jo amžininkams.

– Valdovo rūstybė nebuvo teisės objektas, tačiau asmuo nuo jos galėjo gintis, remdamasis įstatymais?

– Galbūt žmogus padarė nusikaltimą, pavyzdžiui, pažeidė ištikimybę. O gal jį tik apkalbėjo. Valdovo rūstybė tęsėsi tol, kol vyko tyrimas, o išteisinus asmenį, rūstybę pakeisdavo valdovo malonė.

Gali būti, kad pagonybės laikotarpiu tam pakako žodinės komunikacijos, galbūt ceremonijos, kurios metu valdovas pareikšdavo savo malonę. Su rašto kultūros plėtra, atsirado valdovo malonės raštai, kuriais asmuo gaudavo atleidimą ir būdavo priimamas atgal į ištikimų valdinių būvį. Be to, rašte būdavo būtinai pažymima, kad nei tų žmonių, nei jų palikuonių garbė nebuvo sutepta.

– Kaip valdiniai užsitraukdavo valdovo rūstybę?

– Vienas iš „variantų“ – tiesiogiai susikivirčijus su valdovu. 1403 metais Ordino pareigūnas Markvardas Zalcbachas užsitraukė Vytauto rūstybę, išvadinęs kunigaikštį išdaviku. Žinome, kad Zalcbachas buvo ilgametis Vytauto draugas ir šis atvejis rodo, kaip įvyksta kivirčas ir užsitraukiamas pyktis asmeniniame lygmenyje.

Vytautas jam atleido ir vėl susibičiuliavo. Tačiau Žalgirio mūšyje į nelaisvę patekęs Markvardas Zalcbachas, nepaisant to, kad Vytautas lyg ir ketino jo pasigailėti, vėl įžeidė valdovą, išvadindamas jo motiną paleistuve ir taip pelnė mirties nuosprendį. Taigi, turime pavyzdį, kai valdovo rūstybė užsitraukiama dėl asmeninio įžeidimo.

Kitas būdas užrūstinti valdovą kenkiant tam tikroms valstybės struktūroms, nes viduramžių valstybė bei jos struktūros buvo tapatinamos su valdovu. XVI amžiaus pradžioje, kritus Smolenskui ir dar prieš Oršos mūšį, bijodami sunaikinimo, Maskvos kunigaikščiui pasidavė kelių paribio pilių valdytojai. Tarp jų – Mstislaulio ir Dubrovnos valdytojas kunigaikštis Mykolas Zaslavskis ir Kryčevo laikytojas Jurgis Nemiraitis.

Po pergalės prie Oršos, jie abu atsimetė nuo maskvėnų ir pareiškė norą grįžti į ištikimųjų valdinių tarpą. Zaslavskiui atleista jau tais pačiai 1514 metais, o Jurgiui Nemiraičiui „valdovo rūstybėje“ teko išbūti dar porą metų. 1516 metais ir Nemiraičiui „grąžinta garbė“, nors pareigybės jis neatgavo.

„Geras“ pyktis paprastai būdavo priskiriamas šaltiniuose teigiamai vaizduotiems žmonėms, o „blogas“ pyktis – neigiamiems „personažams“

– Žvelgiant iš dabartinių perspektyvų, Zaslavskio ir Nemiraičio atvejis visiškai aiškus – išdavystė. Kaip jie pelnė malonę?

– Bajorų visuomenės užtarimu. Kunigaikštis Zaslavskis buvo Gediminaitis, susigiminiavęs ne tik su valdovo šeima, bet ir kitomis iškiliomis giminėmis. Už jį laidavo aukštą socialinį statusą turintys giminaičiai ir bičiuliai ir taip jis pelnė malonę. Jurgio Nemiraičio statusas visuomenėje buvo daug žemesnis, jis neturėjo tokių galingų užtarėjų ir savo garbingumą turėjo įrodinėti 2 metus.

Taigi, to laikotarpio supratimu, jie abu prasižengė ir pateko į valdovo rūstybę, tačiau nebuvo nusikaltėliai. Iš esmės, jie – išdavikai, tačiau vadovas juos reabilitavo, o tai reiškia, kad jie „tik“ buvo užsitraukę valdovo pyktį. Jie buvo „ištremti“ iš kilmingųjų visuomenės, kažkurį laiką prabuvo už jos ribų, tačiau galiausiai vėl buvo į tą visuomenę priimti. Per tą laiką jie nepabėgo į Maskvą, liko LDK ir dėjo pastangas pelnyti malonę.

Beje, nors ir gavę valdovo raštą, kad jų garbė nesutepta, bajorų visuomenės požiūriu jie abu jau liko „su dėme“, o kilus konfliktui su kuriuo kitu bajoru, tokia „dėmė“ galėjo būti didelis trūkumas. Be to, ši dėmė persekiodavo ne tik patį žmogų, bet ir jo giminaičius bei palikuonis, kuriuos visada buvo galima apkaltinti, kad jie „išdavikų kraujo“.

Giminės autoritetu buvo galima pasiremti ir ginantis. Kai Albertas Goštautas buvo apkaltintas dalyvavimu Mykolo Glinskio sąmoksle, šis kaltinimas ilgai teršė jo vardą. Veikiausiai tai ir paskatino Goštautą išleisti platųjį Lietuvos metraščių sąvadą, kuriame jis įamžino savo garbingą ir gerai valdovams tarnavusią giminę. Taigi, jis gynėsi gera giminės reputacija.

– Knygoje minite net 5 skirtingus valdovo rūstybės terminus („vazn“, „gnev“, „groznost“, „zlost“ ir „merziačka“), naudotus LDK rusėniškuose šaltiniuose. Kuo jie skyrėsi?

– Nagrinėdamas rusėniškus pykčio ir rūstybės terminus, esu linkęs daryti išvadą, kad emocijos yra kultūros dalis, taigi, šie terminai – skirtingos emocijų išraiškos, labiau susijusios su socialiniais santykiais, nei emocionalumu.

Visi šie terminai, neskaitant mažų išimčių Moldovoje, buvo būdingi tik LDK. Tikėtina, kad tokia terminų įvairovė buvo dėl skirtumų tarp bažnytinės slavų kalbos ir vietos rusėniškosios. Taip jie skiriasi pagal „gero“ arba „teisingo“ ir „blogo“ arba „neteisingo“ pykčio sampratomis. Pavyzdžiui, žodis „zlost“ naudotas beveik vien „blogo“ pykčio apibūdinimui.

Mirties bausmės vykdymo būdai – nukirsdinimas, nuskandinimas, sudeginimas ir ketvirčiavimas

Čia matyt reikėtų paaiškinti, kad „geras“ pyktis paprastai būdavo priskiriamas šaltiniuose teigiamai vaizduotiems žmonėms, o „blogas“ pyktis – neigiamiems „personažams“. Pavyzdžiui, plačiajame Lietuvos metraščių sąvade itin neigiamai pavaizduotas Žygimantas Kęstutaitis, neva norėjęs išžudyti bajorus ir apskritai buvęs despotu. Taigi, kronikos autorius jam priskiria būtent „blogą“ arba „neteisingą“ pyktį.

Albertas Goštautas, rašydamas apie konfliktą su Mikalojumi II Radvila, pastarajam priskiria „neteisingą“ pyktį („zlost“), o valdovo pyktį vadina „teisingu“ („gnev“).

Negalėčiau užtikrintai pasakyti, iš kur radosi terminas „merziačka“. Dabartinėje rusų kalboje likę iš šio žodžio kilę archaizmai „merznut“ (šalti) ir „skovati“ (sukaustyti). „Merziačka“ prasmė taip pat panaši, reiškia veiksmą, kuris žmogų imobilizuoja. Dažniausiai šis terminas būdavo siejamas su įkalinimu ir priskirtinas „teisingo“ pykčio kategorijai. Maskvoje toks terminas nenaudotas ir be LDK pasitaikydavo berods tik Moldovoje.

– Vienas iš jūsų aprašytų pavyzdžių – 1520 metų Ponų tarybos kreipimasis į Žygimantą Senąjį, piktinantis, kad nebaudžiami į karo šaukimą laiku neatsiliepę bajorai ir miestiečiai. Valdiniai šaukėsi valdovo rūstybės valstybei žalą padariusiems kitiems valdiniams?

– Šiuo atveju kalbame apie bendrojo gėrio sampratą, kuria naudojosi ne tik valdovas, bet ir jo pavaldiniai. Buvo bendras interesas, tačiau besiskundžiantieji negalėjo patys bausti prasikaltusiųjų ir šaukėsi valdovo pykčio. Ponų tarybos nariai taip pat tebuvo pavaldiniai, o visa iniciatyva – valdovo rankose. Todėl jie tąsyk ir prašė, kad ateityje, siunčiant valdovo raštus dėl kariuomenės išlaikymo mokesčio rinkimo arba šaukimo į karą, juose iškart būtų numatytos ir sankcijos nepaklususiems.

Kad visi bijotų valdovo rūstybės – „didžiosios bausmės“, nes visi žinojo, kas tai yra, kuo gali baigtis ir niekas tokio likimo nenorėjo. Tai buvo taip aišku, kad neprašyta konkrečiai įvardyti valdų atėmimo arba mirties bausmės. Pakako paminėti valdovo pyktį. Mūsų akimis tai gali atrodyti keistai, nes ši „bausmė“ teisiškai nebuvo apibrėžta, tačiau tuo metu jos bijojo visi.

– Kuo paprastai pasireikšdavo ta visus bauginusi rūstybė? Valdų atėmimu, mirties bausme?

– Viena iš bausmių – „tikėjimo praradimas“, kuris veikiausiai reiškė atskyrimą nuo bažnyčios ir būdavo skiriamas kartu su mirties bausme. Kūnas būdavo sudarkomas, o lavoną draudžiama laidoti krikščioniškai. Tuo pačiu asmuo būdavo atskiriamas ir nuo savo šeimos, kuri nebegalėjo rūpintis ne tik to žmogaus kapu, bet ir jo atminimu.

Įprasta bausmė būtų valdų atėmimas. Visos su tuo susijusios transakcijos buvo valdovo prerogatyvoje – jis duodavo valdas, jis jas ir atimdavo. Tik su jo patvirtinimu valdos galėdavo būti perleidžiamos ir parduodamos.

Nuo valdovo priklausė ir praktiškai visos pareigybės ir jau kalbėjome, kad rūstybės išdavoje jos būdavo atimamos. Kartu su valdų atėmimu, tai buvo viena iš labiausiai paplitusių bausmių. Kai kuriais atvejais abi šios bausmės taikytos kartu.

Įkalinimas tais laikais pasireiškė ne taip pat, kaip dabar, kai tokiu būdu išperkama kaltė. Tuo metu įkalinimas paprastai būdavo susijęs arba su mirties bausmės laukimu arba tam tikrais suvaržymais, kol vyko tyrimas.

Užsirūstinęs ant kaimynų Vytautas kartais pradėdavo karą, o jo pyktis buvo laikomas pakankamu pagrindu tai padaryti

Galiausiai, mirties bausmė, tačiau tai nebuvo dažnas reiškinys. Mano surinktais duomenimis, nuo 1402 iki 1535 metų už valdovo išdavystę mirties bausmė skirta 15 kartų. Nubaustų asmenų skaičius didesnis, nes kai kuriais atvejais būdavo vienu sykiu pasmerkiami keli asmenys. Pavyzdžiui, 1402 metais, už mėginimą atverti miesto vartus vokiečiams, mirties bausme nubausti 6 vilniečiai.

Mirties bausmės vykdymo būdai – nukirsdinimas, nuskandinimas, sudeginimas ir ketvirčiavimas. Berods 1997 metais Kijevo Pečorų lauroje, archeologinių tyrimų metu, atrasti palaikai su ketvirčiavimo ženklais – įpjovos ant kojų kaulų kirkšnies srityje, nukirstos pėdos (padėtos tarp kojų) ir nukirsta galva.

„Švelniausia“ mirties bausmė bajorui buvo nukirsdinimas. Bet tokia pati bausmė būdavo skiriama ir miestiečiams. Šiuo atžvilgiu, skirtumo tarp aukštesnį ir žemesnį statusą turėjusių valdinių nebuvo. Bajorams, kaip ir nekilmingiesiems taip pat būdavo skiriamos negarbingos bausmės, kaip skandinimas ir sudeginimas.

– Kaip galėjo gintis valdinys, užsitraukęs valdovo rūstybę?

– Pirmasis būdas – laidavimas, kai kiti padorūs kunigaikščio valdiniai liudijo, kad tas ar anas žmogus buvo ir bus doras bei ištikimas pavaldinys. Pats gi asmuo turėjo tai patvirtinti savo elgsena, darbais.

Apskritai, tai labai priklausė nuo asmens padėties visuomenėje – vieni į ištikimųjų valdinių būrį būdavo grąžinami labai greitai, kitiems gi tekdavo stengtis ir kelis metus, o kartais ir dešimtmetį. Reputaciją atstatyti buvo galima nuopelnais valdovui, tai yra, gera tarnyba įrodyti savo ištikimybę.

Patekus į valdovo nemalonę, asmens atvejis būdavo tiriamas ir kai kuriems pavykdavo įrodyti savo nekaltumą. Jonas Boratinskis, Vedrošos mūšyje patekęs į maskvėnų nelaisvę, po taikos sutarties grįžo į LDK, kur vienas maskvėnas apkalbėjo jį neva ruošiantis bėgti į Maskvą. Jonas Boratinskis buvo suimtas, tačiau pačiam gandų skleidėjui pabėgus į Maskvą, o už Boratinskį laidavus jo draugams, kaltinimai buvo pripažinti nepagrįstais ir Boratinskio garbė atstatyta. Iš valdovo kanceliarijos jis gavo malonės raštą, patvirtinantį, kad Jonas Boratinskis buvo ištikimas kunigaikščio valdinys.

Kitas iliustruojantis pavyzdys – Teodoras Kolontajevas. Iš pradžių buvęs Mykolo Glinskio sąmokslo šalininku, vėliau jis pasitraukė iš maištininkų gretų ir gavo malonę. Po 20 metų jo priešininkai mėgino vėl jį kaltinti esą Glinskio sąmokslo metu padarytais nusikaltimais, tačiau patys užsitraukė valdovo pyktį dėl to, kad mėgino pasinaudoti seniai „uždaryta“ byla.

– Kas vykdavo, jei valdovas užsirūstindavo ant užsieniečių? Juk jis negalėdavo atimti valdų ar pareigų iš ne savo valdinių.

– Vienas iš tinkamų pavyzdžių – jau minėtas Markvardo Zalcbacho konfliktas su Vytautu. Tačiau apskritai, informacijos šiuo klausimu nedaug. Nesu susidūręs su atvejais, kad valdovo rūstybė kristų, pavyzdžiui, ant pasiuntinių. Žygimantas Kęstutaitis buvo suėmė ir perdavė Jogailai Švitrigailos pasiuntinius. Tačiau tai pilietinio karo, o ne tarpvalstybinių santykių kontekstas.

Iš esmės, priemonių matyt būta: valdovas iš tiesų negalėjo atimti kitos valstybės valdinio valdų, tačiau galėjo liepti tą asmenį nužudyti.

Valdovo rūstybė buvo politikos kultūros dalimi ir galėjo pasireikšti ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoje. Užsirūstinęs ant kaimynų Vytautas kartais pradėdavo karą, o jo pyktis buvo laikomas pakankamu pagrindu tai padaryti. Valdovo pyktis – viena iš galimų didžiojo kunigaikščio galios išraiškų.