Sakartvelo ambasadorė: „Jei nebūčiau gimusi kartvele, norėčiau būti lietuve“

2019-03-04 "Lietuvos žinios"

Vi­sai ne­tru­kus iš Lie­tu­vos iš­vyks­ta Sa­kart­ve­lo am­ba­sa­do­rė Kha­tu­na Sa­luk­va­dzė, dir­bu­si mū­sų ša­ly­je dau­giau nei 5 me­tus. At­vy­ku­si į Lie­tu­vą, am­ba­sa­do­rė pir­mą­jį in­ter­viu da­vė „Lie­tu­vos ži­nioms“. Šian­dien su Lie­tu­va Kha­tu­na Sa­luk­va­dzė at­sis­vei­ki­na taip pat per „Lie­tu­vos ži­nias“.

– Prieš 5 metus atvykote į nepažįstamą šalį, kur niūrus oras ir kaip kai kas sako – dar niūresni žmonės. Ar ilgai užtruko, kol apsipratote? Ar Lietuva pasirodė tokia, kaip įsivaizdavote?

– Lietuva man nebuvo nepažįstama šalis. Dar iš vaikystės atsimenu, kaip su tėvais traukiniu važiavau atostogų į Kauną. Buvau maža ir nedaug atsimenu, bet atmintyje įstrigo Velnių muziejus. Dar vis turime gintarinę pypkę su velnio galva.

Dauguma kartvelų žino, kad Lietuva yra puiki ir labai mums draugiška šalis. Ir aš nebuvau išimtimi.

Dirbdama Užsienio reikalų ministerijoje spėjau daug sužinoti apie Lietuvą – glaudžiai bendradarbiavome su jūsų šalimi. Juk kurdami Sakartvelo užsienio politikos viziją ir veiksmų planus, mes ėmėme pavyzdį iš Lietuvos. Iš tų laikų atsimenu lietuvišką žodį „klasifikatorius“ (juokiasi, – aut. past.).

Atvykau liepos mėnesį ir tą dieną lijo. Man iškart paaiškino, kad galima Lietuvos vardo reikšmė kilusi nuo žodžio lietus. Tai manęs neišgąsdino. O jei rimtai, visiškai nuoširdžiai sakau, kad kuo geriau pažinau Lietuvą, tuo labiau mylėjau jūsų šalį. Tai iracionalu ir nepaaiškinama, bet tai yra – abipusis susižavėjimas tarp Lietuvos ir Sakartvelo.

Kaip Sakartvelo ambasadorė, jaučiu ypatingą lietuvių palankumą. Lietuviai – ypatingi žmonės. Iš pirmo žvilgsnio to gali nepamatyti, bet iš tiesų jie yra labai šilti ir atviri. Be to, sakyčiau, kad jie yra kupini idėjų. Labai tuo žaviuosi ir manau, kad tokie žmonės – svarbiausia jėga, vedanti Lietuvą į priekį. Stebėdama tai, kaip lietuviai kuria savo valstybę, manau, kad mano tautiečiai daugeliu atžvilgių turėtų imti pavyzdį iš lietuvių.

Man pasisekė, kad 2013 metais pirmasis mano paskyrimas užsienyje buvo į Vilnių. Lietuvoje be galo palankios sąlygos dirbti, šalis pirmą kartą tapus Sakartvelo ambasadore užsienyje.

Atvykau liepos mėnesį ir tą dieną lijo. Man iškart paaiškino, kad galima Lietuvos vardo reikšmė kilusi nuo žodžio lietus.

– Įprasta ambasadorių užduotis – gerinti santykius tarp valstybių. Lietuvos ir Sakartvelo atveju tai turėtų būti sudėtinga misija?

– Taip ir pagalvojau, kai atvykau į Lietuvą 2013 metais, tačiau pažvelgus į pastaraisiais metais nuveiktus darbus – mums kažkaip pavyko tai padaryti (juokiasi, – aut. past.). Už tai esu dėkinga Lietuvos ir lietuvių atvirumui, draugiškumui ir nuolatiniam pasirengimui dirbti ir padėti. 2013 metais tarp mūsų jau buvo nusistovėję nuostabūs santykiai ir tvirta abipusė parama, bet mums pavyko pasiekti dar daugiau.


Per tą laiką, kai esu ambasadorė, surengti 6 prezidentų ir 6 premjerų vizitai, 4 kartus išaugo prekybos apimtys, turistų iš Lietuvos skaičius išaugo nuo maždaug 4 000 iki daugiau nei 20 000 per metus, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose pradėti kartvelų kalbos kursai, atsirado Tbilisio skveras ir Sakartvelo gatvė.

Ką jau bekalbėti apie Sakartvelo pavadinimo įteisinimą! Nepabijosiu pasakyti, kad tai – precedento diplomatiniuose santykiuose neturintis įvykis, kai viena valstybė, norėdama išreikšti savo draugiškumą ir palankumą kitai, oficialiai pakeičia įprastą jos pavadinimą į autentišką. Tai buvo nuostabi Lietuvos dovana Sakartvelo nepriklausomybės šimtmečio proga. Žinoma, Sakartvelas mielai atsakė tuo pačiu ir galiu patikinti, kad tikrasis Lietuvos pavadinimas sparčiai plinta tarp kartvelų.

Politinis Lietuvos palaikymas Sakartvelui yra neprilygstamas. Visiškai nepagražinu, sakydama, kad šiuo atžvilgiu Lietuva yra svarbiausia strateginė Sakartvelo partnerė. Tai patvirtina daugybė dokumentų, Sakartvelo palaikymo rezoliucijų. Europoje ir visame pasaulyje Lietuvos balsas neleidžia Rusijai paskandinti užmarštyje Sakartvelui padarytų skriaudų ir mano šalies euroatlantinių siekių. Nė viena šalis taip nekelia Sakartvelo teritorinio vientisumo atstatymo klausimo, kaip tai daro Lietuva. Tikiuosi, kad taip bus ir ateityje, o vieną dieną abi mūsų šalys bendraus, kaip NATO ir ES narės. Esame labai jums dėkingi.

Tai iracionalu ir nepaaiškinama, bet tai yra – abipusis susižavėjimas tarp Lietuvos ir Sakartvelo.

– Į Lietuvą atvykote istorinio Sakartvelui momento – Asociacijos su ES sutarties pasirašymo išvakarėse. Puiki pradžia bet kuriam ambasadoriui. Kuo labiausiai didžiuojatės iš darbų, nuveiktų per 5 metus Lietuvoje?

– Žinoma, pirmiausiai tai būtų Asociacijos sutarties pasirašymas – istorinis įvykis, kuris kartvelų atmintyje visada bus siejamas su Vilniumi. Taip pat visada didžiuosiuosi mano šalies autentiško pavadinimo įteisinimu. Tai pareikalavo daug darbo, pastangų, įtikinėjimų ir argumentų dėstymo. Juk tokie sprendimai priklauso ne vien nuo politikų – reikėjo viską derinti ir su kalbos prievaizdais.

Visgi, pavadinimai Gruzija ir Sakartvelas – labai skirtingi ir todėl pati stebiuosi, kaip geranoriškai Lietuva priėmė šį pokytį. Net kalbėdami su manimi angliškai, daugelis lietuvių jau sako ne Georgia, o Sakartvelo. Šis pavadinimas skamba jau daugiau, nei 1000 metų ir man bei mano tautiečiams jis be galo brangus. Todėl ir Lietuvos gestas mums yra ypatingas.


Taip pat didžiuojuosi dar vienais unikaliais mainais – kartvelų ir lietuvių kalbų centrų atidarymą Lietuvos ir Sakartvelo universitetuose.

Esu laiminga, kad pavyko nuveikti daug darbų – pasirašyta dvišalė chartija dėl paramos euroatlantinei integracijai, sukurta tarpvyriausybinė ekonomikos komisija, atidarytas garbės konsulatas, netrukus bus atidarytas jau antras tiesioginis skrydis, 30 Lietuvos savivaldybių užmezgė tiesioginius ryšius su savivaldybėmis Sakartvele.

– Kiekvienas paskyrimas į svečią šalį diplomatui yra nauja patirtis, gyvenimo etapas, kurio metu jis įgyja naujos patirties, išmoksta savitas gyvenimo pamokas. Ko jus išmokė Lietuva?

– Sunkus klausimas, turėčiau pagalvoti... (juokiasi, – aut. past) Lietuva mane išmokė kokią pareigą pilietis gali ir turi jausti savo valstybei ir kokią atsakomybę už valstybę prisiima. Mes – kartvelai – esame labai patriotiški, be galo mylime savo šalį. Sakartvelas išgyveno šitiek šimtmečių būtent dėl beprotiškos kartvelų meilės savo žemei, kalbai, tikėjimui.


Tačiau iš lietuvių išmokau to, kaip žmogus gali kurti savo valstybę, kai jaučiasi už ją atsakingas. Lietuviai savo šalį stato lėtai, mūrydami plytą po plytos. Ir daro tai nuosekliai ir nesustabdomai. Manau, kad tai labai tinkamas būdas, leidžiantis jums sukurti europietišką, sėkmingai funkcionuojančią valstybę.

Lietuva mane išmokė, kaip vertinga būti kantriam. Manau, kad mums (kartvelams, – aut. past.) šito trūksta. Labai darbštūs lietuviai yra tiesiog „strategiškai kantrūs“ ir orientuoti į tikslą. Jumyse derinasi atkaklumas, kantrybė ir begalinė meilė savo šaliai. Toks požiūris visada duos rezultatų.

Nepagalvokite, kad kartvelai to nedaro (juokiasi, – aut. past.), o ir kliūčių, kaip žinote, turime daugiau, bet lietuvių valstybės kūrimo, jos statymo būdas yra įstabus ir vertas iš jo pasimokyti.

Asmeniškai supratau tai, kad gyvenimas yra pilnas siurprizų ir išankstiniai nusistatymai neveikia. Mano nuostabai, Šiaurės šalyje Lietuvoje, gyvena visai ne uždari, o labai šilti ir atviri žmonės. Lietuvių charakteris – puiki kombinacija tarp šiaurės ir pietų, viduje turite šiek tiek to paties, kaip ir kartvelai.

Lietuva mane išmokė kokią pareigą pilietis gali ir turi jausti savo valstybei ir kokią atsakomybę už valstybę prisiima.

– Per 5 metus puikiai pažinote Lietuvą. Kokį patarimą duotumėte po jūsų dirbsiančiam ambasadoriui?

– Mane poste pakeis Lietuvą jau gerai pažįstantis kolega Levanas Gvachlianis. Tiesiog patarčiau jam stengtis, kad santykiai ir ryšiai tarp Lietuvos ir Sakartvelo būtų dar geresni, nei šiandien. Čia – Lietuva – šalis, kurioje visada įmanoma pasiekti dar daugiau, net kai atrodo, kad viskas jau pasiekta.


– Prasitarėte, kad ruošiate atsisveikinimo kalbą. Ar sunku?

– Be galo sunku! Stengiuosi, kad ji būtų kuo paprastesnė (juokiasi, – aut. past.). Kai atvykau į Lietuvą, pirmasis mano interviu buvo „Lietuvos žinioms“. Iki šiol atsimenu jo pavadinimą – „Vilniuje man sako gamardžioba“. Dabar atsisveikinu taip pat per „Lietuvos žinias“.

Visada būsiu dėkinga likimui už progą dirbti ambasadore Lietuvoje. Šis darbas pakeitė mano gyvenimą – atvėrė puikias galimybes ir leido puoselėti santykius tarp mūsų šalių. Lietuvą įsimylėjau taip stipriai, kad visiškai nuoširdžiai sakau: jei nebūčiau gimusi kartvele, norėčiau būti lietuve.