Nepažeidžiamasis Ramūnas ir kiti politinio „piaro galiūnai“

2018-04-03 "Lietuvos žinios"

Gar­siau­sia­me sa­vo vei­ka­le „Val­do­vas“, di­dy­sis Re­ne­san­so epo­chos mąs­ty­to­jas Nic­co­lo Ma­chia­vel­lis ra­šė: „Ga­lin­giau­sia tvir­to­vė, ko­kią ga­li tu­rė­ti val­do­vas, yra jo pa­val­di­nių mei­lė“. Pra­ėjus ke­liems šimt­me­čiams, po­li­ti­ko ge­bė­ji­mas pel­ny­ti rin­kė­jų mei­lę pa­va­din­tas po­li­ti­ne ko­mu­ni­ka­ci­ja ar­ba vie­šai­siais ry­šiais. Ku­ris da­bar­ties Lie­tu­vos po­li­ti­kas ati­džiau­siai skai­tė ita­lų mąs­ty­to­jo pa­ta­ri­mus?

Anot viešųjų ryšių specialisto, agentūros „Nova Media“ partnerio Arijaus Katausko, politinio „piaro“ fronte jau kurį laiką dominuoja Ramūnas Karbauskis ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Tradicinės partijos ne tik neranda galimybių konkuruoti su „Naisių vasaros“ tipo viešaisiais ryšiais, bet neretai nesugeba idėjų iškomunikuoti netgi savo tradiciniam rinkėjui.

Su Arijumi Katausku LŽ aiškinosi, kodėl naujame politinės komunikacijos klimate tradicinės partijos taip smarkiai pralaimi „išsišokėliams“:

– Kurios Lietuvos politinės jėgos geriausiai išstudijavo Niccolo Machiavellio darbus?

– Apskritai, politinė komunikacija Lietuvoje labai pasikeitė per keletą pastarųjų metų. Turbūt labiausiai tai lėmė socialinių tinklų įtaka, bet nemažai prisidėjo ir skandalai, į kuriuos prieš praėjusius rinkimus įsivėlė daugelis tradicinių partijų. Konservatoriai dar ir dabar kovoja su šia problema, nors dėl to paties visai neseniai juokėsi iš liberalų.

Taigi, visos tradicinės partijos yra susitepusios arba sugriuvusios, kaip kad socialdemokratai, arba apskritai dingusios nuo politinio žemės paviršiaus, kaip „darbiečiai“. Turime situaciją, kai nei viena sisteminė partija nebegali pasigirti „pavyzdine“ politine komunikacija.

Dažniausiai matome tai, kad partijos užsiima „kasdienine komunikacija“ – reaguoja į tai, kas vyksta šiandien ir ilgalaikių veiksmų nesiima. Tokioje situacijoje labai tinka socialinė medija: parašiau, įkėliau, pasimiršo. Į šią komunikaciją įsivėlė visos politinės jėgos, išskyrus „valstiečius“.

– Dabar gali choru kartoti, kad „mes – neblogesni už kitus“?

– Iš vienos pusės taip, o iš kitos, atsiveria geros galimybės tokiems nepartiniams politiniams dariniams, kaip „Vieningas Kaunas“ ir pan. Jie gali labai neprastai pasirodyti artimiausiuose savivaldos rinkimuose.

Tuo pat metu tradicinių partijų komunikacija tikrai prasta. Pavyzdžiui, liberalai nesugeba nei suformuluoti aiškios pozicijos, nei apskritai atrasti vietos po saule.

– Anksčiau Liberalų Sąjūdis tvarkėsi geriau?

– Geriausi laikai jiems buvo, kai valdžioje tvirtai sėdėjo senieji konservatoriai arba senieji „socdemai“. Liberalai taikėsi į jauną rinkėją, verslininką ir t.t. Tačiau, kai jie patyrė triuškinantį smūgį per Eligijų Masiulį, visos jų kalbos staiga neteko svorio. Rinkėjai apskritai ėmė svarstyti: kas gi tas liberalizmas? Partiją ėmė pravardžiuoti „UABu“, sakyti, kad jie ne liberalai, o nuo verslo priklausomi neoliberalai.

Tuo pat metu (nors tai gal ir buvo logiška politine prasme) jie padarė labai prastą komunikacijos atžvilgiu žingsnį – pasirinko partijos vadovų Eugenijų Gentvilą. Šis politikas jau seniai pats rodo ženklus, kad „nori namo“. Jo beveik nesimatė ir paskutinės rinkimų kampanijos metu, kai Remigijus Šimašius ir Eligijus Masiulis „daužė korupcijos langus“.

– Visi „kaunasi“ socialiniuose tinkluose, tik ne „valstiečiai“. Jų komunikacija kitokia?

– LVŽS komunikacija kam nors gali patikti, gali nepatikti, bet jie vieninteliai šiuo metu turi bent kažkokią viziją, kaip save pateikti rinkėjui. Kad ir Aurelijus Veryga – unikalus politikas, kuris „susidegins“ labiau, nei antikrizines reformas vykdęs Andrius Kubilius. Nepaisant to, jo nenuilstama kova prieš girtavimą rodo rinkėjui, kad „valstiečiai“ nepamiršta rinkimų pažadų.

– Kodėl tradicinėms partijoms nepavyksta suformuluoti vizijos, o tuo labiau – išaiškinti ją rinkėjui?

– Po įstojimo į ES ir NATO, politinės jėgos prarado užduotį, ties kuria anksčiau galėjo susitelkti visos partijos. Nebeliko išorinės vizijos ir pasirodė, kad viduje nėra ką komunikuoti.

LVŽS komunikacija gali patikti, gali nepatikti, bet jie vieninteliai šiuo metu turi bent kažkokią viziją, kaip save pateikti rinkėjui.

Manau, kad kertiniu laikotarpiu galima laikyti 2016 metų pradžią, kai susikūrė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir prie jos prisijungė Saulius Skvernelis. Algirdo Butkevičiaus reitingai griuvo, visi juokėsi iš „kalafiorų skandalo“, nugriaudėjo Eligijaus Masiulio skandalas ir tokiomis sąlygomis atėjome į rinkimų laikotarpį. Labai keisti metais, kuriuos vadinau „juodojo mėnulio politikų ženkle“ laiku. Nukentėjo visi, išskyrus „valstiečius“.

Tada daugybė politikų metėsi į socialinius tinklus, kuriuose lyg ir atsilaisvino anksčiau liberalų laikytas komunikacijos kanalas. Tuo pačiu metu daugelis partijų ėmėsi atsinaujinimo (tik socialdemokratai pradėjo tai vėliau). Staiga pamatėme, kad atsinaujinusios partijos ir jų naujieji lyderiai nemoka komunikuoti su rinkėjais pasikeitusiame politinio „piaro“ lauke.

– „Valstiečiai“ taip pat įsivėlė į skandalus beveik iš karto po rinkimų.

– Tai buvo dar vienas lūžio etapas politinėje komunikacijoje. Pradedant Gretos Kildišienės skandalu, „valstiečiai“ stojo į atvirą ir nuolatinį konfliktą su didžiąja žiniasklaida ir suformavo naują reiškinį, kai žiniasklaida į politiką arba partiją reaguoja vien kritiškai. Beveik nebematome, kad žiniasklaida bent retsykiais nepasinaudotų kad ir pačia menkiausia proga „sukandžioti“ politiką. Turime padėkoti Ramūnui Karbauskiui, kad anksčiau politikams kiek atlaidesne buvusi žiniasklaida tapo tikru „sarginiu šunimi“, kaip tai vadinama JAV.

– Gal todėl politikai ir puolė į socialinės komunikacijos glėbį? Tiesa, daugelio jų pasisakymai socialiniuose tinkluose dažniau išjuokiami, nei vertinami rimtai.

– Pirmiausia, komunikacija socialinėje medijoje reikalauja ne tik gero išmanymo, bet ir resursų. Šiuo atveju taip pat tinka liberalų pavyzdys: po Eligijaus Masiulio skandalo socialiniuose tinkluose, kur anksčiau niekas nesijautė tvirčiau už liberalus, juos ėmė pulti ir triuškinti visi.

Su panašia problema susidūrė ir konservatoriai, nors matome, kad į naujausio jų skandalo centre atsidūrusį Lauryną Kasčiūną reaguojama ramiau.

Kodėl taip yra? Bendraudamas su politikais, susidariau įspūdį, kad socialinė medija kelia jiems netikrą saugumo pojūtį: „parašiau komentarą, „subėgo“ mano šalininkai ir apgynė nuo kritikos“. Tai matydamas, kitas politikas galvoja: „padarysiu tą patį ir gausiu tokį patį rezultatą“. Nė velnio!

Čia ypatingai išsiskiria „valstiečiai“, kurių pasisakymai sutinka tokią pasipriešinimo audrą, kad įtariu, jog jie tai daro sąmoningai. Tarkime, Agnės Širinskienės profilis „Facebook“ tinkle – praktiškai nėra ją palaikančių sekėjų ir susidaro įspūdis, kad viskas, ką ji ten rašo yra skirta provokuoti ir siutinti oponentus.

– „Valstiečiai“ kelia oponentų audras socialiniuose tinkluose, o jų pačių rinkėjas palaimingai lieka nuošalyje, nes šiomis batalijomis visiškai nesidomi?

– LVŽS rinkėjas yra ne socialiniuose tinkluose. Atrodo didžiulį spaudimą ir intensyvų puolimą patiriantys „valstiečiai“ pasinaudoja savais komunikacijos kanalais ir visą kritiką iš didžiosios žiniasklaidos ir socialinių tinklų pateikia savo rinkėjams: „žiūrėkite, mus puola konservatoriai!“ Turėti nuolat puolantį priešą, į kuri gali nuolat baksnoti rinkėjui – labai stiprus koziris.

Priešu pasirinkę konservatorius, „valstiečiai“ nemažai laimėjo ir rinkimuose, nes TS – LKD yra amžinas blogiausias „antras pasirinkimas“. Tarkime, esate „socdemų“ rinkėjas ir antrame ture jums tenka rinktis tarp konservatoriaus ir bet kokio kito kandidato. Veikiausiai rinksitės bet kurį kitą, tik ne konservatorių.

Neatsitiktinai jie ėmėsi tirti Andriaus Kubiliaus vyriausybės veiksmus ekonominės krizės metu. Prieš rinkimus Ramūnas Karbauskis rinkėjams kartojo vieną mantrą: „išrinksite konservatorius – Kubilius taps finansų ministru“. Dabartiniai veiksmai yra neatsitiktiniai, „valstiečiai“ tęsia tą pačią komunikavimo su rinkėjais strategiją, kaip ir prieš rinkimus.

Valstiečiai seniai suprato, kad tradicinėje žiniasklaidoje yra ir bus tik kritikuojami ir išjuokiami, todėl su savo rinkėju per ją komunikuoti negalės. Jų sprendimas – apskritai nebepaisyti didžiosios žiniasklaidos ir su rinkėju bendrauti tiesiogiai, savais kanalais.

Ši strategija pasitvirtino. Pasirinkęs nuolat puolamos aukos vaidmenį, Ramūnas Karbauskis sėkmingai tai komunikuoja savo rinkėjui ir nepaisant visų oponentų pastangų ir žiniasklaidos kritikos, jo reitingai nekrenta. „Visi prieš mane“ formulė lemia tai, kad jei iki Ramūno Karbauskio rinkėjo ir nukeliauja didžiosios žiniasklaidos siunčiama žinutė apie „valstiečius“, jų rinkėjas iš anksto įtariai žiūri į šią informaciją.

– Kaip vertinate socialdemokratų komunikaciją? Panašu, kad „naujieji“ socialdemokratai vėl akcentuoja Algirdo Brazausko menamus ar tikrus nuopelnus? Į kokį rinkėją jie orientuojasi?

– Gintauto Palucko LSDP šiuo metu neturi jokios komunikacijos. Matysime, ką darys LSDDP, kuri vos pradėjo ir dar tėra kelių politikų sukurtas nelabai aiškus darinys, kol kas dar neužsitarnavęs vardo. Kol kas jie naudojasi Algirdo Brazausko vardu, nes pasak tyrimų, nemažai žmonių jį vis dar vertina pakankamai gerai. Veikiausiai tokiu būdu jie ketina atimti dalį vyresnio amžiaus Gintauto Palucko „socdemų“ elektorato.

– Nuvogti rinkėjų iš Gintauto Palucko šitaip gal ir pavyktų, bet susirinkti naujų...

– Pažiūrėkime, kokie žmonės susirinko į šią partiją – seni politikos vilkai. Iki rinkimų dar toli ir jie labiau rūpinasi, kaip gauti ministrų ar kitų aukštų postų, o vėliau – kaip Dievas duos. Galbūt mėginti nuversti Gintautą Palucką, apkaltinus jį partijos sugriovimu ir vėl perimti socialdemokratų kontrolę. Manau, kad tokie žmonės, kaip senieji „socdemai“ niekada negali būti nurašomi ir dar gali oi, kaip visus nustebinti! Jie visada randa, kaip išgyventi, prisitaikyti ir net „išgrūsti“ iš kur nors, randa būdų, kaip „nugraužti medžius ir taip užtvenkti upę“, kad be jų niekam gyvenimo nebus.

Konservatoriams darosi sudėtingiau pasiekti vyresnio amžiaus rinkėją.

– Tokie Gintauto Palucko projektai, kaip Tautinių mažumų įstatymo projektas – desperatiški bandymai suvilioti bent kokį nors, kad ir Lenkų rinkimų akcijos šalininką?

– Kitos partijos ilgus metus buvo palikusios pietryčių Lietuvą Lenkų rinkimų akcijai ir Gintautas Paluckas galimai nusprendė, kad turi galimybių pakeisti šią situaciją ir skverbtis į naujas teritorijas. Tačiau tai – teorinės galimybės. Šiuo metu Gintautas Paluckas nekomunikuoja nieko ir jokios komunikacinės idėjos neturi.

Tai patvirtina faktas, kad Gintauto Palucko partija, po to, kai suskilo ir pasitraukė iš valdančiosios koalicijos, praktiškai dingo iš viešosios erdvės. Politinės komunikacijos požiūriu jie šiandien neegzistuoja. Nei jie sugeba ką nors iškomunikuoti, nei kam kitam rūpi, kaip jie gyvena. Ramūnas Karbauskis yra, Gabrielius Landsbergis yra, Gediminas Kirkilas yra, gal net Darbo partija viešoje erdvėje vėl atsiras. O štai Gintauto Palucko „socdemų“ – nėra.

Visai gali būti, kad viena svarbiausių LSDP komunikacijos kanalų ir gebėjimų nebuvimo priežasčių – resursų stoka. Vadinasi, kad tokių „keistų“ idėjų, kaip Tautinių mažumų įstatymo projektas, netolimoje ateityje galime pamatyti ir daugiau.

– Kaipgi atsinaujinusieji konservatoriai? Ar jiems nekyla, kaip kolegoms Vakaruose, problemų su tapatybe, susijusių su vis didesniu polinkiu į liberalizmą?

– Partija dabar „kitokia“, ją ėmėsi vesti jauni žmonės, tačiau tai, kaip jų jaunimas vienas po kito pakliūva į bėdą, matyti, kad iššūkių konservatoriams tik daugėja. Iš to, kad „Profesorius“ (Vytautas Landsbergis) į paskutinį skandalą sureagavo labai greitai, galime daryti išvadą, kad reikalas tikrai rimtas.

Žvelgiant per komunikacijos prizmę, svarbūs yra Vytauto Landsbergio žodžiai, kad paskutinis skandalas yra skirtas suskaldyti „senuosius“ ir „naujuosius“ konservatorius. Lyg ir pasakyta, kad konservatyvusis rinkėjas raginamas dar nepabėgti, nes senieji konservatoriai ir „krikdemai“, nors ir iš esmės pašalinti iš viešosios komunikacijos, vis dar yra partijoje ir jų žodis vis dar kažką reiškia. Situacija įdomi: artėja savivaldos ir prezidento rinkimai, o didžiojoje žiniasklaidoje senosios kartos konservatorių nematome. Socialinių tinklų komunikaciją taip pat visiškai „uzurpavo“ Gabrielius Landsbergis ir jo jaunimo komanda.

Kyla klausimas: kas šiandien yra konservatorių veidai? Gabrielius Landsbergis, Ingrida Šimonytė, Agnė Bilotaitė, Žygimantas Povilionis, na ir dar matyti Andrius Kubilius. O „kurioje partijoje Irena Degutienė“?...

Visoms medijoms vis labiau orientuojantis į jaunimą, konservatoriams darosi sudėtingiau pasiekti vyresnio amžiaus rinkėją. Regionuose to padaryti neleidžia ten įsitvirtinę „valstiečiai“. Vadinasi reikia naujų komunikacijos kanalų, o man neteko girdėti, kad konservatoriai ketintų leisti, pavyzdžiui, į regionų inteligentiją orientuotą leidinį.

– Po to, kai išjuoktas „valstiečių“ sumanymas kelių šimtų tūkstančių tiražu leisti savo laikraštį, visos kitos partijos greičiausiai bijo imtis panašių sumanymų.

– Gal ir taip, tačiau kokiais kanalais tada naudotis? Socialinėje medijoje senieji partijos nariai „netrendina“, o ir vyresnio amžiaus rinkėją per ją sunku pasiekti. Na, socialiniuose tinkluose dar matomas Andrius Kubilius, bet jis žmonėms asocijuojasi su blogų laikų grėsme. Beje, netrukus tokią pačią šlovę gali pelnyti ir Remigijus Šimašius.

Manau, kad vien jaunus veidus rodantys konservatoriai privalės surasti naujus komunikacijos būdus, nes kitaip dar kurį laiką turės tenkintis opozicijos vaidmeniu.

– Ar konservatorių klaidos komunikacijoje galėtų suteikti šansų radikalesnei dešinei?

– Tokia tendencija atsirado Vakarų Europoje ir suteikė pagrindą radikalios dešinės iškilimui, pasinaudojant nusivylimu migrantų politika ir didėjant terorizmo grėsmei. Manau, kad jei Lietuvoje būtų tuo pat metu įvykdytas bent koks nors išpuolis – antimigracinės jėgos galėjo „nušluoti“ visus Seimo rinkimuose. Tačiau to neįvyko, nėra tam prielaidų ir dabar.

Lietuvoje niekada nebuvo tiek religinio arba tautinio susipriešinimo. Pažiūrėkite, kasmet Vingio parkas Vilniuje atiduodamas rusams švęsti ir tai tik šypseną sukelia. Mūsų dešinieji, tokie kaip tautininkai, visada turėjo atsiprašant, idiotišką programą – jie nieko nesiūlo. Žmonėms svarbiausia kainos ir pensijos, o ne „Lietuva – lietuviams“.

– „Valstiečiai“ neturi jokios ideologijos ir jiems tai nekliudo.

– Labai tikėtina, kad vyresnio amžiaus rinkėjus, kuriuos praranda konservatoriai, suvilios „valstiečiai“. Vietoje ideologijos, jie turi puokštę įvairiausių „krypčių“: ūkininkai, kova prieš girtavimą, tautiniais rūbeliais „papuoštas“ švietimas (šia prasme jie kažkiek braunasi ir į tautininkų teritoriją) ir dar bala žino ko.

– Minėjote, kad daugeliui partijų savivaldos rinkimai bus labai svarbūs. Kodėl?

– Nepamirškime, kad Europos struktūrinių fondų pinigai netrukus iš didmiesčių „iškeliaus“ į regionus ir visos partijos norės ten įsitvirtinti. Tačiau norint laimėti tiesioginius merų rinkimus, nepakanka, kaip anksčiau turėti 1 – 2 lyderius, jų reikės daugiau.

Kaip jau minėjau, šiuose rinkimuose gali sužibėti nepartiniai regioniniai judėjimai. Tai gali lemti keletas faktorių: sisteminės partijos neturi regionuose populiarių lyderių, prastai komunikuoja su rinkėjų ir visos rinkėjų akyse yra „prisidirbusios“.

Kitos politinės jėgos praktiškai neturi galimybių rimtai konkuruoti su „valstiečiais“ regionuose.

– O gal su tokiais judėjimais nereikia konkuruoti? Ištekliais nesiskundžiančios partijos galėtų pamėginti „įsiurbti“ šias jėgas į savo struktūrą?

– „Valstiečiai“ jau turi pranašumą – juos jau metus laiko daužo visi, nuo Andriaus Tapino iki Edmundo Jakilaičio, bet tai beveik niekaip neveikia Sauliaus Skvernelio arba Ramūno Karbauskio populiarumo. Pridėkime tai, kokius resursus „valstiečiai“ gali pasitelkti ir galėsime prognozuoti, kad savivaldos rinkimuose jie gali labai neblogai pasirodyti. Nebent savo įtakos sferą nuspręstų išplėsti Visvaldas Matijošaitis.

Kitos politinės jėgos praktiškai neturi galimybių rimtai konkuruoti su „valstiečiais“ regionuose. Jos neturi savų komunikacijos kanalų, o esamus yra užėmę „valstiečiai“.

Beje, partijų finansavimo apribojimui, kažkada sugalvoti didele dalimi tam, kad verslas negalėtų finansuoti tokių politikų, kaip Rolandas Paksas, šiandien atsisuko prieš pačias tradicines partijas ir šioje srityje jos taip pat pralaimi Ramūnui Karbauskiui.

– Kodėl tradicinės partijos taip nuvertino „valstiečių“ galimybes prieš praėjusius Seimo rinkimus?

– Po rinkimų daug kas stebėjosi: iš kur išlindo tas Ramūnas Karbauskis ir jo „valstiečiai“? Palaukite, o „Naisių vasaros“ jūs nematėte? Per tokius kanalus Ramūnas Karbauskis komunikavo su savo būsimaisiais rinkėjais 7, jei ne 8 metus, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. Pastariesiems rinkimams Ramūnas Karbauskis pradėjo ruoštis dar prieš 2012 metų rinkimus ir investavo į tai didžiulius pinigus.

– Taigi, Niccolo Machiavellio darbus atidžiausiai studijavo Ramūnas Karbauskis?

– Būtent taip. Jie nuosekliausiai ruošėsi, turėjo geriausią „piaro“ strategiją ir labai efektyviai formavo komandą: leidę sudaryti Sauliui Skverneliui savo komandą, jie užsitikrino, kad dabartinis premjeras pas juos atsives žmones, kurie jokiu kitu atvejų nebūtų net pagalvoję jungtis prie „valstiečių“. Turime atitinkamą rezultatą.

Tai, kaip Ramūnas Karbauskis atėjo ir kalbėjo Andriaus Tapino surengtame protesto mitinge, mano nuomone, buvo lengvas pasityčiojimas iš visų oponentų. O pastarieji neranda jokio „priešnuodžio“ prieš LVŽS sėkmę. Vienintelis variantas, galintis sutrukdyti „valstiečiams“ laimėti artimiausius rinkimus, mano nuomone, būtų tas, jei Ramūnas Karbauskis pats taip „prisidirbtų“, kad tarkime, užsitarnautų apkaltą.

Dabartinės Ramūno Karbauskio pozicijos leidžia prognozuoti, kad „valstiečiai“ sėkmingai dalyvautų ir prezidento rinkimuose. Tačiau manau, kad Ramūnui Karbauskiui šiandien aktualiau įsitvirtinti regionuose, kur bus nukreipti ES pinigai. Kita vertus, pasitelkęs turimus resursus, prezidento postą jis galėtų „duoti“ kam nors kitam.