Patikėti lietuviams ginklą: laisvo žmogaus teisė ar pavojus aplinkiniams?

2019-05-14 "Lietuvos žinios"

Gink­lą žmo­gus pa­si­ga­mi­no anks­čiau, nei iš­mo­ko sta­ty­ti na­mą. Dau­ge­ly­je ša­lių ir kul­tū­rų gink­las šimt­me­čiais lai­ky­tas lais­vo žmo­gaus at­ri­bu­tu. Tuo daž­nai re­mia­si tei­sės į gink­lą ša­li­nin­kai. Tuo me­tu prieš­inin­kai tei­gia, kad šiais lai­kais gink­las ci­vi­liui pra­ktiš­kai ne­be­rei­ka­lin­gas ir vi­suo­me­nei ke­lia dau­giau grės­mės, nei duo­da nau­dos.

Šaunamųjų ginklų kontrolės mažinimas ir piliečių nuginklavimas tapo populiariu klausimu daugelyje Vakarų valstybių nuo Naujosios Zelandijos iki ES šalių. Kiekvienas išpuolis panaudojant šaunamuosius, ypatingai automatinius ir pusiau automatinius ginklus, sukelia naują diskusijų ir raginimų nuginkluoti civilius bangą.

Nors Lietuvoje ginklų kontrolės tvarka yra palyginti griežta, mūsų šalyje taip pat siūloma ją dar labiau griežtinti ir apsunkinti piliečiams pusiau automatinių karabinų įsigijimą ir laikymą. Vieni teigia, kad tokiu būdu pažeidžiamos šalies gynybinės galios, o kiti, kad civiliams savigynai pakanka minimalaus galingumo ginklų, o sukarintų organizacijų nariams (pavyzdžiui, šauliams) turėti ginklus namuose nėra reikalo. Primenama ir tai, kad anot statistikos labai daug alkoholio vartojančioje Lietuvos visuomenėje šaunamieji ginklai – grėsmės šaltinis.

Apie tai LŽ diskutavo su teisėsaugos veteranu ir ginkluotės ekspertu Dainiumi Skukausku ir buvusiu Specialiųjų operacijų pajėgų karininku Aurimu Naviu.

– Policijos duomenimis, Lietuvoje įvairių tipų šaunamuosius ginklus turi apie 100 tūkstančių piliečių. Ginklų skaičius, įvairių šaltinių duomenimis varijuoja nuo 150 tūkstančių iki milijono. Kuriais skaičiais tikėti?

– (Aurimas Navys) Apie „milijonus“ berods kalba tik Mindaugas Puidokas, neaišku iš kur traukiantis tuokius skaičius. Derėtų remtis Policijos departamento duomenimis, kurie kaip tik ir teigia, kad piliečiai turi apie 150 tūkstančių įvairių tipų šaunamųjų ginklų.

– (Dainius Skukauskas) Paskaičiuoti ne taip ir sudėtinga. Pagal ginklų laikymo įsakymą, jų skaičius vienam asmeniui yra ribojamas iki 12 vienetų. Jei žmogus nori turėti daugiau nei 4 ginklus (riba priklauso ir nuo ginklų kategorijos) ginklų – labai kyla jų saugojimo reikalavimai. Aišku, retas žmogus turi tokį skaičių ginklų.

Tarkime, aš pats esu medžiotojas. Kiek medžiotojui reikia ginklų? Karabinas, lygiavamzdis šautuvas, na, gal dar mažo kalibro šautuvas. Galbūt vienas kitas dar kokį kombinuotą šautuvą turi.

– Taigi, remiamės sąlyginiu teiginiu, kad Lietuvoje yra 100 tūkstančių ginkluotų piliečių. Lietuvai tai daug, ar mažai?

– (D.S.) Labai mažai.

– (A.N.) Žiūrint su kokiomis valstybėmis lyginsimės. Jei pažiūrėsime į JAV, tai paskutiniais duomenimis amerikiečių rankose yra 42 – 44 procentai visų pasaulio ginklų. Vienam amerikiečiui visiškai normalu turėti 8 šaunamuosius, įskaitant ir automatinius šturmo ginklus. Taigi, palyginus su JAV, Lietuvoje šaunamųjų ginklų nėra daug.

Tačiau galime palyginti su Australija, kur 1995 – 1997 metais valstybė iš gyventojų supirko daugumą ginklų. Iš 22 milijonų gyventojų surinkta maždaug 1 milijonas šaunamųjų ginklų. Tokiu atveju turėtume teigti, kad Lietuvoje ginklų yra gana daug.

„Paryžiaus išpuolių metu ginkluoti teroristai tiesiog vaikščiojo gatvėje ir šaudė žmones kavinėse. Manau, kad Lietuvoje jie būtų nedelsiant gavę atkirtį.“

– ES ir daugelyje kitų Vakarų šalių matome tendenciją griežtinti ginklų kontrolę ir mažinti šaunamųjų ginklų skaičių pas civilius gyventojus. Panašu, kad ta pati tendencija ryškėja ir Lietuvoje. Dažniausiai remiamasi 2 argumentais – terorizmo ir nusikalstamumo grėsmė. Ar Lietuvai šie argumentai aktualūs? Daugiau nei 90 procentų nužudymų Lietuvoje įvykdomi girtų konfliktų metu, panaudojant kas po ranka pakliuvo, dažniausiai – virtuvinius peilius. Šaunamuosius ginklus šiuo atžvilgiu lenkia ne tik kirviai, bet ir šakės.

– (A.N.) Pridėkime ir automobilius.

– (D.S.) Paminėta terorizmo grėsmė, kuri Lietuvoje laikoma labai mažai tikėtina. Tas pats sakoma ir apie Latviją, Estiją, Čekiją ir Lenkiją. Visų mūsų šalių pajėgos dalyvavo kovose Afganistane, kovojo prieš islamistus.

Ar nebus taip, kad teroro išpuolių tikimybė mūsų šalyse yra mažesnė, nes teroristai nėra kvailiai ir taikosi į tas šalis, kur nesitiki sulaukti pasipriešinimo? Paryžiaus išpuolių metu ginkluoti teroristai tiesiog vaikščiojo gatvėje ir šaudė žmones kavinėse. Manau, kad Lietuvoje jie būtų nedelsiant gavę atkirtį. Jau pati galimybė žmogui turėti ginklą savigynai ir jį nešioti paverčia niekiniais tokių išpuolių planus. Esu įsitikinęs, kad būtent teisė į savigynai skirtą ginklą eliminuoja tokius atvejus.

– (A.N.) Nesutinku. Pažvelkime į JAV, kur tikrai dažnai įvykdomi išpuoliai panaudojant šaunamuosius ginklus. Ginklus turi daugybė žmonių, bet išpuolių jie nesustabdė.

– (D.S.) Taip atrodo todėl, kad pas mus girdime tik apie tuos atvejus, kai išpuoliai pavyksta ir būna daug aukų. Ir manau, ne veltui Donaldas Trumpas ragino griežčiau kontroliuoti nelegalią migraciją ir esant galimybei, svarstyti pavyzdžiui mokytojų apginklavimą.

Tačiau kiek mes nežinome tokių atvejų, kai užpuolikai JAV gauna atkirtį nuo ginkluotų piliečių. Paieškokite, kad ir „YouTube“ kanale ir rasite daugybę įrašų, kaip užpuolikai sustabdomi.

– (A.N.) Aš remiuosi JAV nusikalstamumo statistika, kuri pateikia labai aiškius skaičius: 9 atvejais iš dešimties šaunamasis ginklas JAV panaudojamas įvykdyti nusikaltimą ir tik 1 atvejis – stabdant nusikaltėlį.

Kalbant apie teroro aktus, manau, kad ne ginklų turėjimas lemia tai, kad Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse jie nevykdomi. Didžiuotis turėtume tuo, kad Lietuvoje turime vieną iš efektyviausiai veikiančių ginklų kontrolės mechanizmų. Lietuvos teisėsaugos institucijos, susijusios su ginklų kontrole veikia nepriekaištingai.

– Pasak kai kurių šaltinių, vykdant nusikalimus JAV dažniausiai naudojami neregistruoti, tai yra, neteisėtai laikomi ginklai. Gal tuomet bėda ne ginklų skaičiuje, o prastoje kontrolės sistemoje?

– (D.S.) Galima sakyti, kad JAV ginklų kontrolės apskritai nėra. Pistoletą galima nusipirkti viso labo parodžius vairuotojo pažymėjimą.

– (A.N.) Na, kontrolė yra ir JAV, tačiau ji be abejo yra nepalyginamai švelnesnė, nei tarkime, Lietuvoje.

– (D.S.) Visgi amerikiečiai galėtų padaryti 3 dalykus, kurie pagerintų situaciją: skirtų daugiau dėmesio ginklą įsigyti norinčio asmens reputacijai (teistumas, kai kurios ligos, tam tikrų vaistų vartojimas ir panašiai), sugriežtintų ginklų saugojimo tvarką ir galiausiai – registruotų visus perkamus ginklus.

– (A.N.) Štai ir jūs pasisakote už ginklų kontrolės griežtinimą.

– (D.S.) Lietuvoje kontrolės sistema veikia puikiai ir yra tikrai griežta. Pats turiu ginklų ir laikausi visų reikalavimų. Neįsivaizduoju, kaip dar būtų įmanoma sugriežtinti kontrolę.

– (A.N.) Šiuo atveju kalbame apie pusiau automatinius ginklus ir manau, kad jų kontrolę Lietuvoje tikrai reikia stiprinti. Kad ir dėl to, kad blogas pavyzdys yra užkrečiamas – matant pasaulyje vykstančias negeroves, būtų neramu, jei tokie ginklai laisviau cirkuliuotų visuomenėje.

„Kuo daugiau bus ginklų ir kuo lengviau jie cirkuliuos, tuo didesnė tikimybė, kad jie pateks į blogas rankas.“

– Kaip jau kalbėjome, absoliuti dauguma nužudymų Lietuvoje įvykdomi girtaujant. Ar tokiai visuomenei apskritai galima patikėti ginklus?

– (D.S.) Tai gana paprasta. Prieš gaudamas ginklą, žmogus turi praeiti patikrinimą. Jei policija nustato, kad žmogus yra normalus, padorus – jis ginklą gaus. Jei kažkokie girti „buduliai“ peiliais badosi, kodėl nuo to turi nukentėti visi kiti? Juk didžioji dalis visuomenės yra visiškai normalūs žmonės.

– (A.N.) Kartais, pažiūrėjus, kokie politikai išrenkami, imu abejoti paskutiniu jūsų teiginiu (juokiasi, – aut. past.). Tačiau rimtai kalbant, drįsčiau abejoti, ar toks jau aukštas žmonių sąmoningumo lygis.

– (D.S.) Visgi tai – policijos kontrolės klausimas. Todėl labai kritiškai vertinu apylinkės įgaliotinių pareigybės panaikinimą. Šie pareigūnai puikiai pažinojo savo bendruomenes, žinojo problemines šeimas. Ne veltui į juos pirmiausiai kreipdavosi ir nusikaltimus tiriantys kriminalinės policijos pareigūnai. Akivaizdu, kad tokio pareigūno nebuvimas sumenkina galimybes vertinti konkretaus žmogaus patikimumą.

– (A.N.) Ginklų kontrolės nereikia sieti su girtavimu. Žmogus, plačiąja prasme, yra „neprotingas“ sutvėrimas. Darantis nusikaltimą, pradedantis konfliktą žmogus nemąsto, kaip protinga būtybė. Pirmykštėje bendruomenėje, turėdamas vėzdą, galėjai užvožti kam per galvą ir tapti vadu. Gal jau išaugome iš tų laikų? Jei norime riboti konfliktų skaičių, nužudymų skaičių – turime riboti ir ginklų prieinamumą. Nesakau, kad Lietuvoje blogai veikia kontrolės mechanizmas. Atvirkščiai. Visgi, pusiau automatiniai ginklai turėtų būti laikomi tam specialiai skirtoje, saugioje vietoje.

Pavyzdžiui, teigiama, kad kiekvienas šaulys namie turi turėti ginklą. Manau, kad ne tik neturėtų, bet klausimas, ar jis apskritai turėtų kariauti.

Anot Aurimo Navio, medžioklinis šautuvas - galingas ginklas, o medžiotojų Lietuvoje pakankamai daug, kad savo jėgomis susitvarkytų su "žaliaisiais žmogeliukais"./pixabay.com nuotrauka
Anot Aurimo Navio, medžioklinis šautuvas - galingas ginklas, o medžiotojų Lietuvoje pakankamai daug, kad savo jėgomis susitvarkytų su "žaliaisiais žmogeliukais"./pixabay.com nuotrauka
– Peržvelgus pistoletų kainas Ginklų fondo interneto svetainėje, susidaro įspūdis, kad socialinės rizikos grupėms priklausantys asmenys nei galėtų, nei norėtų leisti pinigus teisėtam ginklui. Populiarieji „Walther“, „Beretta“ ar „Glock“ kainuoja apie 800, 1000 eurų ir daugiau.

– (A.N.) Tai, kad šiuo metu šaunamieji ginklai yra sunkiai gaunami ir retai naudojami nusikaltimuose, lemia 2 dalykai: pirmiausia, mes ilgą laiką buvome okupuoti ir nuginkluoti, prie to pripratome, tai įsispaudė į mūsų sąmonę. Antras dalykas – praėjo „laukinių vakarų“ laikai. Prieš 30 metų siautėję banditai išsižudė, susodinti už grotų arba pabėgo į kitas šalis. Žinoma, veikia ir ginklų kaina, bet nepamirškime, kad mūsų visuomenė turtingėja. Iš kitos pusės, labai džiaugiuosi, kad daug sąmoningiau elgiasi medžiotojai ir vartoti alkoholį turint ginklus jau nebepriimta.

Tačiau kuo daugiau bus ginklų ir kuo lengviau jie cirkuliuos, tuo didesnė tikimybė, kad jie pateks į blogas rankas. Galiausiai, juk negyvename „laukiniuose vakaruose“, kur kiekvienas turi save saugoti ir gintis. Net ir viena priežasčių, kodėl amerikiečiai kadaise buvo skatinami ginkluotis, o ginklai taip lengvai įgyjami, kaip baisiai beskambėtų buvo ta, kad vergvaldžiai galėtų šaudyti iš plantacijų bėgančius vergus. O šiandien Amerikoje yra daugybė lengvai pasiekiamų neregistruotų ginklų.

– Bet Lietuvoje įsigyti neregistruotą ginklą tikrai nėra paprasta. Ar tai aktuali mūsų šaliai problema?

– (A.N.) Mes tikrai nejaučiame šios problemos taip, kaip amerikiečiai. Nėra ko ir lyginti.

– Pažvelkime iš kitos pusės: panaudojant šaunamuosius ginklus Lietuvoje įvykdomi vos 1 procentas nužudymų. Bet ginklų prieinamumas įvardijamas, kaip grėsmė.

– (D.S.) Asmenys, norintys didinti apribojimus šaunamiesiems ginklams, neturi pakankamai svarių argumentų ir griebiasi tokių temų, kaip nusikalstamumas. Kriminogeninė situacija Lietuvoje nėra kažkuo ypatingai bloga. Tačiau pagalvokime: numatyta, kad iškilus pavojui piliečio saugumui, policija turi sureaguoti per 5 minutes. Patys spręskite, ar 5 minutės – trumpas ar ilgas laikas, kai jus užpuolė. Juk negalime sukurti tokios valstybės, kurioje prie kiekvieno kampo policininkas stovėtų.

„Laukiniai“ laikai baigėsi. Nėra tiek plėšimų, beveik išnyko reketas, likęs daugiausiai ten, kur pats verslas nešvarius pinigus „sukinėja“.

– (A.N.) Gal tokių smurtinių nusikaltimų kaip tik ir sumažėjo todėl, kad ginklai sunkiau prieinami.

– (D.S.) Ginklai čia ne prie ko. Atvirkščiai. Prisiminkime „Svainijos“ bylą: pirmas lūžis kaip tik tada ir įvyko. Nusikaltėliai suprato, kad pas ginkluotą žmogų į namus taip paprastai neateis ir nenureketuos.

Suprantu, kad pusiau automatinis karabinas tikrai žmogui nelabai reikalingas savigynai. Pritarčiau tik tokiam griežtinimui. Bet yra Šaulių sąjungos nariai, sporto klubų nariai, medžiotojai. Pastarieji net ir nepirks AR ar „Saigos“ karabino. Mūsų medžiotojų klube yra 34 nariai ir aš esu vienintelis, turintis tokį ginklą, nes nuo seno užsiimu sportine veikla.

– „Populiariausias“ žmogžudystės įrankis – peilis. Tačiau praktiškai bet kokį peilį, išskyrus 2 tipus, galima įsigyti be jokių apribojimų. Ar ne paradoksas?

– (D.S.) Šiuo atžvilgiu kontrolė taip pat pakankama. Niekas juk negali gatvėje vaikščioti medžioklinį peilį ar durtuvą prie juostos prisikabinęs.

Kitų šalių praktika rodo, kad ir itin griežta šaltojo ginklo kontrolė problemos neišsprendžia. Kinijoje ir Japonijoje yra draudžiama įsigyti daugelio tipų peilius, bet tai nesustabdo tokių išpuolių, kai apsiginklavęs duonriekiu beprotis pradeda siautėti vaikų darželyje arba metro.

– (A.N.) Tai, kad daugumos nužudymų įrankis – peilis, neturėtų būti argumentu, kad nereikia riboti šaunamųjų ginklų. Nemanau, kad reikia drausti peilius, kad ir dėl psichologinio momento. Žmogui panaudoti peilį prieš kitą žmogų yra psichologiškai daug sunkiau, nei panaudoti šaunamąjį ginklą. Tai gana paprasta psichologinė formulė: kuo didesnis atstumas skiria mirtį nešantį žmogų nuo jo aukos, tuo psichologiškai lengviau tai daryti. Raketas leidžiančiam lėktuvo pilotui tai beveik prilygsta kompiuteriniam žaidimui, šaudyti į žmogų iš automatinio ginklo kelių šimtų metrų atstumu jau sunkiau, šauti į žmogų iš pistoleto – dar sunkiau, o pulti šaltuoju ginklu – psichologiškai sunkiausia.

– Pažvelkime per kitą prizmę. Totalitarinės valstybės visais laikais labiausiai rūpinosi tuo, kad piliečiai būtų beginkliai. Daugelyje demokratinių valstybių, piliečio teisė į ginklą yra tradicinė. Net ir JAV, kur teisė į ginklą yra viena iš pamatinių, ginkluotas pilietis faktiškai yra būtinybė, nes būtent jis turėtų pasipriešinti, jei valdžią mėgintų užgrobti tironas. Kodėl dabar per demokratinį Vakarų pasaulį ritasi piliečių nuginklavimo banga?

– (A.N.) Pradėkime nuo to, kad kai JAV kūrėjai rašė antrąją konstitucijos pataisą (teisė į ginklą), nebuvo automatinių ir kitokių ginklų, kurie galėtų pridaryti masinės žalos. O šiandien, net ir su visais turimais šaunamaisiais ginklais, hipotetiškai prieš tironišką valdžią sukilę civiliai, turbūt nieko negalėtų nuveikti, jei valdžios pusėje būtų ginkluotosios pajėgos su visu jų arsenalu.

Mentaliteto prasme, žmogui gera galvoti, kad jis turi tokią teisę ir galbūt net galimybę. Tačiau tai nėra svarbiausias veiksnys. Kai kalbame apie ginkluotą visuomenę, turime suprasti, kad medžiotojai, sporto klubų nariai ir panašūs žmonės tikrai moka elgtis su ginklais. Tačiau ginklams pasklidus didžiojoje visuomenės dalyje, susidurtume su rimta problema.

„Ginklai taip pat gali būti meninės ir istorinės vertybės. Jei aš domiuosi ginklais, esu „nesveikas“?“

Kalbant apie demokratines ir totalitarines valstybes, pastarosioms be abejo labai svarbu, kad piliečiai nebūtų ginkluoti ir net neišdrįstų pagalvoti apie tai, kad stotų prieš valdantį režimą. Demokratinės valstybės gerbia šią žmogaus laisvę, tačiau atsiranda filosofinis aspektas: gindami savo laisvę į ginklą ir savigyną, galime pažeisti kitų visuomenės narių teises ir laisves. Kuo labiau ginkluota visuomenė, tuo daugiau kyla ginkluoti konfliktai, susišaudymai, o tai – grėsmė visiems kitiems tos pačios visuomenės nariams. Tai blogai veikia net teisėsaugos struktūras. Kaip matome JAV, policija neretai susiduria su perteklinio ginklo panaudojimo problema. Taigi, teoriškai, tokia laisvė yra pozityvi, tačiau realybėje ji išsiverčia ir į nelaimes.

– (D.S.) Dešimtajame dešimtmetyje vyko diskusijos apie teisę į ginklą ir man jose teko dalyvauti. Diskutavau su vienu policijos pareigūnu, kuris naudojo terminą „nesveikas potraukis ginklams“. Paklausiau jo, ar sveikas yra „potraukis menui“, kai žudoma, kad pasisavinti meno kūrinį. Kaip kad buvo nužudytas kunigas Ričardas Mikutavičius.

Ginklai taip pat gali būti meninės ir istorinės vertybės. Jei aš domiuosi ginklais, esu „nesveikas“?

Kalbame apie pokyčius Europoje ir europiečių sąmonėje. Mano nuomone, turime susitaikyti su tuo, kad pasaulis keičiasi ir nesidaro saugesnis. Daugelis žmonių Europoje gyvena komfortiškose sąlygose arba bent jau įsivaizduoja, kad taip yra. Lyg ir nėra poreikio labai rūpintis savo saugumu.

Tačiau prisiminkime Anderso Breiviko išpuolį Utojos saloje 2011 metais. Breivikas atplaukė į salą ir pirmiausiai nušovė 2 ten buvusius policininkus. Vėliau jis tiesiog vaikščiojo po salą ir tiesiog šaudė ten susirinkusius žmones. O jų buvo 500. Iš pusės tūkstančio ten buvusių žmonių niekas nesugebėjo pasipriešinti! Išskyrus porą čečėnų vaikinų, mėginusių svaidyti akmenis. Policija vieną iš jų vėliau sulaikė, nes pasirodė įtartina, kad jis neverkė.

Ar mes norime tokios visuomenės, kai vienas, atsiprašant, „debilas“ vaikščiotų ir ramiausiai šaudytų 500 žmonių? Lietuvoje tokios situacijos neįsivaizduoju. Kaip beje ir kitose mūsų regiono šalyse. Kaip matome, Prancūzijoje arba Ispanijoje tai įmanoma. Todėl visuomenė turi keistis. Sienų atvirumas, migracija, tikėjimų susipriešinimas. Kyla vis nauji iššūkiai. Žmonės turi turėti galimybę gintis, o šaunamasis ginklas yra vienas iš būdų apsisaugoti.

Dar kartą priminsiu, kad Lietuvoje žmonės negali įsigyti šturmo karabinų. Pusiau automatiniai karabinai, net jei ir laikysime juos pertekliniais savigynai, yra ne puolimo, o gynybos ginklai.

– (A.N.) Pilietis gali norėti turėti ginklą, kad apsaugotų save ir savo turtą. Bet pilietis gali norėti ir vartoti narkotikus. Kitas pilietis, saugodamas savo automobilį, paslepia ant jo sėdynės jūrinių žvejybinių kablių. Kažkas sugalvoja saugoti agurkų lysvę ir paleidžia elektros srovę. Vieno piliečio norai gali labai blogai atsiliepti kitiems.

Kalbant apie Anderso Breiviko išpuolį, tai bėda tame ir buvo, kad jam buvo prieinami ginklai. Niekas nesako, kad pilietis savigynai negali turėti pistoleto, bet Andersas Breivikas gavo automatinius ginklus ir sprogmenų. Jų prieinamumą būtina maksimaliai riboti.

„Šaulių sąjungos pagrindinė paskirtis ir yra ugdyti pilietiškumą ir patriotiškumą, o ginklai – tai jau kraštutinio atvejo reikalas.“

– Šauliai ir savanoriai norėtų turėti pusiau automatinius karabinus namuose. Vieni sako, kad taip užtikrinama tinkama parengtis netikėtai agresijai, o jei jų ginklai būtų laikomi kariuomenės sandėliuose – priešas galėtų juos greitai užgrobti arba sunaikinti. Kiti sako, kad šauliams ir savanoriams karabinų namuose nereikia, kaip ir kitiems civiliams. Ką apie tai manote?

– (A.N.) NATO nepriklausančiose Skandinavijos šalyse yra tokia praktika, kai parengiamos nedidelės ginklų slaptavietės. Šalies teritorijoje išskleidžiamas tokių sandėlių tinklas ir taip užtikrinama, kad karo atveju tam parengti žmonės žinos, kur gali apsiginkluoti. Tačiau tokią praktiką galima taikyti tik aukšto sąmoningumo visuomenėje. Pirma, šie ginklai skirti žmonėms, kurie yra apmokyti jais naudotis. Antra, šie ginklai nėra paprastai prieinami.

Ištarnavau kariuomenėje 20 metų ir puikiai suprantu šaulių norą turėti ginklą, prisidėti prie Tėvynės gynybos. Tačiau geriausiai Tėvynės labui jie pasitarnauja ne ginklu, o tuo, ką išmano geriausiai ir daro tai jau dabar. Šaulių sąjungos pagrindinė paskirtis ir yra ugdyti pilietiškumą ir patriotiškumą, o ginklai – tai jau kraštutinio atvejo reikalas.

Savanoriai apskritai yra ginkluotųjų pajėgų dalis ir jų ginklai, kaip ir numatyta, yra saugomi tam tikrose, specialiai tam skirtose vietose. Tai, kad priešas sunaikins visas ginklines – abejotinas argumentas. Taip tikrai nenutiks. Be to, agresijos atveju šalies neišgelbės nei ginklinėse esantys savanorių, nei šaulių ginklai. Reikės daug galingesnės ginkluotės. Kodėl tuomet tie, kas ragina duoti šauliams namo karabinus, tuo pačiu neduotų jiems granatsvaidžių ir priešpėstinių minų? Juk priešui dar daugiau žalos būtų galima padaryti.

Kaip bebūtų gerai atgrasyti priešininką ginkluotais piliečiais, normalioje demokratinėje visuomenėje gyvenančio žmogaus natūralus siekis yra taikus būvis. Gynybinis pajėgumas yra svarbus, bet ginklai, ypatingai automatiniai, turi būti tik tų žmonių rankose, kurie apmokyti jais naudotis ir nekeltų pavojaus visuomenei.

– (D.S.) Automatiniai ginklai tegu būna saugomi ginklinėse, tačiau mes kalbame apie pusiau automatinius karabinus, kurie dabar net nepriskiriami A kategorijai. Mitas ir tai, kad juos lengva perdaryti į automatinius.

– (A.N.) Net ir pusiau automatinis karabinas yra ganėtinai galingas ginklas, kad stengtumės, kad jis nepakliūtų į netinkamas rankas.

– (D.S.) Sakote, kad ginklai turi būti prieinami žmonėms, kurie moka jais naudotis. Tai pusiau automatiniai karabinai ir neparduodami žmonėms, kurie nemoka jais naudotis. Savigynai galima įsigyti tik pistoletą arba lygiavamzdį šautuvą. Nors ir lygiavamzdis yra labai grėsmingas ginklas, vienu šūviu į taikinį galintis paleisti 9 grankulkes, kas prilygsta serijai iš automatinio pistoleto. Ne veltui taktika moko, kad susidūrus su dviem priešininkais, kurių vienas ginkluotas pistoletu, o kitas – lygiavamzdžiu, pirmiausia reikia eliminuoti pastarąjį.

– (A.N.) Todėl mūsų medžiotojai jau yra rimta jėga, galinti susitvarkyti su kokiais nors „žaliaisiais žmogeliukais“.

– Kalbame apie tai, kad policija turi užtikrinti žmonių saugumą. Ar Lietuvos policija pakankamai gerai ginkluota?

– (D.S.) Pirmiausia, laikausi nuomonės, kad policija turi būti ginkluota visada. Kartais nejauku mieste pamatyti galbūt po budėjimo namo grįžtantį policijos pareigūną. Jis vilki uniformą, bet neturi ginklo. Jei tuo metu įvyktų koks nors incidentas, jis ne tik turės reaguoti, kaip pareigūnas, bet ir aplink esantys žmonės to iš jo lauks ir į jį kreipsis. O jis neturi nei ginklo, nei specialiųjų priemonių.

– (A.N.) Tai – sudėtingas klausimas. Nesame tokia valstybė, kaip autoritarinė Sovietų Sąjunga, prikūrusi visokių milicijos specialiųjų kuopų ir kitų dalinių, kurie buvo ginkluoti sunkiais, kariuomenei tinkančiais ginklais. Sovietų vidaus kariuomenė buvo skirta susidoroti su neramia visuomene.

Manau, kad šiais laikais policijos paskirtis yra ginti visuomenę ir tai reiškia, kad policija yra visuomenės draugas ir pagalbininkas. Neįsivaizduoju taikos metu sunkiai ginkluoto visuomenės pagalbininko.

„Norėčiau, kad Lietuvoje policijai apskritai nereikėtų šaunamojo ginklo, kaip yra kai kuriose kitose šalyse. Pakaktų elektrošokų, dujų balionėlių ir panašių priemonių.“

– (D.S.) Be abejo, policijai nereikia kariuomenei skirtų ginklų, kaip anksčiau turėti AK automatai. Pistoletai – kulkosvaidžiai ir lygiavamzdžiai šautuvai – specialios paskirties padaliniams, kaip kad „Aras“, skirti ginklai.

– (A.N.) Norėčiau, kad Lietuvoje policijai apskritai nereikėtų šaunamojo ginklo, kaip yra kai kuriose kitose šalyse. Pakaktų elektrošokų, dujų balionėlių ir panašių priemonių. Deja, Lietuvoje tai kol kas neįmanoma. Tai ne visuomenės kaltė. Policija turi būti ginkluota dėl išorinių grėsmių. Neduok Dieve, kas nors čia prasidės, policijos pareigūnai pirmieji turės duoti atkirtį. Tačiau žvelgiant plačiąja prasme, esu įsitikinęs, kad policija neturėtų turėti šaunamųjų ginklų. JAV ir kitose šalyse, kur policija yra sunkiai ginkluota, matome nemažai tragiškų atvejų, kai nušaunami nekalti žmonės. Todėl pabrėžiu, kad policijos paskirtis – padėti, o ne žudyti.

– (D.S.) Yra šalių, kuriose policijos pareigūnai neginkluoti, tačiau jų sistemoje matau mažai prasmės. Pavyzdžiui, britų policija dabar sukūrė papildomas ginkluotas grupes, kurios operatyviai reaguoja į neginkluotų kolegų iškvietimą. Kokia to prasmė? Į įvykio vietą atvyksta neginkluotas policininkas – jį nušauna, o tada atlekia kitas – jau ginkluotas policininkas, kuris nušauna užpuoliką.

Policija Lietuvoje turi būti ginkluota. Net jei nusikaltėliui sunku įsigyti ginklą Lietuvoje, jis tai gali padaryti kitoje šalyje. Beje, taip padarė ir Paryžiaus žudynes surengę teroristai. Galiausiai, net ir į buitinį iškvietimą vykstantis policininkas nežino, su kuo jam teks susidurti ir turi būti pasiruošęs viskam.

– Pabandykime reziumuoti: Aurimas mano, kad kuo mažiau ginkluota visuomenė – tuo mažiau rizikų, o Dainius laikosi nuomonės, kad pilietis pats turi būti pasirengęs gintis arba apginti kitą pilietį. Nubrėžkime ribą, kiek gi mūsų visuomenė galėtų būti ginkluota, atsižvelgiant į realistinius poreikius?

– (D.S.) Klausime jau yra ir atsakymas: atsižvelgiant į poreikį. Esu kvalifikuotas šaudymo instruktorius ir mokydamas žmones nuolat kartojau, kad jei jie nenori turėti ginklo arba nemato tikro poreikio jį turėti, geriau tegu ir neturi. Jums užteks kitų priemonių, pavyzdžiui, pipirinių dujų. Ribą nustato patys žmonės. Valstybė neverčia žmonių turėti ginklą ir neturi atimti teisės į jį.

Jei žmogus nori turėti ginklą, jam tai turėtų būti leista. Pridurčiau tik tai, kad Lietuvoje reikėtų gerokai stiprinti parengimą – intensyviau mokyti žmones, kaip elgtis su ginklais. Tarkime, prasitęsiant leidimo ginklui galiojimą, žmogui būtų pravartu praeiti bent keliolikos klausimų testą ir įskaitą šaudykloje. Pasitaiko žmonių, kurie įsigiję ginklą metų metus jo net nepaliečia. O auksinė taisyklė byloja, kad turėti ginklą dar nereiškia būti ginkluotu. Reikia praktikos, kad žmogus tikrai mokėtų tinkamai ir efektyviai naudoti ginklą.

Manau, kad savigynai piliečiams tikrai užtenka pistoleto ir lygiavamzdžio šautuvo, tačiau sportininkai, šauliai ar savanoriai turi turėti teisė ir į pusiau automatinį ginklą.

– (A.N.) Gyvename taikos metu ir bet kokie karo veiksmams skirti ginklai yra pertekliniai. Raginčiau piliečius praeiti karinį parengimą ir net manau, kad visiems vyrams jis turėtų būti privalomas. Piliečiai turėtų mokėti naudotis ginklu ir kas tam tikrą laiką turėtų šiuos įgūdžius atnaujinti. Bet ginklai turi būti saugomi ginklinėse.

Taikos metu turėtume apsiriboti savigynai skirtais ginklais – pistoletu ir lygiavamzdžiu šautuvu. Manu, kad riba turėtų būti brėžiama čia ir tai puikiausiai patenkins piliečių poreikius.