Senieji ženklai – ne mistinės runos, o „autografai“

2019-01-30 "Lietuvos žinios"

Pa­slap­tin­gi ženk­lai iš­kal­ti ak­me­ny­se. Prieš 100 me­tų gy­ve­nu­siam vals­tie­čiui jie bu­vo „vel­nio raš­tai“, kai ku­riems da­bar­ti­niams ty­ri­nė­to­jams – bal­tų raš­me­nys. Kaip, ko­kius ir ko­dėl se­no­vės lie­tu­viai nau­do­jo da­bar ne­pers­kai­to­mus ženk­lus.

Pasak XV– XVII amžiaus ženklus tyrinėjusio istoriko Tomo Čelkio, turimi duomenys atskleidžia itin plačią ženklų naudojimo kultūrą, kuri iš dalies išgyveno ir iki šių dienų. Tačiau ženklas viduramžiais lietuviui buvo ne mistinis simbolis, o šiuolaikinio parašo arba antspaudo atitikmuo, paprastai naudotas apsaugoti nuosavybei.

– Pirmiausia, trumpai paaiškinkite, kokia pagrindinė senovinių ženklų paskirtis?

– Svarbiausia daugumos ženklų paskirtis – pažymėti nuosavybę. Viduramžiais žmonės turėjo gana ribotą daiktų (o ypač sudėtingesnės gamybos) daiktų kiekį ir jie buvo labai vertinami. Pažymėdamas daiktą tam tikru ženklu, savininkas užfiksuodavo savo ryšį su šiuo daiktu. Žmonės tai daro iki šiol, pavyzdžiui, pasižymi vertingas knygas.

Žymuo naudotas tik konkrečiam žmogui gyvam esant, o jam mirus, kartu „mirdavo“ ir simbolis.

– Tyrime kalbate apie žymenis ir ženklus. Kuo jie skiriasi?

– Tokį atskyrimą naudojo Edvardas Gudavičius. Nežinome ar senais laikais egzistavo skirtingos sąvokos, bet profesorius Gudavičius savo tyrimuose jas atskyrė.

Žymuo – individualus asmens simbolis, kurį jis pats susigalvojo ir naudojo pažymėti nuosavybę, dažniausiai daiktą. Labai svarbus momentas – žymuo naudotas tik konkrečiam žmogui gyvam esant, o jam mirus, kartu „mirdavo“ ir simbolis.

Turėkime omenyje, kad Lietuvoje nuosavybė buvo skiriama į bendruomeninę (kurią visi bendruomenės nariai vertino kaip savo) ir asmeninę (pavyzdžiui, ginklą, kurį žmogus pasižymėdavo, kaip jo individualų turtą).

– Žmogus pažymėdavo privačią nuosavybę, taip atskirdamas nuo bendruomeninės?

– Taip, bet po jo mirties šis turtas nebūdavo perduodamas palikuonims, o taip pat tapdavo bendruomenės nuosavybe. Tuo pačiu išnykdavo ir mirusio asmens žymuo. Tokių turtinių santykių pavyzdžių žinome net ir XIII amžiuje.

Į Livoniją atsikraustę kryžiuočiai rado tokį įdomų dalyką – bendruomenė kas 20 metų burtų keliu persidalindavo žemės sklypus. Vienam gal teko geresnis sklypas, kitam prastesnis, o trečias gal pasirodė tinginys ir gerą žemę blogai dirbo. Taigi, kas kažkiek metų bendruomenė traukdavo burtus ir persidalindavo sklypus. Štai toks socialinio teisingumo modelis.

Dar anksčiau, IX amžiuje, prūsų žemėse lankėsi anglosaksų keliautojas Vulfsonas, kuris stebėjosi laidotuvių apeigomis: bendruomenė ta proga keldavo šventę ir prieš palaidodami mirusįjį, pirmiausiai surengdavo jo turto dalybas. Pavyzdžiui, Vulfsonas aprašė lenktynės, kai įvairūs velionio daiktai būdavo padalinami į 10 dalių ir išdėliojami išilgai lenktynių maršruto – kuo arčiau finišo – tuo vertingesnis daiktas. Atitinkamai, greičiausias raitelis pirmas pasiekdavo geidžiamiausią „prizą“. Pats laidojimas būdavo paskutinė šių iškilmių dalis.

Iš feodalinės Europos atvykęs anglosaksas negalėjo suprasti, kaip išvis įmanomos kieno nors turto dalybos.


– Kas tuomet yra ženklas?

– Ženklas atsirado iš žymens, kai šeima ir giminė ėmė atsiskirti, kaip bendruomenės ląstelė, o tuo pačiu įsigalėjo paveldimas turtas. Laiko atžvilgiu tai buvo ilgas procesas paimantis XI amžiaus pabaigos – XIII amžiaus laikotarpį. Atsirado ir paveldimas ženklas, kurį perimdavo įpėdiniai, sūnūs. Tiesa, kiekvienas paveldėtojas šį ženklą „tobulindavo“ ir suasmenindavo, pridėdamas naujų grafinių elementų – brūkšnelį, kryželį ir panašiai.

Beje, užkuriais vadinami arba šiuolaikiškai tariant, pas žmonos giminę išsikraustę sūnūs, susikurdavo naują ženklą arba galėdavo perimti žmonos giminėje naudotą.

Ženklas turėjo juridinę galią ir tuo buvo labai svarbus. Kaip pažymėjo Edmundas Rimša, žinome, kad vėliau, antai XVI amžiuje, žmogui mirus, kartais būdavo viešai sulaužomas jo antspaudas. Taip daryta, kad niekas negalėtų piktnaudžiauti velionio „parašu“, klastoti paveldėjimo dokumentų ir taip toliau.

Tačiau šiuo atveju kalbame apie diduomenę, o ženklų viduramžiais buvo daugybė, nes juos naudojo visos visuomenės grupės. Kilmingieji sąmoningai save siejo su gimine, herbu. Tuo metu „paprastam“ žmogui tai buvo labai praktinis dalykas, atitinkantis parašą.

Anglosaksų keliautojas Vulfsonas, kuris stebėjosi laidotuvių apeigomis: bendruomenė ta proga keldavo šventę ir prieš palaidodami mirusįjį, pirmiausiai surengdavo jo turto dalybas.

– Kur randami seniausi žymenys ir ženklai?

– Pradėčiau ne nuo seniausių fiziškai išlikusių ženklų, o nuo rašytinių šaltinių, be kurių istorijos tyrimas neįmanomas. XVI – XVII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose jau galima rasti tokių ženklų. Pavyzdžiui, minima, kad tam tikras asmuo savo žemės ribą pažymėjo „kryžiais“. Tiesa, tai sudėtingas momentas, nes „kryžiumi“ vadintas bet koks ženklas.

Iš rašytinių šaltinių taip pat žinome, kad valstiečiai asmeniniais žymenimis ženklindavo bites, o tiksliau – medžius iš kurių kopinėjo medų. Valstiečiai ženklus savo ženklus dėdavo ir teismo (daugiausiai bendruomenės teismo) dokumentuose – patvirtindavo juos tokiais „parašais“.

Valstiečio ženklas nebuvo kryželis ar „iksas“, pakeverzotas popieriuje – žmogus turėjo nuosavą simbolį ir kiekvieną sykį naudojo būtent jį. Bent jau bendruomenėje visi jo ženklą žinojo ir to ženklo sunaikinimas laikytas sunkiu nusikaltimu, ne tik pasikėsinimu į nuosavybę, bet net smurto aktu. Tas įrašyta ir Pirmajame Lietuvos Statute. Tai nestebina, nes LDK Statutai fenomenaliai tam laikmečiui gynė nuosavybę.

Taip pat ženklus randame ant akmenų, žymėjusių žemės ribas. Galima sakyti, kad tai buvo gana brangus, tam tikrą statusą liudijantis veiksmas, nes akmenis reikėjo iš kažkur atsigabenti, o tuomet sumokėti amatininkui už ženklo iškirtimą akmenyje – pats savininkas neturėjo teisės to daryti. Neturtingas žmogus turėjo tenkintis pigesniu žymėjimu – iškertant ženklą medyje.

Taip pat randame amatininkų cechų ženklus, ypatingai dažnai aptinkamus plytose.

Vėlesniais laikais, XVIII amžiuje, radosi ženklai, nežymintys nuosavybės, bet perduodantys kitą informaciją. Nustebau dokumentuose radęs ženklus, o tiksliau visą jų sistemą, kuria prekybininkai naudojosi, kad pažymėti silkės kokybę.

– Turbūt kiekvienoje Lietuvos apylinkėje yra savas „velnio akmuo“, pažymėtas ženklais, kurių paskirties seniai niekas neatsimena. Jie gali būti tūkstančio metų senumo, o gali būti žymiai „jaunesni“. Kaip datuoti ženklus akmenyse? Kaip ženklai klasifikuojami?

– Ženklas akmenyje – taip pat informacijos šaltinis, tik jį labai sudėtinga datuoti. Lietuvoje yra ir ta problema, kad dauguma tokių ženklų vadinami mitologizuotais, tai yra, nepaaiškinamais ir nesuprantamais. Deja, dėl šios priežasties daugelis ženklų specialistų „paliekami“. Mano nuomone, šių ženklų negalime rimčiau tyrinėti, nes neturime mentaliteto tyrimų, o jie galėtų palengvinti ženklų nagrinėjimą: kodėl žmogui reikėjo palikti šį ženklą?

Valstiečio ženklas nebuvo kryželis ar „iksas“, pakeverzotas popieriuje – žmogus turėjo nuosavą simbolį ir kiekvieną sykį naudojo būtent jį.

Klasifikuoti ženklus galime nuo rašto kultūros plitimo laikotarpio – apie XVI amžių. Neraštingi valstiečiai ir toliau naudojo jiems įprastus ženklus, kaip kad jų protėviai šimtmečius iki jų. Vertinant kad ir ant akmenų kaltus ženklus, galime daryti išvadą, kad senesni ženklai – paprastesni, nesudėtingi.

Tačiau šie ženklai darėsi vis sudėtingesni. Pavyzdžiui, paprastas – kryžiaus ženklas. Kaip jau minėjau, atsiradus ženklų paveldėjimui, jie būdavo modifikuojami. Taigi, kiekviena nauja karta prie to paprasto kryžiaus ženklo pridėdavo savo grafinę detalę. Kuo daugiau ženklą sudarančių elementų – tuo jis veikiausiai ilgaamžiškesnis.

XVI amžiuje kaip ženklai pradėti naudoti inicialai – raidės. Užtikrintai tvirtinti negalime, bet juos galimai naudojo ir valstiečiai, kurie patys rašyti nemokėdavo, galėjo užsisakyti, kad tokį ženklą iškaltų raides žinantis amatininkas. Galime spėti, kad pavyzdžiui užkurių susikuriami nauji ženklai taip pat ėmė priminti raides.

Vėliau sutinkame ženklų, kuriuos sudarė žodžiai – užrašai, bet jie vis dar naudoti, kaip ženklinimo priemonė.

– Kuo sudėtingesnis ženklas – tuo brangiau kainavo jo „įkirtimas“? Užsisakydami tokį ženklą žmonės demonstruodavo aukštesnį statusą?

– Veikiausiai spėjimas dėl kainos yra teisingas, tačiau buvo ir kita svarbi priežastis – sudėtingesnį ženklą sunkiau suklastoti. Kuo daugiau elementų sudarė ženklą – tuo sunkesnis nusikaltimas buvo jį sunaikinti. O ir nepasiteisinsi, kad padarei tai atsitiktinai, jei ženklą sudaro ne 1 ar 2, o 20 ar 30 elementų.

– Neskaitant žemių ribų ir asmeninių daiktų, kur XV – XVI amžiuose dažniau naudoti ženklai?

– Ženklai buvo labai paplitę bitininkystėje, ypač drevinėje. Dėl pragmatinių sumetimų: medis buvo miške, priklaususiam kitam savininkui, galbūt valdovui. Iš tame medyje esančio avilio medų kopinėti teisę turėjęs žmogus privalėjo jį paženklinti – palikti žymę, kad šis medis – jo turtas kažkieno kito miške. Beje, nueiti iki savo medžio jis taip pat galėjo tik sutartu taku, kad beklaidžiodamas nesusiviliotų iš miško nešti, kas jam nepriklausė.

Tikėtina, kad ši praktika atėjo dar iš paprotinės teisės laikų, galbūt radosi tada, kai valdovas pirmą sykį pareiškė, kad jam priklauso visa „niekieno“ žemė.

Šalyse, kur praktikuojama tradicinė drevinė bitininkystė (pavyzdžiui, Lenkijoje), tie ženklai naudojami ir šiandien– geresnio žymėjimo būdo niekas iki šiol nesugalvojo. Tas pats ir miško kirtavietėse. Manau, kad ir Lietuvoje tie ženklai būtų buvę toliau paveldimi ir naudojami, jei ne juos sunaikinę kolūkiai.

– Ar dažnai naikinti arba klastoti ženklai?

– Turime pavyzdžių iš tos pačios bitininkystės: ženklo vaidmuo buvo toks svarbus, kad vagis pirmiausiai nuskobdavo ženklą ir tik tada lipdavo į medį. Tai rodo, kaip žmonės įsivaizdavo, kaip mėginti nuslėpti arba „įteisinti“ vagystę. Nėra ženklo – tai ir medis niekieno. Net nesvarbu, kad matėsi žymė, kur būta ženklo – paties ženklo nėra. Žmonės paprasčiau mąstė, nei šiandien.

Žemės ribų žymėjime praktika buvo ta pati – pirmiausia, sunaikinti ribą žymintį ženklą, o jau tada užginčyti sklypo ribas. Kaip matome, simbolinė ženklo reikšmė buvo didžiulė.

Kalbant apie klastojimą, turime daugiau duomenų apie antspaudų padirbinėjimą, tačiau tai kita tyrimų sritis. Žinome, kad ženklų klastojimo atvejų pasitaikydavo žymint sklypų ribas. Kartais, sunaikinus svetimą ženklą, čia pat būdavo išrėžiamas savas: atėjus pareigūnui, kuris taip pat neretai ne itin raštingas būdavo, o dar jam ką „į kišenę“ įbrukus, gal apgaulė kartais ir pavykdavo.

– 1909 metais įkurtos britų žvalgybos tarnybos MI-6 pirmasis vadovas Mansfieldas Smithas – Cummingas laiškus pasirašinėjo viena raide C (žaliu rašalu). Kiti vadovai perėmė šį parašą ir pavertė jį tradicija. Tai toks pat ženklo naudojimas, kaip senovėje?

– Žinoma, tai įsitvirtino, kaip simbolis. Iš pradžių ši raidė įsitvirtino, kaip asmeninis ženklas, o vėliau transformavosi į pareigybę simbolizuojantį ženklą.

– Taigi, kai kur ženklų naudojimą matome iki šiol. Kada Lietuvoje nebeliko poreikio asmeniniais simboliais ženklinti tarkime, žemės ribas? Juk kažkuriuo metu visa tai turėjo pakeisti kanceliariniai dokumentai, panašūs į tuos, kuriuos naudojame šiandien.

– Galima sakyti, kad tai siejasi su rašto kultūros plitimu, tačiau klausimas labai sudėtingas. Žemės ribos dokumentuose pirmiausiai būdavo aprašomos: riba eina nuo to akmens iki to kalnelio ir taip toliau. Atitinkamai, kuo detalesnis aprašymas – kuo daugiau žodžių ir popieriaus – tuo jis brangesnis. Kartografinis sklypo ribų patvirtinimas – dar vienas dokumentas, už kurio parengimą taip pat reikėjo mokėti. Esminis dalykas šiuo atžvilgiu tas, kad ne tik ženklais, bet ir dokumentais patvirtinta nuosavybė buvo dar geriau apsaugota. Iš esmės, teisme bylinėjantis laimėdavo tas, kuris turėjo daugiau dokumentų. Iki tol persvarą įgydavo tas, kuris turėjo daugiau liudininkų, o juk liudininkus taip pat papirkti galėdavo.

Kalbant apie nekilmingus žmones, grafinių ženklų naudojimas ėmė mažėti XVIII amžiuje, kai dokumentai, kaip turto apsaugos forma, ėmė keisti grafinius ženklus. Be to, kilmingi žmonės ėmė vietoje ženklų naudoti herbus.

Valstiečių ženklai, nors ir nebe taip dažnai, bet vis dar naudoti, o be to ėmė keistis – įgijo naujas grafines formas. Valstiečių ženklai įgijo herbus primenančių elementų, kaip pavyzdžiui, apskritimas aplink ženklą.

Ženklai taip ir neišnyko galutinai. Pažvelkime į tarpukario Lietuvą – sąvoka „kleimas“ buvo plačiai naudojama, ypatingai miškininkystėje. Sakydavo: „važiuojam į kleimavimą“. Sąvokos naudojimas kalboje rodo, kad ženklas buvo naudojamas ir praktikoje. Šiandien miškininkai daro tą patį.

– Pabaigai grįžkime į senovę. Labai paplitusi versija, kad senieji ženklai ant akmenų – ne simboliai, o vadinamosios baltiškos runos, tai yra, raštas. Ar toks raštas tikrai egzistavo?

– Jei apskritai kalbame apie runas mūsų kraštuose, tai jų tikrai yra. Vienas akmuo su runomis yra ir Vilniaus mieste, Lazdynų mikrorajone. Kai kurie mokslininkai spėja, kad jos galbūt žymi kažkokio svetimšalio kapo vietą. O gal kažkas taip pažymėjo kelią.

Skandinavijoje ant akmenų runomis iškalti ištisi pasakojimai. Tai ne vienas ir ne du ženklai, kaip mūsų kraštuose. Be to, visi vėlesni šaltiniai akmenyse iškaltus simbolius vadina ženklais – „kleimais“, „kryžiais“. Nėra ženklų žyminčių garsą arbą žodį, kaip skandinavų runos. Nėra ženklų, kurie reikštų, pavyzdžiui, paukštį ar kokį kitą gyvūną.

Apie baltiškas runas, kaip raštą, kalbėti nereikėtų.

Lietuvoje turime tokį fenomeną, kaip dubenuotieji akmenys, kurių „prisėta“ labai daug. Visai gali būti, kad tai – religinės paskirties objektai, kas perkelia juos į mitologijos sritį.

Tačiau apie baltiškas runas, kaip raštą, kalbėti nereikėtų. Tam, kad perduoti informaciją grafiniais ženklais, reikėjo užtikrintumo, kad juos visi supras. Tuomet užduokime sau klausimą: ar šiandien, žiūrėdami į akmenyse iškaltus „kryžius“, galime vienbalsiai pasakyti, kad mums aišku, ką jie simbolizuoja? Vienas mato kryžių, kitas – švento Petro ženklą. Visa tai abstraktu. Nėra bendro kodo, įgalinančio „skaityti“. Todėl manau, kad rašto, tiesiogine žodžio prasme, neturėjome.

Jei žmogus susikurdavo arba iš tėvo paveldėdavo ženklą, jis žinojo, ką tas ženklas reiškia. Bet ar tai raštas? Ne. Tai – tapatybės simbolis, kaip šiandien parašas. Galbūt religinę paskirtį turėję ženklai taip pat turėjo būti „sunorminti“ tam tikroje teritorijoje, kad visi juos suprastų. Tokios sistemos taip pat nežinome.

Baltiškojo rašto šalininkai galėtų sakyti, kad būta ženklų, funkcionavusių tam tikrame areale, viename regione. Tačiau kaip juos paaiškinti? Aš negaliu to padaryti ir abejoju, ar tai gali rašto versijos šalininkai. Jei tai raštas – perskaitykite. Jei senovėje egzistavo tam tikra rašto sistema – sugebėtume ją perskaityti ir šiandien. Deja, šiandien mes tokios nežinome.

Populiarus baltiškosios raštijos versijos šalininkų pavyzdys – garsioji prūsų vėliava, kurioje neva užrašyti dievų vardai. Tačiau niekas negali pasakyti, iš kur radosi jos atvaizdas. O jei iš tiesų egzistavo raštas – kodėl jis yra tik ant tos vėliavos, o kitur tokių pavyzdžių nerandame? Raštas nėra kažkas, ką žmogus pats sau susigalvojo, jis turėjo būti bendrai naudojamas.