Jonas Ohmanas: prieš agresoriaus masę ukrainiečiai pasitelkia išmonę

2018-03-05 "Lietuvos žinios"

JAV gy­ny­bos ana­li­ti­kai, ne­se­niai su­da­rę at­min­ti­nę ame­ri­kie­čių ka­riams apie nau­jo­viš­ką Ru­si­jos ka­ry­bą, sa­vo iš­va­das grin­dė Ru­si­jos pa­jė­gų veiks­mų Si­ri­jo­je ir Ukrai­no­je pa­vyz­džiais. Kaip LŽ pa­žy­mė­jo Ukrai­nos ka­rius re­mian­čios sa­va­no­rių or­ga­ni­za­ci­jos „Blue Yel­low“ va­do­vas Jo­nas Oh­ma­nas, šios Ru­si­jos ka­ry­bos nau­jo­vės bu­vo iden­ti­fi­kuo­tos dar 2016 me­tais, o šian­dien Ukrai­no­je jau tai­ko­mi ir „vais­tai“ nuo jų.

Jonas Ohmanas į Ukrainą vyksta maždaug kas mėnesį. „Kartais, kai yra galimybė, remiamės mums talkinančiais savanoriais Ukrainoje. Tai sutaupo ir laiko ir kaštų“, – LŽ sakė Jonas Ohmanas. Ukrainiečiai savanoriai ne tik užtikrina, kad viena ar kita įranga patektų į tą dalinį, kuriam jos labiausiai reikia, bet ir padeda aiškiau formuoti „užsakymą“ – kokią įrangą „Blue Yellow“ turėtų įsigyti ir perduoti į frontą.

„Suprantame, kai kariškiai prašo atvežti jiems pačią geriausią įrangą, tačiau e visada galime tokius prašymus įgyvendinti. Pavyzdžiui, ukrainiečiams paprašius atgabenti vieną ar kitą amerikietišką įrangą, susiduriame su problema, kad ne visą tokią įrangą leidžiama išvežti iš JAV“, – sakė „Blue Yellow“ vadovas. Kiekvieną sykį savanoriai ieško optimaliausio įrangos įsigijimo varianto. Kartais reikiama įranga perkama ir Ukrainoje. „Mes neperkame ginklų, tačiau šiais laikais, jei turi pinigų ir ryšių, galėtum turbūt vos ne branduolinį ginklą nusipirkti“, – juokėsi savanoris.

Pasinaudoti ir menkiausiu pranašumu

Ne paslaptis, kad Ukrainos kariuomenė yra prastai aprūpinama ir negali pasigirti tokiu „dosniu“ užnugariu, kaip Donbase kariaujantys rusai. Todėl ukrainiečiai pasitelkia išmonę ir stengiasi išnaudoti bet kokias galimybes, suteikiančias pranašumą priešo atžvilgiu. Pirmiausiai – ginklų modifikacijos. Pasak Jono Ohmano, dažniausiai tai būna optikos prietaisai – žiūronai, tolimačiai, taikikliai, naktinio matymo prietaisai ir kt.

„Fronto linija nejudri ir tokiame poziciniame kare gera optika reiškia labai daug“, – sakė savanoris. Kita paklausi sritis – elektroninė karyba. Ukrainiečiams trūksta elektroninių prietaisų, įgalinančių rinkti informaciją arba trikdyti priešininko komunikacijas. Pastarojoje srityje itin aktyviai veikia Rusija, išbandanti Ukrainoje savo elektroninės karybos priemones. „Ukraina jiems – tiesiog idealus poligonas“, – sakė Jonas Ohmanas.

„Dabar daug kalbama apie JAV sprendimą parduoti Ukrainai „Javelin“ raketas, tačiau jos esmės nepakeis. Šis karas kariaujamas senais sovietiniais ginklais, kuriais ginkluota ir viena ir kita pusė“, – LŽ teigė „Blue Yellow“ vadovas. Ką galima padaryti tokiomis sąlygomis? Pirmiausia, pagerinti turimą ginkluotę įvairiais priedais. Pavyzdžiui, prie seno ginklo montuoti modernią optiką, o kartais – imti įvairius senus ginklus ir pamėginti iš jų „sumeistrauti“ kažką visiškai naujo.

Rusai šovinių neskaičiuoja

Tuo metu, kai ukrainiečiai ir juos remiantys savanoriai suka galvas, kaip pagerinti turimą ginkluotę, jų priešininkai tokiomis mintimis nesivargina. „Anoje pusėje žmonės kariauja už pinigus arba vedami absurdiškos ideologijos. Jie nepasižymi išmone, o kartais tiesiog kopijuoja ir ukrainiečių savadarbes priemones“, – pasakojo Jonas Ohmanas.

Priežastis paprasta: Rusijos pusėje kariaujantieji nemato reikalo patys gerinti turimas priemones, nes mano, kad viską, ko jiems reikia, turi atgabenti Maskva. Vienas ryškus skirtumas tarp ukrainiečių ir jų priešininkų pajėgų yra tas, kad pastarieji visiškai netaupo amunicijos. „Iš Rusijos gabenami milžiniški šaudmenų kiekiai“, – LŽ teigė „Blue Yellow“ vadovas. Iš įvairių Rusijos regionų į Ukrainą suvežama amunicija. Pvz visi šovinių sandėliai Kaliningrado srityje ištuštinti, o vietoj į Donbasą išvežtų sviedinių atvežti nauji iš Rusijos.

Atitinkamai, prorusiškos pajėgos susidūrimų metu eikvoja amuniciją, nesirūpindamos, kad jos gali pritrūkti. Anot Jono Ohmano, tai labai pastebima artilerijos atveju – rusų artileristai mėgsta itin galingą salvinę ugnį ir iššaudo gausybę sviedinių. Tačiau su pėstininkais artilerija sąveikauja mažai.

Tuo metu ukrainiečiai, negalintys pasigirti begalinėmis šaudmenų atsargomis, artileriją naudoja išmaniau. Paplitusi ir savo veiksmingumą įrodžiusi taktika – snaiperių ir artilerijos sąveika, kai ukrainiečių snaiperiai skverbiasi link priešininko pozicijų, dengiami savo artilerijos. Pasak Jono Ohmano, tokiu būdu ne sykį pavyko sunaikinti nemažas Rusijos Federacijos karių grupes.

Rusijos pajėgos netaupo ne tik šaudmenų, bet ir samdinių. Pastarieji paprastai siunčiami į priešakines pozicijas, kurias privalo laikyti, o vadinamieji „specialistai“ – labiau patyrę ir geriau parengti Rusijos kariškiai (pvz., snaiperiai) veikia užnugaryje. Į konkretų fronto ruožą jie paprastai būna specialiai iškviečiami. Pasak Jono Ohmano, ukrainiečiai šią sistemą perprato ir ėmėsi „specialistus“ medžioti, specialiai „priviliodami“ juos į tam tikrą tašką, kur jie sunaikinami.

Išmonė – pavojingas ginklas

Kaip pastebėjo lietuvių savanoriai, Ukrainos karių mąstyme atsispindi pilietinės visuomenės aktyvumas. Ukrainiečiai suvokia šį karą kitaip nei jų priešininkai ir atitinkamai daug aktyviau permąsto karybos būdus. Taip pat elgiasi ir ukrainiečius remiantys savanoriai. Pavyzdžiui, seniems (bet vis dar gana geriems) snaiperių šautuvams SVD „Blue Yellow“ savanoriai parūpino daug modernesnių taikiklių, įgalinančių ukrainiečių karius efektyviai panaudoti šį ginklą didesniu nuotoliu, nei tai daro jų priešininkai. Savanorių parūpinti taikikliai didina nuo 6 iki 24 kartų, tuo metu kai standartiniai taikikliai – tik iki 8 kartų.

„Turėdamas tą patį šautuvą, bet su geresniu taikikliu, jau gali „dirbti“ kitaip – kokybiškiau ir dinamiškiau“, – sakė Jonas Ohmanas. Galingesnė optika leidžia ne tik taikliau šaudyti, bet ir efektyviau žvalgyti priešininko pozicijas. Kitas išmonės pavyzdys – sovietų granatsvaidis RPG, kurį pavyko modifikuoti taip, kad juo būtų galima šaudyti 82 milimetrų minosvaidžio sviediniais. „Blue Yellow“ savanoriams, kartu su partneriais Ukrainoje, pavyko rasti įmones, kurios tam tikslui gamina tai daryti leidžiančias tarpines. Tokiu būdu, senas granatsvaidis paverčiamas grėsminga trumpo nuotolio „rankine artilerija“. Paprasta, bet išradinga priemonė leidžia padidinti ukrainiečių pėstijos ugnies galią.

Panašių pavyzdžių šiandien fronte ne vienas. Kad ir sovietinis sunkusis kulkosvaidis, skirtas kovai prieš šarvuotą techniką. Prie jo sumontavus savanorių tiekiamą taikiklį ir ginklą įtvirtinus visureigyje, ukrainiečių kariai gali nuolat judėti palei fronto liniją ir šio kulkosvaidžio/snaiperinio šautuvo – ugnimi nuolat trikdyti priešininko veiksmus, patys būdami nepasiekiami priešininko ugnies. „Nebūtina net pataikyti. Psichologinis efektas, apšaudant šiuo galingu 14,5 mm ginklu yra nemenkas“, – pasakojo Jonas Ohmanas.

Sąlygas fronte pagerina net tiesiogiai su ginkluotę nesusijusi pagalba, kaip naktinio matymo žiūronai, kuriuos naudoja medikų mašinų vairuotojai.

Gėda dėl saviškių

Praėjusiais metais su LŽ bendravęs vienas ukrainiečių kareivis skundėsi, kad karas nebūtų pozicinis, jei ukrainiečių generolai leistų daliniams rodyti daugiau iniciatyvos ir veikti agresyviau. Pasak Jono Ohmano, tos pačios problemos pastebimos ir šiandien. „Turime suprasti, kad šie dalykai susiję su politika, kuri smarkiai įtakoja tai, kaip vyksta karas. Tam tikra prasme toks karas naudingas Kijevui, – LŽ sakė „Blue Yellow“ vadovas.

Kariuomenės vadovybė vis dar mąsto pagal „seną sistemą“, problemų prideda ir veik legenda tapusi korupcija Ukrainoje. „Kartais patys stebimės, kodėl mes – savanoriai – šitiek duodame frontui. Jei tai būtų normali kariuomenė, mums su savo taikikliais ir kita įranga nebūtų ką veikti Ukrainoje, nes kariuomenė pati aprūpintų karius visomis šiomis priemonėmis“, – teigė Jonas Ohmanas.

Todėl „Blue Yellow“ savanoriai stengiasi labiausiai remti tuos dalinius, kurie nesėdi rankų sudėję, o rodo iniciatyvą ir veikia agresyviau. Kai karas tampa pasyvus, koks dabar ir vyksta Ukrainoje, tai pradeda įtakoti ir politiką ir karių psichologiją. Anot Jono Ohmano, akivaizdu, kad ukrainiečių kareiviai tai mato ir jaučia. „Vieną sykį žmogaus kantrybė išsenka ir jis nusprendžia: „kiek galima? Einam namo“,– dalinosi įspūdžiais savanoris.

Pasak Jono Ohmano, situacijos kontroversiškumą ukrainiečiai puikiai suvokia. Viena vertus, jie dėkingi už lietuvių savanorių teikiamą pagalbą ir be dvejonių vadina Lietuvą – tikra drauge. Kita vertus, „pasitaikydavo atvejų, kai ukrainiečiai verkė, nes jiems buvo gėda, kad juos aprūpina savanoriai iš Lietuvos, o ne jų pačių kariuomenė“, – prisimena „Blue Yellow“ vadovas.

Rusijos armija nesikeičia

Anot Jono Ohmano, 2014 metais Kryme buvo galima stebėti rafinuotesnius ir kokybiškesnius Rusijos kariuomenės veiksmus. Panašių pavyzdžių būta ir Donbase, pačioje įsiveržimo pradžioje. Tačiau netrukus viskas grįžo į savas vėžes ir Rusijos taktikoje vėl ėmė dominuoti 2 tradiciniai elementai – gyvosios jėgos ir ugnies galios persvara. „Matyti, kad Rusijos karinis mąstymas veik nesikeičia“, – teigė „Blue Yellow“ vadovas.

Tam tikra naujovė – privačių kompanijų samdiniai, kaip kad liūdnai pagarsėjusi „Vagnerio grupė“. Šių samdinių kokybė gali būti gana įvairi, tačiau bet kuriuo atveju, šie samdiniai yra daug geresni kareiviai, nei vietoje surenkami „opolčencai„.

Nors apskritai samdinių negalima vadinti elitiniais Donbaso daliniais, jų tarpe pasitaiko išties puikių savo srities specialistų. „Kartais jie pasižymi ir nestandartiniais metodais. Pavyzdžiui, Donecko srityje neseniai veikė vienas „Vagnerio“ samdinys – snaiperis, kovos veiksmų zonoje judėdavęs motociklu“, – pasakojo Jonas Ohmanas.

Pavargę, bet ryžtingai nusiteikę

Paklaustas, ar savanoriams „nepabosta“ jų veikla, kai po kelerių metų darbo nematyti pabaigos šiam konfliktui, „Blue Yellow“ vadovas teigė, kad nuovargį jaučia daugelis, tačiau darbą tęsia. „Mes ne kareiviai, tačiau kariaujame šį karą kartu su ukrainiečiais. Padedame jiems tiek, kiek išgalime“, – LŽ sakė Jonas Ohmanas, pabrėždamas, kad jei karas Ukrainoje baigsis Rusijos naudai, blogai bus Lietuvai.

Akivaizdu, kad Rusijai yrant iš vidaus, ji vis dažniau nukreipia agresiją į išorę, teigė LŽ pašnekovas. „Nesu lietuvis, nesu Lietuvos pilietis, bet čia gyvenu ir puikiai suprantu šią grėsmę ir istoriškai ir politiškai. Mūsų savanorių nėra daug ir mes nesurenkame didelių pinigų sumų, tačiau galiu užtikrinti, kad kiekvienas lietuviškas pagalbos euras Ukrainoje yra vertas 100 JAV paramos dolerių, o kartais ir daugiau“, – tvirtino Jonas Ohmanas. Taip yra todėl, kad visa „Blue Yellow“ parama panaudojama itin efektyviai, kai įranga patenka į tiesiai į rankas tiems žmonėms, kuriems ji labiausiai reikalinga.

Ukrainiečių ir savanorių išmonės pavyzdys – sovietų granatsvaidis RPG, kurį pavyko modifikuoti taip, kad juo būtų galima šaudyti 82 milimetrų minosvaidžio sviediniais.

Paramos efektyvumas nesuskaičiuojamas vien jos pinigine išraiška. Anot LŽ pašnekovo, paskutiniame mūšio dėl Donecko oro uosto etape, ukrainiečiai laikė pozicijas didele dalimi dėka to, kad lietuvių buvo aprūpinti termovizoriais ir naktinio matymo prietaisais, įgalinusiais juos sėkmingai koreguoti artilerijos ugnį. Tuo metu 2014 metais JAV perdavė ukrainiečiams brangią elektroninę įrangą – radarus, skirtus aptikti priešo ugnies taškus. Netrukus paaiškėjo, kad ši brangi įranga iš anksto beveik visiškai „užgesinta“ pačių amerikiečių ir iš esmės nenaudinga.

„Dirbame Ukrainoje nuo pat pradžios, esame labiausiai patyrę šioje srityje. Daug kas vis dar „laukia amerikonų“, o mes ten dirbame nuolat, nes mūsų interesuose – stipri ir stabili Ukraina“, – teigė LŽ pašnekovas.