Kelionė per LDK: blogi orai, blogesni keliai ir mušeikos smuklėse

alfa.lt
https://www.alfa.lt/straipsnis/50401762/kelione-per-ldk-blogi-orai-blogesni-keliai-ir-museikos-smuklese?fbclid=IwAR2PcIB46fCX58---hmCm1EModuXGOUkT3eTJU22BqhXAReLEerdyCkVAzE

Prieš 500 metų žmonės Lietuvoje keliavo ne taip, kaip dabar – be mums įprasto komforto, tačiau mažiausia, ką galima pasakyti apie tuometinius keliauninkus Lietuvos didvalstybėje, – jų kelionės buvo, švelniai tariant, daug įdomesnės ir kupinos šiais laikais seniai užmirštų kliūčių. Apie tai Alfa.lt kalbėjosi su istoriku Tomu Čelkiu.

XVI–XVII a. po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) keliavę vakarų europiečiai paprastai skundėsi rūsčiais orais, prastais keliais ir labai žemo lygio smuklėmis. Vietos gyventojai prie šių nepatogumų veikiausiai buvo pratę, tačiau jiems, ypač pavieniui ar nedidelėmis grupelėmis keliavusiems, dažnai kildavo kitoks pavojus. Sutikęs kelyje kokį žaliūką, ypač jei šis iš smuklės traukdavo, galėjai už nieką „gauti į kepalą“ ir kelionę tęsti be arklio ir turėtų daiktų.

Žinoma, nė viena šių kliūčių LDK kelių neištuštino. Užsienio pasiuntiniai su didžiulėmis palydomis keliavo į valdovo dvarą, pirklių vilkstinės kursavo tarp miestų, valstiečiai ir bajorai judėjo savo reikalais, o po pasaulį besiblaškančių avantiūristų apskritai niekas negalėjo sustabdyti.

„Mažieji“ ir „didieji“ keliautojai

Pasak LDK kartografiją ir kelių infrastruktūrą tyrinėjančio Vilniaus universiteto (VU) istoriko dr. T. Čelkio, keliones XVI–XVII a. pagal pobūdį galima suskirstyti į dvi grupes – „didžiąsias“ ir „mažąsias“. Taip pat aiškiai atskiriamos užsieniečių ir LDK valdinių kelionės. Pastarieji paprastai leisdavosi į „mažąsias“ keliones, kurių metų pirmyn atgal sukardavo apie 30 kilometrų ir užtrukdavo vieną dieną.

„Vietos gyventojai paprastai keliaudavo savo apylinkių ribose – nukakti į bažnyčią arba malūną. Jų gyvenimas praktiškai ir sukosi nedidelėje erdvėje. Tas pats pasakytina ir apie valstietį, ir apie bajorą, ir apie valstybės pareigūną. Nebent iš tolimesnės vietovės reikėdavo vykti į teismą ar į toliau esantį miestą prekes gabenti. Tokiu atveju tekdavo ir 50 kilometrų, ir daugiau nukeliauti bei nakvynės apsistoti“, – sakė istorikas.

O „didžiosios“ kelionės tęsėsi ne tik per administracines, bet ir per valstybių ribas. Atitinkamai kitokie buvo ir keliautojų tikslai. Gausius krovinius gabenę Lietuvos arba užsienio pirkliai, valdovo pasiuntiniai ir užsienio valstybių diplomatai įveikdavo didelius atstumus.

Pasitaikydavo ir keliautojų, kurių tikslai buvo daugiau pažintiniai, o ne pasipelnymas arba valstybinė užduotis. Tokios užsieniečių kelionės į LDK kol kas tėra menkai istorikų ištirta tema, tačiau žinoma, kad LDK piliečiai dažnai vykdavo į tolimas keliones – mokytis, piligrimų vietų aplankyti ir šiaip „pasaulio pažiūrėti“. Dažnai į tokias keliones leisdavosi jauni žmonės. Toks pasaulio pažinimo būdas liko populiarus iki pat XIX a.

„XVI a. keliautojo Samuelio Kichelio pavyzdys galėtų iliustruoti tokio pobūdžio užsieniečių keliones į LDK. Iš jo paliktų užrašų galima daryti išvadą, kad į LDK jis atvyko ne reikalų, o smalsumo vedamas. Jaunas pirklio sūnus atvyko į LDK ir čia kurį laiką gyveno, stebėdamas vietos žmonių būdą, įpročius, kulinarinius pomėgius ir visus kitus gyvensenos aspektus. Kurį laiką pagyvenęs Vilniuje, jis prisijungė prie vokiečių pirklių vilkstinės ir iškeliavo į Rygą, kur, matyt, tuo pačiu užsiėmė – dairėsi po pasaulį ir linksminosi“, – pasakojo Alfa.lt pašnekovas.

Beje, užsienio pirkliai nekeliaudavo į Lietuvą aklai. Pirmiausia jie rinkdavo informaciją apie valstybę bei prekybos joje galimybes. Įprastas būdas būdavo klausinėti LDK jau besilankiusių žmonių. Kartais būdavo samdomi keliautojai vedliai, derinę savo kelionių troškimą su vedlio uždarbio nauda. Tiesa, tokie žmonės paprastai samdyti tolimesnėms kelionėms į Rytų kraštus, o į LDK rečiau.

„XVI a. Vakarų Europoje išpopuliarėjo kelionių ir kitų kraštų aprašymai bei atlasai, kurie padėdavo keliautojams geriau pasiruošti. XVII a. tokie aprašai jau būdavo labai detalūs. Juose būdavo aprašyti tinkamiausi maršrutai, kelių būklė, geriausios vietos nakvynei, miestai, kuriuose pravartu sustoti, ir kt. Bendrais bruožais juose apibūdindavo ir vietos gyventojų temperamentą, papročius ir būdus, kaip geriausia su jais bendrauti“, – sakė T. Čelkis.

Anot istoriko, tokiuose leidiniuose, kaip garsusis „Brauno atlasas“, buvo sužymėti beveik visi svarbiausi LDK miestai, savitai pavaizduoti žemėlapyje ir aprašyti. Tokia informacija padėdavo pirkliams išsirinkti maršrutus bei LDK miestus, kuriuose jie galėjo tikėtis parduoti daugiausia prekių.

Dar nuodugniau kelionėms ruošdavosi diplomatai, galėję pasinaudoti iki jų LDK jau pabuvojusių ir specialiai šiam reikalui savo keliones aprašiusių pirmtakų surinkta informacija, kuri nebuvo laisvai prieinama pirkliams ir kitiems keliautojams. Be to, į keliones neretai imti ir jaunuoliai, kurie dar tik ruošėsi diplomatinei tarnybai. Tokiu būdu, asistuodami pasiuntiniams, jie įgydavo vertingos patirties.

Pasiuntiniai ir juos lydėjusios minios

Į ilgas keliones susiruošti nebuvo paprasta nei pirkliams, nei diplomatams. Anot VU istoriko T. Čelkio, galima spėti, kad į LDK keliavę užsieniečiai arba svetur vykusios Lietuvos pirklių ir pasiuntinių grupės būdavo ne mažesnės kaip keliasdešimt žmonių. „Reikėjo apsaugos, aptarnaujančio personalo, vertėjų, vedlių ir t. t. Šiandien mes keliaujame komfortiškomis sąlygomis, viskuo galime apsirūpinti tiesiog kelyje, o XVI a. keliautojui viską reikėjo turėti po ranka“, – teigė T. Čelkis.

Svarbioms delegacijoms būdavo išduodami jų valdovų raštai – „gleitai“ – su prašymu teikti jiems visokeriopą pagalbą ir palengvinti kelionės naštą. Tokius raštus kai kurie keliautojai gaudavo ir iš LDK valdovo dvaro. Neturint garantijų, net ir pasiuntiniai galėdavo pakliūti į labai pavojingas situacijas. 1561 m. į Maskvą derybų vykusi LDK delegacija buvo akiplėšiškai išvaryta iš Maskvos žemių – pasiuntiniai gavo vos 12 dienų, kad pasiektų Lietuvos sieną, o tai iš esmės reiškė, kad Lietuvos pasiuntiniai turėjo lėkte lėkti per svetimą kraštą, kas buvo labai sudėtinga, nes maskvėnai atsisakė duoti vedlių. Užtat jie paskyrė karinę „palydą“, per nedidelį atstumą sekusią lietuvius ir kartkartėmis juos gąsdindavusią, jei pasirodydavo, kad mūsų pasiuntiniai per lėtai skuodė namo.

„Nedidelėse pirklių ir pasiuntinių vilkstinėse galėjo būti apie 20–30 keliauninkų, tačiau vadinamosiose didžiosiose pasiuntinybėse, vykusiose su tokiomis svarbiomis užduotimis, kaip, pavyzdžiui, sutarčių patvirtinimas, galėdavo būti ir daugiau nei tūkstantis žmonių. Tai buvo prestižo reikalas. Jei šiandien aptarinėjama, kokiu lėktuvu skrido prezidentas, anais laikais vertinta pagal palydos gausumą“, – pasakojo istorikas.

T. Čelkis pateikė pavyzdį, kai XVII a. pradžioje į Maskvą nuvyko Leono Sapiegos vadovaujama pasiuntinybė, ten praleidusi 11 mėnesių. Iš to meto šaltinių žinome, kad pasiuntiniai gabeno tokius didžiulius dovanų kiekius, kad vien tam reikėjo vilkstinės. Tokias pasiuntinybes lydėdavo daugybė žmonių ir judėdavo jos lėtai – apie 80 kilometrų per dieną.

„Žmonės tuo metu laiką matavo kitaip nei mes šiandien. Jie pernelyg nesiskubino, nes skuba kelionėje reiškė ne ką daugiau, kaip tik greitą nuovargį. Šiandien nuvarysi žirgą – rytoj vietoje stovėsi“, – aiškino Alfa.lt pašnekovas.

Vežimų vilkstinės LDK negalėdavo spartinti tempo. Klampūs, žabais ar rąstais grįsti keliai to tiesiog neleido. Anot T. Čelkio, iki mūsų dienų išliko per LDK keliavusių užsieniečių skundų, kad siauri keliai per Lietuvos miškus buvo ne tik klampūs, bet ir išvagoti medžių šaknų, laužiusių vežimų ratus. Sulūžus vežimui keliautojus ištikdavo rimta bėda, nes pagalbos dažnai nebūdavo iš kur sulaukti. Todėl didelėse vilkstinėse keliaudavo ir meistrai, turėję įrankių ir medžiagų remonto darbams.

Mokami ir nemokami patogumai

Remontas – anaiptol ne vienintelis poreikis kelionėje. Svarbius asmenis lydėdavo gydytojai, virėjai ir tarnai. „Aukšto rango žmonės mėgdavo patogumus ir nenorėdavo jų atsisakyti kelionėje. Žinome, kad kai kurie jų gabendavosi lovas“, – pasakojo istorikas.

Kelionės patogumai labai priklausė ir nuo jau minėtų garantinių raštų, kuriuose fiksuota, kokios konkrečiai pagalbos reikėjo keliautojui – maitinimo, nakvynės, arklių keitimo ir kt. Kartais keliautojams už tai reikėdavo susimokėti, bet bent jau pasiuntiniai beveik visada būdavo aprūpinami iš LDK valdovo kišenės, o paprasčiau tariant – gyventojų tose žemėse, per kurias pasiuntinybė keliaudavo.

Pasak T. Čelkio, rašytiniuose šaltiniuose minima, kad tokiais nemokamais patogumais labai mėgo naudotis Maskvos pasiuntiniai, neskubėję keliauti sparčiai, verčiau pasistengdavę „išsunkti“ visus įmanomus malonumus iš tos vietos, kurioje apsistodavę. „Ir keliauti jie mėgdavo visai ne tiesiausiu maršrutu į Vilnių arba namo, o gerokai vingiuodavo, ieškodami, kur dar nemokamų vaišių gauti. Didžiojo kunigaikščio valdiniai ėmė taip skųstis maskvėnų svečiais, kad Lietuvos valdovui neliko ką daryti ir teko nustatyti ne tik laiką, per kurį Maskvos pasiuntiniai turėdavo įveikti kelią, bet ir maršrutą, kad jie „negastroliuotų“ po visą valstybę“, – juokėsi pašnekovas.

Pirkliai negalėjo mėgautis pasiuntiniams teiktomis privilegijomis ir keliavo kukliau. Nakvyne jiems tekdavo rūpintis patiems. Neretai vilkstinė nakvodavo tiesiog ten, kur sustodavo, o žmonės miegodavo vežimuose. Jei pavykdavo rasti smuklę, nakvynę gaudavo ten. Tačiau apie lietuviškas smukles užsieniečiai buvo itin prastos nuomonės. „Sakydavo, kad Lietuvoje smuklės tokios blogos, kaip Ispanijoje. Nežinau, ar tikrai to meto Ispanijoje buvo labai prastos užeigos, bet palyginimas aiškiai blogas“, – sakė T. Čelkis.

Smuklėse dažniausiai nebūdavo maisto ir prekiauta vien svaigalais. O ir ikaušę vietiniai lankytojai nepamalonindavo pirklių nakvynės. Galiausiai, jei valstybės branduolyje – apytikriai dabartinės Lietuvos teritorijoje – smuklių tinklas buvo tankus, tai tolstant į rusėniškas žemes net ir prastą užeigą surasti būdavo vis sunkiau. Todėl apie padoresnes užeigas keliautojai stengdavosi sužinoti iš anksto ir atitinkamai planuoti maršrutą. „Smuklės dažnai būdavo nešildomos ir žiemą neretai patogiau būdavo nakvoti tvarte, kur šilumą skleidė gyvuliai“, – pasakojo istorikas.

Plėšikavimas „prie progos“

XVI–XVII a. LDK keliai – ne pati saugiausia vieta klajūnams. Pražudyti keliautoją galėjo ir šaltis, ir kelyje sutiktas žmogus. Kaip pasakojo T. Čelkis, orai turėjo didelę įtaką kelionėms po to meto Lietuvą. Žiemą (XVII a. Europoje vyravo itin šalti orai) grėsė jei ne sušalti, tai bent užstrigti, nes, užuot judėjus į priekį, reikėjo šildytis. Pavasarį įprastu reikalu buvo kelyje įklimpti, o atlydžio metu upėse neretai ledai nunešdavo tiltus.

Tai kliudė ne tik keliautojams, bet ir vietos gyventojams, kurie, kaip žinoma, skųsdavosi dėl sugriuvusio tilto negalėję atlikti, pavyzdžiui, tokios svarbios priedermės, kaip apsilankymas bažnyčioje. Žinoma, svarbiausiuose keliuose tiltus stengtasi atstatyti kuo greičiau, o mažiau svarbių apylinkių gyventojams tekdavo gerokai palūkėti ne tik dėl objektyvių priežasčių, bet ir dėl nesugebėjimo susitarti, kas ir kuo turėjo prisidėti prie tilto atstatymo. Žinomi atvejai, kai keliaujančios vilkstinės pačios užsiėmė tiltų statyba, nes kitaip nebūtų galėjusios tęsti kelionės.

„Ar žiema, ar pavasaris, orai keliautojų nelepino. Pridėkime dar tai, kad žmogus keliavo svetimame krašte, ir suprasime, kad anuomet per Lietuvą keliavęs žmogus turėjo būti tiesiogine to žodžio prasme stiprios sveikatos, o ir drąsos jam turėjo nestigti“, – teigė Alfa.lt pašnekovas.

Kitas itin paplitęs pavojus – plėšikavimas. Užsieniečiams šiuo atžvilgiu buvo ramiau, nes keliaudavo jie dažniausiai didesnėmis vilkstinėmis, o ir vietiniai smarkuoliai į juos žiūrėdavo atsargiau: užpulsi žmogų, o pasirodys, kad jį valdovas globoja – rimtų bėdų neišvengsi. O štai išpuoliai prieš vietinius keliautojus buvo dažnas reiškinys.

„To laikotarpio teismų įrašai rodo vieną įdomų dalyką – panašu, kad daugelis antpuolių ir apiplėšimų būdavo spontaniški. Dabar esame pratę galvoti, kad apiplėšimas turi būti kruopščiai planuojamas, slepiami įkalčiai ir pan. Gi XVI–XVII a. tokie nusikaltimai dažnai vykdyti vien todėl, kad proga pasitaikė. Susitiko kelyje du žmonės, stipresnysis silpnesnįjį įvertina, ir viskas – atiduok, ką turi, o kitaip sveiko kailio neišneši. Ir štai nukentėjusysis jau keliauja į teismą skųstis“, – pasakojo istorikas.

Tuo labiau jei bajoras susitikdavo žemesnio luomo atstovą, atsižvelgiant į to meto mąstyseną, galima spėti, kad bajoras net jautėsi turįs teisę atimti nelaimėlio turtą ir jį prikulti. Anot T. Čelkio, nederėtų manyti, kad pakelės apiplėšimus vykdė visuomenės padugnės ir užkietėję nusikaltėliai. Dažnai tai būdavo būtent bajorai, kuriems muštynės ir atsitiktinio pakeleivio užpuolimas buvo vos ne laisvalaikio praleidimo būdas, nuotykių ieškojimas. Be to, karšto būdo bajorus dar labiau įaudrindavo smuklėje išlenktas stiklas karčiosios. Užeigose dėl tos pačios priežasties taip pat neretai kildavo muštynės, prasidėdavusios, kaip sakoma, „žodis po žodžio...“, kaip ir bet kurioje kitoje epochoje, įskaitant ir mūsiškę.

Be to, LDK beveik nebuvo tokio reiškinio, kaip „profesionalūs“ pakelės plėšikai, XVI–XVII a. labai paplitę Vakarų Europoje. Vietoje organizuotų nusikaltėlių gaujų ir iš plėšikavimo gyvenančių užkietėjusių banditų Lietuvos keliuose, progai pasitaikius, „linksmindavosi“ šiaip visai padorūs valstybės piliečiai. Nors, pasak VU istoriko, teismų bylose galima rasti ir tokių atvejų, kai keletas bajorų, iš anksto žinodami apie kaimyno gabenamą krovinį, surinkdavo savo valstiečius ir sutelkę jėgas jį užpuldavo.

„Sunku pasakyti, ar buvo nuolat taip besielgusių bajorų. Veikiau tai dažniausiai būdavo pavieniai atvejai. Visai gali būti, kad bajorai tokiu būdu spręsdavo laikinus finansinius sunkumus. Be to, jei pirkliai imdavo skųstis, jog vienas ar kitas kelias pasidarė nebesaugus, pavojui pašalinti būdavo surenkamas bajorų būrys, patruliuodavęs ir išvalydavęs pavojingą ruožą“, – sakė T. Čelkis.

LDK žemės buvo retai apgyvendintos, vietiniai gerai žinojo visus aplinkui gyvenančius. Gali būti, kad ši aplinkybė bent iš dalies nulėmė „profesionalių“ plėšikų nebuvimą, tačiau įstabu tai, kad neretai į teismą kreipęsis nukentėjusysis teigė iš matymo pažinojęs užpuoliką. O nereti ir atvejai, kai vieną sykį į teismą kreipęsis „Petras“ skundė piktadarį „Joną“, o po kurio laiko jau pastarasis tuo pačiu apkaltindavo „Petrą“. Be to, dauguma užpuolimų vykdavo ne naktį, o dieną, kas taip pat rodo, kad daugeliu atvejų antpuoliui nesiruošta ir jo pėdsakų slėpti neketinta, viskas padaryta spontaniškai.

„Paprastai vietiniai plėšdavo vietinius, nes galvodavo apie pasekmes, kurios laukė užpuolus nežinia kokią globą turintį užsienietį. Žinoma, valstietis nepuldavo bajoro, nes taip pat suvokė, kokios baisios jam būtų buvusios pasekmės. O bajoras jautėsi galintis elgtis daug mažiau apgalvotai“, ­­­– teigė pašnekovas.

„Žinoma, niekas nedrįsdavo stoti skersai kelio magnatams. Kurgi! Kam šaus į galvą stabdyti kurį nors Radvilą, kai jo palydoje tiek karių? Tokie žmonės galėdavo keliauti be jokių baimių“, ­­­– sakė T. Čelkis.

Nemalonių netikėtumų kartais neišvengdavo ir diplomatai, nepasirūpinę „gleitais“. „Žinomas XVI a. vidurio atvejis, kai Valakijos pasiuntinių LDK pareigūnai paprasčiausiai neįleido į šalį, esą dėl to, kad tarp jų musulmonų būta. Iš tiesų gi Lietuvos pareigūnai jų nepraleido įtardami, kad pasiuntiniai vyksta į Maskvą derėtis prieš LDK interesus, bet pretekstą pateikė pernelyg nesirūpindami jo įtikinamumu“, ­­­– aiškino istorikas.

Toks pavyzdys paaiškina, kodėl kartais iš LDK valdovo buvo prašoma net ne paramos ar kokios ypatingos globos, o vien to, kad jo žmonės nesikabinėtų ir keliauti netrukdytų. Todėl garantiniai raštai buvo patikima apsaugos priemonė tiek nuo pareigūnų savivalės, tiek ir nuo bajorų, kuriems kumščiai niežėjo. Tokį raštą turintis žmogus jautėsi taip pat ramiai, kaip ir keliaujantis valstybės pareigūnas. Kiekvienas, pakėlęs prieš juos ranką, užsitraukdavo didžiausią įmanomą bėdą – valdovo rūstybę.

Nelaimingi užsieniečiai ir palaidūnai lietuviai

Nemalonumais ir pavojais kelionėse skųsdavosi ir LDK valdiniai, tačiau jie visgi buvo tam tikra prasme pratę prie savo krašto sąlygų. Visai kitas reikalas užsieniečiai, kurie lygino LDK su kitais kraštais. Pastarieji, pasigedę jiems įprastų patogumų, skundų žėrė negailėdami: rūstus klimatas, blogi keliai, prastas maistas, blogos ir nešvarios užeigos...

Pasak T. Čelkio, neteko užtikti teigiamų užsieniečių keliautojų atsiliepimų apie Lietuvos smukles, tačiau bajorai neretai sulaukdavo labai palankių žodžių kelionės aprašymuose. Vieno kito linksmesnio pasakojimo užtekdavo, kad Vakarų Europoje apie LDK imtų sklisti tiesos neatitinkantys, bet visiems patinkantys gandai.

„Išgirdęs, kad apylinkėje pasirodė užsienietis keliautojas, dažnas vietos bajoras būtinai kviesdavosi jį į svečius. Darydavo taip tam, kad paskui prieš kaimynus galėtų girtis „svarbiomis“ pažintimis. Svečią stengtasi tiesiog priblokšti svetingumu – kartais net keletą dienų keldavo šventę ir lėbaujant ne tik dovanų, bet kartais ir dukrą į žmonas pasiūlydavo. Tokiam „laimingajam“ grįžus į Vakarus ir ėmus pasakoti, kaip šiltai jį sutiko Lietuvoje, kitose Europos šalyse ėmė formuotis atitinkamas LDK gyventojų stereotipas, vaizduojantis be galo svetingus ir šiek tiek dėl to pamišusius žmones“, ­­­– pasakojo istorikas.

Nesaugumu užsieniečiai skųsdavosi retai, tačiau pasitaikydavo skundų dėl pareigūnų piktnaudžiavimo. Žinomas XVI a. atvejis, kai vienas turkų pirklys Gardino teisme apskundė neteisėtai brangias jo prekes konfiskavusius muitininkus, kurie reikalavo iš jo kyšio. Iškalbus rytietis verslininkas „pastatė ant ausų“ Gardino teismą, pareiškęs, kad turi valdovo garantuotą apsaugą. Vėl atvykęs į muitinę atsiimti prekių, pirklys visgi turėjo nusivilti – apsukrūs muitininkai jau buvo spėję beveik viską išparduoti pusvelčiui.

„Visgi bene dažniausiai keliautojų atsiminimuose minimos dvi negandos – prasta kelių būklė ir didžiulė metų laikų bei orų įtaka kelionės sąlygoms. Šioje šalyje praktiškai svarbiausias vis dar buvo ne bažnytinis, ne astronominis, o metų laikų kalendorius, lėmęs ir vietos žmonių gyvenimą bei užsieniečių įspūdį apie šalį“, ­­­– apibendrino T. Čelkis.

„Raudoniausias tarp juodųjų“: kaip juodaodis JAV komunistas baigė gyvenimą sovietų lageryje

2019-06-04 "Lietuvos žinios"

Lo­vet­to Fort-Whi­te­ma­no li­ki­mas – ne­įp­ras­tas ne tik XX am­žiaus pra­džios ame­ri­kie­čiui aps­kri­tai, bet net ir kai­ria­jam to me­to JAV ra­di­ka­lui. Ais­trin­gai pa­mi­lęs So­vie­tų Są­jun­gą, jis ta­po JAV juo­dao­džių ko­mu­nis­tų ju­dė­ji­mo ly­de­riu, gy­ve­no SSRS, o sa­vo die­nas bai­gė taip pat, kaip ir dau­gy­bė ki­tų Sta­li­no lai­kų ko­mu­nis­tų – GU­LA­Go la­ge­ry­je.

Šio juodaodžių teisių aktyvisto, virtusio aršiu komunistu, likimui JAV istoriografijoje beveik neskirta dėmesio. Tai nusprendė ištaisyti Pitsburgo universiteto istorikas Seanas Guillory, skyręs jam vieną laidą savo vaizdo dienoraščių kanale.

Lovettą Fort-Whitemaną žurnalas „Time“ kadaise pavadino „pačiu raudoniausiu iš visų juodųjų“, tačiau apie jo likimą mažai žinoma tiek JAV, tiek Rusijoje.

Lovettas Fort-Whitemanas 1895 metais gimė Dalase (Teksase), išlaisvintų vergų šeimoje. Kas itin neįprasta to meto JAV juodaodžiams, jis įgijo gerą išsilavinimą (kas dar labiau neįprasta, ne techninį, o humanitarinį) ir nuo jaunų dienų pasižymėjo radikaliais požiūriais. Pavyzdžiui, 1919 metais jį suėmė Federalinio tyrimų biuro pareigūnai, o Biuro archyvuose vis dar saugoma gana įspūdingo storio jo byla.

Tuo metu jis laikė save socialistu, „Pasaulio pramonės darbininkų“ judėjimo nariu. Dar anksčiau, 1914 – 1915 metais, jis lankėsi Meksikoje, kur bendravo su tenykščiais anarchistais. Iki 1919 metais jis buvo ir Amerikos socialistų partijos nariu, o po jos skilimo 1919 metais, tapo vienu pirmųjų JAV komunistų.

Į SSRS jis pirmą kartą atvyko 1924 metais, susižavėjo sovietų santvarka ir praleido ten metus, mokydamasis Rytų darbininkų komunistiniame universitete, kuris daugiausiai buvo skirtas „Kominterno“ nariams iš Azijos (daugiausia kinams).

SSRS jis taip pat pasižymėjo, kaip „maištininkas“ – kelis kartus skundėsi „Kominterno“ vadui Grigorijui Zinovjevui dėl to, kad sovietų spaudoje juodaodžiai esą vaizduoti taip pat rasistiškai, kaip ir JAV žiniasklaidoje.

1924 metais jis atvyko į Maskvą skaityti pranešimo V „Kominterno“ kongrese. Kaip ir daugelis to meto kairiųjų JAV radikalų, į SSRS jis išvyko prisidengęs išgalvotu Jameso Jacksono vardu.

Į JAV 1925 metais jis grįžo su aiškia užduotimi – sukurti „Amerikos negrų darbo kongresą“. Šią idėją tiek jis, tiek kiti juodaodžiai radikalai puoselėjo dar nuo bolševikų perversmo laikų.

Pasak Seano Guillory, tiksliai neaišku, kad Lovettas Fort-Whitemanas galutinai virto komunistu-radikalu, tačiau, istoriko nuomone, to ištakų greičiausiai reikia ieškoti keletą metų prieš bolševikų perversmą Rusijoje – Meksikos revoliucijos metu.

XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje jis aktyviai įsiliejo į Harleme (Niujorkas) gimusį juodaodžių socialistų judėjimą. Kaip ir kai kurie kiti juodaodžiai socialistai, jis nuo pirmųjų dienų žavėjosi Spalio revoliucija ir manė, kad kažką panašaus galima padaryti ir JAV, jei pavyktų sukurti bolševikų organizacijos atitikmenį.

FTB, jau seniai „pažįstami“ su Lovettu Fort-Whitemanu, nenuleido nuo jo akių ir po grįžimo iš SSRS. Pareigūnai manė, kad sovietų nurodymu jis turėjo verbuoti juodaodžių aktyvistus ir kitus kairiuosius radikalus.

JAV ilgai nenorėjo pripažinti bolševikų valdžios ir sovietų diplomatai aktyviai mezgė „kultūrinius ir draugiškus ryšius“, pasinaudodami tokiomis organizacijomis, kaip „Sovietų Rusijos draugai“ bei rūpinosi gauti merdinčiai bolševikų ekonomikai amerikietiškas technologijas bei investicijas.

Trečiajame dešimtmetyje gana paplitusiu reiškiniu tapo ir amerikiečių darbo migracija į Sovietų Rusiją. JAV pergyveno krizę, o SSRS vyko industrializacija, kurioje atsirado vietos ir maždaug 3000 amerikiečių specialistų, įskaitant juodaodžius. Pastariesiems, ypatingai turintiems techninį išsilavinimą, SSRS tapo vos ne pažadėtąja žeme: namie jie kvalifikaciją atitinkančio darbo negalėjo gauti, o sovietų Rusijoje ne tik dirbo, bet ir buvo sutinkami nelyg garsenybės.

Lovettas Fort-Whitemanas taip susižavėjo sovietais, kad pasak FTB informatorių, grįžęs į JAV po Pietų Čikagą vaikštinėjo apsirengęs, kaip tikras bolševikas – odinis švarkas, aukštaauliai batai ir „kiepka“. „Amerikos negrų darbo kongreso“ steigiamojo suvažiavimo metu jis nustebino kitus delegatus, surengęs jiems keletą rusiškos muzikos koncertų.

FTB seniai domėjosi radikalo veikla, tačiau iš esmės jam netrukdė: 1926 metais Lovettas Fort-Whitemanas važinėjo po JAV ir skaitė paskaitas. Tiesa, pastarosios susilaukė plataus pasmerkimo JAV žiniasklaidoje. Laikraščiai rašė, kad bolševikai verbuoja juodaodžius, norėdami sukelti revoliuciją ir užgrobti valdžią JAV.

JAV komunistai iš tiesų apskritai nebūtų išgalėję palaikyti savo judėjimą be sovietų paramos, o Lovetto Fort-Whitemano reikalus labai apsunkino dar ir tai, kad komunizmo idėjos nebuvo paplitusios tarp juodaodžių. Be jo paties komunistų judėjime dalyvavo, pasak Pitsburgo universiteto istoriko, gal 300 juodaodžių.

Be to, pasirodė, kad jis nors ir buvo geras oratorius, organizatorius jis buvo labai nevykęs. Daugelis juodaodžių radikalų jo nemėgo ir nesuprato, už kokius nuopelnus Lovettas Fort-Whitemanas buvo taip brukamas į juodaodžių judėjimo viršūnes. Pavyzdžiui, jam buvo pavesta organizuoti juodaodžių kuopeles pietinėse valstijose, tačiau to padaryti jis nesugebėjo.

Nepaisant antipatijos iš bendražygių pusės, 1928 metais Lovettas Fort-Whitemanas buvo vėl deleguotas į „Kominterno“ kongresą Maskvoje. Sovietų valdžia jam taip pat vis dar buvo dosni – skyrė stipendiją Maskvos valstybiniame universitete ir davė darbą Timiriazevo biologijos institute.

Keletas JAV juodaodžių komunistų „Kominterno“ kongrese sugebėjo prastumti rezoliucija, pagarsėjusią, kaip „Juodosios juostos nepriklausomybės tezė“. Šios „tezės“ esmė – juodaodžių valstybės sukūrimas pietinėse JAV valstijose. Utopinė idėja nesusilaukė palaikymo JAV – juodaodžių bendruomenė nepalaikė komunistų, o populiariausi judėjimai buvo tie, kurie savo ideologiją grindė panafrikanizmu ir iš esmės buvo nacionalistiniai.

1928 metais smarkiai išklibo ir Lovetto Fort-Whitemano pozicijos namie – jis pašalintas iš „Amerikos negrų darbo kongreso“ vadovo posto, o 1929 metais pasklido gandai, kad jis – trockistas, kas paveikė pasitikėjimą juo „Kominterno“ gretose.

1932 metais į SSRS atvyko Langstono Hugheso vadovaujama juodaodžių aktorių grupė, ketinusi kurti filmą apie rasizmą JAV. Lovettui Fort-Whitemanui patikėta sukurti filmo scenarijų, tačiau jį perskaitęs Langstonas Hughesas scenarijų atmetė, pareiškęs, kad jis niekaip nesusijęs su Amerikos tikrove.

Juodaodžiui komunistui teko tenkintis anglų kalbos mokytojo darbu Maskvoje bei kartais anglakalbėje sovietų spaudoje leidžiamais jo straipsniais apie sovietų mokslo pasiekimus.

Tokia padėtis jo netenkino ir jau 1933 metais Lovettas Fort-Whitemanas rašė bendrapartiečiams komunistams, prašydamas sugrąžinti jį į JAV. Laiškus JAV komunistai gavo, tačiau nesiteikė į juos atsakyti. 1931 metais jis pakeitė partinę priklausomybę nuo JAV komunistų partijos į sovietų bolševikų, tačiau jau 1933 metais jo narystė sustabdyta dėl nesumokėtų nario mokesčių.

1935 metai parodė, kad juodaodžiai amerikiečių komunistai neblogai perprato stalininę sistemą ir elgėsi panašiai į savo sovietinius brolius. Vienas iš Maskvoje gyvenusių juodaodžių komunistų apskundė Lovettą Fort-Whitemaną „organams“, neva šis vykdė ardomąją veiklą tarp Maskvos juodaodžių ir buvo JAV šnipas.

Lovettas Fort-Whitemanas mėgino išvykti iš SSRS, bet padaryti to negalėjo, nes neturėjo dokumentų, o JAV pasiuntinybė neišdavė jam naujo paso dėl nepaaiškintų „biurokratinių“ kliūčių. Draugams jis ėmė aiškinti, kad nori bėgti į Etiopiją arba per Kaukazą – į Turkiją, tačiau šios kalbos tik padaugino jam problemų su sovietų saugumu.

1937 metais Lovetą Fort-Whitemaną suėmė, apkaltino kontrrevoliucine veikla ir ištrėmė į Semipalatinską Kazchstane. Apie jo gyvenimą tremtyje beveik nieko nežinoma, išskyrus tai, kad pasak skurdžių šaltinių, jis tapo bokso treneriu.

Panašu, kad sovietų valdžia toliau buvo vis labiau nepatenkinta juodaodžio komunisto pažiūromis, kalbomis ar veikla ir 1938 metais jis vėl suimtas. Nuosprendis sugriežtintas – 5 metai lageryje. Lovetas Fort-Whitemanas išsiųstas į „Sevvostlag“ lagerį Kolymos krašte, kur 1939 metų sausio 13 dieną, būdamas 44 metų amžiaus, mirė nuo išsekimo.

NATO be JAV: 4 scenarijai Lietuvai

"Lietuvos žinios"

JAV pa­si­trau­ki­mas iš NA­TO, ką be­kal­bė­tų Do­nal­das Trum­pas, ma­žai ti­kė­ti­nas. Ta­čiau ką da­ry­tu­me, jei tai įvyk­tų? Ar mū­sų sau­gu­mui už­ti­krin­ti pa­kak­tų li­ku­sių al­jan­so na­rių, o gal JAV su­kur­tų nau­ją glo­ba­lią gy­ny­bos struk­tū­rą? Apie tai LŽ kal­bė­jo­si su My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riu­mi Egi­di­ju­mi Mo­tie­ka.

– Kiek tikėtinas amerikiečių pasitraukimo iš aljanso scenarijus?

– Hipotetiškai, amerikiečiai gali tai padaryti, bet tik hipotetiškai. Visa 70 metų NATO istorija – statymo ir kūrimo istorija. NATO yra labai sėkminga gynybinė organizacija – per visus šiuos 70 metų jai pavyko išvengti didelio karo. Būta smulkesnių konfliktų, tačiau kai kurie jų nesiekė ir regioninio lygio, o ir dalyvaudavo juose paprastai JAV, o ne visas aljansas.

Taigi, NATO sėkmingai funkcionuoja ir plečiasi – priimta Juodkalnija, netrukus bus priimta Makedonija. Savo eilės laukia Sakartvelas ir Ukraina. Nepamirškime ir kitus partnerius, turinčius JAV ir NATO „stogą“ (įskaitant ir branduolinį) –Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Australija, Naujoji Zelandija, Izraelis. Šios šalys taip pat turi rimtus pajėgumus. Pavyzdžiui, Taivanas yra didesnis „ginklų sandėlis“, nei Kaliningradas. Jo konvenciniai pajėgumai Kinijai nusileidžia tik 9–10 kartų.

Ar Donaldas Trumpas turėtų palaikymą, panašiuose sumanymuose? Jis nėra vienišas, bet nėra ir vienvaldis monarchas, kaip Saudo Arabijos karalius, kad lengva ranka įgyvendintų bet kurį savo sumanymą.

Tiesa, Donaldas Trumpas nuo 2016 metų kelia šį klausimą tai skelbimais „Twitter“ tinkle, tai užkulisiniais pasisakymais. Bet neseniai sakytoje kalboje Kongrese ši tema nebuvo paliesta, Donaldas Trumpas pasidžiaugė dėl didinamų išlaidų gynybai.

Ar Donaldas Trumpas turėtų palaikymą, panašiuose sumanymuose? Jis nėra vienišas, bet nėra ir vienvaldis monarchas, kaip Saudo Arabijos karalius, kad lengva ranka įgyvendintų bet kurį savo sumanymą. Apskritai, JAV politinis elitas, įskaitant įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, Pentagoną ir žvalgybos tarnybas tokiam požiūriui nepritaria. Užsienyje tokios idėjos rėmėjų taip pat neranda. Išskyrus žinoma, tokius žaidėjus, kaip Rusija arba Venesuela, nors pastaroji nebetempia net iki regioninio lygio žaidėjo. Nėra palaikymo ir tarp jau minėtų, NATO nepriklausančių partnerių.

Klausimas dabar: ar Donaldas Trumpas laimės antrąją kadenciją? Sunku prognozuoti, teks dar porą metų palaukti.

– Tarkime, kad tai įvyksta ir amerikiečiai pasitraukia. NATO be JAV gali egzistuoti toliau?

– Tokiu atveju aljansas labai susilpnėtų branduolinės ginkluotės atžvilgiu – britų ir prancūzų arsenalai, palyginus su JAV ir Rusijos yra labai menki.Gi konvenciniais pajėgumais Rusijai gali prilygti ir Europoje esančių aljanso narių jėgos. Be to, JAV greičiausiai visiškai neatsiribotų nuo buvusių sąjungininkų gynybos ir veikiausiai sudarytų su „likusiu“ NATO vienokį ar kitokį savitarpio pagalbos susitarimą.

Net ir be JAV kai kurios NATO narės labai daug investuoja į gynybą ir turi tikrai pajėgias ginkluotąsias pajėgas – kad ir Lenkija arba Kanada. Pastaroji gynybai kasmet skiria 20 milijardų dolerių. Taip pat yra Turkija, nors Ankara veikiausiai nebematys prasmės likti NATO nare, jei iš aljanso pasitrauktų JAV.

Labai tikėtina, kad suintensyvėtų politinis – karinis bendradarbiavimas su mūsų jau minėtais JAV partneriais.

Nepamirškime, kaip kūrėsi NATO: Antrojo Pasaulinio karo pradžioje Atlanto chartiją pirmosios pasirašė JAV ir Jungtinė Karalystė.

Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos išlaidos gynybai yra milžiniškos, o galiausiai, net ir jos neatspindi tikrųjų pajėgumų. Taigi, visų šių valstybių konvencinių pajėgų suma yra išties įspūdinga. Žinoma, išlaidos tam tikrais atžvilgiais gali būti ir nesulyginamos. Pavyzdžiui, Rusija gaminasi ginkluotę už visai kitus kaštus, nei ją perka Saudo Arabija. Arba kariuomenės atlyginimai, kuriems Rusija išleidžia daug mažiau, nei tarkime, JAV ar kitos Vakarų valstybės.Tačiau suminės NATO valstybių ir jų partnerių išlaidos gynybai vis vien yra daug didesnės, nei Rusijos.

NATO be JAV taptų daug silpnesniu aljansu, tačiau amerikiečiai vis vien bus „šalia“. Dabartiniai santykiai persikeltų į dvišales sutartis, o gal ir visaapimančią JAV sutarti su visu NATO aljansu.

Be to, NATO yra ne tik karinė, bet net labiau politinė organizacija. O ekonominiams veiksniams amerikiečių pasitraukimas beveik neturėtų įtakos – šiuo atžvilgiu JAV ir Europa liktų strateginiais partneriais.

– Kitas scenarijus – „Anglosaksų aljansas“. Pasitraukę iš NATO amerikiečiai galėtų kurti naują, labiau į Ramiojo vandenyno regioną orientuotą anglosaksų valstybių, o gal ir kai kurių kitų Britų sandraugos šalių aljansą.

– Nepamirškime, kaip kūrėsi NATO: Antrojo Pasaulinio karo pradžioje Atlanto chartiją pirmosios pasirašė JAV ir Jungtinė Karalystė. Tai yra, aljansą pradėjo kurti ne Europos valstybė JAV ir „pusiau“ Europos valstybė Jungtinė Karalystė. Atsižvelgiant į tai, manau, kad JAV išėjus iš NATO, naujas anglosaksiškas aljansas yra tikrai įmanomas. Jis jau egzistuoja Britu sandraugos pavidalu nuo XIX a. pabaigos. Ir dabar tai veikiausiai nebūtų vien anglosaksiškas aljansas, o tam tikra mišri valstybių grupė iš JAV ir dalies Britų sandraugos šalių, Japonijos, Pietų Korėjos, Taivano ir kitų.

– Visai tikėtina, kad Baltijos šalys ir Lenkija daug labiau norėtų remtis anglosaksais, nei Berlyno – Paryžiaus karine sąjunga. Ar mes galėtume „prisiglausti“ prie anglosaksų?

– Buvimas Europoje yra ne tik karinis, bet ir politinis bei ekonominis. Berlynas ir Paryžius yra greta mūsų. Tebūnie dabar Europos valstybių kariniai pajėgumai nėra labai dideli, bet jei iš NATO pasitrauktų JAV, didžiosios Europos valstybės NATO narės, kaip ir Kanada (jei liktų NATO), turės prisiimti ir didesnį krūvį užtikrinant gynybą.

Šiuo atžvilgiu, mums būtų naudinga likti su amerikiečiais. Manau, kad net ir visiškai proamerikietiška Lenkija rinktųsi likti NATO nare ir tuo pačiu metu susisieti paralelinėmis sutartimis su JAV ir naujuoju anglosaksų aljansu. Mums lenkų pavyzdys irgi tiktų. Visgi, mes fiziškai esame Europoje, o tai – labai svarbus veiksnys.

– Ar tokiu atveju remtumėmės dabar siūloma ES kariuomene?

– Ką mes turime dabartinėje situacijoje Europoje, „išbraukus“ amerikiečius? Turime NATO infrastruktūrą ir logistiką. Tuo pat metu karinė – politinė ES dimensija dubliuoja arba prisideda prie NATO dimensijos. ES nebebus Jungtinės Karalystės, bet ji ir toliau dalyvaus Europos gynyboje, kaip NATO narė (jei liks). Be to, kariniu požiūriu Prancūzija dabar yra šiek tiek pajėgesnė, nei Jungtinė Karalystė.

Net ir be to, kad Paryžius gynybai išleidžia daugiau, nei Londonas, Prancūzijos karinės galios didinimą lemia jos okeaninė – fragmentinė (pusiau globali) strategija. Prancūzai turi užjūrio teritorijas, Ramiajame vandenyne dislokuoja branduolinį ginklą. Jų strategija yra platesnė, nei britų. Tai lemia ir požiūris ir geografinės aplinkybės – Jungtinė Karalystė yra sala, o tai – jos tradicinė natūrali gynybos priemonė. Prancūzijos požiūris yra kitoks: kariniu požiūriu jau pasiviję britus, prancūzai toliau didina savo pajėgumus. Pavyzdžiui, Prancūzija turi didesnes specialiųjų operacijų pajėgas. Be to, neužmirškime ir Vokietijos bei Italijos karinių pajėgumų, kurie taip pat yra dideli.

Į pagalbą ateitų ir kiti europiečiai, o kaip greitai – kitas klausimas. Ir dabar JAV pajėgų atėjimas iki Baltijos šalių nebūtų greitas.

Kuriant „Europos kariuomenę“, bent jau pradiniame etape, lyderio vaidmuo tektų Prancūzijai, jau vien dėl karinio „svorio“. Nors didesnį potencialą turi Vokietija, kuri laikui bėgant galėtų tapti centrine jėga. Pasitraukus JAV, lyderystės klausimas tampa sudėtingas. Kaip pasielgtų britai? Liktų NATO nariais, išstotų iš aljanso, ar jame liktų ir tuo pačiu jungtųsi prie galimos naujos sąjungos, jei tai leistų abiejų aljansų susitarimai.

Ne taip ir svarbu, kam tektų lyderio vaidmuo. Šiuo metu ES lyderiauja 2 valstybės – Vokietija ir Prancūzija – kurios seniai užmiršo tarpusavio nesutarimus ir nerungtyniauja dėl lyderystės, o po „Brexit“ galbūt bendradarbiaus dar sklandžiau.

– Bet ar europiečiai ateitų į pagalbą Baltijos šalims, jei mes patirtume agresiją?

– Manau, kad Juodkalnija tikrai atsiųstų 10 kareivių būrį (juokiasi, – aut. past.). Į pagalbą ateitų ir kiti europiečiai, o kaip greitai – kitas klausimas. Ir dabar JAV pajėgų atėjimas iki Baltijos šalių nebūtų greitas. Europiečiai vėlintųsi panašiai. Per tą laiką Lietuva, be abejo, būtų okupuota, liktų tik pavieniai besipriešinantys pajėgumai. Todėl mums toks svarbus ryšys su Lenkija, nes iš esmės, Lietuvos užpuolimas tuo pačiu būtų ir Lenkijos užpuolimas.

Per „Suvalkų koridorių“, agresijos prieš Lietuvą atveju, turėtų į pagalbą ateiti ne tik lenkai, bet ir amerikiečiai. Tam reikalingos sutartys, daugiapusiai įsipareigojimai, t.y. ir NATO be JAV, ir JAV – Lenkijos, JAV – Lietuvos dvišaliai susitarimai ir t.t. Ir žinoma, tai būtų (be JAV) likusio NATO reikalas. Esu įsitikinęs, kad europiečiai ateitų į pagalbą ir be JAV. Prancūzai ir vokiečiai ateitų tikrai greičiau, nei norvegai ar danai.

– Tai veda link dar vieno scenarijaus – regioninio aljanso. Ar to pakaktų?

– Net jei prie Baltijos šalių ir Lenkijos į tokį aljansą jungtųsi Šiaurės šalys ir kitos Višegrado valstybės, tokia sąjunga nebūtų labai vertinga. Tai būtų politinis aljansas, karinėje dimensijoje negalintis apsieiti be Paryžiaus ir Berlyno.

Danijos, Norvegijos, Švedijos ir Suomijos (pastarosios dvi nėra NATO narės) dalyvavimas tokiame aljanse būtų proforma. Jos neturi galimybių suteikti realią karinę pagalbą. Nors 9,5 milijonus gyventojų turinčios Švedijos ginkluotosios pajėgos ir apskritai gynybos finansavimas yra neproporcingai dideli.

Jei Lietuva būtų užpulta – švedų pajėgos iš karto neatvyktų, reikalingi griežti dvišaliai susitarimai. Švedai dalyvautų, jei dalyvautų JAV ir NATO be JAV. Beje, dėl Lietuvos pasipriešinimo. Priešintis privalėtume. Nuolat minime NATO penktąjį straipsnį, bet nepamirškime, kad jis seka iš trečiojo ir ketvirtojo. Trečiasis straipsnis numato besąlyginį užpultos valstybės pasipriešinimą. Jei nesipriešinsime – NATO pagalbos nesulauksime.Net ir užgrobtoje Lietuvoje pasipriešinimo židiniai išsilaikytų ilgai, nes mūsų pajėgos pastaraisiais metais yra labai sustiprėjusios. NATO šalys be abejo, pamėgintų trumpą (kol vyktų mobilizacija ir perdislokavimas) telefoninių derybų kelią ir tuomet jau imtųsi Baltijos šalių išlaisvinimo. Greičiausiai tie pokalbiai ir perdislokavimas vyktų paraleliai.

Tuo pat metu turime atmesti greičiausiai atsirasiančius svaičiojimus apie atskirą Baltijos šalių karinę sąjungą.

Šiuo metu Lietuvoje dislokuotos NATO rotacinės pajėgos, o tai reiškia, kad užpuolimo atveju tos šalys reaguotų labai greitai. Švedija, kaip minėta mūsų aptariamame scenarijuje, taip greitai nesureaguotų, o Suomija apskritai turbūt negalėtų ateiti į pagalbą net Estijai. Suomiai turi labai ilgą sieną su Rusija, o pakartoti Žiemos karo scenarijaus šiais laikais jau nebepavyktų.

Manau, kad pagalbos sulauktume ne tik iš NATO, kuriame nebūtų JAV, bet ir iš pačių JAV arba jų sukurto naujo aljanso. Be to, kalbant apie Švedija ir Somija, galime daryti prielaidą, kad JAV pasitraukus iš NATO, visai kitoje šviesoje būtų pažiūrėta ir į jų narystės aljanse klausimą. Tada jų įstojimas į NATO taptų realus. Nevertėtų užmiršti ir neutralios Šveicarijos, kuri galėtų prisidėti prie JAV netekusio NATO stiprinimo finansiškai? Manau, kad taip.

– Apibendrinant, koks scenarijus būtų palankiausias Lietuvai, jei JAV tikrai nuspręstų pasitraukti iš NATO?

– Pirmiausiai, likti NATO nariais. Taip pat pageidautina, kad aljanse liktų ir Jungtinė Karalystė. Taip pat turėti dvišales sutartis su JAV ir hipotetiniu naujuoju jų aljansu. Ir be jokios abejonės, sustiprinta karinė dimensija Baltijos valstybių – Šiaurės šalių – Višegrado regione. Nors šiuo metu Vengrija tapo savotiška maištininke, ji vis tiek yra narė ir neprarado pajėgumų karine prasme.

Tikėtina, kad neprarastume ir vienos geriausių atgrasymo priemonių – JAV pajėgų mūsų regione. Net ir hipotetinis pasitraukimas iš NATO, netrukdo įgyvendinti tokių idėjų, kaip „Trumpo fortas“ Lenkijoje. Be abejonės tuo reikėtų rūpintis bendromis Lenkijos ir Baltijos šalių pastangomis.

Tuo pat metu turime atmesti greičiausiai atsirasiančius svaičiojimus apie atskirą Baltijos šalių karinę sąjungą. Tai būtų nonsensas, naudingas nebent Rusijai, kuri gautų pretekstą tvirtinti, kad suformuota išskirtinai prieš ją nukreipta „agresyvi karinė organizacija“.

LDK valdovo rūstybė – valdiniams baisesnė buvo tik Dievo bausmė

2019-05-16 "Lietuvos žinios"

Pyk­tis bū­din­gas kiek­vie­nam žmo­gui, bet su­pran­ta­ma, kad di­de­lis skir­tu­mas yra tarp to, kaip ap­lin­ki­nius ga­li pa­veik­ti „ei­li­nio“ ir įta­kin­go žmo­gaus rūs­ty­bė. Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je val­do­vo rūs­ty­bė ne­bu­vo tei­si­nė samp­ra­ta ir nė žo­džiu ne­pa­mi­nė­ta Lie­tu­vos Sta­tu­tuo­se, ta­čiau vi­si val­di­niai ži­no­jo kas tai yra ir dre­bė­jo prieš šią di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio ga­lios ap­raiš­ką.

LDK valdovo rūstybė, nors niekaip nesuformuluota įstatymiškai, buvo taip puikiai pažįstama valdiniams, kad rusėniškoje raštijoje jos formoms buvo skirti net 5 terminai, kurių vartojamas nebuvo būdingas kitose regiono valstybėse.

Kaip valdiniai užsitraukdavo didžiojo kunigaikščio pyktį, kaip siekdavo jo malonės ir kokios bausmės galėdavo sulaukti, LŽ kalbėjosi su Lietuvos istorijos instituto moksliniu darbuotoju, knygos „Judo bučinys“ autoriumi Andrejumi Ryčkovu.

– Knygoje „Judo bučinys“ jūs rašėte apie valdovo rūstybės apraiškas pagoniškoje LDK. Tokie pavyzdžiai, kaip krikščionių kankinystė Vilniuje atrodo spontaniškesni, nei vėlesni jūsų pateikiami atvejai. Ar buvo skirtumas, lyginant pagoniškų valdovų pyktį su laikais po krikšto?

– Toks įspūdis gali susidaryti, tačiau jis būtų iškreiptas, nes daugiau mums papasakoti galintys šaltiniai atsirado jau po krikšto. Iš esmės, valdovo rūstybės arba pykčio praktika egzistavo nuo seniausių laikų, kai susiformavo ankstyvoji valstybė. Ji buvo politinės kultūros dalimi. Valdovo rūstybės praktika būdinga ne tik pagonims ir ne tik vėlesnei LDK, tai – visuotinė praktika Vakarų ir Centrinėje Europoje. Ši praktika savotiškai kompensavo teisinės apibrėžties nebuvimą.

Kalbant apie tokius atvejus, kaip užsirūstinusio Gedimino įsakymu nužudyti pranciškonai vienuoliai, nepamirškime, kad šis pasakojimas pateiktas per lotyniškojo Vakarų pasaulio prizmę ir vertinti juos reikėtų bendrame vakarietiškos kankinystės literatūros kontekste.

Šie pasakojimai perteikia ne tik ir ne tiek pagoniškos visuomenės vaizdą, kiek pačios krikščioniškosios visuomenės, kurioje rūstybės samprata nėra vienareikšmiškas. Juk pyktis – viena iš 7 mirtinų nuodėmių. Viduramžių konfliktologų tyrimai atskleidžia, kad valdovo pyktis galėjo būti ir teisėtas ir neteisėta, bet tuo pačiu metu buvo ir politinės komunikacijos priemonė.

Rūstybė būdinga visiems žmonėms – nuo žemiausio iki aukščiausio, o Biblijoje matome ir pačią aukščiausią jos formą – Dievo rūstybę. Taigi, galime įžvelgti analogiją tarp teisėto valdovo pykčio ir Dievo rūstybės – Dievas teisingai rūstauja ant nusidėjėlių, o valdovas – ant valdinių. Visgi, tokia buvo krikščioniška samprata ir neturiu pakankamai duomenų, kad galėčiau paaiškinti, kaip tai buvo suvokiama pagoniškoje visuomenėje.

Kunigaikštis užsirūstino ant visų nepatenkintųjų, tačiau jiems atleido ir valdas su pareigybėmis grąžino, kai šie pasiskundė ir užtarimo paprašė savo „brolių“ Lenkijoje

– Valdovo rūstybė – atpildas už valdinių nusikaltimus?

– Viduramžių teisė apibrėžė, kas yra nusikaltimas ir numatė įvairias bausmes už skirtingo sunkumo nusikaltimus, o tuo metu Valdovo rūstybė – visiems įprastas, tačiau teisiškai neapibrėžta samprata. LDK vėlyvaisiais viduramžiais ši samprata taip pat egzistavo ne teisėje, o veikiau greta jos, kaip politinės kultūros praktika.

Lietuvos statutuose pyktis arba rūstybė neminimi nė viename iš skyrių, tačiau tais laikais visi puikiai suprato, kas tai yra ir net skirstė valdovo pyktį į tokias kategorijas, kaip teisėtas ir neteisėtas.

– Kaip skirdavo teisėtą valdovo pyktį nuo neteisėto?

– Tai priklausė nuo epochos ir visuomenės sampratos, kas buvo leistina, o kas ne. Knygoje kaip tik tai ir siekiau paaiškinti. Kaip kad pavyzdžiu, kai didysis kunigaikštis Aleksandras užsirūstino ant dalies Ponų tarybos narių ir atėmė vieno jų valdas ir pareigybę. Kilmingieji sukilo prieš šį veiksmą, tvirtindami, kad valdovas negali be priežasties atimti jokių privilegijų, kurias jie turėjo. Kunigaikštis užsirūstino ant visų nepatenkintųjų, tačiau jiems atleido ir valdas su pareigybėmis grąžino, kai šie pasiskundė ir užtarimo paprašė savo „brolių“ Lenkijoje. Galiausiai, Vilniaus vyskupas Vaitiekus pareiškia, kad valdovas tokiu elgesiu ne tik pažeidė kilmingųjų teises, bet ir prieštaravo Dievo valiai. Anot metraščio, tą pat akimirką Aleksandra apėmė paralyžius – Dievo ranka. Tai rodo, kad metraštininkas ne tik fiksuoja įvykius, bet ir pateikia, išaiškina juos taip, kad viskas būtų suprantama jo amžininkams.

– Valdovo rūstybė nebuvo teisės objektas, tačiau asmuo nuo jos galėjo gintis, remdamasis įstatymais?

– Galbūt žmogus padarė nusikaltimą, pavyzdžiui, pažeidė ištikimybę. O gal jį tik apkalbėjo. Valdovo rūstybė tęsėsi tol, kol vyko tyrimas, o išteisinus asmenį, rūstybę pakeisdavo valdovo malonė.

Gali būti, kad pagonybės laikotarpiu tam pakako žodinės komunikacijos, galbūt ceremonijos, kurios metu valdovas pareikšdavo savo malonę. Su rašto kultūros plėtra, atsirado valdovo malonės raštai, kuriais asmuo gaudavo atleidimą ir būdavo priimamas atgal į ištikimų valdinių būvį. Be to, rašte būdavo būtinai pažymima, kad nei tų žmonių, nei jų palikuonių garbė nebuvo sutepta.

– Kaip valdiniai užsitraukdavo valdovo rūstybę?

– Vienas iš „variantų“ – tiesiogiai susikivirčijus su valdovu. 1403 metais Ordino pareigūnas Markvardas Zalcbachas užsitraukė Vytauto rūstybę, išvadinęs kunigaikštį išdaviku. Žinome, kad Zalcbachas buvo ilgametis Vytauto draugas ir šis atvejis rodo, kaip įvyksta kivirčas ir užsitraukiamas pyktis asmeniniame lygmenyje.

Vytautas jam atleido ir vėl susibičiuliavo. Tačiau Žalgirio mūšyje į nelaisvę patekęs Markvardas Zalcbachas, nepaisant to, kad Vytautas lyg ir ketino jo pasigailėti, vėl įžeidė valdovą, išvadindamas jo motiną paleistuve ir taip pelnė mirties nuosprendį. Taigi, turime pavyzdį, kai valdovo rūstybė užsitraukiama dėl asmeninio įžeidimo.

Kitas būdas užrūstinti valdovą kenkiant tam tikroms valstybės struktūroms, nes viduramžių valstybė bei jos struktūros buvo tapatinamos su valdovu. XVI amžiaus pradžioje, kritus Smolenskui ir dar prieš Oršos mūšį, bijodami sunaikinimo, Maskvos kunigaikščiui pasidavė kelių paribio pilių valdytojai. Tarp jų – Mstislaulio ir Dubrovnos valdytojas kunigaikštis Mykolas Zaslavskis ir Kryčevo laikytojas Jurgis Nemiraitis.

Po pergalės prie Oršos, jie abu atsimetė nuo maskvėnų ir pareiškė norą grįžti į ištikimųjų valdinių tarpą. Zaslavskiui atleista jau tais pačiai 1514 metais, o Jurgiui Nemiraičiui „valdovo rūstybėje“ teko išbūti dar porą metų. 1516 metais ir Nemiraičiui „grąžinta garbė“, nors pareigybės jis neatgavo.

„Geras“ pyktis paprastai būdavo priskiriamas šaltiniuose teigiamai vaizduotiems žmonėms, o „blogas“ pyktis – neigiamiems „personažams“

– Žvelgiant iš dabartinių perspektyvų, Zaslavskio ir Nemiraičio atvejis visiškai aiškus – išdavystė. Kaip jie pelnė malonę?

– Bajorų visuomenės užtarimu. Kunigaikštis Zaslavskis buvo Gediminaitis, susigiminiavęs ne tik su valdovo šeima, bet ir kitomis iškiliomis giminėmis. Už jį laidavo aukštą socialinį statusą turintys giminaičiai ir bičiuliai ir taip jis pelnė malonę. Jurgio Nemiraičio statusas visuomenėje buvo daug žemesnis, jis neturėjo tokių galingų užtarėjų ir savo garbingumą turėjo įrodinėti 2 metus.

Taigi, to laikotarpio supratimu, jie abu prasižengė ir pateko į valdovo rūstybę, tačiau nebuvo nusikaltėliai. Iš esmės, jie – išdavikai, tačiau vadovas juos reabilitavo, o tai reiškia, kad jie „tik“ buvo užsitraukę valdovo pyktį. Jie buvo „ištremti“ iš kilmingųjų visuomenės, kažkurį laiką prabuvo už jos ribų, tačiau galiausiai vėl buvo į tą visuomenę priimti. Per tą laiką jie nepabėgo į Maskvą, liko LDK ir dėjo pastangas pelnyti malonę.

Beje, nors ir gavę valdovo raštą, kad jų garbė nesutepta, bajorų visuomenės požiūriu jie abu jau liko „su dėme“, o kilus konfliktui su kuriuo kitu bajoru, tokia „dėmė“ galėjo būti didelis trūkumas. Be to, ši dėmė persekiodavo ne tik patį žmogų, bet ir jo giminaičius bei palikuonis, kuriuos visada buvo galima apkaltinti, kad jie „išdavikų kraujo“.

Giminės autoritetu buvo galima pasiremti ir ginantis. Kai Albertas Goštautas buvo apkaltintas dalyvavimu Mykolo Glinskio sąmoksle, šis kaltinimas ilgai teršė jo vardą. Veikiausiai tai ir paskatino Goštautą išleisti platųjį Lietuvos metraščių sąvadą, kuriame jis įamžino savo garbingą ir gerai valdovams tarnavusią giminę. Taigi, jis gynėsi gera giminės reputacija.

– Knygoje minite net 5 skirtingus valdovo rūstybės terminus („vazn“, „gnev“, „groznost“, „zlost“ ir „merziačka“), naudotus LDK rusėniškuose šaltiniuose. Kuo jie skyrėsi?

– Nagrinėdamas rusėniškus pykčio ir rūstybės terminus, esu linkęs daryti išvadą, kad emocijos yra kultūros dalis, taigi, šie terminai – skirtingos emocijų išraiškos, labiau susijusios su socialiniais santykiais, nei emocionalumu.

Visi šie terminai, neskaitant mažų išimčių Moldovoje, buvo būdingi tik LDK. Tikėtina, kad tokia terminų įvairovė buvo dėl skirtumų tarp bažnytinės slavų kalbos ir vietos rusėniškosios. Taip jie skiriasi pagal „gero“ arba „teisingo“ ir „blogo“ arba „neteisingo“ pykčio sampratomis. Pavyzdžiui, žodis „zlost“ naudotas beveik vien „blogo“ pykčio apibūdinimui.

Mirties bausmės vykdymo būdai – nukirsdinimas, nuskandinimas, sudeginimas ir ketvirčiavimas

Čia matyt reikėtų paaiškinti, kad „geras“ pyktis paprastai būdavo priskiriamas šaltiniuose teigiamai vaizduotiems žmonėms, o „blogas“ pyktis – neigiamiems „personažams“. Pavyzdžiui, plačiajame Lietuvos metraščių sąvade itin neigiamai pavaizduotas Žygimantas Kęstutaitis, neva norėjęs išžudyti bajorus ir apskritai buvęs despotu. Taigi, kronikos autorius jam priskiria būtent „blogą“ arba „neteisingą“ pyktį.

Albertas Goštautas, rašydamas apie konfliktą su Mikalojumi II Radvila, pastarajam priskiria „neteisingą“ pyktį („zlost“), o valdovo pyktį vadina „teisingu“ („gnev“).

Negalėčiau užtikrintai pasakyti, iš kur radosi terminas „merziačka“. Dabartinėje rusų kalboje likę iš šio žodžio kilę archaizmai „merznut“ (šalti) ir „skovati“ (sukaustyti). „Merziačka“ prasmė taip pat panaši, reiškia veiksmą, kuris žmogų imobilizuoja. Dažniausiai šis terminas būdavo siejamas su įkalinimu ir priskirtinas „teisingo“ pykčio kategorijai. Maskvoje toks terminas nenaudotas ir be LDK pasitaikydavo berods tik Moldovoje.

– Vienas iš jūsų aprašytų pavyzdžių – 1520 metų Ponų tarybos kreipimasis į Žygimantą Senąjį, piktinantis, kad nebaudžiami į karo šaukimą laiku neatsiliepę bajorai ir miestiečiai. Valdiniai šaukėsi valdovo rūstybės valstybei žalą padariusiems kitiems valdiniams?

– Šiuo atveju kalbame apie bendrojo gėrio sampratą, kuria naudojosi ne tik valdovas, bet ir jo pavaldiniai. Buvo bendras interesas, tačiau besiskundžiantieji negalėjo patys bausti prasikaltusiųjų ir šaukėsi valdovo pykčio. Ponų tarybos nariai taip pat tebuvo pavaldiniai, o visa iniciatyva – valdovo rankose. Todėl jie tąsyk ir prašė, kad ateityje, siunčiant valdovo raštus dėl kariuomenės išlaikymo mokesčio rinkimo arba šaukimo į karą, juose iškart būtų numatytos ir sankcijos nepaklususiems.

Kad visi bijotų valdovo rūstybės – „didžiosios bausmės“, nes visi žinojo, kas tai yra, kuo gali baigtis ir niekas tokio likimo nenorėjo. Tai buvo taip aišku, kad neprašyta konkrečiai įvardyti valdų atėmimo arba mirties bausmės. Pakako paminėti valdovo pyktį. Mūsų akimis tai gali atrodyti keistai, nes ši „bausmė“ teisiškai nebuvo apibrėžta, tačiau tuo metu jos bijojo visi.

– Kuo paprastai pasireikšdavo ta visus bauginusi rūstybė? Valdų atėmimu, mirties bausme?

– Viena iš bausmių – „tikėjimo praradimas“, kuris veikiausiai reiškė atskyrimą nuo bažnyčios ir būdavo skiriamas kartu su mirties bausme. Kūnas būdavo sudarkomas, o lavoną draudžiama laidoti krikščioniškai. Tuo pačiu asmuo būdavo atskiriamas ir nuo savo šeimos, kuri nebegalėjo rūpintis ne tik to žmogaus kapu, bet ir jo atminimu.

Įprasta bausmė būtų valdų atėmimas. Visos su tuo susijusios transakcijos buvo valdovo prerogatyvoje – jis duodavo valdas, jis jas ir atimdavo. Tik su jo patvirtinimu valdos galėdavo būti perleidžiamos ir parduodamos.

Nuo valdovo priklausė ir praktiškai visos pareigybės ir jau kalbėjome, kad rūstybės išdavoje jos būdavo atimamos. Kartu su valdų atėmimu, tai buvo viena iš labiausiai paplitusių bausmių. Kai kuriais atvejais abi šios bausmės taikytos kartu.

Įkalinimas tais laikais pasireiškė ne taip pat, kaip dabar, kai tokiu būdu išperkama kaltė. Tuo metu įkalinimas paprastai būdavo susijęs arba su mirties bausmės laukimu arba tam tikrais suvaržymais, kol vyko tyrimas.

Užsirūstinęs ant kaimynų Vytautas kartais pradėdavo karą, o jo pyktis buvo laikomas pakankamu pagrindu tai padaryti

Galiausiai, mirties bausmė, tačiau tai nebuvo dažnas reiškinys. Mano surinktais duomenimis, nuo 1402 iki 1535 metų už valdovo išdavystę mirties bausmė skirta 15 kartų. Nubaustų asmenų skaičius didesnis, nes kai kuriais atvejais būdavo vienu sykiu pasmerkiami keli asmenys. Pavyzdžiui, 1402 metais, už mėginimą atverti miesto vartus vokiečiams, mirties bausme nubausti 6 vilniečiai.

Mirties bausmės vykdymo būdai – nukirsdinimas, nuskandinimas, sudeginimas ir ketvirčiavimas. Berods 1997 metais Kijevo Pečorų lauroje, archeologinių tyrimų metu, atrasti palaikai su ketvirčiavimo ženklais – įpjovos ant kojų kaulų kirkšnies srityje, nukirstos pėdos (padėtos tarp kojų) ir nukirsta galva.

„Švelniausia“ mirties bausmė bajorui buvo nukirsdinimas. Bet tokia pati bausmė būdavo skiriama ir miestiečiams. Šiuo atžvilgiu, skirtumo tarp aukštesnį ir žemesnį statusą turėjusių valdinių nebuvo. Bajorams, kaip ir nekilmingiesiems taip pat būdavo skiriamos negarbingos bausmės, kaip skandinimas ir sudeginimas.

– Kaip galėjo gintis valdinys, užsitraukęs valdovo rūstybę?

– Pirmasis būdas – laidavimas, kai kiti padorūs kunigaikščio valdiniai liudijo, kad tas ar anas žmogus buvo ir bus doras bei ištikimas pavaldinys. Pats gi asmuo turėjo tai patvirtinti savo elgsena, darbais.

Apskritai, tai labai priklausė nuo asmens padėties visuomenėje – vieni į ištikimųjų valdinių būrį būdavo grąžinami labai greitai, kitiems gi tekdavo stengtis ir kelis metus, o kartais ir dešimtmetį. Reputaciją atstatyti buvo galima nuopelnais valdovui, tai yra, gera tarnyba įrodyti savo ištikimybę.

Patekus į valdovo nemalonę, asmens atvejis būdavo tiriamas ir kai kuriems pavykdavo įrodyti savo nekaltumą. Jonas Boratinskis, Vedrošos mūšyje patekęs į maskvėnų nelaisvę, po taikos sutarties grįžo į LDK, kur vienas maskvėnas apkalbėjo jį neva ruošiantis bėgti į Maskvą. Jonas Boratinskis buvo suimtas, tačiau pačiam gandų skleidėjui pabėgus į Maskvą, o už Boratinskį laidavus jo draugams, kaltinimai buvo pripažinti nepagrįstais ir Boratinskio garbė atstatyta. Iš valdovo kanceliarijos jis gavo malonės raštą, patvirtinantį, kad Jonas Boratinskis buvo ištikimas kunigaikščio valdinys.

Kitas iliustruojantis pavyzdys – Teodoras Kolontajevas. Iš pradžių buvęs Mykolo Glinskio sąmokslo šalininku, vėliau jis pasitraukė iš maištininkų gretų ir gavo malonę. Po 20 metų jo priešininkai mėgino vėl jį kaltinti esą Glinskio sąmokslo metu padarytais nusikaltimais, tačiau patys užsitraukė valdovo pyktį dėl to, kad mėgino pasinaudoti seniai „uždaryta“ byla.

– Kas vykdavo, jei valdovas užsirūstindavo ant užsieniečių? Juk jis negalėdavo atimti valdų ar pareigų iš ne savo valdinių.

– Vienas iš tinkamų pavyzdžių – jau minėtas Markvardo Zalcbacho konfliktas su Vytautu. Tačiau apskritai, informacijos šiuo klausimu nedaug. Nesu susidūręs su atvejais, kad valdovo rūstybė kristų, pavyzdžiui, ant pasiuntinių. Žygimantas Kęstutaitis buvo suėmė ir perdavė Jogailai Švitrigailos pasiuntinius. Tačiau tai pilietinio karo, o ne tarpvalstybinių santykių kontekstas.

Iš esmės, priemonių matyt būta: valdovas iš tiesų negalėjo atimti kitos valstybės valdinio valdų, tačiau galėjo liepti tą asmenį nužudyti.

Valdovo rūstybė buvo politikos kultūros dalimi ir galėjo pasireikšti ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoje. Užsirūstinęs ant kaimynų Vytautas kartais pradėdavo karą, o jo pyktis buvo laikomas pakankamu pagrindu tai padaryti. Valdovo pyktis – viena iš galimų didžiojo kunigaikščio galios išraiškų.

Patikėti lietuviams ginklą: laisvo žmogaus teisė ar pavojus aplinkiniams?

2019-05-14 "Lietuvos žinios"

Gink­lą žmo­gus pa­si­ga­mi­no anks­čiau, nei iš­mo­ko sta­ty­ti na­mą. Dau­ge­ly­je ša­lių ir kul­tū­rų gink­las šimt­me­čiais lai­ky­tas lais­vo žmo­gaus at­ri­bu­tu. Tuo daž­nai re­mia­si tei­sės į gink­lą ša­li­nin­kai. Tuo me­tu prieš­inin­kai tei­gia, kad šiais lai­kais gink­las ci­vi­liui pra­ktiš­kai ne­be­rei­ka­lin­gas ir vi­suo­me­nei ke­lia dau­giau grės­mės, nei duo­da nau­dos.

Šaunamųjų ginklų kontrolės mažinimas ir piliečių nuginklavimas tapo populiariu klausimu daugelyje Vakarų valstybių nuo Naujosios Zelandijos iki ES šalių. Kiekvienas išpuolis panaudojant šaunamuosius, ypatingai automatinius ir pusiau automatinius ginklus, sukelia naują diskusijų ir raginimų nuginkluoti civilius bangą.

Nors Lietuvoje ginklų kontrolės tvarka yra palyginti griežta, mūsų šalyje taip pat siūloma ją dar labiau griežtinti ir apsunkinti piliečiams pusiau automatinių karabinų įsigijimą ir laikymą. Vieni teigia, kad tokiu būdu pažeidžiamos šalies gynybinės galios, o kiti, kad civiliams savigynai pakanka minimalaus galingumo ginklų, o sukarintų organizacijų nariams (pavyzdžiui, šauliams) turėti ginklus namuose nėra reikalo. Primenama ir tai, kad anot statistikos labai daug alkoholio vartojančioje Lietuvos visuomenėje šaunamieji ginklai – grėsmės šaltinis.

Apie tai LŽ diskutavo su teisėsaugos veteranu ir ginkluotės ekspertu Dainiumi Skukausku ir buvusiu Specialiųjų operacijų pajėgų karininku Aurimu Naviu.

– Policijos duomenimis, Lietuvoje įvairių tipų šaunamuosius ginklus turi apie 100 tūkstančių piliečių. Ginklų skaičius, įvairių šaltinių duomenimis varijuoja nuo 150 tūkstančių iki milijono. Kuriais skaičiais tikėti?

– (Aurimas Navys) Apie „milijonus“ berods kalba tik Mindaugas Puidokas, neaišku iš kur traukiantis tuokius skaičius. Derėtų remtis Policijos departamento duomenimis, kurie kaip tik ir teigia, kad piliečiai turi apie 150 tūkstančių įvairių tipų šaunamųjų ginklų.

– (Dainius Skukauskas) Paskaičiuoti ne taip ir sudėtinga. Pagal ginklų laikymo įsakymą, jų skaičius vienam asmeniui yra ribojamas iki 12 vienetų. Jei žmogus nori turėti daugiau nei 4 ginklus (riba priklauso ir nuo ginklų kategorijos) ginklų – labai kyla jų saugojimo reikalavimai. Aišku, retas žmogus turi tokį skaičių ginklų.

Tarkime, aš pats esu medžiotojas. Kiek medžiotojui reikia ginklų? Karabinas, lygiavamzdis šautuvas, na, gal dar mažo kalibro šautuvas. Galbūt vienas kitas dar kokį kombinuotą šautuvą turi.

– Taigi, remiamės sąlyginiu teiginiu, kad Lietuvoje yra 100 tūkstančių ginkluotų piliečių. Lietuvai tai daug, ar mažai?

– (D.S.) Labai mažai.

– (A.N.) Žiūrint su kokiomis valstybėmis lyginsimės. Jei pažiūrėsime į JAV, tai paskutiniais duomenimis amerikiečių rankose yra 42 – 44 procentai visų pasaulio ginklų. Vienam amerikiečiui visiškai normalu turėti 8 šaunamuosius, įskaitant ir automatinius šturmo ginklus. Taigi, palyginus su JAV, Lietuvoje šaunamųjų ginklų nėra daug.

Tačiau galime palyginti su Australija, kur 1995 – 1997 metais valstybė iš gyventojų supirko daugumą ginklų. Iš 22 milijonų gyventojų surinkta maždaug 1 milijonas šaunamųjų ginklų. Tokiu atveju turėtume teigti, kad Lietuvoje ginklų yra gana daug.

„Paryžiaus išpuolių metu ginkluoti teroristai tiesiog vaikščiojo gatvėje ir šaudė žmones kavinėse. Manau, kad Lietuvoje jie būtų nedelsiant gavę atkirtį.“

– ES ir daugelyje kitų Vakarų šalių matome tendenciją griežtinti ginklų kontrolę ir mažinti šaunamųjų ginklų skaičių pas civilius gyventojus. Panašu, kad ta pati tendencija ryškėja ir Lietuvoje. Dažniausiai remiamasi 2 argumentais – terorizmo ir nusikalstamumo grėsmė. Ar Lietuvai šie argumentai aktualūs? Daugiau nei 90 procentų nužudymų Lietuvoje įvykdomi girtų konfliktų metu, panaudojant kas po ranka pakliuvo, dažniausiai – virtuvinius peilius. Šaunamuosius ginklus šiuo atžvilgiu lenkia ne tik kirviai, bet ir šakės.

– (A.N.) Pridėkime ir automobilius.

– (D.S.) Paminėta terorizmo grėsmė, kuri Lietuvoje laikoma labai mažai tikėtina. Tas pats sakoma ir apie Latviją, Estiją, Čekiją ir Lenkiją. Visų mūsų šalių pajėgos dalyvavo kovose Afganistane, kovojo prieš islamistus.

Ar nebus taip, kad teroro išpuolių tikimybė mūsų šalyse yra mažesnė, nes teroristai nėra kvailiai ir taikosi į tas šalis, kur nesitiki sulaukti pasipriešinimo? Paryžiaus išpuolių metu ginkluoti teroristai tiesiog vaikščiojo gatvėje ir šaudė žmones kavinėse. Manau, kad Lietuvoje jie būtų nedelsiant gavę atkirtį. Jau pati galimybė žmogui turėti ginklą savigynai ir jį nešioti paverčia niekiniais tokių išpuolių planus. Esu įsitikinęs, kad būtent teisė į savigynai skirtą ginklą eliminuoja tokius atvejus.

– (A.N.) Nesutinku. Pažvelkime į JAV, kur tikrai dažnai įvykdomi išpuoliai panaudojant šaunamuosius ginklus. Ginklus turi daugybė žmonių, bet išpuolių jie nesustabdė.

– (D.S.) Taip atrodo todėl, kad pas mus girdime tik apie tuos atvejus, kai išpuoliai pavyksta ir būna daug aukų. Ir manau, ne veltui Donaldas Trumpas ragino griežčiau kontroliuoti nelegalią migraciją ir esant galimybei, svarstyti pavyzdžiui mokytojų apginklavimą.

Tačiau kiek mes nežinome tokių atvejų, kai užpuolikai JAV gauna atkirtį nuo ginkluotų piliečių. Paieškokite, kad ir „YouTube“ kanale ir rasite daugybę įrašų, kaip užpuolikai sustabdomi.

– (A.N.) Aš remiuosi JAV nusikalstamumo statistika, kuri pateikia labai aiškius skaičius: 9 atvejais iš dešimties šaunamasis ginklas JAV panaudojamas įvykdyti nusikaltimą ir tik 1 atvejis – stabdant nusikaltėlį.

Kalbant apie teroro aktus, manau, kad ne ginklų turėjimas lemia tai, kad Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse jie nevykdomi. Didžiuotis turėtume tuo, kad Lietuvoje turime vieną iš efektyviausiai veikiančių ginklų kontrolės mechanizmų. Lietuvos teisėsaugos institucijos, susijusios su ginklų kontrole veikia nepriekaištingai.

– Pasak kai kurių šaltinių, vykdant nusikalimus JAV dažniausiai naudojami neregistruoti, tai yra, neteisėtai laikomi ginklai. Gal tuomet bėda ne ginklų skaičiuje, o prastoje kontrolės sistemoje?

– (D.S.) Galima sakyti, kad JAV ginklų kontrolės apskritai nėra. Pistoletą galima nusipirkti viso labo parodžius vairuotojo pažymėjimą.

– (A.N.) Na, kontrolė yra ir JAV, tačiau ji be abejo yra nepalyginamai švelnesnė, nei tarkime, Lietuvoje.

– (D.S.) Visgi amerikiečiai galėtų padaryti 3 dalykus, kurie pagerintų situaciją: skirtų daugiau dėmesio ginklą įsigyti norinčio asmens reputacijai (teistumas, kai kurios ligos, tam tikrų vaistų vartojimas ir panašiai), sugriežtintų ginklų saugojimo tvarką ir galiausiai – registruotų visus perkamus ginklus.

– (A.N.) Štai ir jūs pasisakote už ginklų kontrolės griežtinimą.

– (D.S.) Lietuvoje kontrolės sistema veikia puikiai ir yra tikrai griežta. Pats turiu ginklų ir laikausi visų reikalavimų. Neįsivaizduoju, kaip dar būtų įmanoma sugriežtinti kontrolę.

– (A.N.) Šiuo atveju kalbame apie pusiau automatinius ginklus ir manau, kad jų kontrolę Lietuvoje tikrai reikia stiprinti. Kad ir dėl to, kad blogas pavyzdys yra užkrečiamas – matant pasaulyje vykstančias negeroves, būtų neramu, jei tokie ginklai laisviau cirkuliuotų visuomenėje.

„Kuo daugiau bus ginklų ir kuo lengviau jie cirkuliuos, tuo didesnė tikimybė, kad jie pateks į blogas rankas.“

– Kaip jau kalbėjome, absoliuti dauguma nužudymų Lietuvoje įvykdomi girtaujant. Ar tokiai visuomenei apskritai galima patikėti ginklus?

– (D.S.) Tai gana paprasta. Prieš gaudamas ginklą, žmogus turi praeiti patikrinimą. Jei policija nustato, kad žmogus yra normalus, padorus – jis ginklą gaus. Jei kažkokie girti „buduliai“ peiliais badosi, kodėl nuo to turi nukentėti visi kiti? Juk didžioji dalis visuomenės yra visiškai normalūs žmonės.

– (A.N.) Kartais, pažiūrėjus, kokie politikai išrenkami, imu abejoti paskutiniu jūsų teiginiu (juokiasi, – aut. past.). Tačiau rimtai kalbant, drįsčiau abejoti, ar toks jau aukštas žmonių sąmoningumo lygis.

– (D.S.) Visgi tai – policijos kontrolės klausimas. Todėl labai kritiškai vertinu apylinkės įgaliotinių pareigybės panaikinimą. Šie pareigūnai puikiai pažinojo savo bendruomenes, žinojo problemines šeimas. Ne veltui į juos pirmiausiai kreipdavosi ir nusikaltimus tiriantys kriminalinės policijos pareigūnai. Akivaizdu, kad tokio pareigūno nebuvimas sumenkina galimybes vertinti konkretaus žmogaus patikimumą.

– (A.N.) Ginklų kontrolės nereikia sieti su girtavimu. Žmogus, plačiąja prasme, yra „neprotingas“ sutvėrimas. Darantis nusikaltimą, pradedantis konfliktą žmogus nemąsto, kaip protinga būtybė. Pirmykštėje bendruomenėje, turėdamas vėzdą, galėjai užvožti kam per galvą ir tapti vadu. Gal jau išaugome iš tų laikų? Jei norime riboti konfliktų skaičių, nužudymų skaičių – turime riboti ir ginklų prieinamumą. Nesakau, kad Lietuvoje blogai veikia kontrolės mechanizmas. Atvirkščiai. Visgi, pusiau automatiniai ginklai turėtų būti laikomi tam specialiai skirtoje, saugioje vietoje.

Pavyzdžiui, teigiama, kad kiekvienas šaulys namie turi turėti ginklą. Manau, kad ne tik neturėtų, bet klausimas, ar jis apskritai turėtų kariauti.

Anot Aurimo Navio, medžioklinis šautuvas - galingas ginklas, o medžiotojų Lietuvoje pakankamai daug, kad savo jėgomis susitvarkytų su "žaliaisiais žmogeliukais"./pixabay.com nuotrauka
Anot Aurimo Navio, medžioklinis šautuvas - galingas ginklas, o medžiotojų Lietuvoje pakankamai daug, kad savo jėgomis susitvarkytų su "žaliaisiais žmogeliukais"./pixabay.com nuotrauka
– Peržvelgus pistoletų kainas Ginklų fondo interneto svetainėje, susidaro įspūdis, kad socialinės rizikos grupėms priklausantys asmenys nei galėtų, nei norėtų leisti pinigus teisėtam ginklui. Populiarieji „Walther“, „Beretta“ ar „Glock“ kainuoja apie 800, 1000 eurų ir daugiau.

– (A.N.) Tai, kad šiuo metu šaunamieji ginklai yra sunkiai gaunami ir retai naudojami nusikaltimuose, lemia 2 dalykai: pirmiausia, mes ilgą laiką buvome okupuoti ir nuginkluoti, prie to pripratome, tai įsispaudė į mūsų sąmonę. Antras dalykas – praėjo „laukinių vakarų“ laikai. Prieš 30 metų siautėję banditai išsižudė, susodinti už grotų arba pabėgo į kitas šalis. Žinoma, veikia ir ginklų kaina, bet nepamirškime, kad mūsų visuomenė turtingėja. Iš kitos pusės, labai džiaugiuosi, kad daug sąmoningiau elgiasi medžiotojai ir vartoti alkoholį turint ginklus jau nebepriimta.

Tačiau kuo daugiau bus ginklų ir kuo lengviau jie cirkuliuos, tuo didesnė tikimybė, kad jie pateks į blogas rankas. Galiausiai, juk negyvename „laukiniuose vakaruose“, kur kiekvienas turi save saugoti ir gintis. Net ir viena priežasčių, kodėl amerikiečiai kadaise buvo skatinami ginkluotis, o ginklai taip lengvai įgyjami, kaip baisiai beskambėtų buvo ta, kad vergvaldžiai galėtų šaudyti iš plantacijų bėgančius vergus. O šiandien Amerikoje yra daugybė lengvai pasiekiamų neregistruotų ginklų.

– Bet Lietuvoje įsigyti neregistruotą ginklą tikrai nėra paprasta. Ar tai aktuali mūsų šaliai problema?

– (A.N.) Mes tikrai nejaučiame šios problemos taip, kaip amerikiečiai. Nėra ko ir lyginti.

– Pažvelkime iš kitos pusės: panaudojant šaunamuosius ginklus Lietuvoje įvykdomi vos 1 procentas nužudymų. Bet ginklų prieinamumas įvardijamas, kaip grėsmė.

– (D.S.) Asmenys, norintys didinti apribojimus šaunamiesiems ginklams, neturi pakankamai svarių argumentų ir griebiasi tokių temų, kaip nusikalstamumas. Kriminogeninė situacija Lietuvoje nėra kažkuo ypatingai bloga. Tačiau pagalvokime: numatyta, kad iškilus pavojui piliečio saugumui, policija turi sureaguoti per 5 minutes. Patys spręskite, ar 5 minutės – trumpas ar ilgas laikas, kai jus užpuolė. Juk negalime sukurti tokios valstybės, kurioje prie kiekvieno kampo policininkas stovėtų.

„Laukiniai“ laikai baigėsi. Nėra tiek plėšimų, beveik išnyko reketas, likęs daugiausiai ten, kur pats verslas nešvarius pinigus „sukinėja“.

– (A.N.) Gal tokių smurtinių nusikaltimų kaip tik ir sumažėjo todėl, kad ginklai sunkiau prieinami.

– (D.S.) Ginklai čia ne prie ko. Atvirkščiai. Prisiminkime „Svainijos“ bylą: pirmas lūžis kaip tik tada ir įvyko. Nusikaltėliai suprato, kad pas ginkluotą žmogų į namus taip paprastai neateis ir nenureketuos.

Suprantu, kad pusiau automatinis karabinas tikrai žmogui nelabai reikalingas savigynai. Pritarčiau tik tokiam griežtinimui. Bet yra Šaulių sąjungos nariai, sporto klubų nariai, medžiotojai. Pastarieji net ir nepirks AR ar „Saigos“ karabino. Mūsų medžiotojų klube yra 34 nariai ir aš esu vienintelis, turintis tokį ginklą, nes nuo seno užsiimu sportine veikla.

– „Populiariausias“ žmogžudystės įrankis – peilis. Tačiau praktiškai bet kokį peilį, išskyrus 2 tipus, galima įsigyti be jokių apribojimų. Ar ne paradoksas?

– (D.S.) Šiuo atžvilgiu kontrolė taip pat pakankama. Niekas juk negali gatvėje vaikščioti medžioklinį peilį ar durtuvą prie juostos prisikabinęs.

Kitų šalių praktika rodo, kad ir itin griežta šaltojo ginklo kontrolė problemos neišsprendžia. Kinijoje ir Japonijoje yra draudžiama įsigyti daugelio tipų peilius, bet tai nesustabdo tokių išpuolių, kai apsiginklavęs duonriekiu beprotis pradeda siautėti vaikų darželyje arba metro.

– (A.N.) Tai, kad daugumos nužudymų įrankis – peilis, neturėtų būti argumentu, kad nereikia riboti šaunamųjų ginklų. Nemanau, kad reikia drausti peilius, kad ir dėl psichologinio momento. Žmogui panaudoti peilį prieš kitą žmogų yra psichologiškai daug sunkiau, nei panaudoti šaunamąjį ginklą. Tai gana paprasta psichologinė formulė: kuo didesnis atstumas skiria mirtį nešantį žmogų nuo jo aukos, tuo psichologiškai lengviau tai daryti. Raketas leidžiančiam lėktuvo pilotui tai beveik prilygsta kompiuteriniam žaidimui, šaudyti į žmogų iš automatinio ginklo kelių šimtų metrų atstumu jau sunkiau, šauti į žmogų iš pistoleto – dar sunkiau, o pulti šaltuoju ginklu – psichologiškai sunkiausia.

– Pažvelkime per kitą prizmę. Totalitarinės valstybės visais laikais labiausiai rūpinosi tuo, kad piliečiai būtų beginkliai. Daugelyje demokratinių valstybių, piliečio teisė į ginklą yra tradicinė. Net ir JAV, kur teisė į ginklą yra viena iš pamatinių, ginkluotas pilietis faktiškai yra būtinybė, nes būtent jis turėtų pasipriešinti, jei valdžią mėgintų užgrobti tironas. Kodėl dabar per demokratinį Vakarų pasaulį ritasi piliečių nuginklavimo banga?

– (A.N.) Pradėkime nuo to, kad kai JAV kūrėjai rašė antrąją konstitucijos pataisą (teisė į ginklą), nebuvo automatinių ir kitokių ginklų, kurie galėtų pridaryti masinės žalos. O šiandien, net ir su visais turimais šaunamaisiais ginklais, hipotetiškai prieš tironišką valdžią sukilę civiliai, turbūt nieko negalėtų nuveikti, jei valdžios pusėje būtų ginkluotosios pajėgos su visu jų arsenalu.

Mentaliteto prasme, žmogui gera galvoti, kad jis turi tokią teisę ir galbūt net galimybę. Tačiau tai nėra svarbiausias veiksnys. Kai kalbame apie ginkluotą visuomenę, turime suprasti, kad medžiotojai, sporto klubų nariai ir panašūs žmonės tikrai moka elgtis su ginklais. Tačiau ginklams pasklidus didžiojoje visuomenės dalyje, susidurtume su rimta problema.

„Ginklai taip pat gali būti meninės ir istorinės vertybės. Jei aš domiuosi ginklais, esu „nesveikas“?“

Kalbant apie demokratines ir totalitarines valstybes, pastarosioms be abejo labai svarbu, kad piliečiai nebūtų ginkluoti ir net neišdrįstų pagalvoti apie tai, kad stotų prieš valdantį režimą. Demokratinės valstybės gerbia šią žmogaus laisvę, tačiau atsiranda filosofinis aspektas: gindami savo laisvę į ginklą ir savigyną, galime pažeisti kitų visuomenės narių teises ir laisves. Kuo labiau ginkluota visuomenė, tuo daugiau kyla ginkluoti konfliktai, susišaudymai, o tai – grėsmė visiems kitiems tos pačios visuomenės nariams. Tai blogai veikia net teisėsaugos struktūras. Kaip matome JAV, policija neretai susiduria su perteklinio ginklo panaudojimo problema. Taigi, teoriškai, tokia laisvė yra pozityvi, tačiau realybėje ji išsiverčia ir į nelaimes.

– (D.S.) Dešimtajame dešimtmetyje vyko diskusijos apie teisę į ginklą ir man jose teko dalyvauti. Diskutavau su vienu policijos pareigūnu, kuris naudojo terminą „nesveikas potraukis ginklams“. Paklausiau jo, ar sveikas yra „potraukis menui“, kai žudoma, kad pasisavinti meno kūrinį. Kaip kad buvo nužudytas kunigas Ričardas Mikutavičius.

Ginklai taip pat gali būti meninės ir istorinės vertybės. Jei aš domiuosi ginklais, esu „nesveikas“?

Kalbame apie pokyčius Europoje ir europiečių sąmonėje. Mano nuomone, turime susitaikyti su tuo, kad pasaulis keičiasi ir nesidaro saugesnis. Daugelis žmonių Europoje gyvena komfortiškose sąlygose arba bent jau įsivaizduoja, kad taip yra. Lyg ir nėra poreikio labai rūpintis savo saugumu.

Tačiau prisiminkime Anderso Breiviko išpuolį Utojos saloje 2011 metais. Breivikas atplaukė į salą ir pirmiausiai nušovė 2 ten buvusius policininkus. Vėliau jis tiesiog vaikščiojo po salą ir tiesiog šaudė ten susirinkusius žmones. O jų buvo 500. Iš pusės tūkstančio ten buvusių žmonių niekas nesugebėjo pasipriešinti! Išskyrus porą čečėnų vaikinų, mėginusių svaidyti akmenis. Policija vieną iš jų vėliau sulaikė, nes pasirodė įtartina, kad jis neverkė.

Ar mes norime tokios visuomenės, kai vienas, atsiprašant, „debilas“ vaikščiotų ir ramiausiai šaudytų 500 žmonių? Lietuvoje tokios situacijos neįsivaizduoju. Kaip beje ir kitose mūsų regiono šalyse. Kaip matome, Prancūzijoje arba Ispanijoje tai įmanoma. Todėl visuomenė turi keistis. Sienų atvirumas, migracija, tikėjimų susipriešinimas. Kyla vis nauji iššūkiai. Žmonės turi turėti galimybę gintis, o šaunamasis ginklas yra vienas iš būdų apsisaugoti.

Dar kartą priminsiu, kad Lietuvoje žmonės negali įsigyti šturmo karabinų. Pusiau automatiniai karabinai, net jei ir laikysime juos pertekliniais savigynai, yra ne puolimo, o gynybos ginklai.

– (A.N.) Pilietis gali norėti turėti ginklą, kad apsaugotų save ir savo turtą. Bet pilietis gali norėti ir vartoti narkotikus. Kitas pilietis, saugodamas savo automobilį, paslepia ant jo sėdynės jūrinių žvejybinių kablių. Kažkas sugalvoja saugoti agurkų lysvę ir paleidžia elektros srovę. Vieno piliečio norai gali labai blogai atsiliepti kitiems.

Kalbant apie Anderso Breiviko išpuolį, tai bėda tame ir buvo, kad jam buvo prieinami ginklai. Niekas nesako, kad pilietis savigynai negali turėti pistoleto, bet Andersas Breivikas gavo automatinius ginklus ir sprogmenų. Jų prieinamumą būtina maksimaliai riboti.

„Šaulių sąjungos pagrindinė paskirtis ir yra ugdyti pilietiškumą ir patriotiškumą, o ginklai – tai jau kraštutinio atvejo reikalas.“

– Šauliai ir savanoriai norėtų turėti pusiau automatinius karabinus namuose. Vieni sako, kad taip užtikrinama tinkama parengtis netikėtai agresijai, o jei jų ginklai būtų laikomi kariuomenės sandėliuose – priešas galėtų juos greitai užgrobti arba sunaikinti. Kiti sako, kad šauliams ir savanoriams karabinų namuose nereikia, kaip ir kitiems civiliams. Ką apie tai manote?

– (A.N.) NATO nepriklausančiose Skandinavijos šalyse yra tokia praktika, kai parengiamos nedidelės ginklų slaptavietės. Šalies teritorijoje išskleidžiamas tokių sandėlių tinklas ir taip užtikrinama, kad karo atveju tam parengti žmonės žinos, kur gali apsiginkluoti. Tačiau tokią praktiką galima taikyti tik aukšto sąmoningumo visuomenėje. Pirma, šie ginklai skirti žmonėms, kurie yra apmokyti jais naudotis. Antra, šie ginklai nėra paprastai prieinami.

Ištarnavau kariuomenėje 20 metų ir puikiai suprantu šaulių norą turėti ginklą, prisidėti prie Tėvynės gynybos. Tačiau geriausiai Tėvynės labui jie pasitarnauja ne ginklu, o tuo, ką išmano geriausiai ir daro tai jau dabar. Šaulių sąjungos pagrindinė paskirtis ir yra ugdyti pilietiškumą ir patriotiškumą, o ginklai – tai jau kraštutinio atvejo reikalas.

Savanoriai apskritai yra ginkluotųjų pajėgų dalis ir jų ginklai, kaip ir numatyta, yra saugomi tam tikrose, specialiai tam skirtose vietose. Tai, kad priešas sunaikins visas ginklines – abejotinas argumentas. Taip tikrai nenutiks. Be to, agresijos atveju šalies neišgelbės nei ginklinėse esantys savanorių, nei šaulių ginklai. Reikės daug galingesnės ginkluotės. Kodėl tuomet tie, kas ragina duoti šauliams namo karabinus, tuo pačiu neduotų jiems granatsvaidžių ir priešpėstinių minų? Juk priešui dar daugiau žalos būtų galima padaryti.

Kaip bebūtų gerai atgrasyti priešininką ginkluotais piliečiais, normalioje demokratinėje visuomenėje gyvenančio žmogaus natūralus siekis yra taikus būvis. Gynybinis pajėgumas yra svarbus, bet ginklai, ypatingai automatiniai, turi būti tik tų žmonių rankose, kurie apmokyti jais naudotis ir nekeltų pavojaus visuomenei.

– (D.S.) Automatiniai ginklai tegu būna saugomi ginklinėse, tačiau mes kalbame apie pusiau automatinius karabinus, kurie dabar net nepriskiriami A kategorijai. Mitas ir tai, kad juos lengva perdaryti į automatinius.

– (A.N.) Net ir pusiau automatinis karabinas yra ganėtinai galingas ginklas, kad stengtumės, kad jis nepakliūtų į netinkamas rankas.

– (D.S.) Sakote, kad ginklai turi būti prieinami žmonėms, kurie moka jais naudotis. Tai pusiau automatiniai karabinai ir neparduodami žmonėms, kurie nemoka jais naudotis. Savigynai galima įsigyti tik pistoletą arba lygiavamzdį šautuvą. Nors ir lygiavamzdis yra labai grėsmingas ginklas, vienu šūviu į taikinį galintis paleisti 9 grankulkes, kas prilygsta serijai iš automatinio pistoleto. Ne veltui taktika moko, kad susidūrus su dviem priešininkais, kurių vienas ginkluotas pistoletu, o kitas – lygiavamzdžiu, pirmiausia reikia eliminuoti pastarąjį.

– (A.N.) Todėl mūsų medžiotojai jau yra rimta jėga, galinti susitvarkyti su kokiais nors „žaliaisiais žmogeliukais“.

– Kalbame apie tai, kad policija turi užtikrinti žmonių saugumą. Ar Lietuvos policija pakankamai gerai ginkluota?

– (D.S.) Pirmiausia, laikausi nuomonės, kad policija turi būti ginkluota visada. Kartais nejauku mieste pamatyti galbūt po budėjimo namo grįžtantį policijos pareigūną. Jis vilki uniformą, bet neturi ginklo. Jei tuo metu įvyktų koks nors incidentas, jis ne tik turės reaguoti, kaip pareigūnas, bet ir aplink esantys žmonės to iš jo lauks ir į jį kreipsis. O jis neturi nei ginklo, nei specialiųjų priemonių.

– (A.N.) Tai – sudėtingas klausimas. Nesame tokia valstybė, kaip autoritarinė Sovietų Sąjunga, prikūrusi visokių milicijos specialiųjų kuopų ir kitų dalinių, kurie buvo ginkluoti sunkiais, kariuomenei tinkančiais ginklais. Sovietų vidaus kariuomenė buvo skirta susidoroti su neramia visuomene.

Manau, kad šiais laikais policijos paskirtis yra ginti visuomenę ir tai reiškia, kad policija yra visuomenės draugas ir pagalbininkas. Neįsivaizduoju taikos metu sunkiai ginkluoto visuomenės pagalbininko.

„Norėčiau, kad Lietuvoje policijai apskritai nereikėtų šaunamojo ginklo, kaip yra kai kuriose kitose šalyse. Pakaktų elektrošokų, dujų balionėlių ir panašių priemonių.“

– (D.S.) Be abejo, policijai nereikia kariuomenei skirtų ginklų, kaip anksčiau turėti AK automatai. Pistoletai – kulkosvaidžiai ir lygiavamzdžiai šautuvai – specialios paskirties padaliniams, kaip kad „Aras“, skirti ginklai.

– (A.N.) Norėčiau, kad Lietuvoje policijai apskritai nereikėtų šaunamojo ginklo, kaip yra kai kuriose kitose šalyse. Pakaktų elektrošokų, dujų balionėlių ir panašių priemonių. Deja, Lietuvoje tai kol kas neįmanoma. Tai ne visuomenės kaltė. Policija turi būti ginkluota dėl išorinių grėsmių. Neduok Dieve, kas nors čia prasidės, policijos pareigūnai pirmieji turės duoti atkirtį. Tačiau žvelgiant plačiąja prasme, esu įsitikinęs, kad policija neturėtų turėti šaunamųjų ginklų. JAV ir kitose šalyse, kur policija yra sunkiai ginkluota, matome nemažai tragiškų atvejų, kai nušaunami nekalti žmonės. Todėl pabrėžiu, kad policijos paskirtis – padėti, o ne žudyti.

– (D.S.) Yra šalių, kuriose policijos pareigūnai neginkluoti, tačiau jų sistemoje matau mažai prasmės. Pavyzdžiui, britų policija dabar sukūrė papildomas ginkluotas grupes, kurios operatyviai reaguoja į neginkluotų kolegų iškvietimą. Kokia to prasmė? Į įvykio vietą atvyksta neginkluotas policininkas – jį nušauna, o tada atlekia kitas – jau ginkluotas policininkas, kuris nušauna užpuoliką.

Policija Lietuvoje turi būti ginkluota. Net jei nusikaltėliui sunku įsigyti ginklą Lietuvoje, jis tai gali padaryti kitoje šalyje. Beje, taip padarė ir Paryžiaus žudynes surengę teroristai. Galiausiai, net ir į buitinį iškvietimą vykstantis policininkas nežino, su kuo jam teks susidurti ir turi būti pasiruošęs viskam.

– Pabandykime reziumuoti: Aurimas mano, kad kuo mažiau ginkluota visuomenė – tuo mažiau rizikų, o Dainius laikosi nuomonės, kad pilietis pats turi būti pasirengęs gintis arba apginti kitą pilietį. Nubrėžkime ribą, kiek gi mūsų visuomenė galėtų būti ginkluota, atsižvelgiant į realistinius poreikius?

– (D.S.) Klausime jau yra ir atsakymas: atsižvelgiant į poreikį. Esu kvalifikuotas šaudymo instruktorius ir mokydamas žmones nuolat kartojau, kad jei jie nenori turėti ginklo arba nemato tikro poreikio jį turėti, geriau tegu ir neturi. Jums užteks kitų priemonių, pavyzdžiui, pipirinių dujų. Ribą nustato patys žmonės. Valstybė neverčia žmonių turėti ginklą ir neturi atimti teisės į jį.

Jei žmogus nori turėti ginklą, jam tai turėtų būti leista. Pridurčiau tik tai, kad Lietuvoje reikėtų gerokai stiprinti parengimą – intensyviau mokyti žmones, kaip elgtis su ginklais. Tarkime, prasitęsiant leidimo ginklui galiojimą, žmogui būtų pravartu praeiti bent keliolikos klausimų testą ir įskaitą šaudykloje. Pasitaiko žmonių, kurie įsigiję ginklą metų metus jo net nepaliečia. O auksinė taisyklė byloja, kad turėti ginklą dar nereiškia būti ginkluotu. Reikia praktikos, kad žmogus tikrai mokėtų tinkamai ir efektyviai naudoti ginklą.

Manau, kad savigynai piliečiams tikrai užtenka pistoleto ir lygiavamzdžio šautuvo, tačiau sportininkai, šauliai ar savanoriai turi turėti teisė ir į pusiau automatinį ginklą.

– (A.N.) Gyvename taikos metu ir bet kokie karo veiksmams skirti ginklai yra pertekliniai. Raginčiau piliečius praeiti karinį parengimą ir net manau, kad visiems vyrams jis turėtų būti privalomas. Piliečiai turėtų mokėti naudotis ginklu ir kas tam tikrą laiką turėtų šiuos įgūdžius atnaujinti. Bet ginklai turi būti saugomi ginklinėse.

Taikos metu turėtume apsiriboti savigynai skirtais ginklais – pistoletu ir lygiavamzdžiu šautuvu. Manu, kad riba turėtų būti brėžiama čia ir tai puikiausiai patenkins piliečių poreikius.

Ukrainiečių kariai: „Gal ir lietuvius kada pamokysime, kaip partizaninį karą kariauti“

2019-05-09 "Lietuvos žinios"

Lie­tu­vo­je rea­bi­li­ta­ci­ją pra­ėjo jau 248 Don­ba­so fron­tuo­se su­žeis­ti ukrai­nie­čių ka­riai. Su LŽ kal­bė­ję, da­bar Drus­ki­nin­kuo­se jė­gas at­gau­nan­tys sa­va­no­riai sa­kė, kad Lie­tu­vą jau spė­jo pa­mil­ti už gro­žį, o lie­tu­viams yra la­biau­siai dė­kin­gi už tai, kad ukrai­nie­čių fron­ti­nin­kus pri­ėmė taip šil­tai, kaip tik na­muo­se ga­lė­tų ti­kė­tis.

Kovos Donbase nerimsta. Kaip LŽ pasakojo Ukrainos kariai, susišaudymai – įprasta kasdienybė. Kiekvieną mėnesį pranešami Ukrainos kareivių, žuvusių ginant savo šalį, vardai. Toliau skaičiuojami sužeistieji.

Bohdanas iš Lvivo išėjo į karą savanoriu 2014 metais: „Į tarnybą pašaukė mano sūnų. Pagalvojau, negi vaikėzai kariaus, o aš senis namie tupėsiu?!“.

Po kontūzijos Lietuvoje reabilitaciją praeinantis karys tarnauja inžinieriniame padalinyje, per pastaruosius metus jis pabuvojo visuose karščiausiuose fronto taškuose – Kramatorske, Debalceve, Avdijivkoje ir kitur. „Mes (inžinieriai) juk visada priekyje. Ar miną, ar granatą ant vielos priešai palieka. Reikia išvalyti kelią mūsiškiams. Kai lydėdavom kolonas, važiuodavome priekyje su volu, beveik kaip mirtininkai. Taip ir valydavom kelią“, – sakė iš vakarų Ukrainos kilęs savanoris.

Anot Bohdano, pirmieji karo metai buvo sunkiausi – reguliarioji kariuomenė buvo katastrofinėje būklėje ir didžiąją dalį naštos prisiėmė savanoriai, kurie nepaisant visų trūkumų, sustabdė priešą. „Trūko visko, šalmų, liemenių, šaudmenų... O ir tie, kuriuos gaudavom buvo tokie nekokybiški, kad rankose byrėdavo. Dabar mūsų pajėgų aprūpinimas taip pagerėjo, kad net lyginti nėra ko“, – sakė karys.

Daug geresnės ir karių nuotaikos. Anot LŽ pašnekovo, visokių žmonių pasitaiko, būna ir labai „nelaimingų“, bet pasak Bohdano, „O ko gi fronte norėti? Ne namie juk esi. Dauguma vaikinų tvirtai laikosi“.

Kaip LŽ pasakojo karys, iš pradžių labai jautėsi ir patirties stoka. Į frontą atsiųsti jauni karininkai beveik nesigaudė situacijoje. „Viską patys išmokome. Savo kailiu patyrėme“, – sakė Bohdanas. Jam antrino ir kitas Lietuvoje besigydantis, taip pat nuo karo pradžios Donbase kovojęs savanoris iš Krymo Ismailas. Abu kariai sakė, kad ukrainiečiai dėkingi NATO šalių, o tarp jų ir Lietuvos instruktoriams, tačiau „Karo jie nematę. Nėra geresnio mokytojo už patirtį fronte“.

„Mūsų armija per paskutinius 4 metus visiškai pasikeitė. 2014 metais buvo anarchija, o dabar esame tikra kariuomenė – visur tvarka“

„Mes jau ir patys galėtume pas jus atvažiuoti ir lietuvius pamokyti, kaip mūsišką beveik partizaninį karą kariauti“, – juokėsi savanoriai.

„Mūsų armija per paskutinius 4 metus visiškai pasikeitė. 2014 metais buvo anarchija, o dabar esame tikra kariuomenė – visur tvarka“, – gyrėsi Ismailas.

„Pradžioje gal ir savotiškai paprasčiau buvo: gauni komandą pulti – puoli, gauni komandą trauktis – traukiesi. O dabar visi sėdim apkasuose, pozicinis karas vyksta. Susišaudymai netyla. Priešų pusėje profesionalūs snaiperiai samdiniai siautėja. Mes jų tiek neturime. Jauni vaikinai nuolat žūva“, – pasakojo Bohdanas.

„Didžiulis dėkui Lietuvai ir jos žmonėms! Mus be galo gražiai priėmė, bendraudami su lietuviais jaučiame jų pagarbą tam, ką darome. Lietuvoje taip gražu, kad net užsimaniau persikraustyti“, – juokėsi Bohdanas. Linksmai besišnekučiuojantis ukrainiečių savanoris vis juokavo, kad Lietuvoje ir lietuvių kompanijoje jaučiasi puikiausiai: „Žmonės, išgirdę, kad kariavau Donbase, kartais įtariai paklausdavo, kurioje pusėje? Kai pasakydavau: „aišku, kad už Ukrainą!“, iškart labai draugiškai imdavo kalbėtis“.

„Dėkojame už galimybę Lietuvoje gydytis, atsigauti. Kai kurios žaizdos užgyja, kai kurios ne... Kai į galvą „driokstelėjo“, geriau jau nebebus. Karas man, matyt, baigėsi“, – sakė Bohdanas.

„Šliaužianti“ Baltarusijos aneksija: Lukašenka nebeturi kur trauktis

2019-05-06 "Lietuvos žinios"

Ne­se­niai ste­bė­jo­me ne­ei­li­nį san­ty­kių pa­blo­gė­ji­mą tarp Mask­vos ir Mins­ko. Abie­jų pu­sių re­to­ri­kos ag­re­sy­vu­mas pa­sie­kė iki šiol be­ne ne­ma­ty­tą ly­gį. Per po­rą pa­sta­rų­jų sa­vai­čių kal­bos to­nas ta­po švel­nes­nis, ta­čiau fak­ti­niai san­ty­kiai li­ko ne­ma­žiau įtemp­ti. Aliak­sand­ras Lu­ka­šen­ka tu­ri vis ma­žiau erd­vės ma­nev­ruo­ti, o Ru­si­jos gniauž­tai ver­žia­si vis stip­riau.

Daugiau ar mažiau nepriklausomi baltarusių politologai dabartinius santykius tarp valstybių vertina tik kaip stabiliai blogus. „Drąsesni“ kalba apie tai, kad Kremlius jau vykdo seniai suplanuotą lėtos aneksijos planą ir galbūt netgi rengia Baltarusijoje perversmą, siekiant vietoje Aliaksandro Lukašenkos kuo greičiau „pastatyti“ Maskvai naudingą žmogų.

Minskas sukėlė skandalą dėl nekokybiškos rusiškos naftos tiekiamos Baltarusijos kuro gamintojams ir taip sudavė smūgį tarptautiniam Rusijos tiekėjų prestižui. Be to, Baltarusijos prezidentas gana ultimatyviai pareiškė, kad Rusija privalo nuo 10 iki 7 milijardų dolerių sumažinti Astravo AE statybos kaštus. Maskva ėmėsi prieš Baltarusiją jau įprastos taktikos drausti kai kurių maisto prekių įvežimą.

Per pastarąją savaitę aistros kiek aprimo: Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad bent jau naftos kokybės klausimu „sutarė“ su Vladimiru Putinu, o Maskva atšaukė Minskui be galo nepatikusį ambasadorių Michailą Babičių. Tačiau užkulisinės batalijos netyla. Neseniai suimtas Baltarusijos Saugumo Tarybos vadovo pavaduotojas, buvęs prezidento asmens apsaugos viršininkas Andrejus Vtiurinas. Pasak kai kurių šaltinių, šis Rusijoje gimęs pareigūnas neva dalyvavo minėtame sąmoksle prieš Aliaksandrą Lukašenką.

Anot politologo Lauryno Jonavičiaus, Baltarusijos prezidento padėtis nepavydėtina. Po kiekvieno konflikto su Maskva, jam vis tekdavo daryti nuolaidas Maskvai. Labai tikėtina, kad taip atsitiks ir šį sykį ir klausimas yra tik ką Baltarusijos prezidentas galėtų paaukoti, kad toliau gautų Maskvos ekonominę paramą – jo valdžios ir populiarumo pagrindą. Atsitraukimo kelių vis mažiau ir hipotetiškasis Minsko suartėjimo su Vakarais variantas taip pat atrodo mažai įtikimas.

– Pastarasis konfliktas anaiptol ne pirmas ir jau tapo įprasta sakyti, kad Lukašenka tik žaidžia su Maskva: neva Baltarusijos prezidentas „parėkaus“ ir viskas vėl bus gerai. Šis atvejis taip pat žaidimas, ar santykiai iš tiesų perėjo į nuolatinio konflikto būseną?

– Konfliktas gal ir nurimo, tačiau tai nereiškia, kad pagerėjo santykiai. Istoriškai, nuo pat Aliaksandro Lukašenkos atėjimo į valdžią, konfliktai su Rusija kildavo maždaug kas 2 metus. Kartais jie išsispręsdavo gana greitai, o kartais ir prailgdavo.

Dažniausia konfliktų priežastis – energetika. Baltarusijos režimas laikėsi iš subsidijų rusiškoms dujoms ir naftai. Meilės tarp Minsko ir Maskvos niekada nebuvo. Santykiai visada grįsti pragmatiniu apskaičiavimu: Baltarusijos prezidentas gauna ekonominę paramą ir išlaiko valdžią, o mainais užtikrina geopolitinį Baltarusijos lojalumą Maskvai ir neleidžia sklisti demokratijai.

Konflikto eskalacija paspartėjo po 2000 metų, kai Baltarusijos „išlaikymas“ ėmė darytis vis didesne našta stringančiai Rusijos ekonomikai. Šiuo metu Rusija šalies viduje vykdo nepopuliarias monetarines reformas pensijų, mokesčių ir kitose srityse. Nuo to nukenčia Vladimiro Putino populiarumas, o Aliaksandras Lukašenka toliau prašo tokios pačios paramos, kaip ir anksčiau.

„Dažniausia konfliktų priežastis – energetika. Baltarusijos režimas laikėsi iš subsidijų rusiškoms dujoms ir naftai“

– Vienas dalykas, mažinti subsidijas Baltarusijai, bet visai kitas – imtis baudžiamųjų veiksmų, kaip jau ne vienus metus vis besikartojantys embargai baltarusiškoms prekėms.

– Nors sankcijos baltarusiškoms prekėms taikytos ir anksčiau, ši priemonė intensyviai imta taikyti po Krymo aneksijos ir dabar kartojasi kas pusę metų ir dažniau. Tai yra Maskvos žinutė Minskui, kad santykiai nuo šiol bus visiškai pragmatiniai: arba tu be mūsų paramos bankrutuoji, arba sutinki su integracija. Pastaroji gal ir nereiškia formalaus tapimo kažkelinta Rusijos gubernija, bet tikrai reiškia visų esminių sprendimų perdavimą Rusijai. Sąjunginėje valstybėje Aliaksandrui Lukašenkai geriausiu atveju numatytas vietininko vaidmuo, jei jam apskritai bus leista likti savo poste.

– Aliaksandras Lukašenka į tai atsako reikalavimais mažinti Astravo AE statybos kaštus ir didinti rusiškos naftos tranzito mokestį?

– Lukašenka bando pademonstruoti Maskvai, kad vis dar turi svertų ir vis dar yra savarankiškas. Tačiau akivaizdu, kad rimti svertai yra Rusijos rankose. Norėdama priešintis Rusijai, Baltarusija turi turėti alternatyvą. Lukašenka mėgina sudaryti įspūdį, kad gali remtis trečiosiomis šalimis, kas reiškia Kiniją, o natūraliausia alternatyva, matyt, būtų Vakarai.

Problema ta, kad Vakarai „čia ir dabar“ neduos nei naftos, nei pinigų. Vakarai kelia savas sąlygas, kurios netinka Aliaksandrui Lukašenkai. Taigi, ši alternatyva lieka tik retoriniame lygmenyje.

Kinijos variantas taip pat problematiškas. Nors kinai turi daug pinigų ir su jais ateina į Baltarusiją, šie pinigai šalyje nelieka. Baltarusijoje kinai vykdo sau patiems naudingus projektus – pinigai „apsisuka“ ir grįžta į Kiniją, o Minskui lieka trupiniai. Jei pakalbėsite su kinų projektuose dirbančiais baltarusiais, išgirsite, kad požiūris į kinus neigiamas. Ne tik dėl kultūrinių skirtumų, bet ir todėl, kad nejaučia naudos. Tarkime, „Velikij kamen“ projekte prekės keliauja iš Kinijos, iš ten pat vežami ir darbininkai, baltarusiai gali pasipelnyti tik tokiose smulkmenose, kaip aptarnavimo sritis. Tokie santykiai niekaip negali pakeisti Rusijos teikiamos naudos.

Be to, skirtumas tarp Rusijos ir Kinijos yra tas, kad Rusija Baltarusijoje turi tik geopolitinį interesą, o Kinija – tik ekonominį. Aliaksandras Lukašenka taip pat labiausiai suinteresuotas ekonomine nauda, nes kai tik imasi reformų, kaip pavyzdžiui, valstybinių įmonių restruktūrizavimo, neišvengiamai kyla socialinės įtampos, keliančios grėsmę jo valdžiai.

Jausdamasis neužtikrintai, Baltarusijos prezidentas desperatiškai ieško idėjų, grindžiančių jo valdymo būtinumą – nuo skelbimosi „suvereniteto garantu“ iki baltarusių istorinių šaknų paieškų. Tiesa, šie instrumentai greičiausiai yra trumpalaikiai, nes neduoda ekonominės naudos.

– Internetinėje erdvėje vis labiau plinta teorija, kad Rusija nebekreipia dėmesio asmeniškai į Lukašenką, o sistemingai kuria savo įtakos tinklą Baltarusijoje ir ketina perimti šalies kontrolę tiesiog prezidentui panosėje. Ar toks scenarijus tikėtinas?

– Pirmiausia kyla klausimas, ar Rusijai tikrai naudinga, kad „dingtų“ Aliaksandras Lukašenka? Kol kas turbūt ne. Visgi Lukašenka valdo saugumo struktūras ir palaiko Baltarusijoje stabilumą. Jei jis būtų išstumtas iš valdžios, ar Baltarusija tikrai nuolankiai priimtų kokį nors Maskvos statytinį? Kol kas nėra jokių ženklų, kad Rusija pačioje Baltarusijoje turėtų tokį žmogų, kurį galėtų „užauginti“ iki Lukašenkos pakaitalo lygio.

Be to, yra ne vienas Lukašenka. Vyresnysis prezidento sūnus Viktoras yra labai įtakingas žmogus, kontroliuojantis saugumo struktūras. Tėvui netekus valdžios, Viktoras be abejo turėtų savų ambicijų. Visiškas valdžios praradimas būtų labai skausmingas ne tik jam, bet ir aplink jį susibūrusiems elito atstovams. Jie žino, kad Rusijos oligarchams perėmus Baltarusijos įmonių kontrolę, vietos įtakingieji prarastų pajamų šaltinius. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad aplink Lukašenką susibūręs elitas baiminasi prarasti įtaką, o tuo pat metu kontroliuoja saugumo tarnybas, Rusijai nebūtų lengva Baltarusijoje sukelti „revoliuciją“.

– Visgi, pavyzdžių yra: Armėnijos revoliucijos autorius Nikolas Pašinianas pirmiausiai kreipėsi paramos į Rusiją ir net jei nebuvo Maskvos statytinis, tapo natūraliu jos sąjungininku.

– Armėnija yra kitokioje situacijoje dėl konflikto su Azerbaidžanu. Baltarusija tokios problemos neturi. Panašumų galima rasti, bet visgi galima tik spėlioti, ar Rusijai būtų naudinga revoliucija Baltarusijoje. Revoliuciją galima suplanuoti, tačiau visada yra rizika, kad ji baigsis ne taip, kaip buvo iš pradžių numatyta.

„Jausdamasis neužtikrintai, Baltarusijos prezidentas desperatiškai ieško idėjų, grindžiančių jo valdymo būtinumą – nuo skelbimosi „suvereniteto garantu“ iki baltarusių istorinių šaknų paieškų“

Ar šiandien Baltarusijoje yra iš tiesų prorusiškų jėgų, galinčių pretenduoti į valdžią? Realiai, be paties Lukašenkos, nėra jokių kitų jėgų. Kariškiai Baltarusijoje istoriškai niekada nebuvo į valdžią pretenduojanti jėga, o ir jų prorusiškumu galėtume gana stipriai abejoti. Iš dalies juos kontroliuojantys saugumo žmonės patys pelnosi iš valstybinių įmonių ir nenorėtų perleisti jų kontrolės Rusijai. Daugumos tokių režimų prioritetas – stabilumas, o jų atstovai verčiau renkasi „žvirblį saujoje, nei briedį girioje“. Tą patį matome ir Rusijoje, kuri galėtų modernizuotis ir po kurio laiko sukurti efektyvią ekonomiką, bet ją valdantys žmonės verčiau pasitenkina tuo, ką iš šalies gali gauti dabar.

– Sklido gandai, kad neįprastas buvusio Federalinės apygardos vadovo Michailo babičiaus paskyrimas ambasadoriumi Minske buvo skirtas kaip tik tam, kad parodyti Lukašenkai „jo vietą“ – tiesioginis kontaktas su Vladimiru Putinu ne jo lygis ir bendrauti nuo šiol teks su žemesniais, Baltarusijos prezidento lygį neva atitinkančiais valdininkais.

– Michailas Babičius – aukšto rango, vyriausybės nario lygį atitinkantis „silovikas“, turintis asmeninį ryšį su Vladimiru Putinu. Jo paskyrimas iš tiesų buvo signalas Aliaksandrui Lukašenkai, kad pirmiausia jam teks bendrauti su „jo lygio“ valdininkais, kurie perdavinės žinias į Kremlių.

Lukašenkai aiškiai parodyta, kad jo paties 1997 metais pradėtame sąjunginės valstybės projekte, jo vieta yra visai ne ta, kokios jis kadaise tikėjosi. Aliaksandras Lukašenka veikiausiai labai norėjo „pamiršti“ dar Boriso Jelcino laikais pasirašytą sutartį, bet jos nepamiršo Kremlius, dabar įgyvendinantis sau naudingą projekto variantą. Po 2000 metų daugelis iš tiesų buvo pamiršę apie šį projektą, tačiau Kremliuje sėdintys žmonės yra ne iš tų, kurie tokius dalykus užmirštų.

„Silovikas“ Babičius Minske dirbo taip, kaip įprasta išeiviams iš KGB – diktavo sąlygas iš jėgos pozicijų: „nori būti mylimas – mokėk, o jei mokėti neturi kuo, tai teks atsidėkoti realiais integracijos gilinimo darbais“. Galima sakyti, kad diplomatinių įgūdžių neturintis Babičius kartais persistengdavo, bet ir dabar maža pagrindo manyti, kad jo įpėdinis vykdys kitokią politiką, nebent gal tik darys tai švelniau.

– Neretai, kai tokiuose konfliktuose svaidomasi griežtais pareiškimais, viena pusė praranda kantrybę, o kita – provokuoja apsižodžiavimą. Kuri pusė prarado kantrybę šį kartą?

– Sakyčiau, kad problema yra ne tame, kad Rusija praranda kantrybę. Jai baigiasi pinigai. Tikėtina, kad jei rusams netektų šiandien šalies viduje vykdyti skausmingų reformų, Kremlius ir toliau taip pat remtų Baltarusijos režimą. Kremlius negali sakyti rusams, kad šie mokės didesnius mokesčius ir vėliau išeidinės į pensiją, o baltarusiai toliau mėgausis visomis įmanomomis lengvatomis. Taigi, Rusija nepraranda kantrybės, bet keičia santykių formatą – reikalauja iš Minsko realios grąžos.

Savo ruožtu, jei Baltarusija toliau gautų neatlygintiną paramą, ji taip pat veikiausiai nekeltų naujų reikalavimų ir nedarytų tokių demaršų, kaip Krymo aneksijos nepripažinimas. Abi pusės turi savus, nesuderinamus interesus, kurie jų santykius įsuka į savotišką uždarą ratą. Rusija gal ir pati nenorėtų kelti įtampos santykiuose su Baltarusija (bene vienintele likusia sąjungininke), tačiau vidinės problemos verčia tai daryti. Vargu ar Baltarusija yra numeris vienas Rusijos užsienio politikoje, tačiau Ukrainos, santykių su vakarais ir Rusijos geopolitinių ambicijų kontekste ji yra svarbus veiksnys.

Manau, kad Rusija puikiai suvokia, kad dabartiniais savo veiksmais lyg ir stumia Baltarusiją iš savo geopolitinės įtakos sferos, tačiau tuo pat metu mano galinti sau tai leisti, nes Lukašenka neturi kur trauktis. Baltarusijos prezidentas gali mėginti suktis į Vakarus, nes iš ten paramos negaus, neleisdamas šalyje pokyčių. O tokių pokyčių jis nesiims.

– Gauname patinę situaciją, bet ji negali tęstis amžinai. Kas Aliaksandrui Lukašenkai belieka daryti? Pasiduoti Rusijai ir pripažinti, kad tėra vietininkas, ar desperatiškai pamėginti nutraukti ryšius su Maskva?

– Ji ir nesitęs amžinai – Rusija laimi. Pažvelkite kuo baigėsi panašūs konfliktai praeityje: privatizuotas „Beltransgaz“, priimtas bendrasis muitų kodeksas ir taip toliau. Rusija pasiekdavo praktiškai visko, ko norėdavo. Kiekvieną sykį, kai Aliaksandras Lukašenka padaro nuolaidas Rusijai, jis vis giliau spraudžia save į kampą.

Šį kartą veikiausiai scenarijus bus panašus: Baltarusija padarys kažkokių nuolaidų, pavyzdžiui, sutiks privatizuoti (atiduoti Rusijai) naftotiekį. Tai būtų be galo svarbaus kozirio praradimas, bet ir tai jau būtų ne pirmas kartas – neturėdamas kur dingti, Lukašenka praeityje jau taip pat pasielgė su dujotiekiu.

Dar yra „žaisliukų“, kuriuos Minskas gali atiduoti – „MAZ“, „Belaruskalij“ ir kitos įmonės. Bet kuris scenarijus reikštų dar vieną žingsnį link gilesnės integracijos.

Kitas klausimas: kaip šioje situacijoje elgtis Vakarams? Akivaizdu, kad po agresijos prieš Ukrainą, Vakarai taip pat ėmė regione žaisti geopolitinį žaidimą. Tačiau Vakarų pozicija Ukrainos ir Baltarusijos atžvilgiu yra labai skirtinga. Su Kijevu dirbama intensyviai ir pati Ukraina deklaruoja aiškiai provakarietišką geopolitinę liniją. Netgi nepaisant to, kad Ukraina neretai tik formaliai vykdo reformas, o vietinis elitas siekia išlaikyti senąjį status quo.

Tuo metu Baltarusijos atžvilgiu, nors ir buvo panaikintos beveik visos Vakarų sankcijos, geopolitiškai nedaroma nieko. Ką Vakarai galėtų padaryti? Na, pavyzdžiui, užtikrinti reversinį naftos tiekimą per Lietuvą arba Lenkiją. Arba suteikti finansinę pagalbą per Tarptautinį valiutos fondą. Tačiau tam trukdo seniai Vakarų deklaruojama nuostata, kad Lukašenka yra „paskutinysis Europoje diktatorius“ ir su jo režimu bendradarbiauti neįmanoma.

„Baltarusijos atžvilgiu, nors ir buvo panaikintos beveik visos Vakarų sankcijos, geopolitiškai nedaroma nieko“

Manau, kad galima būtų rasti būdų, kaip pradėti geopolitinį dialogą su Aliaksandru Lukašenka, bet tai priklauso ne tik nuo Vakarų, bet ir jo paties noro. Kol kas tai sunku prognozuoti, bet manau, kad galimybė, bent jau neformaliai, pradėti kalbėtis su Minsku yra. Vakarai galėtų pateikti jam pasiūlymą suteikti ekonominę paramą mainais į geopolitinio kurso pakeitimą. Aišku, Rusija bet kokius Lukašenkos bandymus persiorientuoti į Vakarus vertintų, kaip jai priešišką veiksmą, didinantį „integracijos“ kaštus. Toks vertinimas Maskvoje yra jau ir šiandien.

Visgi, tai teoriniai svarstymai. Praktiškai matome, kad Europai Baltarusija nėra įdomi ir toli gražu ne tokia reikšminga, kaip Ukraina. Šiuo atžvilgiu ir Lietuvos pozicija yra gana įdomi: remiame Ukrainą dėl saugumo nuo Rusijos interesų, tačiau neremiam Baltarusijos, kuri šiuo atžvilgiu mums dar svarbesnė. Politikos Baltarusijos atžvilgiu šiandien nėra jokios, išskyrus reikalavimą „nestatykite Astravo“. Lyg ir deklaruojame, kad Lietuva laikosi vertybinės politikos, tačiau iš tiesų, nei vertybes apsaugome, nei geopolitinių interesų siekiame.

Sakome, kad esame JAV politikos šalininkai, bet nors kaip tik JAV geba meistriškai derinti vertybinę ir geopolitinių interesų politikas, Lietuva to paties nesugeba daryti.

– Jei šį kartą Baltarusija vėl darys nuolaidas, Minskui lieka vis mažiau ir mažiau, ką būtų galima paaukoti. Galiausiai liks tik suverenitetas. Ar nebus per vėlu, jei Vakarai visgi nuspręstų mėginti patraukti Baltarusiją į savo pusę?

– Galbūt jau per vėlu. Bėda ta, kad net ir Lietuvoje neturime pakankamai nuodugniai Baltarusijos procesus suprantančių ekspertų, kurie galėtų aiškiai pasakyti, kur yra ta riba, raudonoji linija, kurią peržengus būtų per vėlų ko nors imtis. Aišku, kad ir artimiausios Minsko nuolaidos, jei būtų nuspręsta atiduoti Rusijai, tarkime, trąšų gamybą, paveiktų Lietuvą. Tačiau kur yra minėta galutinė riba, nesiimčiau net prielaidos daryti. Kaip minėjau, Lietuva neturi jokios suformuluotos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu ir pastarieji premjero Sauliaus Skvernelio „pasiūlymai“ rodo tik tai, kad nėra „žalio supratimo“ apie situaciją.