Pasaulinis laisvės indeksas: puikus Lietuvos įvertinimas „avansu“

2019-02-07 "Lietuvos žinios"

„Free­dom Hou­se“ pa­skel­bė kas­me­ti­nę at­as­kai­tą apie de­mo­kra­ti­jos būk­lę pa­sau­ly­je. Lie­tu­va, kaip ir ki­tos Bal­ti­jos ša­lys ga­vo itin aukš­tus įver­ti­ni­mus. Pa­sak po­li­to­lo­go Vy­čio Jur­ko­nio, tai vi­sai ne­reiš­kia, kad ne­tu­ri­me po­rei­kio to­bu­lė­ti: de­mo­kra­ti­ja ne duo­ty­bė, ją rei­kia nuo­lat gin­ti.

Lietuva įvertinta 91 balu (iš 100 galimų), Latvija – 87, o Estija tradiciškai truputį pralenkė mus su 94 balais. Baltijos šalys vertinamos, kaip savotiška ramybės oazė, tuo metu, kai visame pasaulyje demokratijos būklė, pasak „Freedom House“, prastėja jau 13 metų iš eilės. Organizacijos požiūriu, padėtis Baltijos šalyse geresnė netgi nei JAV, kurios gavo 86 balus.

Puikus įvertinimas pamalonina, bet ir slepia savyje potencialią grėsmę, kad užmigsime ant laurų. Pasak „Freedom House“ Lietuvos padalinio vadovo Vyčio Jurkonio, niekur nedingo korupcija, nepotizmas, skaidrumo stoka ir kitos Lietuvos problemos. Praėjusiais metais vyriausybė ne kartą mėgino apriboti žiniasklaidos laisvę, o ją apginti pavyko bendromis žurnalistų bendruomenės ir pilietiškai aktyvių žmonių pastangomis. Tie patys, o gal dar didesni iššūkiai Lietuvos laukia ir šiemet.

– Baltijos šalys įvertintos geriau nei JAV. Tai gana netikėta. Kodėl taip kritiškai įvertinti amerikiečiai?

– Reikia pažymėti, kad dėmesio JAV yra gerokai daugiau nei Baltijos valstybėms, todėl natūraliai kiekvienas reiškinys JAV yra stebimas tarsi po padidinamuoju stiklu. Savotiškai galima sakyti, kad lyderis privalo būti visa galva aukščiau ir jis ar ji negali kelti jokių abejonių. Todėl kartais iš jo reikalaujama daugiau.

Maža to, nereikėtų suklysti, kad tai tik šių metų rezultatas ar kad tai susiję išskirtinai su dabartiniu JAV Prezidentu Donaldu Trumpu. Toli gražu. Amerikos demokratijos iššūkiai prasidėjo ne vakar ir pastarųjų metų tendencija yra dar vienas įrodymas, kad laisvė ir demokratija nėra savaime suprantamas dalykas net ir įsitvirtinusiose demokratijose.

JAV dar prieš šią administraciją būta signalų dėl teisinės valstybės politizacijos grėsmės, o praėjusiais metais „Freedom House“ ir „Penn Biden centro“ vykdytas tyrimas rodė, kad milžiniška verslo įtaka ir pinigai politikoje, rasizmas ir diskriminacija bei valdžios negebėjimas spręsti opių klausimų yra įsisenėję rūpesčiai Amerikos visuomenėje.

Visgi, reikia pabrėžti, kad nepaisant visų išvardintų trūkumų, JAV buvo ir vis dar išlieka demokratine ir laisva valstybe. Juk, vargu, ar rastume tobulą demokratiją ar absoliučiai laisvą, be priekaištų veikiančią valstybę – kur kas svarbesnis klausimas, ar veikia taip vadinama stabdžių – atsvarų sistema, ar valdžia nesusikoncentruoja vieno asmens ar vienos politinės jėgos rankose, ar joje galima ir išklausoma kritika ir taip toliau.

– Ir visgi, Baltijos šalys įvertintos taip gerai, kad galima pamanyti, jog esame beveik idealios demokratijos.

– Lietuva ir Baltijos valstybės yra tam tikrame ramybės užutėkyje, bet toks įspūdis apgaulingas, žinant procesus vykstančius kaimyninėse valstybėse, agresyvius Kremliaus veiksmus regione, neišspręstus ir įsisenėjusias korupcijos ir skaidrumo problemas.

Laisvės indekso tyrimas vykdomas už praėjusius metus ir ataskaitos pagrindas rašomas bei duomenys renkami rudenį, todėl tam tikras vėlavimas kartas nuo karto pasitaiko. Nors bandymų riboti Lietuvos žiniasklaidą buvo ir anksčiau, jie suintensyvėjo 2018 metų rudenį ir esu tikras, kad jie neliks nepastebėti.

Visgi, šiai dienai norėtųsi labiau akcentuoti ne valdžios norą riboti laisvą žodį, bet žiniasklaidos bendruomenės susitelkimą ir gebėjimą pasipriešinti tokiems bandymams. Kažkur prireikė stipresnio LR Prezidentės vaidmens, o kitur, bent kol kas užteko vieningo žurnalistų balso. Ne visuomet tie bandymai yra piktavališki. Pavyzdžiui, norisi tikėtis, jog iniciatyva plėsti draudžiamos skelbti informacijos sąrašą atsirado iš per didelio uolumo ar nesupratimo kaip tuo galima būtų manipuliuoti pasikeitus politinei situacijai. Vis dėlto, kad ir kokios būtų priežastys, nepriklausoma žiniasklaida ir pilietinė visuomenė turi reaguoti į tokias situacijas.

Suprantama, kad artėjančių rinkimų kontekste galima tikėtis daug ko ir jau dabar jaučiamos tam tikros įtampos, kuomet politinės jėgos kovoja tarpusavyje negalvodamos apie ilgalaikes tokios kovos pasekmes. Tai ir pasitikėjimas valstybės institucijomis, augantis žmonių nusivylimas politika ir apatija, ar vis didėjančios galimybės įsikišti trečiajai jėgai – kur du pešasi trečias laimi.

Lietuva ir Baltijos valstybės yra tam tikrame ramybės užutėkyje, bet toks įspūdis apgaulingas, žinant procesus vykstančius kaimyninėse valstybėse, agresyvius Kremliaus veiksmus regione, neišspręstus ir įsisenėjusias korupcijos ir skaidrumo problemas.

– Vadinasi, kai kurie dabartinės Lietuvos vadovybės „nuopelnai“ nespėti suskaičiuoti ir kitoje ataskaitoje galime gerokai atsilikti nuo Estijos ir netgi dabar lenkiamos Latvijos?

– Nors Baltijos valstybių konkurencija dėl reitingų smagi ir netgi kartais naudinga, jos nesureikšminčiau. Visoms Baltijos valstybėms būdingos panašios problemos, tik kartais vienai jas sekasi spręsti šiek tiek geriau, nei kitoms.

Tačiau korupcija, skaidrumas, nepotizmas, iššūkiai savivaldos lygmenyje, ypatingai regionuose, yra esminiai iššūkiai su tam tikra vietos specifika. Užtenka prisiminti praėjusių metų skandalus „Danske“ banke Estijoje, ABLV Latvijoje – simptomai panašūs ir namų darbų užtenka visiems, jei nuoširdžiai norime stiebtis aukštyn. Didžioji kaimynė suprantama, kur galės, išnaudos dialogo trūkumą ir tarpusavio priešpriešą klasikine skaldyk ir valdyk politika, tad susitelkimas irgi ne paskutinėje vietoje.

– Baltijos šalys ne pirmus metus gauna labai gerą įvertinimą. Paprastai, tai nėra paskata politikams labiau stengtis. Greičiau pasiteisinimas: štai, žiūrėkite, kaip puikiai mus įvertino, kam kažką keisti?

– Prieš keletą metų darėme „Nations in Transit“ tyrimo pristatymą Taline, Rygoje, Vilniuje ir Gdanske. Kažkurioje iš Baltijos sostinių užvirė nemenka diskusija dėl to, ar keletą metų nekintančius rodiklius reikėtų vadinti stagnacija, ar visgi stabilumu. Savotiška pesimisto ir optimisto diskusija. Stagnacija pavadinti to negalėčiau, nes pasiekus tam tikrą ribą, rodyti ženklų progresą tampa itin sudėtinga.

Visgi, nerimas kyla todėl, kad kartais susidaro įspūdis, jog progresas ir tobulėjimas įmanomas tik tuomet, jei yra kažkoks jaukas ar narystės siekis. Kažkada tai buvo stojimo į euroatlantinę bendruomenę kriterijai, pastaruoju metu Lietuvoje buvo galima apeliuoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos stojimo procesą. Norėtųsi, kad politinės valios ir lyderystės būtų daugiau, kad norėtume būti demokratiška ir laisva valstybe ne todėl, kad taip reikia, ar kad pasirodytume prieš kitus, o todėl, jog suprantame, kad tai yra mūsų valstybės ir gerovės pamatas.

– Jei prezidento rinkimus laimės Saulius Skvernelis, turėsime vieną partiją valdančią visas svarbiausias institucijas, o faktiniu valstybės vadovu taps Seimo Kultūros komiteto pirmininkas. Tai atsilieps Lietuvos vertinimui? Kokie yra sunkiausi iššūkiai laisvei šiais metais?

– Artėjant rinkimams tikėtina, jog politinio susiskaldymo bus daugiau, o kova su korupcija bei teisinės valstybės iššūkiai šiame kontekste atrodys aštriau. Jei susiklostytų toks scenarijus, kad vienos partijos atstovai po LR Prezidento rinkimų užimtų visas valdžios grandis, tai bus rimtas politinės sistemos ir politinės kultūros išbandymas. Kaimyninėje Lenkijoje panašią situaciją stebėjome ir išvadas galima iš to pasidaryti. Juolab, kad simpatikų Lenkijos valdančiajai partijai Lietuvoje netrūksta.

Ar užteks minėtai partijai sąžiningumo, gebėjimo išklausyti kito nuomonę ar net priimti kritiką? Ar bus žvelgiama toliau partinių interesų, noro spręsti įsisenėjusias ir politinės valios reikalaujančias problemas į sprendimų priėmimo procesą priimant ir kitus politinio lauko žaidėjus? Visi šie klausimai rodo, kad nepriklausomos žiniasklaidos vaidmuo ir pilietinės visuomenės aktyvumas 2019-aisiais gali tapti ypatingos svarbūs.

Nerimas kyla todėl, kad kartais susidaro įspūdis, jog progresas ir tobulėjimas įmanomas tik tuomet, jei yra kažkoks jaukas ar narystės siekis.

Suprantama, kad reikia kalbėti ir apie žurnalistų etiką bei profesinius standartus, bet ne mažiau svarbu kalbėti ir apie valdžios požiūrį į žiniasklaidą. Regis, toks paprastas dalykas, kaip registrų duomenų atvirumas iš techninio klausimo tapo vos ne politiniu skandalu. Tiesą sakant, registrai turėtų būti atviri ne tik žurnalistams, jei neturima ko slėpti. Galima dangstytis asmens duomenų apsaugos taisyklėmis, bet kitose ES valstybėse registrai atviresni. O juk tai ne tik vieno ar kito politiko, jo ar jos artimųjų turto, bet ir nacionalinio saugumo klausimai. „Kleptokratijos turo“ Vilniuje, kaip Londone, kur turistams rodomi rusų oligarchų namai (nes jie visi žinomi iš atvirų registrų), tikriausiai surengti negalėtume, bet neabejoju, kad kyšančių Kremliaus ausų rastume.

Žiniasklaidos bendruomenė 2018 metais savo susitelkimą parodė ne kartą, pilietinė visuomenė taip pat. Nepaisant to, kaip vertiname vykusius medikų ar mokytojų protestus, tai buvo aktyvi pilietinė pozicija. Tiek viena, tiek kita leidžia tikėtis, jog kad ir koks bus 2019-ųjų scenarijus, bus bent dalis tų, kurie neliks vien tik abejingais stebėtojais iš šalies.