Ar kinų drakonas pasirengęs susigrumti su JAV ereliu ir kodėl tai nežada nieko gero Lietuvai?

2019-01-08 "Lietuvos žinios"

Nau­ja­me­ti­nė­je kal­bo­je Ki­ni­jos pre­zi­den­tas Xi Jin­pin­gas vėl už­si­mi­nė apie Tai­va­no pri­jun­gi­mo ka­ri­niu bū­du ga­li­my­bę, kaip ne­at­mes­ti­ną. Šie pa­si­sa­ky­mai iš­šau­kė ne tik Tai­va­no, bet ir JAV eks­per­tų reak­ci­ją: toks sce­na­ri­jus ga­li su­kel­ti Ki­ni­jos ir JAV ka­ri­nį su­si­dū­ri­mą (blo­giau­siu at­ve­ju) ar bent jau pri­vers­ti Va­šing­to­ną kon­cen­truo­ti pa­jė­gu­mus To­li­mų­jų Ry­tų re­gio­ne ir vis ma­žiau da­ly­vau­ti Eu­ro­pos, o va­di­na­si ir Lie­tu­vos gy­ny­bos už­ti­kri­ni­me.

LŽ kalbintų ekspertų nuomone, šiuo metu Pekino – Taipėjaus ir tuo pačiu galbūt Pekino – Vašingtono karinio konflikto tikimybė maža. Pekinas vis dar gali kitomis priemonėmis siekti savo tikslų, svarbiausias kurių – ekonominis Taivano prisirišimas. Visgi, Kinijos agresyvumas auga ir ji laukia momento, kai susiklosčius palankioms tarptautinėms sąlygoms ir pati nusprendusi, kad jos galia pakankamai didelė, ji galės atvirai mesti iššūkį JAV.

Tuo pat metu atsiranda vis daugiau pagrindo europiečių susirūpinimui – jei JAV bus priverstos telkti vis daugiau karinės galios Tolimuosiuose Rytuose, ypatingai jei ten kiltų kariniai konfliktai, Vašingtonas gali visai apleisti Europos gynybos reikalus, nes Senasis kontinentas jam ne toks svarbus, kaip Azija.

Sena retorika

Nors Xi Jinpingo kalba sukėlė nerimą, tokia Pekino retorika nėra nauja ar išskirtinė, o kartojasi nuo pat 1949 metų. Ji taip pat patvirtinta ir 2005 metais, kai Pekinas įstatymiškai patvirtino sau teisę panaudoti karinę jėgą šalies suvienijimui.

Kinija laukia, kol priaugs tokį tarptautinį svorį, kad butų pajėgi atvirai mesti iššūkį amerikiečiams.

Anot politologo Konstantino Andrijausko, karinį salos prisijungimo scenarijų Pekinas svarsto nuo tada, kai komunistų priešininkai įsitvirtino Taivane. „Girdėjome šios retorikos pakartojimą. Pažymėtina tai, kad ji išsakyta tokiu metu, kai Pekino išdėstoma pozicija atidžiai stebima tiek šalies viduje, tiek išorėje. Xi Jinpingas šia proga pasinaudojo. Kodėl būtent dabar? Nes šie metai siejasi su istoriniais naratyvais ir sukaktimis – Kinijos Liaudies Respublika švęs septyniasdešimtmetį ir tuo pačiu minės Taivano atsiskyrimo sukaktį“, – sakė Konstantinas Andrijauskas.

Pasak eksperto, vienas Xi Jinpingo valdžios pamatų – oficialiai vadinamas „patriotizmas“ arba kitaip sakant, kinų nacionalizmas, kurio centre – Taivano prisijungimas. Taigi, pastarasis jo pareiškimas atrodo tinkamas tiek ideologijos, tiek laiko prasme.

„Antra vertus, tai susiję su tendencijomis pačiame Taivane, kur neseniai vykusiuose savivaldos rinkimuose prastai pasirodė valdančioji Demokratinės pažangos partija, propaguojanti didesnį nuotolį nuo Pekino. Daugumoje vietų laimėjo Gomindano partija, pasisakanti už aktyvesnį dialogą su žemynu“, – pastebėjo politologas.

Visgi, pasak Konstantino Andrijausko, jei Gomindanas Pekinui ir atrodo mažesniu blogiu, vilčių į didelį taivaniečių palankumą Pekinas neturėtų puoselėti: „Taivanas jau keletą dešimtmečių yra liberali demokratija. Vykstant kartų kaitai, jauni salos gyventojai vis mažiau save tapatina su žemynine Kinija ir ilgalaikėje perspektyvoje tai gali turėti rimtų pasekmių“.

Priemonių arsenalas platus

Nepaisant Xi Jinpingo žodžių, daugelis gynybos ekspertų abejoja, ar Pekinas artimiausioje ateityje galėtų ryžtis kariniam scenarijui. „Manau toks scenarijus jiems nebūtų naudingas. Svarbiausias įtakos Taivanui veiksnys vis tik yra ekonominis: sala tampa vis labiau priklausoma nuo investicijų į žemyną ir prekybos su žemynu“, – teigė Konstantinas Andrijauskas.

Karinis scenarijus yra tik viena ir nebūtinai svarbiausia priemonė visame gausiame Pekino arsenale. Kantrybe pasižyminti Kinija gali sau leisti sulaukti tinkamesnių laikų. „Pekinas gali laukti to laiko, kai Taivano priklausomybė nuo žemyno taps tokia didele, kad susivienijimas su Pekinu taps logišku pasirinkimu“, – sakė LŽ pašnekovas.

Kita vertus, anot Konstantino Andrijausko, nereikia nuvertinti ir Taivano pasipriešinimo galimybių. Nors žemyninė Kinija yra visais atžvilgiais pranašesnė, Taivano potencialas yra didelis ir sala būtų Pekinui labai rimtu priešininku: „Taivanas apsiginklavęs iki dantų ir pats faktas, kad tai yra sala, reikštų, kad karinis scenarijus Pekinui būtų labai problematiškas“.

Kinai laukia „valandos X“

Nors susiklosčiusi tradicija teigia, kad Taivano gynybą garantuoja JAV karinė galia, ekspertai nemano, kad Pekino puolimo atveju JAV būtinai įsitrauktų į karo veiksmus. Pasak Konstantino Andrijausko, 1979 metais JAV užmezgus diplomatinius santykius su žemynine Kinija, Kongresas priėmė tam tikrus dalinius įsipareigojimus paremti Taivaną ir galbūt net jį ginti. „Tačiau šie pagalbos įsipareigojimai neišreikšti tiek aiškiai, kad ir Taivanas ir Pekinas suprastų, kur tiksliai yra amerikiečių užbrėžta raudonoji linija, kurią peržengus JAV būtinai įsitrauktų į konfliktą“, – sakė LŽ pašnekovas, pažymėjęs, kad tokia Vašingtono pozicija yra veiksminga, nes verčia ir Taipėjų ir Pekiną elgtis atsargiau, vengti provokacijų.

Ar Kinija iš tiesų planuoja karinę operaciją prieš Taivaną, ar ne, jos ambicijos matomos vis aiškiau: Pietų Kinijos jūroje ji pretenduoja į visišką kontrolę, o pietvakariniame pasienyje prieš metus ji nepabūgo susirėmimų su Indija. Ar Pekinas tikrai tampa vis agresyvesnis?

„Augančio agresyvumo tendencija yra aiški ir prasidėjo ji dar Xi Jinpingo atėjimo į valdžią išvakarėse. Ankstesnis šalies vadovas ir pomaoistinių ekonominių reformų tėvas Deng Xiaopingas yra teigęs, kad Kinija neturi provokuoti likusio pasaulio tol, kol tam nesusiklostys palankesnės sąlygos ir pačios Kinijos galios išaugs tiek, kad su ja privalės skaitytis visos kitos valstybės. Kitaip tariant, Kinija laukia, kol priaugs tokį tarptautinį svorį, kad butų pajėgi atvirai mesti iššūkį amerikiečiams. Iš Xi Jinpingo administracijos retorikos galima spręsti, kad šis laikas jau beveik atėjo“, – sakė LŽ pašnekovas.

Azija – neprilygstamas prioritetas

Donaldas Trumpas daugelį nustebino, kai paskelbė apie JAV pajėgų pasitraukimą iš Sirijos. Ar jis galėtų tą patį padaryti Tolimuosiuose Rytuose ir palikti tenykščius sąjungininkus likimo valiai? Pasak politologo Mariaus Laurinavičiaus, jei viskas priklausytų vien nuo Donaldo Trumpo, jis galėtų išvesti JAV pajėgas, tiesiogine to žodžio prasme, iš bet kur.

„Pagal Donaldo Trumpo politikos koncepciją „Amerika – pirmiausia“, jis gali nuspręsti pasitraukti iš bet kur. Žinoma, taip būtų jei viskas priklausytų vien nuo jo nuomonės. Donaldas Trumpas į tarptautinę politiką žiūri taip pat, kaip į verslą, o tai reiškia, kad jo nuomonę lemia išlaidų ir naudos santykis. Natūralu, kad iš to kyla jo deklaruojama pozicija „arba jūs susimokėkite, arba aš jūsų neginsiu“. Žinant tokią jo nuostatą, neįsivaizduočiau vietos, iš kurios jis negalėtų atitraukti JAV pajėgų“, – sakė Marius Laurinavičius.

Pasak politologo Mariaus Laurinavičiaus, jei viskas priklausytų vien nuo Donaldo Trumpo, jis galėtų išvesti JAV pajėgas, tiesiogine to žodžio prasme, iš bet kur.

Visgi, eksperto nuomone, nepaisant pasitraukimo iš Sirijos arba konflikto su generolu Jamesu Mattisu, asmeninė Donaldo Trumpo pozicija automatiškai nėra JAV politikos pozicija – Kongresas, Gynybos ir Valstybės departamentai ir kitos institucijos turi savų svertų, kaip paveikti prezidento poziciją. „Valdžių balanso sistema Amerikoje veikia labai sėkmingai ir Donaldo Trumpo prezidentavimas kaip tik tai patvirtina“, – teigė politologas.

Nors būtą kalbų apie tai, kad Donaldas Trumpas palankiai žiūrėjo į svarstymus išvesti pajėgas iš Tolimųjų Rytų, mainais į branduolinį Šiaurės Korėjos nusiginklavimą, Mariaus Laurinavičiaus teigimu, tai taip pat nepriklauso nuo prezidento norų. „JAV regione turi ne tik karinių, politinių, bet ir didžiulių ekonominių interesų. Neįsivaizduojama, kad JAV nuspręstų iš jo trauktis ir viską atiduoti Kinijai, kurią ir Donaldas Trumpas suvokia kaip pagrindinį ilgalaikį JAV konkurentą“.

Kita vertus, egzistuoja kita gynybos politikos problema, susijusi su Tolimaisiais Rytais – auganti Kinijos galia gali priversti JAV vis daugiau dėmesio skirti šiam regionui ir tuo pat metu mažinti karinį buvimą kitur pasaulyje, įskaitant ir Rytų Europą.

Apie tai paklaustas Marius Laurinavičius teigė, kad tokia tikimybė egzistuoja: „Azija jau seniai tampa vis svarbesniu globaliu JAV interesu. Manau, kad jei JAV tekstų rinktis tarp Europos ir Azijos, prioritetas veikiausiai būtų atiduotas pastarajai. Vėlgi, tai ne prezidento Donaldo trumpo nuomonė, tokia pozicija jau kurį laiką vyrauja JAV politikoje“.