„Raudoniausias tarp juodųjų“: kaip juodaodis JAV komunistas baigė gyvenimą sovietų lageryje

2019-06-04 "Lietuvos žinios"

Lo­vet­to Fort-Whi­te­ma­no li­ki­mas – ne­įp­ras­tas ne tik XX am­žiaus pra­džios ame­ri­kie­čiui aps­kri­tai, bet net ir kai­ria­jam to me­to JAV ra­di­ka­lui. Ais­trin­gai pa­mi­lęs So­vie­tų Są­jun­gą, jis ta­po JAV juo­dao­džių ko­mu­nis­tų ju­dė­ji­mo ly­de­riu, gy­ve­no SSRS, o sa­vo die­nas bai­gė taip pat, kaip ir dau­gy­bė ki­tų Sta­li­no lai­kų ko­mu­nis­tų – GU­LA­Go la­ge­ry­je.

Šio juodaodžių teisių aktyvisto, virtusio aršiu komunistu, likimui JAV istoriografijoje beveik neskirta dėmesio. Tai nusprendė ištaisyti Pitsburgo universiteto istorikas Seanas Guillory, skyręs jam vieną laidą savo vaizdo dienoraščių kanale.

Lovettą Fort-Whitemaną žurnalas „Time“ kadaise pavadino „pačiu raudoniausiu iš visų juodųjų“, tačiau apie jo likimą mažai žinoma tiek JAV, tiek Rusijoje.

Lovettas Fort-Whitemanas 1895 metais gimė Dalase (Teksase), išlaisvintų vergų šeimoje. Kas itin neįprasta to meto JAV juodaodžiams, jis įgijo gerą išsilavinimą (kas dar labiau neįprasta, ne techninį, o humanitarinį) ir nuo jaunų dienų pasižymėjo radikaliais požiūriais. Pavyzdžiui, 1919 metais jį suėmė Federalinio tyrimų biuro pareigūnai, o Biuro archyvuose vis dar saugoma gana įspūdingo storio jo byla.

Tuo metu jis laikė save socialistu, „Pasaulio pramonės darbininkų“ judėjimo nariu. Dar anksčiau, 1914 – 1915 metais, jis lankėsi Meksikoje, kur bendravo su tenykščiais anarchistais. Iki 1919 metais jis buvo ir Amerikos socialistų partijos nariu, o po jos skilimo 1919 metais, tapo vienu pirmųjų JAV komunistų.

Į SSRS jis pirmą kartą atvyko 1924 metais, susižavėjo sovietų santvarka ir praleido ten metus, mokydamasis Rytų darbininkų komunistiniame universitete, kuris daugiausiai buvo skirtas „Kominterno“ nariams iš Azijos (daugiausia kinams).

SSRS jis taip pat pasižymėjo, kaip „maištininkas“ – kelis kartus skundėsi „Kominterno“ vadui Grigorijui Zinovjevui dėl to, kad sovietų spaudoje juodaodžiai esą vaizduoti taip pat rasistiškai, kaip ir JAV žiniasklaidoje.

1924 metais jis atvyko į Maskvą skaityti pranešimo V „Kominterno“ kongrese. Kaip ir daugelis to meto kairiųjų JAV radikalų, į SSRS jis išvyko prisidengęs išgalvotu Jameso Jacksono vardu.

Į JAV 1925 metais jis grįžo su aiškia užduotimi – sukurti „Amerikos negrų darbo kongresą“. Šią idėją tiek jis, tiek kiti juodaodžiai radikalai puoselėjo dar nuo bolševikų perversmo laikų.

Pasak Seano Guillory, tiksliai neaišku, kad Lovettas Fort-Whitemanas galutinai virto komunistu-radikalu, tačiau, istoriko nuomone, to ištakų greičiausiai reikia ieškoti keletą metų prieš bolševikų perversmą Rusijoje – Meksikos revoliucijos metu.

XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje jis aktyviai įsiliejo į Harleme (Niujorkas) gimusį juodaodžių socialistų judėjimą. Kaip ir kai kurie kiti juodaodžiai socialistai, jis nuo pirmųjų dienų žavėjosi Spalio revoliucija ir manė, kad kažką panašaus galima padaryti ir JAV, jei pavyktų sukurti bolševikų organizacijos atitikmenį.

FTB, jau seniai „pažįstami“ su Lovettu Fort-Whitemanu, nenuleido nuo jo akių ir po grįžimo iš SSRS. Pareigūnai manė, kad sovietų nurodymu jis turėjo verbuoti juodaodžių aktyvistus ir kitus kairiuosius radikalus.

JAV ilgai nenorėjo pripažinti bolševikų valdžios ir sovietų diplomatai aktyviai mezgė „kultūrinius ir draugiškus ryšius“, pasinaudodami tokiomis organizacijomis, kaip „Sovietų Rusijos draugai“ bei rūpinosi gauti merdinčiai bolševikų ekonomikai amerikietiškas technologijas bei investicijas.

Trečiajame dešimtmetyje gana paplitusiu reiškiniu tapo ir amerikiečių darbo migracija į Sovietų Rusiją. JAV pergyveno krizę, o SSRS vyko industrializacija, kurioje atsirado vietos ir maždaug 3000 amerikiečių specialistų, įskaitant juodaodžius. Pastariesiems, ypatingai turintiems techninį išsilavinimą, SSRS tapo vos ne pažadėtąja žeme: namie jie kvalifikaciją atitinkančio darbo negalėjo gauti, o sovietų Rusijoje ne tik dirbo, bet ir buvo sutinkami nelyg garsenybės.

Lovettas Fort-Whitemanas taip susižavėjo sovietais, kad pasak FTB informatorių, grįžęs į JAV po Pietų Čikagą vaikštinėjo apsirengęs, kaip tikras bolševikas – odinis švarkas, aukštaauliai batai ir „kiepka“. „Amerikos negrų darbo kongreso“ steigiamojo suvažiavimo metu jis nustebino kitus delegatus, surengęs jiems keletą rusiškos muzikos koncertų.

FTB seniai domėjosi radikalo veikla, tačiau iš esmės jam netrukdė: 1926 metais Lovettas Fort-Whitemanas važinėjo po JAV ir skaitė paskaitas. Tiesa, pastarosios susilaukė plataus pasmerkimo JAV žiniasklaidoje. Laikraščiai rašė, kad bolševikai verbuoja juodaodžius, norėdami sukelti revoliuciją ir užgrobti valdžią JAV.

JAV komunistai iš tiesų apskritai nebūtų išgalėję palaikyti savo judėjimą be sovietų paramos, o Lovetto Fort-Whitemano reikalus labai apsunkino dar ir tai, kad komunizmo idėjos nebuvo paplitusios tarp juodaodžių. Be jo paties komunistų judėjime dalyvavo, pasak Pitsburgo universiteto istoriko, gal 300 juodaodžių.

Be to, pasirodė, kad jis nors ir buvo geras oratorius, organizatorius jis buvo labai nevykęs. Daugelis juodaodžių radikalų jo nemėgo ir nesuprato, už kokius nuopelnus Lovettas Fort-Whitemanas buvo taip brukamas į juodaodžių judėjimo viršūnes. Pavyzdžiui, jam buvo pavesta organizuoti juodaodžių kuopeles pietinėse valstijose, tačiau to padaryti jis nesugebėjo.

Nepaisant antipatijos iš bendražygių pusės, 1928 metais Lovettas Fort-Whitemanas buvo vėl deleguotas į „Kominterno“ kongresą Maskvoje. Sovietų valdžia jam taip pat vis dar buvo dosni – skyrė stipendiją Maskvos valstybiniame universitete ir davė darbą Timiriazevo biologijos institute.

Keletas JAV juodaodžių komunistų „Kominterno“ kongrese sugebėjo prastumti rezoliucija, pagarsėjusią, kaip „Juodosios juostos nepriklausomybės tezė“. Šios „tezės“ esmė – juodaodžių valstybės sukūrimas pietinėse JAV valstijose. Utopinė idėja nesusilaukė palaikymo JAV – juodaodžių bendruomenė nepalaikė komunistų, o populiariausi judėjimai buvo tie, kurie savo ideologiją grindė panafrikanizmu ir iš esmės buvo nacionalistiniai.

1928 metais smarkiai išklibo ir Lovetto Fort-Whitemano pozicijos namie – jis pašalintas iš „Amerikos negrų darbo kongreso“ vadovo posto, o 1929 metais pasklido gandai, kad jis – trockistas, kas paveikė pasitikėjimą juo „Kominterno“ gretose.

1932 metais į SSRS atvyko Langstono Hugheso vadovaujama juodaodžių aktorių grupė, ketinusi kurti filmą apie rasizmą JAV. Lovettui Fort-Whitemanui patikėta sukurti filmo scenarijų, tačiau jį perskaitęs Langstonas Hughesas scenarijų atmetė, pareiškęs, kad jis niekaip nesusijęs su Amerikos tikrove.

Juodaodžiui komunistui teko tenkintis anglų kalbos mokytojo darbu Maskvoje bei kartais anglakalbėje sovietų spaudoje leidžiamais jo straipsniais apie sovietų mokslo pasiekimus.

Tokia padėtis jo netenkino ir jau 1933 metais Lovettas Fort-Whitemanas rašė bendrapartiečiams komunistams, prašydamas sugrąžinti jį į JAV. Laiškus JAV komunistai gavo, tačiau nesiteikė į juos atsakyti. 1931 metais jis pakeitė partinę priklausomybę nuo JAV komunistų partijos į sovietų bolševikų, tačiau jau 1933 metais jo narystė sustabdyta dėl nesumokėtų nario mokesčių.

1935 metai parodė, kad juodaodžiai amerikiečių komunistai neblogai perprato stalininę sistemą ir elgėsi panašiai į savo sovietinius brolius. Vienas iš Maskvoje gyvenusių juodaodžių komunistų apskundė Lovettą Fort-Whitemaną „organams“, neva šis vykdė ardomąją veiklą tarp Maskvos juodaodžių ir buvo JAV šnipas.

Lovettas Fort-Whitemanas mėgino išvykti iš SSRS, bet padaryti to negalėjo, nes neturėjo dokumentų, o JAV pasiuntinybė neišdavė jam naujo paso dėl nepaaiškintų „biurokratinių“ kliūčių. Draugams jis ėmė aiškinti, kad nori bėgti į Etiopiją arba per Kaukazą – į Turkiją, tačiau šios kalbos tik padaugino jam problemų su sovietų saugumu.

1937 metais Lovetą Fort-Whitemaną suėmė, apkaltino kontrrevoliucine veikla ir ištrėmė į Semipalatinską Kazchstane. Apie jo gyvenimą tremtyje beveik nieko nežinoma, išskyrus tai, kad pasak skurdžių šaltinių, jis tapo bokso treneriu.

Panašu, kad sovietų valdžia toliau buvo vis labiau nepatenkinta juodaodžio komunisto pažiūromis, kalbomis ar veikla ir 1938 metais jis vėl suimtas. Nuosprendis sugriežtintas – 5 metai lageryje. Lovetas Fort-Whitemanas išsiųstas į „Sevvostlag“ lagerį Kolymos krašte, kur 1939 metų sausio 13 dieną, būdamas 44 metų amžiaus, mirė nuo išsekimo.