„Sumaišties laikai“ – didieji lenkų ir lietuvių nuotykiai Moskovijoje

2018-09-03 "Lietuvos žinios"

Rugp­jū­čio 27 die­ną su­ka­ko 408 me­tų nuo ta­da, kai Mask­vos bo­ja­ri­nų ta­ry­ba pa­skel­bė iš­rin­ku­si Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ka­ra­lai­tį Vla­dis­lo­vą į Mask­vos vals­ty­bės sos­tą. ATR nie­ka­da ne­bu­vo taip ar­ti ga­li­my­bės įtvir­tin­ti sa­vo įta­ką Mask­vo­je, ta­čiau pro­ga pa­si­nau­do­ti ne­su­ge­bė­jo. O gal iš tie­sų ir ne­ke­ti­no to da­ry­ti?

„Sumaišties laikais“ („Smutnoje vremia“) vadinamas vienas sunkiausių laikotarpių Maskvos valstybės istorijoje. 1598 metais nutrūko Riurikovičių dinastija ir prasidėjo 15 metų trukęs politinio chaoso laikotarpis, kai Maskvos soste vienas kitą nuolat keitė į valdžią prasimušę „carai“ ir apsišaukėliai. Nenuostabu, kad pasinaudoti sumaištimi mėgino ir kaimyninės valstybės, ir ištisos kariaunos pasipelnyti troškusių avantiūristų.

Apie tai, kaip į „sumaišties“ chaosą įsivėlė ir Lenkijos – Lietuvos valstybė, LŽ kalbėjosi su Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju humanitarinių mokslų daktaru Gintautu Sliesoriūnu.

Apžavų meistras

1591 metais, kai Maskvos valstybę dar valdė paskutinis valdovas iš Riurikovičių dinastijos, Ivano Rūsčiojo sūnus – caras Fiodoras I, buvo nužudytas arba, kaip oficialiai skelbė to meto Rusijos valdžia – epilepsijos priepuolio metu mirtinai susižeidė caro jaunesnysis brolis caraitis Dmitrijus, tačiau beveik tuoj pat ėmė sklisti gandai, kad jis išsigelbėjo. 1598 m. mirus nuo silpnaprotystės kentėjusiam Fiodorui I į Maskvos sostą įžengė jo favoritas ir caro žmonos Irinos brolis Borisas Godunovas, jau anksčiau de facto vadovavęs valstybei, tačiau to meto Maskvos valstybės elito požiūriu – kilęs iš nepakankamai kilmingos giminės. Vienas po kito ėmė apsireikšti lžedmitrijais vadinti apsišaukėliai, kiekvienas tvirtinantis, kad būtent jis buvo stebuklingai mirties išvengęs caraitis. O jei caraitis gyvas, vadinosi, kad Maskvos soste tuo metu sėdėjęs Borisas Godunovas – „neteisėtas ir Dievui nemielas caras“. Visų jų likimai susiklostė liūdnai, bet arčiausiai sėkmės buvo Lžedmitrijus (kitaip – Dmitrijus Apsišaukėlis) I-asis.

Tikslių duomenų apie jo kilmę nėra, o amžininkų keltos versijos, pavyzdžiui, kad jis buvo pabėgęs vienuolis Grigorijus Otrepjevas, skamba neįtikinamai. Pasak Gintauto Sliesoriūno, iš amžininkų atsiliepimų ir žinomų faktų galime daryti išvadą, kad Lžedmitrijus I-asis buvo išsilavinęs jaunuolis ir elgėsi ne kaip dvasininkas, o kaip caraitis. „Panašu, kad jis pats buvo įtikėjęs tuo, kad yra caraitis Dmitrijus“, – sakė istorikas.

Elgėsi ir kalbėjo jis taip įtikinamai, kad atvykęs į ATR pirmiausiai sužavėjo kunigaikštį Adomą Višnioveckį, tuomet Sandomežo vaivadą Jurgį Mnišeką, o galiausiai jo pretenzijų į Maskvos sostą teisėtumą pripažino ir karalius Zigmantas Vaza bei popiežiaus nuncijus Klaudijus Rangonis.

„Jo išsilavinimas ir elgsena rodo galimus ryšius ne tik su stačiatikių bažnyčia, bet ir aukščiausiais aristokratijos sluoksniais. Tai atitinka versiją, kad jis buvo ruošiamas šiam vaidmeniui. Kas tai galėjo daryti? Bojarinų opozicija, siekusi nuversti prastakilmį išsišokėlį Borisą Godunovą. Pavyzdžiui, Romanovų giminė, turėjusi savų planų dėl Maskvos sosto“, – teigė LŽ pašnekovas.

Anot istoriko, jaunuolis elgėsi labai įtikinamai ir tuo „papirkdavo“ visus su kuo bendraudavo Respublikoje. Be to, jis į kairę ir į dešinę dalino viliojančius pažadus: Višnioveckiams turtus Rusijoje, Jurgiui Mnišekui, kaip vedybų su Marija Mnišek kraitį, žadėjo Pskovo ir Naugardo žemes, o karaliui Zigmantui – Smolensko miestą su puse Smolensko žemės bei beveik visą Čerinigovo – Severų Naugardo žemę bei remti jo pastangas atgauti Švedijos sostą. Lengva ranka jis įsipareigojo, kad net ir cariene tapusi Marija Mnišek galės likti katalike ir Maskvos valstybėje kurti katalikų bažnyčias. Jai taip pat pažadėjo Pskovo ir Didžiojo Naugardo žemes. Popiežiaus nuncijui jis pažadėjo leisti steigti jėzuitų misijas. Sėkmę, turtus ir valdžią jis apsčiai žadėjo kiekvienam respublikos bajorui, stojusiam jo pusėn po Mnišekų vėliava. Past Jurgis mnišekas turėjo gauti likusią pusę Smolensko žemės ir šešis miestus Černigovo – Severų Naugardo žemėje bei dar išmokėti 1 mln. auksinų. Kiekvienam Lžedmitrijus kalbėjo tai, ką pašnekovas norėjo girdėti.

„Pabėgęs į Lenkiją vienas, be jį palaikančios frakcijos, netrukus jis užsitikrino tokią gausią paramą, kad be Višnioveckių ir Mnišekų surinktų karių, galėjo ir pats samdytis kariuomenę – pirmiausiai Zaporožės kazokus“, – sakė Gintautas Sliesoriūnas.

Neilgai trukęs viešpatavimas

Užsitikrinęs paramą didelės dalies ATR didikų ir bajorų tarpe, Lžedmitrijus I-asis jau atrodė ganėtinai rimtas pretendentas į sostą ir sulaukė šalininkų iš tradiciškai maištingų pietvakarinių Maskvos žemių. Tiesa, net ir pripažinęs teises į sostą, Zigmantas Vaza Lžedmitrijui tik leido rinkti paramą Respublikoje, tačiau valstybė į šį reikalą nesikišo. Livonijos karas buvo seniai pasibaigęs ir Respublikos, o ypatingai LDK visuomenė visiškai nenorėjo atnaujinti karo su Maskva. Karui oponavo ir įtakingasis Lenkijos didysis etmonas Janas Zamoiskis ir Radvilų giminė. Kita vertus, pasak Gintauto Sliesoriūno, jei Lžedmitrijaus ir Jurgio Mnišeko privatų projektą būtų pavykę įgyvendinti, valstybė, žinoma, nebuvo prieš pasinaudoti tokia proga. Tačiau tiesiogiai įsivelti į karą tuo metu dar neketino.

1604 metais Lžedmitrijaus I-ojo ir jo rėmėjų kariuomenė peržengė Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną. Žygis vyko permainingai: ties Severų Naugardu jie sumušė Maskvos vaivados Fiodoro Mstislavskio kariuomenę, tačiau netrukus patyrė pralaimėjimą Dobryničių mūšyje su Vasilijaus Šuiskio vadovaujamais Maskvos pulkais.

Visgi 1605 metų balandžio 13 dieną (pagal Grigaliaus kalendorių – 23 d.) mirė Borisas Godunovas ir jo kareiviai ėmė masiškai pereidinėti į Lžedmitrijaus pusę. Boriso Godunovo sūnų ir įpėdinį tuo metu dar paauglį Fiodorą (caras Fiodoras II) bei jaunojo caro motiną sąmokslininkai nužudė birželio 1 dieną. Dar po 10 dienų Lžedmitrijus I-asis įžengė į Maskvą. Liepos 30dieną jis buvo karūnuotas Maskvos valdovu.

Lžedmitrijus elgėsi, kaip tipinis avantiūristas: pasiekęs, ko norėjęs neberodė noro dalintis pergale.

Nors jo valdymas truko mažiau nei metus, kai kurie rusų autoriai jį įvertino, kaip gabų ir novatorišką carą, norėjusį europeizuoti Maskvą. „Kaip jau minėta, žmogus jis buvo apsišvietęs ir valdymui pasirengęs, bet koją jam pakišo charakterio savybės. Lžedmitrijui stigo diplomatinių savybių vidaus politikoje, gebėjimo išlaviruoti tarp įvairių bojarinų grupuočių. Piktino maskvėnus ir jo elgesys, saiko stygius, o ir su moterimis skandalų kilo“, – pasakojo istorikas.

Tuo pat metu ėmė aiškėti, kad jis neskubėjo vykdyti Respublikoje dalintų pažadų. Tapo gana akivaizdu, kad nors parama ketino naudotis ir toliau, tvirčiau pasijutęs valdžioje, jis neketino nei perleidinėti teritorijų, nei įgyvendinti pažadų Katalikų bažnyčiai. „Lžedmitrijus elgėsi, kaip tipinis avantiūristas: pasiekęs, ko norėjęs neberodė noro dalintis pergale, bet ir kompanjonų vilčių galutinai negriovė“, – teigė Gintautas Sliesoriūnas.

Galiausiai, 1606 metų gegužės 17 dieną maskvėnai sukilo, puolė žudyti lenkus ir lietuvius, tarnavusius Lžedmitrijui bei į Marijos Mnišek ir Lžedmitrijaus vestuves susirinkusius gausius svečius iš ATR bei jų palydas, nužudė Lžedmitrijų ir po kelias dienas trukusio lavono išniekiimo, jį sudegino, o pelenus iš patrankos iššovė į Respublikos pusę.

Kai kurie rusų istoriografijos šaltiniai teigia, kad sukilimas buvo stichinis, esą dėl įžūlaus, arogantiško lenkų ir lietuvių didikų elgesio bei sauvaliavimo. Anot Gintauto Sliesoriūno, dalis teisybės tokioje versijoje yra, nes Respublikos bajorai net ir kilmingų maskvėnų nelaikė sau lygiais, o tik „caro cholopais“ bei nerodė deramos pagarbos stačiatikių papročiams ir apeigoms. Vietos gyventojų pyktį kurstė ir plėšikaujantys Zaporožės kazokai iš Lžedmitrijaus pajėgų.

Tačiau sukilimas nebuvo stichinis, akivaizdu, kad jam rengtasi iš anksto, o miestiečių įniršiu tik pasinaudota tinkamu momentu – per caro ir Marijos Mnišek vestuves. Iš tiesų sukilimą nuodugniai organizavo Vasilijus Šuiskis, patraukęs savo pusėn kunigaikščius Vasilijų Golyciną, Ivaną Kurakiną ir grupę bojarinų. „Kas jau kas, o šie žmonės niekada nesileido apgaunami ir tikrai netikėjo, kad soste sėdintis žmogus – stebuklingai išgyvenęs caraitis Dmitrijus. Be to, Šuiskiai buvo sena kilminga giminė, susijusį su Riuriko linija ir galėjo patys reikšti pretenzijas į sostą“, – sakė LŽ pašnekovas.

Chaosas tęsiasi

Po Lžedmitrijaus I-ojo nuvertimo į valdžią atėjo pats sąmokslo organizatorius Vasilijus Šuiskis. Tiesa, „bojarinų caras“ taip pat turėjo daug priešininkų ir pastarieji nedelsiant ėmė skleisti gandus, kad caras Dmitrijus išgyveno sąmokslą. Didelį Ivano Bolotnikovo sukilimą, kurio metu apsireiškė dar vienas apsišaukėlis „caraitis Petras“, Vasilijui Šuiskiui pavyko numalšinti tik 1607 metų spalį.

„Valstybėje, kur buvo įsitvirtinusi paveldimos monarchijos tradicija, bet kuriam sostą užgrobusiam pretendentui, kad ir tokiam, kaip Vasilijus Šuiskis, buvo sunku užtvirtinti savo valdžią“, – teigė Gintautas Sliesoriūnas, primindamas, kad į opoziciją Šuiskiui stojo veik visi į jo sąmokslą neįtraukti bojarinai, įskaitant ir Romanovų giminę.

Be to, pietinės Maskvos valstybės žemės jau nuo XVI amžiaus pabaigos nuolat kunkuliavo ir buvo nuolat pasirengusios maištauti. Vietos bajorai siekė sau platesnių teisių, o Dono kazokai – didesnių laisvių. Nenuostabu, anot istoriko, kad šiose žemėse buvo gaudomas kiekvienas gandas apie Dmitrijaus išsigelbėjimą ir jose noriai paremtas 1607 metų vasarą Starodube pasirodęs Lžedmitrijus II-asis. Pastarasis buvo savo pirmtako priešingybė – neišsilavinęs, prastų manierų. Pasak kai kurių versijų jis iš tiesų galėjo būti vienuolis iš rytinių LDK žemių.

„Beje, sklido gandai, kad išsigelbėjęs Dmitrijus pabėgo į LDK, ir visus metus po jo mirties į Lietuvą keliavo delegacijos, turėjusios „surasti ir pakviesti jį grįžti. O paklausa, kaip žinome, gimdo pasiūlą ir norinčiųjų tapti caru atsirado“, – sakė istorikas.

Chaosu naudojosi ir kaimynai: 1607 metais Maskvos žemes siaubė totoriai, Troicos – Sergijaus vienuolyną apgulė Šują, Kinešmą ir Tverę anksčiau jau užėmusi Jono Povilo Sapiegos vedama nauja Respublikos avantiūristų kariauna, sudaryta iš smulkių bajorų, kazokų ir miestiečių. Po Maskvos žemes siautėjo ir apskritai niekam paramos aiškiai nereiškiančios gausios gaujos, garsiausią iš kurių subūrė Aleksandras Lisovskis. Šimtai „Lisovčikais“ pramintų lengvųjų kavaleristų iš LDK, Lenkijos ir pačios Maskvos žaibiškais maršais judėjo po Maskvos žemes, kartais nevengdami susikauti ir su smulkiais reguliariosios kariuomenės daliniais.

„Pirmoji avantiūristų kampanija atrodė solidžiau ir sudarė rimtesnes pajėgas. Jono Povilo Sapiegos kariauna buvo ne tokia gausi ir ne tokia kilminga, bet ir jos kariai ėjo į Maskvą tikėdamiesi praturtėti ir išsikovoti aukštesnį socialinį statusą“, – teigė Gintautas Sliesoriūnas.

„O tokių niekieno nenusamdytų „privačių vėliavų“, kaip Aleksandro Lisovskio, buvo ir daugiau. Tokie būriai gyveno iš karo“, – sakė istorikas. Tikėtina, kad pradžioje „lisovčikų“ kariauną sudarė apie 5 – 6 vėliavos po 100 ir daugiau raitelių. Vėliau, 1609–1618 metais, jau tarnaujant Zigmantui Vazai, Lisovskio būriai išaugo maždaug iki 2 tūkstančių karių. Neretai galima rasti paminėjimų, kad Aleksandras Lisovskis buvo lietuvis, Maskvos šaltiniai taip pat mini, kad didžioji dalis jo raitelių buvo „Lietuvos žmonės“, tačiau Gintauto Sliesoriūno teigimu, jis buvo kilęs iš smulkių Lenkijos bajorų giminęs, kurios atstovai XVI a. antroje pusėje atsikėlė į LDK. Pats Aleksandras Lisovskis XVI a. pabaigoje tarnavo Moldovos kunigaikščiui, vėliau Lenkijos etmonui Janui Zamoiskiui. XVII a. pradžioje dalyvavo kare su švedais Livonijoje, įsivėlė į kariuomenės konfederaciją. 1605 metais sudalyvavo Salaspilio mūšyje, na o 1607 m. pradėjo tarnauti Lžedimitrijui II-jam. Lietuviais to meto Maskvos šaltiniai vadino veik visus Respublikos gyventojus, nes „lietuvio“ vardas priešui iš vakarų buvo įprastas. „Pavyzdžiui, nors Lžedmitrijus I-asis atvyko į Lenkijai priklausiusią Kijevo vaivadiją, Maskvos šaltiniuose rašoma, kad jis išvyko „į Lietuvą“, o 1612 metais Maskvoje pasirodžiusių Jono Chodkevičiaus pulkų daugumą sudarė lenkai, tačiau jie taip pat vadinami „Lietuvos vėliavomis“ maskvėnų šaltiniuose“, – aiškino istorikas.

Ilgai išsilaikiusių „lisovčikų“ paslaugomis naudojosi ir reguliarioji Respublikos kariuomenė: lengvųjų raitelių būriai galėjo efektyviai dezorganizuoti priešo užnugarį ar padėti „įtikinti“ dar neapsisprendusias sritis, kieno pusę joms palaikyti.

„Tačiau tokie žmonės naudingi tik kol vyksta karas ir kol jie siautėja priešininko teritorijoje. „Lisovčikai“ susidūrė su problemomis, kai tik grįžo atgal į LDK teritoriją – bajorai neketino jų aprūpinti taip pat, kaip reguliariosios kariuomenės (net ir pastarąją jie sutikdavo priimti nenoriai) ir plėšikaujantys kariai atsidūrė už įstatymo ribų“, – pasakojo LŽ pašnekovas. Kita vertus, jei plėšikaudavo ar kitaip nusižengdavo reguliariosios armijos kareiviai, nukentėjusieji galėjo tikėtis teisingumo teismuose, o „lisovčikų“ atveju tai buvo beveik neįmanoma. 1619 m. karalius Zigmantas Vaza nurodė šiems daliniams, tuo metu buvusiems prie Kauno, vykti kovoti prieš Ferdinandui II Habsburgui nepaklustančius vengrus.

Į karą įsivelia Švedija ir ATR

Ieškodamas kaip sustiprinti savo išsklaidytas ir prastai parengtas pajėgas, Vasilijus Šuiskis kreipėsi pagalbos į ATR priešę – Švediją. 1609 metais jis sudarė sąjunginę sutartį, kuria Švedijai pažadėjo perduoti Karelos miestą, o mainais į pagalbą gavo kelis tūkstančius disciplinuotų ir pajėgių kareivių. Pasak Gintauto Sliesoriūno, Jokūbo Delagardi vedami švedai, susijungę su Michailo Skopino – Šuiskio pulkais tikrai buvo rimta parama Maskvai. Jie sėkmingai kovėsi tiek prieš Lžedmitrijaus II-ojo maištininkus, tiek ir prieš Jono Povilo Sapiegos dalinius. „Chaotiškomis to laikotarpio sąlygomis net ir pora tūkstančių gerų kareivių galėjo pakeisti jėgų santykį – daugelis bojarinų, smulkiųjų bajorų ir miestelėnų suskubdavo perbėgti į stipresniojo pusę. Tiesa, tokio dalinio jau nebepakako įveikti reguliariąją Respublikos kariuomenę.“, – teigė LŽ pašnekovas.

Karinė sąjunga su Respublikos prieše Švedija tapo pretekstu Zigmantui Vazai skelbti karą Šuiskių valdomai Maskvai. 1609 metais Lenkijos ir Lietuvos pajėgos apgulė Smolenską. 1610 metų balandžio 23 dieną, po trumpos ligos, netikėtai mirė gabusis Maskvos karvedys Michailas Skopinas – Šuiskis. Pasak kai kurių istorikų, jį galėjo nunuodyti broliai Vasilijus ir Dmitrijus, išsigandę, kad Michailas tapo populiaresnis už juos. Maskvos kariuomenei ėmė vadovauti kariniais talentais nepasižymėjęs Dmitrijus Šuiskis.

„Nežinia, ar ATR būtų pradėjusi karą be minėtos sutarties, tačiau viena vertus, Zigmanto požiūriu tai buvo labai rimta priežastis, o antra vertus, Maskvos – Švedijos sąjunga prieš Respubliką buvo tikras košmaras pastarajai. Kaip kad Maskvai būtų buvusi tokia pati sąjunga tarp Respublikos ir Švedijos ir t.t.“, – pasakojo Gintautas Sliesoriūnas, pažymėdamas, kad to meto sąlygomis Zigmantui galėjo susidaryti įspūdis, kad Maskva patenka į Švedijos įtaką.

1610 metų liepos 4 dieną Lenkijos didžiojo etmono Stanislovo Žolkievskio vedama kariuomenė sutriuškina didesnes, bet demoralizuotas Dmitrijaus Šuiskio ir Jokūbo Delagardi pajėgas Klušino mūšyje. Kelias į Maskvą iš vakarų buvo atviras Respublikos pajėgoms, o iš pietų link sostinės taip pat pajudėjo Lžedmitrijaus II-ojo maištininkai.

„Zigmantas turėjo pasitraukti su savo kariuomene ir palikti paauglį sūnų vieną Maskvoje, kur per trumpą laiką buvo nužudyti net keli valdovai. Na, Zigmantas turėjo tiesiog nemylėti sūnaus, kad pasiųstų jį į beveik užtikrintą mirtį“, – dėstė LŽ pašnekovas.

Maskvoje tai visiškai sugriovė Vasilijaus Šuiskio autoritetą ir valdyti ėmė jį nušalinusi 7 bojarinų taryba. Pradžioje veinas iš Maskvos valstybės karo vadų – vaivada Grigorijus Valujevas, o netrukus ir naujieji Maskvos valdytojai kreipėsi į Stanislovą Žolkievskį taikos, mainais žadėdami atiduoti Rusijos carų sostą karalaičiui Vladislovui. Žolkievskis su šiuo pasiūlymu sutiko. „Reikia pabrėžti, kad su tokiomis sąlygomis sutiko ne pats Vladislovas arba jo tėvas, o Žolkievskis, kuriam tuo metu tai matyt pasirodė neblogu variantu, atsižvelgiant į tai, kad jis neturėjo pakankamai pajėgų Maskvos šturmui“, – sakė istorikas. Nors pati įdėja pakviesti Vladislovą į Maskvos sostą buvo keliama ir anksčiau – ją Zigmantui Vazai jau 1610 m. vasario mėnesį siūlė atvykę prie Smolensko dalis nuo Lžedimitrijaus II-jo atsimetusių bojarinų, tačiau Zigmantui buvo nepriimtinos jų sąlygos. Į Maskvą Stanislovas Žolkievskis neįžengė – jo kariuomenė sustojo prie miesto. Bojarinų vyriausybės delegacija Lenkijos etmono akivaizdoje prisiekė ištikimybę Vladislovui Vazai rugpjūčio 27 dieną, Maskvos kremliuje priesaikos ceremonija įvyko rugpjūčio 28 dieną. Karvedys buvo išmokęs pirmųjų avantiūristų duotas pamokas ir darė viską, kad neerzinti vietos žmonių. Į miestą jie įžengė tik naktį iš rugsėjo 20 į 21-ąją, bojarinų paprašytas, kai Maskvoje kilo panika dėl artėjančių Lžedmitrijaus pajėgų. Pastarasis mėgino išnaudoti patriotinius jausmus ir skelbė, kad žygiuoja vaduoti sostinę nuo katalikams parsidavusių išdavikų.

Tuo pat metu, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Stanislovo Žolkievskio priimtos sąlygos numatė, kad Vladislovas priims stačiatikių tikėjimą ir taps caru, tačiau jokių teritorijų Maskva neperleidinės, o Respublikos kariuomenė turės atsitraukti nuo Smolensko. Tokios sąlygos, anot Gintauto Sliesoriūno, buvo visiškai nepriimtinos karaliui Zigmantui.

„Pagalvokime, jis negavo jokių teritorijų; sūnus, kurį Zigmantas laikė Švedijos sosto įpėdiniu, niekaip negalėjo priimti stačiatikybės; maža to, Zigmantas turėjo pasitraukti su savo kariuomene ir palikti paauglį sūnų vieną Maskvoje, kur per trumpą laiką buvo nužudyti net keli valdovai. Na, Zigmantas turėjo tiesiog nemylėti sūnaus, kad pasiųstų jį į beveik užtikrintą mirtį“, – dėstė LŽ pašnekovas.

Atitinkamai, pats Zigmantas maskvėnams kėlė daug reiklesnes sąlygas, kurių nenorėjo priimti bojarinų taryba. Galiausiai, nors Maskvoje stovėjo Respublikos pajėgos, Vladislovo karūnavimo projektas taip ir nebuvo pradėtas įgyvendinti.

Tuo pat metu, bojarinų tarybos sprendimas lėmė tai, kad poziciją kare pakeitė Švedija, kurios požiūriu jos sąjungininkas buvo Vasilijus Šuiskis, o jos priešo karalaičio Vladislovo paskelbimas caru priešu pavertė ir Maskvos valstybę. Švedų pajėgoms pasidavė Naugardas ir kai kurie kiti miestai.

Suvienijo ne caras, o tikėjimas

Maskvoje likusio lenkų ir lietuvių garnizono padėtis buvo gana kebli. Pagrindinės pajėgos buvo ties Smolensku ir susisiekimas su Maskva buvo sudėtingas. Kurį laiką, kol 7 bojarinų taryba dar nebuvo galutinai susikompromitavusi, susisiekimas bent buvo įmanomas, o valdžioje tebebuvę bojarinai dar nelaikė lenkų ir lietuvių įgulos savo priešais. Tačiau nepasitenkinimas ir abipusis nepasitikėjimas didėjo, Respublikos garnizonas, buvęs realia karine galia mieste, nebeleido iš jo išvykti nei bojarinų tarybos nariams, nei metropolitui Germogenui.

1611 metais galų gale užimtas Smolenskas, bet rytuose jau grupavosi naujos jėgos, vienareikšmiškai nukreiptos prieš Respubliką. Anot Gintauto Sliesoriūno, prieš lietuvius ir lenkus ne tik kovojo Lžedmitrijus II, bet telkėsi visos įsibrovėliais nepatenkintos jėgos. Lžedmitrijaus žūtis tik paspartino šių jėgų konsolidaciją. Pirmą kartą maskvėnai telkėsi ne aplink pretendentą į sostą, o aplink cerkvę ir stačiatikybės gynimo idėją.

1611 metų kovo 19–20 dienomis Maskvoje įvyko sukilimas prieš Respublikos įgulą, paremtas Pirmosios rinktinės. Sukilimą tada pavyko numalšinti, o rinktinės puolimą – atremti.

Pirmoji savanorių rinktinė (opolčenije) nepajėgė paimti viso miesto, bet nuo 1611 metų pradžios, vadovaujant kunigaikščiui Dmitrijui Trubeckojui, izoliavo mieste besigynusias Respublikos pajėgas. Stipresni daliniai retkarčiais dar sugebėdavo prasiveržti. Taip 1611 metų pabaigoje į Maskvą pavyko prasiveržti gana gausiam Samuelio Koreckio daliniui, atgabenusiam Maskvos įgulai maisto atsargas. 1612 m. vasarą į Maskvą atvyko Mikalojaus Strusio vedamas pastiprinimas. Pats Strusis tapo naujuoju Maskvos įgulos vadu, šiose pareigose pakeitė LDK bajorą Veližo seniūną Aleksandrą Korviną Gosievskį, kuris, savo ruožtu, sėkmingai grįžo į Lietuvą. Tačiau iš esmės Respublikos pajėgos Maskvoje buvo blokuotos jau nuo 1611 metų kovo. Tų metų kovo 19–20 dienomis Maskvoje įvyko sukilimas prieš Respublikos įgulą, paremtas Pirmosios rinktinės. Sukilimą tada pavyko numalšinti, o rinktinės puolimą – atremti.

1612 metais iš karo nenualintų rytinių Maskvos žemių – Žemutinio Naugardo – prie sostinės atvyko antroji savanorių rinktinė, vedama turtingo pirklio Kuzmos Minino ir kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio, dalyvavusio ir pirmojoje rinktinėje. Rytuose šių pajėgų telkimui ne tik užteko gyvosios jėgos ir finansinių išteklių, bet ypatingai svarbų organizacinį ir vienijantį vaidmenį atliko stačiatikių bažnyčia. „Maskvos valstybė buvo labai suaugusi su stačiatikių bažnyčia ir jos hierarchų raginimai nustoti peštis tarpusavyje ir ginti valstybę nuo katalikų įsibrovėlių buvo išgirsti. Bet koks pretendentas į sostą negalėjo aplink save suvienyti visų. Tai padarė visai visuomenei aktuali tikėjimo gynimo idėja – ji tiko valstiečiui ir bojarinui, kazokui ir kunigaikščiui“, – pasakojo istorikas.

Pergalė ar pralaimėjimas?

Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujamos pajėgos mėgino pralaužti Maskvos blokadą. „Ant popieriaus“ Chodkevičius vedėsi iki 12 tūkstančių kariuomenę. Dar buvo ir Kremliuje bei Kitai Gorode apsuptos Respublikos pajėgos. Prieš jį stojo iki 10 tūkstančių Minino – Požarskio ginkluotų vyrų vienijusi rinktinė bei mažesni ir nesubordinuoti prie Maskvos buvę rusų būriai. Nors jėgų santykis buvo iš pažiūros palankus Respublikos kariuomenei, ji veikė priešiškoje teritorijoje, susisiekimas su užnugariu taip pat buvo komplikuotas.

Be to, Maskva buvo didelis miestas, kuriam apgulti Jono Karolio Chodkevičiaus kariuomenės nepakako, todėl buvo priimtas sprendimas veržtis per miestą. Mūrinėje miesto dalyje – „Kitai gorode“ ir Kremliuje – laikėsi apsupti lietuviai ir lenkai, o jiems į pagalbą skubėjusi kariuomenė turėjo veržtis per medinius „Bely gorodą“ ir didžiausią Maskvos dalį – „Zemlianoi gorodą“.

„Degančiame mieste dvejomis kryptimis puolusios Jono Chodkevičiaus pajėgos nepajėgė užimti mūrinių „intarpų“ – vienuolynų, aplink kuriuos išsidėstė pagrindiniai pasipriešinimo taškai. Naktį tekdavo atsitraukti iš degančių gatvių. Šturmuota 2 kartus, tačiau abu kartus patirta nesėkmė“, – pasakojo Gintautas Sliesoriūnas. Beje, antrojo šturmo iš Zamoskvorečės pusės metu, maskvėnai buvo arti to, kad palūžtų, tačiau iniciatyvos vėl ėmėsi dvasininkija, ne tik įkvėpimu, bet ir sidabro pažadais įtikinusi Dmitrijaus Trubeckojaus kariauną nesitraukti iš kovos. Rupjūčio 23 dieną Jono Chodkevičiaus pajėgos atsitraukė.

Pirmojo šturmo metu pas juos prasiveržė apie 600 karių, tačiau jie tik pablogino situaciją, nes apgultiesiems reikėjo ne pastiprinimų, o amunicijos ir svarbiausia – maisto.

Mieste dar vis buvo apie 2000 lenkų ir lietuvių karių, tačiau jie buvo išsekę. Pirmojo šturmo metu pas juos prasiveržė apie 600 karių, tačiau jie tik pablogino situaciją, nes apgultiesiems reikėjo ne pastiprinimų, o amunicijos ir svarbiausia – maisto. Anot liudininkų pasakojimų, įgula kentė siaubingą badą, išplito net kanibalizmas. „Žinome atvejį, kai buvo surengtas net improvizuotas teismas, turėjęs „teisingai“ padalinti lavoną“, – pasakojo LŽ pašnekovas.

Spalio 22 dieną (lapkričio 4 pagal šiuolaikinį kalendorių) krito „Kitai gorodas“, o po kelių dienų pasidavė ir Kremlius. Respublikos kariams buvo pažadėta gyvybė, tačiau kaip pasakojo Gintautas Sliesoriūnas, pasisekė ne visiems: didelė dalis iš Kremliaus išėjusių lenkų pateko į Dmitrijaus Trubeckojaus Dono kazokų rankas ir buvo išskersti, o daugelis lietuvių – į Kuzmos Minino nelaisvę. „Tai išgelbėjo jiems gyvybę ir to dėka šiandien turime liudininkų atsiminimus. Grįžti į LDK daugeliui jų pavyko tik 1619 metais – praėjus metams nuo paliaubų pasirašymo“, – sakė istorikas.

Karas tęsėsi, bet Respublika surengė jau tik vieną rimtą žygį – 1617–1618 metais į Maskvą išžygiavo Valdislovo Vazos ir Jono Karolio Chodkevičiaus lietuvių ir lenkų kariuomenė, remiama Zaporožės kazokų etmono Petro Sagaidačno vedamų zaporožiečių. Po daugybės susidūrimų ties Možaisku, Respublikos pajėgos nors ir nepatyrė pralaimėjimo ir net kurį laiką buvo priėjusios prie pat Maskvos miesto, bet ir galutinės pergalės – Vladislovo pretenzijų į Maskvos sostą pasiekti nepajėgė.

Respublika atsisakė toliau kariauti dėl Vladislovo pretenzijų į sostą ir pasitenkino tuo, kad pagal 1618 metų gruodžio 1 (pagal Gridaliaus kalendorių – 11) dieną Deuline sudarytą paliaubų sutartį jai liko Smolenskas ir kitos karo metu užimtos teritorijos. Tiesa, konfliktas galutinai išspręstas nebuvo, pažymi Gintautas Sliesoriūnas, nes Respublika nepripažino ir naujojo Maskvos caro Michailo Romanovo. „Net tolimesnė tarpvalstybinė korespondencija buvo adresuojama ne carui, o Maskvos patriarchams“, – pasakojo istorikas. Galiausiai neužbaigtas konfliktas atsinaujino ir išsiliejo į vadinamąjį Smolensko karą 1632 metais.

Nors Respublikai nepavyko įtvirtinti savo įtakos Maskvoje, pasodinant savą pretendentą į jos sostą, teritoriniai laimėjimai buvo dideli. Faktiškai, po Deulino paliaubų, ATR teritorija pasiekė plačiausias ribas jos istorijoje. Kaip tuomet traktuoti „Sumaišties laikų“ baigtį Lietuvos – Lenkijos valstybei? Patirta nesėkmė, ar atvirkščiai – didelė pergalė?

Nors Respublikai nepavyko įtvirtinti savo įtakos Maskvoje, pasodinant savą pretendentą į jos sostą, teritoriniai laimėjimai buvo dideli.

Pasak Gintauto Sliesoriūno, veiksmų Maskvos teatre padarinius derėtų laikyti pergale, tačiau negalima pamiršti, kad tuo pačiu metu vyko karas su Švedija ir šiame fronte visai netrukus patirti rimti teritoriniai praradimai. „1618 metais pasiektas Respublikos teritorijos pikas, tačiau jau 1617 metais negrįžtamai praradome Piarnu, o netrukus – 1621 metais dar ir Rygą. Teritoriniai praradimai Livonijoje prasidėjo, galima sakyti, iš karto po didžiųjų laimėjimų rytuose“, – sakė istorikas, pažymėdamas, kad kariuomenės veiksmai Maskvoje silpnino pajėgas Livonijos fronte.

Švedija laimėjo teritorijų ir iš ATR, ir iš Maskvos: 1617 metais švedams sudarius taiką su maskvėnais, pastarieji užleido Kareliją ir Ingriją ir buvo visiškai išstumti iš Baltijos pajūrio. Švedija labai sustiprėjo, o Respublika savo pergale galėjo mėgautis palyginti trumpai.

„2 regiono jėgos – Osmanų Imperija ir Švedija – negalėjo leisti, kad Lietuvos – Lenkijos valstybė taptų regiono hegemone, o tuo labiau – įtrauktų į savo įtaką Maskvą. Joms reikėjo nuolatinėmis peštynėmis palaikyti jėgų pusiausvyrą regione“, – aiškino LŽ pašnekovas.

Vos pasibaigus karui su Maskva, jau 1619 – 1621 metais teko kariauti dar ir su turkais Moldovoje. „Respublikos pajėgos išsiskaidė – lenkai turėjo kautis prieš turkus pietuose, o LDK liko viena prieš švedus šiaurėje“, – sakė Gintautas Sliesoriūnas.

„Formaliai žiūrint, Maskva nugalėta. Nuo turkų buvo apsiginta, bet tik apsiginta. Karas Livonijoje vyko nesėkmingai. Galima sakyti, kad pergalė prieš Maskvą Respublikai nesuteikė jėgų įveikti kitus du priešininkus“, – teigė istorikas.

Anot Gintauto Sliesoriūno, gali būti, kad daugelis pervertina to meto Lenkijos ir Lietuvos valdovo bei elito siekį paversti Maskvą priklausoma nuo Respublikos valstybe. Tai veikiausiai buvo „maksimalusis“ tikslas, neatrodęs labai realus. Jurgio Mnišeko ir kitų avantiūristų ambicijos labiau prilygo fantazijoms, o ne realiems planams. Gi karaliaus Zigmanto Vazos „kuklesnieji“ tikslai – teritorijos atkovojimas – buvo sėkmingai pasiekti.