Michaelis Malmas: „Švedija – ne neutrali šalis – kilus karui, nesėdėtume rankų sudėję“

2019-01-14 "Lietuvos žinios"

Tra­di­ciš­kai Šve­di­ją daug kas lai­ko ne­utra­lia vals­ty­be, ne­lin­ku­sia kiš­tis į jo­kius ka­ri­nius konf­lik­tus. Šį na­ra­ty­vą kar­tais kar­to­ja ir Krem­lius, no­rin­tis vi­sus įti­kin­ti, kad Stok­hol­mas ne­si­vel­tų į jo­kius konf­lik­tus re­gio­ne. Kaip „Lie­tu­vos ži­nioms“ tei­gė Šve­di­jos gy­ny­bos uni­ver­si­te­to Po­li­ti­kos ir stra­te­gi­nio mąs­ty­mo kur­so va­do­vas Mi­chae­lis Mal­mas, abu šie tei­gi­niai ne­tei­sin­gi.

„Sakyčiau, kad mūsų neutralitetas baigėsi, kai įstojome į Europos Sąjungą, o 2014 metų įvykiai tapo galingu akstinu permąstyti Švedijos gynybos politiką. Be to, 2009 metais priėmėme Solidarumo deklaraciją – taigi neliktume nuošalyje, jei būtų užpulta kuri nors Europos valstybė“, – teigė „Sniego susitikime“ su „Lietuvos žiniomis“ bendravęs akademikas.

Pasak M. Malmo, dėl 2014 metų Rusijos agresijos prieš Ukrainą Švedija gynybos srityje turėjo sukeisti prioritetus vietomis – dalyvavimą tarptautinėse operacijose į nacionalinės gynybos stiprinimą. „Turėjome puikius pajėgumus tarptautinėms operacijoms vykdyti, o dabar privalome sukurti tokius pat puikius nacionalinės gynybos pajėgumus“, – dėstė akademikas.

Pastarasis procesas yra sudėtingas, nes vėl atsigręždama į nacionalinę gynybą Švedija tai daro visai kitokiomis sąlygomis nei prieš keletą dešimtmečių. „Pavyzdžiui, prieš 30 metų valstybės ir savivaldos institucijos turėjo daug daugiau logistinių pajėgumų. Šiandien per 90 proc. šių pajėgumų užtikrina privačios bendrovės ir dauguma jų nėra švediškos“, – teigė M. Malmo.

Anot pašnekovo, „neutralumo trokštančių“ švedų įvaizdžio kūrėjai arba nesuvokia situacijos, arba meluoja. „Jau nesame neutralūs ir nebenorime tokie būti. Puikiai suprantame, kad aplinkinių šalių įtraukimas į konfliktą tiesiogiai paveiktų Švediją. Todėl negalėtume sau leisti būti pasyviais stebėtojais“, – tvirtino jis.

Gynybos eksperto teigimu, Kremlius taip pat puikiai supranta, kad Švedija nebėra neutrali valstybė, bet žmonių skatinimas tuo abejoti gali būti laikomas veiksminga informacinio karo priemone.

2015 metais Švedija suformulavo 2 aiškius tikslus: visais atžvilgiais stiprinti ginkluotųjų pajėgų galią, įskaitant ir kibernetinius pajėgumus, bei atkurti visuotinės gynybos pajėgumus. „Stipriname laivyną, oro pajėgas ir sausumos pajėgas. Pavyzdžiui, sausumoje orientuojamės į brigadų struktūrą – šiandien turime vieną, o turėsime dvi. Perkame „Patriot“ sistemas, ir tai leis mums veikti kartu su kitomis jas turinčiomis regiono valstybėmis. Karinės jūrų pajėgos atnaujins turimus laivus ir gaus naujų, pavyzdžiui, povandeninių laivų. Daug dėmesio skiriame specialiųjų operacijų pajėgoms ir šioje srityje daug dirbame su Lietuvos specialiosiomis pajėgomis“, – dėstė M. Malmas.

Tiesa, ekspertas pripažino, kad didžioji dalis Švedijos visuomenės iki šiol ne visai supranta Baltijos šalių nerimą dėl jų gynybos. „Jei paklaustumėte žmogaus gatvėje, manau, panašų atsakymą gautumėte ir Švedijoje, ir Suomijoje, ir Norvegijoje“, – sakė jis. Tačiau, M. Malmo tvirtinimu, apklausos rodo, jog Švedijos ginkluotosios pajėgos įgyja vis daugiau visuomenės pasitikėjimo, vadinasi, visuomenės požiūris keičiasi.

Paklaustas, ar įsivaizduotų Švediją kaip NATO narę, ekspertas atsakė, kad tai galėtų būti nebent tolimoje ateityje. „Šiandien visuomenė to nenori. Net jei visos politinės partijos iškeltų tokią idėją, ji nesulauktų pritarimo“, – teigė akademikas. Kita vertus, M. Malmo nuomone, šiandien apskritai sunku pasakyti, ar Švedija turėtų artimoje ateityje jungtis prie NATO, nes jau veikia kiti karinio bendradarbiavimo mechanizmai, atitinkantys šalies interesus nacionaliniu ir regiono mastu. „Galbūt ateityje galvosiu kitaip. Narystė NATO turi savų privalumų, kaip ir dabartinė sistema. Kilus konfliktui, NATO sprendimų priėmimo laikas gali būti gana ilgas. Remdamiesi savo Solidarumo deklaracija, jei kuri nors šalis būtų užpulta, mes veiktume nedelsdami“, – „Lietuvos žinioms“ sakė M. Malmas.