Kada LDK „atsirado“ išdavikų

2018-04-09 "Lietuvos žinios"

An­tra­sis Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) ir Mask­vos ka­ras tu­rė­jo pra­gaiš­tin­gų pa­sek­mių – per tre­jus me­tus pra­ras­ta apie ket­vir­tis te­ri­to­ri­jos. Ta­čiau šis ka­ras bu­vo ypa­tin­gas ir dar vie­nu po­žiū­riu: ti­kė­ti­na, kad bū­tent jo iš­va­ka­rių įvy­kiai pa­ska­ti­no LDK pir­mą kar­tą tei­siš­kai reg­la­men­tuo­ti, kas yra iš­da­vys­tė ir iš­da­vi­kas.

Šiandien niekam nekyla klausimų, ką galima ir derėtų vadinti išdaviku. Tą patį aspektą taikome ir praeičiai, tačiau palyginti neseniai – prieš kelis šimtmečius – ši iš pirmo žvilgsnio visiškai aiški samprata nebuvo savaime suprantamas dalykas.

1494 metų sutartyje jau buvo nustatyta, kad abiejų šalių tarnybiniai kunigaikščiai neturėjo teisės pakeisti valdovo, t. y. LDK valdiniai negalėjo prisiekti ištikimybės Maskvos didžiajam kunigaikščiui ir priešingai.

1499 metų pabaigoje visa virtinė rytinio LDK paribio kunigaikščių pasiskelbė Maskvos valdiniais. Išdavystė? Dabar pasakytume: žinoma! Tačiau anuomet atsakymas ne visada būdavo toks aiškus, o išdaviko ir išdavystės samprata buvo nusakoma kur kas sudėtingiau.

Apie tai, kas LDK buvo laikoma išdavyste ir kaip ši samprata atsirado Lietuvos teisėje, „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su istoriku Andrejumi Ryčkovu:

Dinastinė santuoka

– Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras tada buvo ką tik vedęs Maskvos kunigaikštytę Eleną. Atrodytų, kad tokia santuoka turėjo užtikrinti ilgalaikę taiką, bet visai netrukus kilo karas. Ar tai nebuvo laikoma sutarties laužymu, išdavyste?

– Vertinant šiuolaikiniu požiūriu mums atrodo, kad toks elgesys – sutarties laužymas arba išdavystė. Tačiau anuomet netiko toks supaprastintas vertinimas. Savotiškas „rusenantis“ karas vyko ilgą laiką, dar valdant Kazimierui, o po jo mirties buvo oficialiai paskelbtas. Po dvejus metus trukusios Maskvos karinės kampanijos 1494 metais pasirašyta taikos sutartis, kurios dalis buvo ir Aleksandro santuoka su Elena.

Neretai pamirštami skirtumai ir tarp to meto taikos bei paliaubų sutarčių. Taikos arba, kaip teigia rašytiniai šaltiniai, Amžinosios taikos sutartimi tarp valstybių būdavo susitariama, kurios pilys (šaltiniuose vadintos „gorod“) kuriai šaliai atitenka. Taip būdavo nustatoma valstybių „siena“, nors XVI amžiaus pradžioje dar niekas nebrėžė linijų žemėlapiuose.

Tačiau 1503 metais karas baigėsi paliaubų sutartimi, kuri numatė, jog karo veiksmai bus sustabdyti šešeriems metams. Paprastai toks laikotarpis būdavo skiriamas siekiant galutinai susitarti dėl taikos, būdavo siunčiami pasiuntiniai. Paliaubos nenumatydavo draugiškų santykių.

1494 metų taika buvo apibrėžtos LDK ir Maskvos įtakos sritys. Sudėtinga tiksliau apskaičiuoti, bet, įvairių istorikų vertinimu, LDK prarado maždaug ketvirtį teritorijos. Aleksandro ir Elenos santuoka šiame kontekste – simbolinis sutarties patvirtinimo veiksmas. Tikėtina, kad sudarius dinastinę santuoką LDK tikėjosi, jog santykiai su Maskva pagerės. Vis dėlto tokie lūkesčiai nepasitvirtino ir to nedera vadinti išdavyste. Tai būtų šiuolaikinio mąstymo primetimas anų laikų įvykiams.

XIX amžiuje kai kurie istorikai taip pat teigė, kad Ivanas III Eleną į LDK dvarą pasiuntė kaip šnipę, tačiau tokie svarstymai taip pat buvo padiktuoti vėlesnių laikų suvokimo ir mąstysenos.

Sudarant taiką būdavo duodama priesaika dedant ranką ant Evangelijos arba stačiatikių papročiu – bučiuojant kryžių. Taip būdavo prisiekiama, kad taikos bus laikomasi, o jos pažeidimas galėjo būti traktuojamas ne tik kaip tarpvalstybinio susitarimo sulaužymas, bet ir šventvagystė.

– Kodėl „amžinoji“ taika truko tik šešerius metus. Kokia situacija karo išvakarėse buvo pasienyje su Maskva?

– Aptariamuoju laikotarpiu Maskvos valstybė sparčiai stiprėjo, agresyvėjo. Ji buvo ką tik faktiškai išsivadavusi iš totorių valdžios. Ekspansines ambicijas neblogai iliustruoja Maskvos kunigaikščio ir Danijos sutartis, kurioje jis save vadina ciesoriumi (caru) – savarankišku valdovu. Be to, Maskva prieš LDK sudarė sąjungą su Krymo totoriais, kurie vėliau ilgus metus siaubė LDK žemes.

Nors karas su LDK dar nebuvo prasidėjęs, Maskvos kunigaikštis aiškiai leido suprasti, kad pretenduoja į Kijevą kaip rusų žemių centrą ir savo tėvoniją bei reikalauja, kad jį vadintų visos Rusios valdovu. 1493 metais Aleksandras pirmą kartą nusileido šiam reikalavimui. Pretekstu sulaužyti taiką su LDK buvo pasirinktas stačiatikių teisių gynimas. Juo naudotasi iki pat Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimų.

1494 metų sutartimi nustatyta, kad abiejų šalių tarnybiniai kunigaikščiai neturi teisės pakeisti valdovo, t. y. LDK valdiniai negali prisiekti ištikimybės Maskvos didžiajam kunigaikščiui ir priešingai. Nedideles valdas valdę Okos aukštupio kunigaikščiai tuo metu intensyviai konfliktavo tarpusavyje (su giminaičiais) ir kai kurių šeimų atstovai gana dažnai iš LDK pereidavo į Maskvos pavaldumą. Taip šeimyniniai konfliktai dėl tėvoninių valdų įgijo tarpvalstybinį kontekstą. Tarkime, Maskvos kunigaikščiui pavaldus bajoras, įveikęs savo brolį ir užvaldęs tėvoniją, šią valdą „nusitempė“ į Maskvos valstybę. Tačiau, pagal 1494 metų sutartį, jis negalėjo pretenduoti į šią valdą.

Čia galima pažymėti, kad egzistavo ne tik teisinė, bet ir „realioji“ reikalo pusė. Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia tolimose paribio kunigaikštijose buvo gana nominali. Rytiniuose pakraščiuose tebuvo pavieniai valdovo pareigūnai, neišplėtotas didžiojo kunigaikščio dvarų tinklas. Šiose teritorijose buvo beveik neįmanoma sukontroliuoti procesų.

LDK pribrendo poreikis griežčiau kontroliuoti paribio kunigaikščių „migraciją“, nes iki tol jie tai galėjo daryti palyginti laisvai – pateikę valdovui atsiprašymo raštą (paaiškinantį, kodėl prisiekia kitam valdovui) ir grąžindami valdovui iš jo gautas valdas. Tai atlikęs, kunigaikštis galėdavo persikelti į kitos valstybės teritoriją kartu su jam tarnaujančiais žmonėmis, savo kariauna.

XV amžiaus pabaigoje tokių „migrantų“ buvo daug, bet 1494 metų sutartis uždraudė tokį perbėginėjimą. Galima sakyti, kad ši sutartis (ne LDK įstatymas, o tarpvalstybinė) davė pradžią teisiniam išdavystės sampratos reglamentavimui Lietuvos valstybėje. 1494 metų sutartyje nustatyta, kad abiejų šalių tarnybiniai kunigaikščiai neturėjo teisės pakeisti valdovo.

Nuo tada bet koks ryšio su LDK valdovu nutraukimas tapo neteisėtas. Iki 1494 metų tokie žmonės vadinti perbėgėliais arba pabėgėliais, o sudarius šią sutartį netrukus juos jau pradėta vadinti išdavikais.

Išdavystės samprata pirmą sykį formalizuota 1508 metais po Mykolo Glinskio maišto ir įvardyta, kad išvykimas į priešo žemę buvo išdavystė. 1529 metų Pirmajame Lietuvos Statute ši samprata jau formalizuota ir išplėtota.

Tapo Maskvos vasalais

– Prieš 1500-ųjų karą ir per jį ištikimybę Maskvai prisiekė visa virtinė kunigaikščių. Kaip Ivanas III juos persiviliojo į savo pusę? Papirkinėjimu? Grasinimais?

– Šaltiniai nenurodo, kaip ir kodėl daugelis smulkiųjų kunigaikščių pakeitė valdovą. Ivanas III teikdavosi vien informuoti Aleksandrą apie tai, kad, tarkime, kokie nors Masalskiai tapo jo valdiniais. Žinome, kad kartais jie neturėdavo pasirinkimo. Pavyzdžiui, Maskvos kariuomenei įsiveržus į LDK teritoriją ir paėmus Dorogobužą ir Severų Naugardą, Trubeckiai buvo atkirsti nuo visos valstybės ir turėjo rinktis: prisiekti Ivanui III arba būti įkalintiems, ištremtiems.

Kai kurie bajorai išsikėlė iš savo tėvonijų į valstybės gilumą, kur didysis kunigaikštis jiems „išsimaitinti“ skirdavo valdas. Paprastai šie pabėgėliai gana kompaktiškai apsigyvendavo vienoje srityje. Reikia pabrėžti, kad šių giminių persikėlimas į krašto gilumą – labai svarbus dalykas, nes nors teritorija ir prarasta, žmonės liko, o tais laikais žmonės taip pat buvo didelis turtas.

Kai kurie pavyzdžiai kelia įtarimų, kad Ivanas III buvo iš anksto susitaręs su konkrečiais bajorais. Pavyzdžiui, 1499 metais Teodoras Šostakovas siuntė laišką Maskvos kunigaikščiui, tvirtindamas, kad Smolensko vyskupas rengėsi keisti tikėjimą ir perkrikštyti visus stačiatikius. Žinoma, jis prašė Maskvos pagalbos ir globos. Laiškas buvo privataus pobūdžio ir veikiausiai galėjo būti vienas iš daugelio panašių laiškų, siųstų tiek į Maskvą, tiek į LDK. Abiejose valstybėse veikė informatorių ir šalininkų tinklai, pranešinėjantys apie kariuomenės telkimąsi ir panašius dalykus. Pats T. Šostakovas anksčiau buvo patekęs į Maskvos nelaisvę, o kai buvo išleistas, į LDK atvyko, tikėtina, jau kaip Ivano III agentas.

Pasak LDK šaltinių, Maskva paribio kunigaikščiams siūlė daugiau valdų, be tų, kurias jie jau valdė kaip LDK vasalai. Tikėtina, kad taip iš tiesų buvo perviliota bent jau dalis jų.

– Kurie kunigaikščiai pirmi stojo į Maskvos pusę?

– 1499 metų pabaigoje kunigaikštis Simonas Bielskis, anksčiau už tarnybą gavęs valdų iš Aleksandro, persikėlė į Maskvos pusę. Tai – akivaizdus 1494 metų taikos sutarties pažeidimas. S. Bielskis taip pat deklaravo išeinantis su „savo“ valdomis. Aleksandro dvaras reagavo pareiškimu, kad S. Bielskis negali pretenduoti į jokias žemes, nes visos jo valdytos žemės buvo valdovo dovanotos, o apie kokias nors „Bielskio žemes“ niekas nėra girdėjęs.

S. Bielskio žemės buvo pačiame valstybės pakraštyje, daug arčiau Maskvos, tad paskelbus apie ištikimybę kitam valdovui jam nereikėjo niekur bėgti, nes jis galėjo užsitikrinti karinę Maskvos pagalbą.

Maskvos kunigaikštis pasiuntė į LDK pasiuntinius – Lietuvos valdovui įteiktas atsiprašymo raštas, kuriame S. Bielskis nurodė dvi savo poelgio priežastis. Pirma, jis pateko į Lietuvos valdovo nemalonę, nes nebebuvo kviečiamas į Ponų tarybos pasitarimus ir jam nebebuvo suteikiamos valdos. Antra, jis bijojo perkrikštijimo. Nežinome, ar pagrįstas buvo pirmas skundas, tačiau antras veikiausiai buvo propagandinio pobūdžio. Bet kuriuo atveju Maskvos didžiajam kunigaikščiui pakako vien stačiatikybės gynimo preteksto, ir prasidėjo naujas karas.

Be S. Bielskio, panašaus paminėjimo „nusipelnė“ ir Simonas Možaiskis bei Vasilijus Šemetičius. Du pastarieji kartu su savo kariaunomis aktyviai įsitraukė į karo veiksmus.

– Ar paribio kunigaikščių ir jų kariaunų bei pilių perėjimas į priešo pusę turėjo įtakos karo eigai?

– Sunku pasakyti. Negalėtume teigti, kad LDK valdovas ar jo aplinka turėjo konkrečių planų, kad, tarkime, kilus karui su Maskva, šios pilys ir kunigaikščiai privalėjo būti pirmoji gynybos linija. Apskritai, per visą XVI amžiaus pradžią matome, kad į valdovo dvarą nuolat plaukė skundai apie prastą daugelio (įskaitant Kijevo) įtvirtinimų būklę, patrankų, amunicijos trūkumą ir pan.

Maskvos kariuomenė įsiveržė į LDK teritoriją trimis būriais, apie kurių sudėtį daug žinome iš maskvėnų šaltinių. Pasak jų, paribio kunigaikščiai jau buvo įtraukti į kare dalyvavusių Maskvos valdinių sąrašus. Centrinės maskvėnų pajėgos užėmė Dorogobužą, o tradiciniu keliu (per Borisovą, Oršą ir Smolenską) iš valstybės gilumos atžygiavusios LDK pajėgos 1500 metų liepos 14 dieną buvo sutriuškintos Vedrošos mūšyje. Pralaimėjimas buvo katastrofiškas – į nelaisvę pateko didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis, dvaro maršalka Grigalius Astikas ir daugelis kitų aukšto rango kilmingųjų.

Dar iki to buvo užimtos dvi svarbios tvirtovės – Severų Naugardas ir Starodubas. Tikėtina, kad dėl jų pasidavimo buvo susitarta iš anksto. LDK prarado didelę teritoriją, nors 1503 metų paliaubomis ji dar nebuvo pripažinta Maskvai. Tai teko padaryti 1522 metų taikos sutartimi.

– Ar 1503 metų paliaubomis LDK pripažino paribio kunigaikščių perbėgimą į Maskvos pusę?

– Ne, LDK laikėsi tos pačios pozicijos, kad tai padaryti jiems draudė 1494 metų sutartis. Taip pat buvo tvirtinama, kad visos jų žemės buvo suteiktos valdovo ir į jokias valdas jie negalėjo pretenduoti. Derybose su Maskva prisiminta, kad kai kurie perbėgėlių giminės į LDK iš Maskvos valstybės perbėgo dar XV amžiuje, apeliuota, jog jie taip padarė jau dukart, tad veikiausiai taip darys ir toliau. Beje, per M. Glinskio maištą V. Šemetičius iš tiesų mėgino užmegzti kontaktus ir derėtis dėl grįžimo į LDK. Vis dėlto, skirtingai nei LDK, Maskvos valstybė ilgai neketino kęsti paribio kunigaikščių „autonomijos“.

Atsigręžus į Vakarus

– Ar išdavystės teisinio reglamentavimo imtasi iškart po karo?

– Ne, procesas vyko pamažu. Pirmiausia siekta nustatyti LDK likusių perbėgėlio šeimos narių statusą. Perbėgę bajorai išdavikais įvardijami 1508 metais. Klausimas, ar, pavyzdžiui, Maskvos valdovas apskritai suprato, ką skelbė Lietuva. Iki XVI amžiaus vidurio Maskvos valstybėje nebuvo politinės išdavystės sampratos – tik bažnytinė, tapatinta su šventvagyste.

– Iki tol „nebuvo“ išdavikų?

– Ikikrikščioniškoje Lietuvoje ši samprata buvo labai išplaukusi. Tam tikra prasme kiekvienas naujas valdovas valstybę kurdavo iš naujo, aplink save burdamas žmones, kurie ilgainiui save ėmė identifikuoti kaip valstybę ir visuomenę. Atitinkamai pagal šios žmonių grupės tradicijas ir kultūrą būdavo sprendžiama, kas laikytina nusikaltimu.

Bajoro santykis su valdovu buvo asmeninis, prisiekus valdovui ištikimybę, renkant jam mokesčius, dalyvaujant pasitarimuose, kartu einant į karą. Kai valdovas mirdavo, toks ryšys būdavo iš naujo kuriamas – prisiekiama naujajam valdovui. Ilgainiui formavosi sampratų, kaip valdinys galėjo nusikalsti valdovui ir „prarasti su juo ryšį“, sistema. Išdavyste, matyt, galėtume pavadinti būtent šį ryšio su valdovu nutraukimą, tačiau toks veiksmas turėjo būti iš tiesų išskirtinis.

Po krikšto iš bažnytinės ir romėnų teisės pradėjo formuotis nauja samprata – nusikaltimas valstybei buvo labai aiškiai reglamentuotas. Rusėniškose LDK žemėse iki tol vyravo bizantiška bažnytinė teisės sistema, tačiau ji niekada ir nesipynė su kasdiene teise. Tuo skyrėmės nuo Vakarų Europos, kur bažnytinė ir romėnų teisė nuolat pynėsi su papročiais, reguliavo kasdienius dalykus.

Taigi, atsigręžus į Vakarus, susidarė palankios sąlygos tolesniam teisės plėtojimui. Tuo pat metu, valdant Vytautui, valstybės „įgijo kūną“ – Vytautas įkūrė institucinį dvarą, kurį valdovui mirus perėmė kitas valdovas. Tuo pat metu kurtas valstybės pareigūnų tinklas.

Bajorai tapo atsakingi ne tiesiogiai valdovui, o jo institucijai. Vis dėlto LDK asmeninis lojalumo ryšys išsilaikė per visą senosios Lietuvos valstybės raidą. Pamažu imta suvokti ir tai, koks nusikaltimas traktuojamas kaip išdavystė, nors aiškios sampratos tada dar nebuvo.

– Taigi, kaip turėdavo nusikalsti bajoras, kad užsitrauktų valdovo nemalonę?

– Imkime paties Vytauto pavyzdį: jis du kartus pabėgo pas kryžiuočius ir prisiekė jiems. Ar jis buvo išdavikas? Valdovui nusikaltusius žmones veikiau laikytume tiesiog jo varžovais, ne draugais. Iš principo toks žmogus būdavo prilyginamas bet kuriam kitam priešui. Lietuviškos pagonybės tyrimai rodo, kad mąstyme buvo įsitvirtinusi atskirtis tarp „juoda“ ir „balta“. Matyt, tai atsispindėjo ir pavaldinio bei valdovo santykiuose.

XIV amžiaus pabaigoje-XV amžiaus viduryje pradėjo formuotis aiškesnės žaidimo taisyklės. Valdovo varžovus pradėta traktuoti kaip išdavikus: jų laukė mirties bausmė, o šeimų nariai nebegalėdavo paveldėti jų turto. Tačiau bausmė nusikaltusiajam tiesiogiai priklausė nuo valdovo valios. Jis galėjo ir bausti mirtimi, ir pasigailėti.

Egzistavo socialinis „valdovo pykčio“ vaizdinys, užfiksuotas ir rašytiniuose šaltiniuose. Štai Aleksandro rašte teigiama, kad valdovas „nebepyksta“ ant valdinio. XVI amžiaus pirmos pusės Ponų tarybos raštuose užfiksuoti tokie prašymai valdovui, kaip reikalavimas „rūsčiai įsakyti“ bajorams rinktis, nes kitaip jie esą neklauso. Ką reiškia „rūsčiai“, šiandien negalime pasakyti.

XV amžiaus viduryje-XVI amžiaus pirmąjį dešimtmetį išdavystės samprata transformavosi iš paprotinės į teisinę. Galime išskirti tris sudedamąsias dalis: neteisėtą ryšio tarp kunigaikščio ir jo valdinių nutraukimą (pavyzdžiui, vaidijimasis su valdovu ir nepaklusimas jam); pasikėsinimą į valdovo gyvybę; pabėgimą į priešo žemę (priimtas 1508 metais ir padiktuotas M. Glinskio maišto).

Išdavystės reglamentavimas

– Šis maištas buvo toks svarbus, kad po jo išdavikai jau nurodomi įstatyme?

– Tai – ankstyviausias žinomas išdavystės dokumentavimas. M. Glinskio maište dalyvavo daugiau kaip 50 aukšto rango kilmingųjų: jo broliai, giminės nariai ir kiti bajorai. Kai kurie išsikėlė į Maskvą, bet LDK liko jų giminės, turėję pretenzijų į išdavikų valdas. Pirmiausia, nustatyta, kad perbėgėliai – išdavikai, o antra, imta reglamentuoti jų artimųjų padėtį. Pavyzdžiui, jei valda buvo padalyta trims broliams, valdovo naudai konfiskuota tik išdaviku tapusio brolio valda.

Beje, 1508 metų įsakas buvo paskelbtas laikinu ir turėjo galioti dvejus metus, kol bus išspręsti visi nesutarimai. Tačiau ilgainiui juo imta visur vadovautis. Pirmajame Statute išdavystei buvo skirti šeši punktai, iliustruojantys ne tik jos tikslų teisinį reglamentą, bet ir tai, kad anksčiau dominavusią valdovo valią taip pat ėmė siaurinti įstatymas. Be kita ko, dokumente buvo numatyta išdaviko artimiesiems suteikti galimybę apginti save ir išsaugoti šeimos turtą.

Išdavyste, be anksčiau jau įvardyto pabėgimo į priešo žemę, buvo laikomas valdovo raštų ir antspaudų klastojimas bei pasikėsinimas į valdovo pareigūnų, pasiuntinių gyvybę. Taigi, XVI amžiaus viduryje transformacija baigėsi ir samprata, anksčiau abstrakčiai sieta su valdovo asmeniu bei jo gyvybe, buvo teisiškai reglamentuota jau kaip pasikėsinimas į valstybės instituciją.

– Perbėgėlių pasitaikydavo visais amžiais. Ar po teisinio išaiškinimo jų sumažėjo? O gal priešingai – padaugėjo?

– To neįmanoma suskaičiuoti. Pavyzdžiui, dažnai pavykdavo išvengti bausmės už klastojimą: bajorai išsisukdavo, suversdami kaltę jiems tarnavusiems ir dokumentus rašiusiems žmonėms. Taip pat galiojo principas, kad ponas neatsako už pavaldinio nusikaltimus, įskaitant ir išdavystę.

1494 metų sutartimi nustatyta, kad abiejų šalių tarnybiniai kunigaikščiai neturi teisės keisti valdovo, t. y. LDK valdiniai negali prisiekti ištikimybės Maskvos didžiajam kunigaikščiui ir priešingai. Aleksandro ir Elenos santuoka tapo simboliniu sutarties patvirtinimo veiksmu.

Vadinamasis garbės praradimas tokiais atvejais buvo įmanomas, tačiau bajorija visomis išgalėmis stengėsi to išvengti. Pavyzdžiui, 1513–1514 metų kontekste, kai buvo prarastas Smolenskas, Mstislavlio kunigaikštis pasidavė Maskvos kariuomenei ir pripažino jos valdžią. Tačiau po lietuvių pergalės Oršos mūšyje priesaikos Maskvai jis atsisakė, o valdovas jam suteikė dokumentą, kuriuo patvirtino, kad kunigaikščio ir jo palikuonių garbė nesuteršta.

Apskritai, perbėgimus į priešo stovyklą, matyt, dažniausiai lėmė aplinkybės. Vadinamoji lietuvių frakcija egzistavo prie Maskvos valdovo dvaro, o Lietuvos valdovo aplinkoje grupavosi maskvėnų būrys. Beje, galbūt papirkimu ir apeliacijomis į stačiatikių tikėjimą Maskva sugebėjo persivilioti daugiau žmonių.