Europiečiais tampame, kai išsivaduojame iš „prispaustųjų“ mąstysenos

2018-04-05 "Lietuvos žinios"

Kur yra Lie­tu­va ir lie­tu­viai mąs­ty­se­nos geog­ra­fi­jo­je? Esa­me Šiau­rės, Ry­tų, ar Cen­tri­nės Eu­ro­pos vi­suo­me­nė? Pa­sak fi­lo­so­fo Nag­lio Kar­de­lio, no­rė­da­mi va­din­tis ir bū­ti eu­ro­pie­tiš­ka ar­ba va­ka­rie­tiš­ka vi­suo­me­ne, ne­re­tai sau tai­ko­me tik pa­vir­šu­ti­niš­kus kri­te­ri­jus ir pa­mirš­ta­me, ko­kios gel­mi­nės ver­ty­bės yra eu­ro­pi­nės ci­vi­li­za­ci­jos pa­ma­tas. Eu­ro­pie­čiais tam­pa­me ne nau­do­da­mie­si nau­jau­siu iš­ma­niuo­ju te­le­fo­nu, o su­vok­da­mi ir gerb­da­mi sa­vo ir ap­lin­ki­nių žmo­giš­ką­ją ver­tę ir lais­vę.

Kuriam kultūriniam regionui priklausome, svarsto ne tik lietuviai, latviai ir estai. Jungtinės Tautos pernai priskyrė Baltijos šalis Šiaurės Europos regionui, tačiau neretai esame vertinami tik kaip „posovietinė“ erdvė. Šių metų pradžioje, buvusio Lenkijos prezidento Aleksandro Kwasniewskio vadovaujamas analitinis centras „StrategEast“ paskelbė tyrimą, kuriame Baltijos šalių vakarietiškumą lygino buvusių sovietinių respublikų kontekste. Viena vertus, Baltijos šalys gavo nuspėjamai puikius įvertinimus, tačiau mus lygino ne su Lenkija ar Vengrija, o su Moldova ir Turkmėnistanu.

Apie tai, kaip vertina mus ir kaip mes patys vertiname save Vakarų civilizacijos kontekste, LŽ kalbėjosi su filosofu Nagliu Kardeliu:

– „StrategEast“ tyrime Baltijos šalys lygintos su kitomis posovietinėmis valstybėmis. Ar tai – tinkamas vertinimo pjūvis?

– Tokio tyrimo išvados yra nuspėjamai trivialios ir net banalios. Akivaizdu, kad lygindami Baltijos šalis su kitomis posovietinėmis valstybėmis, jos pasirodys geriausiai, nes taip pat buvo dar sovietmečiu. Tokios išvados nėra klaidingos, tačiau nors jos yra logiškos, jos taip pat nėra konceptualios. Baltijos valstybes derėtų griežčiau lokalizuoti, nes nesigauna vienodai vertinti tokios didžiulės teritorijos – nuo Baltijos jūros iki Kinijos.

Jei mes norime išsiaiškinti Baltijos šalių europietiškumo ir vakarietiškumo potencialą arba jo laipsnį, derėtų griežčiau apibrėžti vertinamą regioną. Nors fizinės geografijos prasme Europa tęsiasi iki Uralo kalnų, kultūrinės geografijos požiūriu esame Europos paribyje – Rytų ir Vakarų kultūrų sandūroje. Toliau į rytus esančias valstybes laikyti europietiškomis gana problemiška.

Kai prieš tris dešimtmečius deklaravome siekį įsilieti arba sugrįžti į Vakarų pasaulį, net mums buvo keliamas klausimas, ar vakarietiškos demokratinės vertybės mums artimos? Tolesnė raida parodė, kad mes šiuo atžvilgiu tikrai buvome ties riba, už kurios minėtų vertybių arealas baigiasi.

– Vadinasi esame Europos civilizacijos dalis, tačiau „kurios Europos“?

– Turime išsikelti sau 2 esminius klausimus. Pirma, su kuo tinkamiau lygintis? Lenkija ir Čekija, ar Suomija ir Norvegija? Antra vertus, turime apsibrėžti paviršinius ir gelminius kriterijus, kuriuos įvertinę nustatytume, kiek ryškus yra mūsų europietiškumo laipsnis.

– Ar Baltijos šalis apskritai gaunasi lyginti su kažkuo visas kartu? Galbūt vertėtų Lietuvą lyginti su Lenkija, o Estiją – su Suomija?

– Taip, nes esame trijų skirtingų šalių grupė, kuri vieningai elgėsi faktiškai tik išsivadavimo nuo sovietijos laikotarpiu, o šiaip esame labai skirtingi. Pavyzdžiui, nors kalbos saitais giminiuojamės su latviais, mes lietuviai, mentaliteto bruožais esame artimesni lenkams. Estai yra dvasiniai ir etniniai suomių broliai, artimi jiems geografiškai, kalbiškai ir kultūriškai. Latviai gi vėl yra ties tam tikra riba, nes etniškai artimesni lietuviams, bet mentalitetu ir protestantiškomis vertybėmis – estams.

Taigi, Estiją nedvejodami galėtume pavadinti Šiaurės šalimi. Tik su dideliu „pritempimu“ taip galėtume vadinti Latviją, tačiau Lietuvą priskirti Šiaurės šalims jau nepavyktų.

Kultūrinės geografijos požiūriu esame Europos paribyje – Rytų ir Vakarų kultūrų sandūroje.

Tai, kad Šiaurės šalims mus priskyrė jungtinės Tautos, nerodo mūsų kultūrinės bendrystė. Veikiausiai taip padaryti buvo patogiau, supliekiant į vieną erdvę visas šalis, kurios šiam regionui priklauso geografiškai. Tai galbūt lėmė ir bendra išsivadavimo nuo SSRS istorija, vienodi gynybos poreikiai, panašus valstybių dydis ir kiti kriterijai, kuriuos apjungti parankiau biurokratine – provizorine prasme.

Vertindami Lietuvą, turime prisiminti istorinius Lietuvos ryšius su Centrine Europa – Lenkija ir Čekija, kurie nebūdingi Latvijos ir Estijos istorinei patirčiai.

– Kokiais kriterijais turime vadovautis, norėdami apibrėžti lietuvių europietiškumą arba vakarietiškumą?

– Yra paviršiniai ir gelminiai kriterijai. Jei norime gauti fundamentalų atsakymą į šį klausimą, turime pirmiausiai suprasti, ką reiškia būti europiečiu ir vakariečiu? Ar tai reiškia tik naudojimąsi Vakarų mokslo ir technologijų pasiekimais bei tapatinti save su ekonomine ir gynybine Vakarų erdve?

Manau, kad europietiškumą turėtume suvokti giliau ir pradėti nuo klausimo: kokie yra pagrindiniai sandai, formuojantys Europos civilizaciją? Jos nebūtų buvę be antikinio ir judėjo-krikščioniško paveldo. Labai svarbu suprasti, kad europietį nuo Azijos kultūrų atstovų skiria ne technologinis lygis. Kai kuriais atžvilgiais technologiškai Vakarus jau lenkia tokios šalys, kaip Kinija, Pietų Korėja ir Japonija. Jos nebūtinai pasižymi kūrybingumu, tačiau puikiai geba pasinaudoti Vakarų mokslo pasiekimais ir plėtoti bei tobulinti Vakaruose sukurtas technologijas. Vakarietišką kūrybingumą jos pralenkia azijietišku kruopštumu ir darbštumu.

Svarbu suprasti, kad gebėjimas inovatyviai kurti yra ne savaiminis reiškinys, o laisvės pasekmė. Kai kurios Azijos šalys pralenkė europiečius, perimdamos jų technologijų pažangą, administravimo sistemą ir mobilumą, tačiau neperėmė gilesnių dalykų – žmogaus orumo, vertės, individo svarbos sampratų. Daugelis Azijos visuomenių yra kolektyvistinės.

Antika Europai davė individo laisvės ir jo gebėjimo dirbti su kitais, kuriant polį (senovės Graikijos miestas – valstybė, – aut. past.) sampratą. Laisvės idėją Europai nešė ir Krikščionybė, nes tik laisvas žmogus gali būti veiksnus ir būti teisiamas už savo darbus. Krikščionybėje patekimą į Dangų arba Pragarą nulemia asmeniniai veiksmai – individas stoja prieš Dievą, kaip asmuo prieš asmenį.

Europinės kultūros pagrindu tapo bendra antikos ir judėjo-krikščioniškosios kultūros idėja – asmens laisvė ir atsakomybė prieš aplinkinius. Socialinio jautrumo arba atjautos principas, atėjęs iš Judaizmo į Krikščionybę, tapo labai svarbiu europinės civilizacijos elementu. Šiuo atžvilgiu yra tam tikrų skirtumų nuo antikinės kultūros, skatinusios konkurenciją ir šaunumą bei asmeninius pasiekimus laikiusios dorybe. Judėjo-krikščioniškoji kultūra atnešė savęs ribojimo, paliekant vietos artimam idėją.

Šio idėjos galiausiai sudarė puikią sintezę europinėje civilizacijoje, kurioje individas raginamas tuo pat metu puoselėti ir šaunumo ir savęs ribojimo dorybes – gebėti kurti ir solidarizuotis su aplinkiniais. Negalima teigti, kad kitose kultūrose to nėra, tačiau šios idėjos ne taip ryškiai išreikštos.

– Dabartiniame Vakarų pasaulyje technologinei pažangai teikiama didžiulė prasmė.

– Vakarų civilizacijos idėja – siekti tikslo arba laimės, tačiau paisyti priemonių, kuriomis šis tikslas yra siekiamas. Technologijos taip pat yra tik priemonė, nors šiandien šios priemonės yra vertinamos labiau, neužsiduodant klausimu, kiek mokslo ir technologijų progresas susijęs su žmogaus savęs realizavimu ir laime. Mokslo ir technologijų pažangą suprantame, kaip savaime teigiamą dalyką, nors iš tiesų tai tėra pažanga priemonių srityje, nepaliečianti giluminių dalykų, lemiančių dvasinę žmogaus raidą, kuri yra lėtesnė.

Tai, kaip sparčiai priimame technologines naujoves, gali rodyti ne artėjimą prie vakarietiškų vertybių, o kaip tik atitolimą nuo jų, nes tai rodo norą kuo greičiau prisitaikyti, kurį galimai iki šiol diktuoja keli šimtmečiai priespaudos.

Atitinkamai matome, kad tokie vertinimai, kaip kad mūsų aptariamoje studijoje, yra labiau paviršiniai, instituciniai. Labiau vertinamas tam tikros visuomenės imlumas vakarietiškoms technologijoms ir valdymo modeliams. Jei taip, tuomet Lietuva ir kitos Baltijos šalys, savaime aišku, labai gerai atrodo bendrame kontekste. Norėdami gauti gilesnę ir tikresnę įžvalgą, turėtume vertinti, kaip žmogus jaučiasi savo valstybėje. Lietuvoje, o greičiausiai panaši situacija yra ir Latvijoje bei Estijoje, žmonės neretai nesijaučia esantys valstybės dalimi, nesijaučia padėties šeimininkais, valstybės valdymo dalyviais. Būtent tai skiria „tikrą“ vakarietį nuo „netikro“.

– Peršasi mintis, kad mus derėtų priskirti prie „netikrųjų“ europiečių. Kodėl nesijaučiame šeimininkais savoje šalyje?

- Mano nuomone, tai nemaža dalimi yra baudžiavinio mentaliteto reliktas. Tai, kaip sparčiai priimame technologines naujoves, gali rodyti ne artėjimą prie vakarietiškų vertybių, o kaip tik atitolimą nuo jų, nes tai rodo norą kuo greičiau prisitaikyti, kurį galimai iki šiol diktuoja keli šimtmečiai priespaudos. Išlikdavo tie, kas prisitaikydavo, o kas nenorėjo arba negebėjo to padaryti, tų kauleliai boluoja Sibire. Prisitaikymas užkoduotas mūsų genuose.

– O ar Vakarai dar paiso jūsų minimų giluminių vertybių? Europa lyg ir vis dar išlaiko antikinį pradą, bet akivaizdžiai mėgina atsisakyti krikščioniškojo.

– Tenka pritarti dėl krikščioniškų šaknų atsisakymo, tačiau atsisakoma ir antikinio prado. Vakarų Europos universitetuose pastebima tendencija, kad vis mažiau studentų renkasi studijų programas, kuriose svarbios klasikinės kalbos, kultūra ir filosofija. Šios programos sulaukia vis mažiau valstybinės paramos. Jau kalbama apie tai, kad ateityje stigs šių sričių dėstytojų.

Apskritai, imamasi kvestionuoti filosofijos studijų naudą. Atsisakoma disciplinos, kuri skatina kritinį mąstymą ir sąmoningumą bei kelia tokius klausimus, kaip gyvenimo prasmė ir galutinis tikslas.

– Vakarų visuomenės struktūroje vis didesnę reikšmę įgyja vartojimas ir trumpalaikių tikslų siekimas. Nenuostabu, kad klasikinės disciplinos nebevertinamos.

– Štai ir grįžtame prie klausimo, ar pati Europa išlieka europietiška? Ar neišplaunami jos pamatai? Kuriuos kriterijus laikyti autentiškai europietiškais ir vakarietiškais? Nuo atsakymo į šiuos klausimus priklauso ir mūsų visų laikysena europietiškų vertybių atžvilgiu arba mūsų pačių suvokimas to, ar laikome save veiksniais, galinčiais lemti Europos likimą.

Atsakymas būtų toks: jei Europos pamatus suvokiame ir matome, kaip nepajudinamą pagrindą, kurią sudaro šimtmečiais ir tūkstantmečiais formuotos vertybės, Europos samprata bus taip pat nepajudinama ir mums nereikės prisitaikyti prie „faktinės“, kintančios arba iškreiptos Europos būsenos. Tuomet galėsime aiškiai pasakyti, kad „su Europa kažkas darosi negerai“.

Šiandien turime konstatuoti, kad vertinant per antikinių ir krikščioniškų vertybių prizmę, dabartinė Europa yra gerokai „išklibusi“. Tačiau dėl to negalima smerkti Europos kaip tokios, nes dėl susiklosčiusios padėties kaltas ne europietiškumas, o jo atsisakymas.

Lietuviai mėgsta kaltinti Europą ir ES, neva ši griauna mūsų tradicines vertybes, tautiškumą, kalbą ir pan. Nereikia to daryti, nes dėl to kalta ne ES idėja, kuri iš esmės yra gera, o eurokratija – keletas žmonių, įsivaizduojančių, kad jie turi teisę keisti Europos idėją ir prisiima sau įgaliojimus veikti visų europiečių vardu, net neatsiklausę jų nuomonės. Europos idėja jų rankose tampa įkaite.

Lygiai taip pat klysta tie, kas tapatina Lietuvą su jos valdžia. Lietuvos valstybė yra vienas dalykas, o ją tam tikru metu valdantys žmonės – kitas. Savo ruožtu valdžia taip pat nėra tapati valdininkams. Aukščiausiai ant šių laiptų yra Lietuva, kaip idėja (mūsų žemė ir politinė tauta), žemiau būtų valstybė, kaip politinis darinys, dar žemiau – demokratiškai renkama valdžia ir ant žemiausios pakopos – konkretūs valdžios atstovai.

– Dažniausiai tenka girdėti būtent kaltinimus valstybei.

– Reikia suvokti, kad dėl tam tikrų problemų kalta jokiu būdu ne šventa Lietuvos idėja ir net ne valstybė ir valdžia, o konkretūs „valdžiažmogiai“, kaip dabar sakoma.

Taip pat yra ir su Europa: reikia kaltinti ne Europos idėją ir žmogaus taurumo ir laisvės idealus puoselėjančius jos pagrindus, o žmones, kurie šiuos idealus iškreipia ir veda Europą į akligatvį. Jei patys europiečiai išaukštins technologinę pažangą ir asmens efektyvumą – mes patys save iš žmonių paversime tiesiog darbo jėga, ištekliu. Toks požiūris yra labai tolimas ir nuo antikinio ir nuo krikščioniškojo.

Žvelgdami į Lietuvą per paskutinius 28 metus, matome, kad mes dažnai galime būti labai efektyvūs pavieniui, bet mobilizuotis bendram tikslui negebame

– Nei ES, nei Lietuvos valstybė nedraudžia nei vienam piliečiui garsiai pasakyti, kad einame klaidingu keliu, tačiau tokių balsų negirdėti. Ar mes esame linkę susitaikyti ir numoti ranka, nes „nieko mes nepakeisime“?

– Labai svarbus visuomenės kriterijus – socialinis kapitalas arba savitarpio pasitikėjimas. Jis leidžia įgyvendinti bendrus projektus, siekti bendrų tikslų. Tai – visuomenės gebėjimas mobilizuotis, susivienyti bendram tikslui ir net aukotis dėl jo. Pavyzdžiui, kaip romėnai Punų karų metu susivienijo ir piliečių lėšomis finansavo karo laivyno statybą.

Žvelgdami į Lietuvą per paskutinius 28 metus, matome, kad mes dažnai galime būti labai efektyvūs pavieniui, bet mobilizuotis bendram tikslui negebame. Nepasitikima dideliais projektais, nes žmonės netiki, kad jie bus įgyvendinti skaidriai, o naudos iš jų turės ne tik „valdžiažmogiai“ ir oligarchai, o visa visuomenė.

Taip pat galima pažymėti, kad emigracijos srautai rodo silpnus šeimyninius saitus. Patys sakome, kad esame „giminaičių šalis“, bet palyginkime save su arabais arba žydais ir pamatysime, kad lietuvis nuo šeimos ir giminės atitrūksta daug lengviau. Tai rodo, kad iš esmės esame individualistų bendruomenė, o tai rodo, kad esame ne tokie jau europietiški, nes pasididžiavimas savo gimine, tauta (etnine ir politine prasmėmis) ir bendruomene Europos pagrinduose yra užkoduotas nuo antikos laikų. Užsienyje tautiečius užtikęs lietuvis paprastai sprunka šalin.

Be to, lietuviai yra linkę nepasitikėti savo jėgomis. Iš to kyla mąstysena, kad žmogus yra nereikšmingas, lyg koks tarnas arba net vergas, o viską jo gyvenime lemia kažkoks galingas „ponas“. Matome Lietuvoje vykstančius blogus dalykus, bet nematome teisybės „gatvėje“ reikalaujančių piliečių. Brandžiose visuomenėse žmogus jaučiasi galintis keisti savo aplinką ir imasi veiksmų tam pasiekti.

Galime ir turime labiau pasitikėti kitais ir savimi, gebėti kurti bendrą gerbūvį. Kitaip tapsime visuomenę, primenančią bičių korį, kuriame kiekviena akelė gyvena pati sau. Tokia visuomenė susikoncentruoja tik į gamybą ir vartojimą ir nebesugeba kurti.

– Rytų įtakoje prabuvome labai ilgą laiką ir tai paliko pėdsaką lietuvių mąstysenoje. Dabar grįžtame į Vakarų civilizaciją, tačiau, į kurią? Autentišką vertybinę ar individualistinę vartotojišką?

– Individualizmas pats savaime gali būti teigiamas reiškinys, nes apima ne tik vartojimą, bet ir individo sąmoningumą. Galime pažvelgti, kaip Europos pamatą sudarančios idėjos pasklido po žemyną. Antikinės – krikščioniškosios idėjos atėjo iš pietų – Graikijos, Romos, Levanto ir ilgainiui persmelkė ir šiaurines, vadinamąsias barbarų visuomenes.

Dabar gi matome, kad atmesdama antikines ir krikščioniškąsias vertybes, Europa tam tikra prasme suka rebarbarizavimosi keliu. Paradoksas – technologijų pažanga tęsiasi, bet vertybiniu požiūriu grįžtame į „tamsiuosius amžius“.

Beje, kitaip, nei daugelis mano, Europos civilizaciją atstovaujančios kultūros, kaip pavyzdžiui Romos imperija, ne visada buvo technologiškai pažangesnės už varžovus ir ne aukštesnis technologinis išsivystymas lėmė jų pergales. Didžiausia Romos varžovė – Kartagina šiuo atžvilgiu buvo daug pranašesnė (turėjo geresnį laivyną, gamino kokybiškesnius ginklus), tačiau merkantiliškai individualistinė Kartaginos „pirklių visuomenė“ galiausiai pralaimėjo romėnams, kurių didžiausia stiprybė buvo gebėjimas susitelkti bendram tikslui net ir po baisių pralaimėjimų ir būnant beveik beviltiškoje padėtyje. Laisvo piliečio mąstysena įveikė pirklio mentalitetą.

Kaip jau minėjau, šiandien Rytų Azijos valstybės geba kai kuriais atžvilgiais technologiškai pralenkti Vakarus, taigi, nuo jų skiriamės ne šia pažanga, o požiūriu į žmogų, ateinančiu iš antikinių – krikščioniškų vertybių. Tai – pranašumas, kurį vis dar turime, bet jei toliau „barbarizuosimės“, prarasime ir jį.

– Kaip vertinate pastaruoju metu gana madingus pasvarstymus apie tam tikrą „trečiąjį“ arba „savą“ kelią, kuriuo esą galėjome eiti nepriklausydami nei Vakarų, nei Rytų kultūrinei erdvei? Panašią ideologiją šiandien skleidžia Kremlius, tvirtinantis, kad Rusija taip pat nepriklauso nei vienai iš šių kultūrų ir ji pati savaime yra „eurazinė“ civilizacija. Jokio turinio tokios idėjos paprastai neturi, bet atsiranda žmonių, kuriems patinka tokia „romantika“.

– Rusijoje matome tokias tendencijas, kurios sietinos su globalizacijos procesu. Jo didžiausi skleidėjai, beje, šiandien jau yra nebe amerikiečiai, o kinai. Rusiškasis paradoksas yra tas, kad globalizaciją, liberalią demokratiją, nežabotą vartotojiškumą ir planetą žudančią mokslo pažangą Rusija tapatina su Vakarais ir pateikia, kaip Vakarų nešamą blogį. Šiam blogiui rusai neva priešinasi, remdamiesi Rytų Krikščionybės vertybėmis.

Pavojinga tendencija ta, kad imame vis labiau vertinti bet kurio reiškinio apčiuopiamumą ir duodamą trumpalaikę naudą.

Tai pavojinga tendencija, kai didelė valstybė susipriešina su visu pasauliu. Jei tas pats vyks Lietuvoje, o tokios tikimybės negalime visiškai atmesti, mums tai neišeis į naudą. Paprastai, kada Lietuvoje propaguojamos tokios idėjos, europinėms vertybėms yra priešpastatoma savotiška tautinė – liaudiška arba folklorinė – tautosakinė idėja ir akcentuojamos pagoniškos šaknys – mūsų „tikroji“ kultūra, besiginanti nuo globalizacijos.

Toks požiūris iš dalies teisingas, tačiau nereikia globalizacijos ir vartotojiškumo tapatinti su Vakarų civilizaciją. Jos vertybės atnešė mums laisvo žmogaus idėją ir dvasiškai bei intelektualiai praturtino, o ne atvirkščiai.

Nepamirškime, kad laisvė kritikuoti ir deklaruoti tokią ideologiją, taip pat atėjo iš Vakarų. Rytuose, pavyzdžiui kur nors Turkmėnistane, sudievintieji valdovai net cyptelėti neleistų.

Mūsų visuomenėje egzistuoja kita problema, kai žmogus turi teisę išsakyti savo nuomonę, bet į ją visiškai neatsižvelgiama. Švenčiant 100 modernios Lietuvos valstybės metines, aiškiai matomas susimokymas prieš lituanistikos mokslą. Tai taip pat grįžimas į barbarybę. Veik visi intelektualai pasisakė prieš tokius veiksmus, kaip lituanistikos mokslo įstaigų apjungimas ir ragino bet kokių veiksmų imtis tik po išsamių mokslinių diskusijų, tačiau į jų nuomonę neįsiklausyta. Tai – Rytų despotizmą, o ne Vakarų laisvę atspindintis požiūris.

Pavojinga tendencija ta, kad imame vis labiau vertinti bet kurio reiškinio apčiuopiamumą ir duodamą trumpalaikę naudą. Tuo metu humanitarinių mokslų vertė ir nauda nėra apčiuopiama arba trumpalaikė. Nebevertinama, kad jų nauda – ilgalaikė ir tokia barbarizacija gali ilgainiui atnešti labai žalingų pasekmių.