Kaip ideologija nugali mokslą: net „Mein Kampf“ galima „prakišti“ už mokslinį straipsnį

2018-10-08 "Lietuvos žinios"

Trys moks­li­nin­kai su­kė­lė di­džiu­lį skan­da­lą, at­li­kę pro­vo­ka­ci­nį eks­pe­ri­men­tą, ku­riuo įro­dė, kad net au­to­ri­te­tin­giau­si so­cia­li­nių moks­lų at­sto­vai ne­siims gin­čy­ti vi­siš­kos ne­są­mo­nės, jei ta ne­są­mo­nė ati­tin­ka ma­din­gą ideo­lo­gi­ją – ko­vą prieš ra­siz­mą, ly­čių ne­ly­gy­bę, ly­ti­nį smur­tą ir pa­na­šiai.

Jamesas Lindsay, Helen Pluckrose ir Peteris Boghossianas parašė apie 20 visiškai beprasmiškų arba net atvirai absurdiškų straipsnių įvairiomis socialinių mokslų temomis ir pateikė juos publikuoti autoritetingiems periodiniams leidiniams. Šie tekstai praėjo ne tik redaktorių, bet ir juos recenzavusių mokslininkų patikrinimus. Provokatoriai įrodė: ideologija socialiniuose moksluose jau seniai nugalėjo sveiką protą.

Mokslinių žurnalų redaktorių netrikdė tai, kad straipsniai buvo visiškai nemokslinio pobūdžio, o vienas absurdiškiausių – apie tai, kad šunų seksą miesto parke reikia vertinti prievartavimo kultūros kontekste – buvo net apdovanotas specialiu prizu.

Kaip pasibaigus eksperimentui teigė jo sumanytojai, mokslas siekia atskleisti tiesą, tačiau socialinių tyrimų srityje tiesa jau beveik niekam nebeįdomi. Svarbiausia – atitikti ideologines normas: smerkti visokio plauko engėjus ir reikšti paramą „paniekintiems ir įžeistiesiems“.

Jamesas Lindsay – matematikos mokslų daktaras, garsus skeptikas ir ateistas. Helen Pluckrose – Renesanso religinės literatūros specialistė, tyrinėjanti moterų kovą už savo teises, pasinaudojant religiniais tekstais XIV – XVII amžiuose. Peteris Boghossianas – Portlendo universiteto profesorius, filosofijos mokslų daktaras. Savo politines pažiūras trijulė apibūdina kaip kairiosios pakraipos liberalizmas.

Trijulės tvirtinimu, socialiniuose moksluose dominuoja moksliniai darbai, kuriais neieškoma tiesos, o tik skiriamas dėmesys piktnaudžiavimui ir socialiniam neteisingumui. „Tokių darbų autoriai vis dažniau daro spaudimą studentams, administracijai ir kitų katedrų darbuotojams ir verčia juos išsakyti pritarimą savo pažiūroms. O šios pažiūros visiškai nėra mokslinės“, – teigia eksperimento autoriai, pabrėžiantys, kad rimti leidiniai todėl ir publikuoja absurdiškus straipsnius, nes „Bet kokiais tyrimais identiteto, privilegijų ir priespaudos srityje abejojantis žmogus rizikuoja būti apkaltintas siauraprotiškumu ir išankstiniu nusistatymu“.

20 nesąmonių

Eksperimentą mokslininkai pradėjo 2017 metų rugpjūtį ir prisidengę pseudonimais į įvairius autoritetingus ir recenzuojamus mokslo žurnalus išsiuntinėjo 20 straipsnių, kuriuos pateikė, kaip mokslinius tyrimus. Visi straipsniai buvo pašvęsti įvairioms kovos prieš socialinį neteisingumą formoms: feminizmo tyrimai, vyriškumo kultūra, rasinės tapatybės klausimai, lytinė orientacija, pozityvus požiūris į kūną ir pan. Autoriai rašė atvirai absurdiškus straipsnius, nevengdami humoro, kad jų moksliškumu nebūtų sunku suabejoti.

Straipsniuose keliamos teorijos neatitiko tekste pateiktų skaičių, juose būdavo prikaišiota nuorodų į neegzistuojančius šaltinius arba remiamasi kitais to paties neegzistuojančio autoriaus darbais.

Pavyzdžiui, viename straipsnyje siūlyta vyrus dresuoti, kaip šunis; kitame – versti baltaodžius studentus klausytis paskaitų sėdint ant auditorijos grindų ir surakintiems – taip juos nubausti už vergvaldžių protėvių darbus. Trečiame straipsnyje buvo giriamas sveikatai pavojingą lygį pasiekęs nutukimas, kurį autoriai vadino laisvu sveiko žmogaus pasirinkimu. Ketvirtame straipsnyje siūlyta laikyti smurto aktu, jei nesimasturbuojantis vyras fantazuoja apie konkrečia moterį.

Publikacijoje „Šunų parkas“ autoriai tvirtino, kad apčiupinėjo beveik 10 tūkstančių šunų genitalijas ir apklausė jų šeimininkus dėl augintinių lytinės orientacijos. Bene labiausiai mokslinius leidinius pašiepusiu straipsniu tapo „Mūsų kova – tai mano kova“, kuri pasirodė perfrazuotas skyrelis iš Adolfo Hitlerio knygos „Mein Kampf“. „Nemeluosiu, mes gerai pasilinksminome“, – teigė Jamesas Lindsay.

„Pavojus, kad tendencingi tyrimai toliau įtakos švietimą, žiniasklaidą, politiką ir kultūrą, mums daug baisesnis už bet kokias pasekmes“

Provokatorių laimikis – iš 20 jų sukurptų nesąmonių net 7 buvo įvertintos jas skaičiusiu mokslininkų ir išpublikuotos. Tik vienas recenzentas suabejojo, ar tikrai išgalvota vieno straipsnio autorė savo akimis viename Oregono parkų matė bent po vieną per valandą išprievartavimą šunų tarpe. Tuo metu, kai mokslininkai nutarė nutraukti eksperimentą ir paviešinti jo rezultatus, dar 7 straipsniai buvo rengiami spaudai.

Baiminasi pasekmių

Skandalas rimtai sudrebino Vakarų mokslo pasaulį. Provokatorių trijulės kolegos dalinasi į dvi – juos palaikančių ir jų nekenčiančių stovyklas. Norėdamas paaiškinti, kodėl ryžosi eksperimentui, Jamesas Lindsay išplatino vaizdo įrašą, kuriame sako: „Mes manome, kad lyčių, rasinės tapatybės ir lytinės orientacijos temos, žinoma, yra vertos tyrinėjimo. Tačiau svarbu jas tyrinėti teisingai, be išankstinių nuostatų. Problema yra ta, kaip jos šiandien tyrinėjamos. Susiklosčiusi kultūra diktuoja mums, kad priimtinos gali būti tik vienos rūšies išvados, pavyzdžiui, balta odos spalva arba vyriškumas būtinai turi būti problema. Ir kova prieš socialinį neteisingumą vertinama aukščiau už objektyvią tiesą“.

Eksperimento autoriai mano, kad jų reputacija mokslo pasaulyje, šiaip ar taip, jau sugriauta ir nieko gero ateityje nelaukia. Peteris Boghossianas yra beveik įsitikinęs, kad neteks darbo universitete arba bus nubaustas kaip nors kitaip. Jamesas Lindsay mano, kad taps „akademiniu atskalūnu“, kuriam niekas neleis dėstyti arba publikuoti rimtus mokslinius darbus.

Tačiau trijulė teigia, kad eksperimentas pasiteisino. „Pavojus, kad tendencingi tyrimai toliau įtakos švietimą, žiniasklaidą, politiką ir kultūrą, mums daug baisesnis už bet kokias pasekmes“, – pareiškė Jamesas Lindsay.