Maži prieš milžiną: ko Lietuva gali pasimokyti ir iš Izraelio, ir net iš ISIS

2018-11-28 "Lietuvos žinios"

Ma­žų ir va­di­na­si silp­nų vals­ty­bių komp­lek­sas per­se­kio­ja ne vie­ną lie­tu­vį. Ne­va, esa­me ne­tur­tin­gi ir ne­ga­li­me tu­rė­ti ge­ros gink­luo­tės, mū­sų ma­žai ir iš­ga­li­me su­rink­ti tik ne­di­du­kę ka­riuo­me­nę, ne­ga­li­me su­kur­ti sa­vos gy­ny­bos pra­mo­nės. Ką jau be­kal­bė­ti apie pa­sip­rie­ši­ni­mą ga­lin­gam ir ge­rai gink­luo­tam prieš­inin­kui. Tai – ne­tie­sa. Rei­kia tu­rė­ti no­ro ir ge­bė­ti pla­nuo­ti to­liau ryt­die­nos.

Apie tai, kaip mažos valstybės, o tarp jų ir Lietuva, gali priversti ir didelius agresorius gerai pagalvoti prieš ryžtantis jas užpulti, LŽ kalbėjosi su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytoju daktaru Giedriumi Česnaku.

– Ateities karybos tendencijos svarstomos nuolat, tačiau tikrai kardinalūs pokyčiai vyksta retai. Kokius pokyčius prognozuojame šiandien?

– Technologiniai pokyčiai jau yra prasidėję, tačiau mūsų regione kol kas nėra suvokiami kaip daug ką keičiantys. Tik dabar suvokiame jų įtaką moderniai karybai ir mažų valstybių saugumo aplinką. Dažniausiai įsivaizduojame, kad tokie pokyčiai veikia tik didžiąsias valstybes, o mes kariausime taip, kaip kariavome prieš kelioliką ar net keliasdešimt metų.

Tačiau šie pokyčiai ateina ir tenka prie jų prisitaikyti, juolab, kad jie nesustoja – naujos technologijos kuriamos vis greičiau. Vadinasi, technologiniai pokyčiai vyks nuolat ir prie jų nuolat teks pritaikyti ne tik savo strategiją ir taktiką, bet ir pačią karinę doktriną.

– Karinės technologijos – brangus „malonumas“, todėl jų asocijavimas su didžiosiomis valstybėmis nestebina. Ar mes turime pajėgumų vytis naujoves?

– Mažos valstybės turi nedaug galimybių vytis technologines naujoves vien jau dėl to, kad pastarosios vyksta keletoje dimensijų. Sausuma, oras, vanduo, kibernetinė erdvė – dar įmanomos suvaldyti, tačiau kosmosas – jau nebepasiekiama sfera mažosioms valstybėms, o ji yra svarbi net ir taktiniu požiūriu, kaip pavyzdžiui, padalinių veiksmų stebėjimas. Be priėjimo prie didžiųjų valstybių technologijų to nepadarysi.

Kita sritis – mokslinių tyrimų potencialas. JAV 76 tūkstančiai mokslininkų dirba vien dirbtinio intelekto tyrimuose. Aišku, kad jokia maža valstybė tiek skirti negali.

Mažąsias valstybes taip pat riboja pramonės galimybės – jos nėra pajėgios įvaldyti visą procesą nuo „A iki Z“ ir gali nebent gaminti kažkurį komponentą.

Šiuo atžvilgiu gerą pavyzdį duoda Izraelis ir Pietų Korėja: šios valstybės įsigyja kokią nors technologiją iš didžiųjų Vakarų valstybių, ją išnagrinėja ir adaptuoja savo poreikiams. Ši strategija yra labai veiksminga ir neveltui šiandien Izraelio bepiločiai orlaiviai yra vieni geriausių pasaulyje, o karinės pramonės eksportas auga beveik po 50 procentų kiekvienais metais. Izraelis pirmasis suprato tokios strategijos naudą ir kitos valstybės dabar jį tik mėgina vytis.

– Izraelis bene dažniausiai minimas, kaip sėkmingas efektyviai besiginančios mažos valstybės pavyzdys, tačiau tai – turtinga valstybė, seniai sukūrusi savo karinę pramonę. Vargu ar su juo gali lygintis Baltijos šalys.

– Teko apie tai kalbėtis su Izraelio karybos ekspertais, kurie primena, kad dar 1947 metais Izraelio apskritai nebuvo, o startinės pozicijos buvo tikrai ne pačios geriausios. Jie turėjo tik nederlingą žemę, žmones ir konfliktą su visais kaimynais.

Žinoma, labai svarbi JAV parama, tačiau technologijų Izraelis neturėjo. Bendraudami su partneriais Šiaurės Amerikoje ir Europoje jie įgijo tam tikras technologijas, tačiau svarbiausia – ėmė gilintis į tai, ko jiems iš tiesų reikia ir kaip tai įgyti. Taigi, tai – noro ir investicijų klausimas. Izraelis nuosekliai ir logiškai kūrė savo gynybos pramonę, suvokdamas ir tai, kad ji iš pradžių negalėjo būti pelninga, ir tai, kad ji yra apribota pajėgumų srityje.

Lygiai tas pats vyko Pietų Korėjoje, kuri įsigydavo naikintuvus iš JAV, juos ištirdavo, modifikuodavo savo reikmėms, o tada imdavosi pati juos gaminti ir eksportuoti.

Abiem atvejais sėkmę lėmė nuosekli ilgalaikė strategija ir planavimas. Šiuolaikiniame pasaulyje ilgalaikis gynybos planavimas tampa tam tikru iššūkiu – nežinome kokia nauja technologija „iššoks“ rytoj, todėl šis planavimas turi būti lankstus ir nutaikytas į vidutinį laikotarpį. Tačiau tai netrukdo siekti galutinio tikslo. Jei norime turėti karinę pramonę – turime priimti atitinkamus įstatymus, skatinti nuosavo gynybos pramonės kūrimą.

Kartais iš tiesų paprasčiau ir pigiau tiesiog nusipirkti reikalingą technologiją kitoje valstybėje, tačiau jei maža šalis pati pajėgia sugeba įgyti ir įsisavinti tam tikrą technologiją ir ją tobulinti, nauda yra ilgalaikė: kuriamos darbo vietos, generuojamos pajamos ir ilgainiui tai atsiperka.

– Pirkimą vietoje gamybos praktikuoja Azerbaidžanas – taip pat nedidelė valstybė. Jie tiesiog įsigyja tam tikrą skaičių ginkluotės ir technikos, kuri konkrečiu momentu jiems atrodo naudinga. Kaip vertinate tokią praktiką?

– Pirmiausia, Azerbaidžanas turi gausius gamtinius išteklius ir gali sau leisti įsigyti ką nori, ilgai nesvarstant. Analogiškai elgiasi Saudo Arabija, kuri taip pat tiesiog nusiperka moderniausią ginkluotę. Suprantama, kad turėdamas galimybes, gali sau leisti elgtis kaip tinkamas „čia ir dabar“.

Tačiau nuosavų pajėgumų kūrimas atneša ilgalaikę naudą. Lietuvoje taip pat dažnai klaidingai įsivaizduojama, kad kariuomenė ir gynyba – tik išlaidos. Visai nebūtinai. Jos gali kurti ir pridėtinę vertę. Valstybės, kurios neturi gausių gamtinių išteklių ir nėra rentinės ekonomikos, turi investuoti į pagrindinį savo išteklių – žmones. Beje, viena kitam netrukdo: gali kažką nusipirkti, o kažką imtis adaptuoti ir gaminti.

– Mūsų gynybos pagrindas – priklausymas stipriausiam kariniam aljansui. Tūlas taip ir įsivaizduoja: esame NATO nariai, yra 5 straipsnis ir tai jau garantuoja mūsų saugumą. Tačiau sąjungininkų pagalba karo atveju neateina akimirksniu ir iš pradžių tektų gintis patiems. Ar dabartinė Lietuvos gynybos politika į tai orientuota?

– Nesiimsiu tvirtinti, kad mūsų politika labai gera arba labai bloga. Tai, kad mažosios aljanso narės pirmiausia turi pačios pasirūpinti savo gynybos ir atgrasymo pajėgumais diktuoja elementari logika. Tai sudėtinga, bet būtina. Maža valstybė atgrasyti didelį ir technologiškai pranašesni priešininką iš esmės gali tik vienu būdu – pasipriešinimui parengti visą visuomenę, kad agresorius suvoktų jog puolimas jam atneš didelius nuostolius.

Mažos valstybės turi gebėti itin greitai mobilizuotis ir per minimalų laiką padaryti priešininkui maksimalius nuostolius ir tuo pačiu metu būti pasirengusios rezistencinei kovai.

Kaip tai padaryti? Vienas iš būdų – visuotinė karinė prievolė abiejų lyčių piliečiams. Tai sustiprina gynybinį potencialą ir visuomenės įsitraukimą į gynybos sistemą. Tokia praktika yra taikoma ne vienoje valstybėje. Puldamas tokią šalį, agresorius žino, kad tai nebus lengvas pasivaikščiojimas, nes teks susidurti su karinį parengimą gavusiais ir ginklą turinčiais piliečiais – šūvio agresorius lauks iš kiekvieno lango.

Savo ruožtu, mažos valstybės visuomenė taip pat turi suvokti, kad pasipriešinti dideliam ir technologiškai pranašesniam agresoriui ji gali tik labai ribotą laiką. Net jei sąjungininkų paramos turėtume sulaukti teoriškai greitai, atsiminkime, kad tai nenutiks momentaliai. Pavyzdžiui, Antrojo Pasaulinio karo metu Danija buvo užgrobta per 6 valandas, Norvegija – per 24 valandas. Taigi, turime suprasti, kad laiko gali būti tiesiog siaubingai mažai.

Taigi, akivaizdu, kad mažos valstybės turi gebėti itin greitai mobilizuotis ir per minimalų laiką padaryti priešininkui maksimalius nuostolius ir tuo pačiu metu būti pasirengusios rezistencinei kovai.

– Visuotinė gynyba žada potencialiai didžiulius gyventojų nuostolius. Visgi kaunasi civiliai prieš kariškius.

– Deja, nuostoliai būtų dideli. Tačiau pažiūrėkime į savo pačių istoriją: nepaisant aukų, partizanai atkakliai kovėsi. Galiausiai, nekalbame apie tai, kad kautis privalo visi gyventojai, jaunesni, nei 50 metų. Tiesiog maža valstybė privalo turėti greitai mobilizuojamą rezervą. Beje, mobilizuojamą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – mažos valstybės neretai turi gausias bendruomenes kitose šalyse.

Visuomenės pasirengimo ir rezervo mobilizavimo srityje taip pat galime imti pavyzdį iš Izraelio. O ir istorijoje turime pavyzdžių – 1940 metais Winstonas Churchilis taip pat ruošė britus visuotinei gynybai vokiečių įsiveržimo atveju. Idėja ne nauja.

– „Klasikinį“ karą, kai viena valstybė kariauja prieš kitą, matome vis rečiau. Jį keičia hibridiniai karai – ne karai, kaip kad Ukrainoje, kuri formaliai nekariaudama su Rusija patiria nuostolius – ką tik prarado 3 karinius laivus. Tai globali tendencija, ar labiau pritaikoma Rusijai ir mūsų regionui?

– Kalba ne apie Rusiją ir ne apie mūsų regioną. Dar prieš 2000 metus matėme tendencija, kai karas nuo valstybės institucijų perleidžiamas kitiems veikėjams. Demokratinės (ir ne tik) valstybės suvokia, kad bet koks karinis konfliktas atneša nuostolius, o tai sukelia neigiamą reakciją žiniasklaidoje ir sukelia visuomenės nepasitenkinimą.

Taigi, jos ieško galimybių, kaip tai padaryti išvengiant neigiamų pasekmių. Todėl iš vienos pusės, matome privačių karinių kompanijų suklestėjimą ir iš kitos – tokių technologijų, kaip bepiločiai orlaiviai, kai žmogus gali sėkmingai dalyvauti kare, fiziškai jame net nebūdamas.

– Prie šios tendencijos turėtume priskirti ir naują amerikiečių „pomėgį“ dalyvauti kariniuose veiksmuose, panaudojant oro pajėgas ir laivyną, bet beveik nevykdant antžeminių operacijų?

– Taip, sausumos pajėgų dalyvavimas suvestas į minimumą. Vietoje to auga specialiųjų operacijų pajėgų vaidmuo ir poreikis. Tai daro ir Rusija, perleisdama karo veiksmus tokioms kompanijoms, kaip „Vagnerio grupė“ ir nusikrato atsakomybės. Sirijoje Rusija taip pat naudoja oro pajėgas, bet antžeminėse operacijose jų reguliariosios armijos karių nėra.

– Sirija yra ne pirmas geras pavyzdys, kai didelėms ir technologiškai nepalyginamiems priešininkams metų metais efektyviai „gadina kraują“ net ne kariuomenė, o tiesiog ginkluoti būriai – „Islamo valstybės“ (ISIS) teroristai. Iš jų taip pat galėtume imti pavyzdį?

– Kalbant apie mažų valstybių gynybą, tokia patirtis mums yra netgi labai tinkama. Karas nebevyksta atvirose vietovėse, kuriose susiduria tankų masės. Jis vyksta dideliuose miestuose, priešininkas nebegali atskirti civilio nuo kovotojo. Tai labai apsunkina Vakarų valstybių veiksmus, nes jos siekia kiek įmanoma vengti civilių aukų. Rusijai tai ne taip aktualu – ji nevengia nei masinės artilerijos ugnies, nei cheminio ginklo.

Tai taip pat ne naujiena: afganams tiektos JAV priešlėktuvinės raketos padarė kolosalų poveikį karui su sovietais. Vietname amerikiečiai taip pat buvo technologiškai daug pranašesni, bet nesugebėjo suvokti, kad vietnamiečiai nepalenkiamai kaunasi ne už komunizmą, o prieš svetimšalius interventus.

Agresiją patyrusi maža valstybė labai greitai gali susidurti su tuo, kad sunaikinama jos pajėgų vadovavimo grandinė, o tai reiškia, kad pavieniai daliniai turi mokėti veikti autonomiškai, improvizuoti, sąveikauti su civiliais.

Šiuo atžvilgiu tikrai yra ko pasimokyti iš minėtų grupuočių. Agresorius gali užgrobti tavo teritoriją, bet tu gali neleisti jam pasiekti pergalės. Priešas „įklimpsta pelkėje“: jo pajėgos turi būti toje teritorijoje, tačiau pergalės jis pasiekti negali, o tuo metu jo resursai senka, žūsta kareiviai.

– Susidaro įspūdis, kad šiandien Lietuva tuo pačiu metu rengiasi ir rezistencinei kovai ir stiprina konvencinius pajėgumus. Kai kurie kritikai teigia, kad tuo atveju, jei teritorija užimama itin greitai, konvencinių pajėgumų nereikia, nes jie būtų sunaikinti pačioje karo pradžioje. Ar ši kritika pagrįsta?

– Nedera nuvertinti konvencinių pajėgumų. Technologijos yra labai svarbios pradiniame etape, kai svarbiausia padaryti priešininkui kiek įmanoma daugiau žalos ir priversti jį sulėtinti tempą, dvejoti. Tokiu atveju svarbios tampa net valandos. Mums svarbiausia – kiek įmanoma ilgiau sulaikyti priešą, o po to trukdyti jo funkcionavimui mūsų teritorijoje ir taip palengvinti sąjungininkų atėjimą.

– Ar šiuo atžvilgiu Baltijos šalys mąsto vienodai? Turime naują „Baltijos Antantę“?

– Na, „Baltijos Antantės“ niekada iš tiesų ir nebuvo. Išsamiai nesu to tyręs, bet sakyčiau, kad panašumų yra: estai taip pat laikosi principo padaryti priešininkui kuo didesnę žalą karo pradžioje. Visuotinės karinės prievolės Estijoje nėra, tačiau plėtojamos paramilitarinės struktūros, o galimybės prisidėti prie šalies gynimo sudarytos net ir neįgaliesiems, kurie gali atlikti pagalbines funkcijas, pavyzdžiui, kibernetiniame fronte.

Latvijos detaliai nenagrinėjau, bet kiek teko skaityti kitų kolegų nuomonę, jie laikomi silpnesniąja grandimi, nes jų požiūris labai konservatyvus – kliaunamasi praktiškai tik profesionalios kariuomenės pajėgumais. Gali būti, kad jie taip pat baiminasi visuotinės gynybos principų sklaidos visuomenėje, nes tai sukeltų gausios rusakalbės diasporos nepasitenkinimą.