Jaunajai kartai: kas tie „jedinstvininkai“ ir kodėl juos visi užmiršo

2018-12-27 "Lietuvos žinios"

Pa­skli­dus ži­niai, kad Lie­tu­vo­je su­lai­ky­tas pro­so­vie­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Je­dinst­vo“ ly­de­ris Va­le­ri­jus Iva­no­vas, dau­ge­lis jau­nuo­lių krai­pė gal­vas, re­gė­da­mi aud­rin­gą vy­res­nių­jų reak­ci­ją. „O kas jis toks? O kas tas „Je­dinst­vo?“, – skam­bė­jo klau­si­mai.

Į pagalbą LŽ pasitelkė Vilniaus universiteto istoriką daktarą Algirdą Jakubčionį.


– Kada ir kaip susikūrė „Jedinstvo“?

– Prosovietinės ir jei galima taip sakyti, antilietuviškos jėgos ėmė konsoliduotis 1988 metais, kai Lietuvoje imta kalbėti apie valstybinio lietuvių kalbos egzamino būtinybę. Šie kitakalbiai žmonės buvo įpratę prie to, kad dominuoti turėjo rusų kalba ir ja privalėjo kalbėti visi be išimties SSRS gyventojai. Žmonėms, kurie sąmonėje SSRS tapatino su Rusija, reikalavimas kalbėti lietuvių kalba atrodė nesuprantamas ir nepriimtinas. Pirmiausiai šios jėgos ir buvo nusiteikusios prieš lietuvių kalbos statuso iškėlimo reiškinį, o vėliau – prieš nepriklausomybę.

Be to, nepamirškime ir ortodoksalių idėjinių komunistų, kaip Mykolas Burokevičius, skeptiškai žiūrėjusių į Michailo Gorbačiovo „Perestroiką“ (persitvarkymas, – red. past.). Dalis komunistų šią politiką vertino kaip eilinį „vajų“, kokių SSRS istorija žinojo ne vieną ir ne du: esą, reikia šį laikotarpį ramiai išlaukti ir neišsišokti, idant per galvą negautum. O po to viskas neva grįš į senas vėžes.

Taigi, ėmė burtis žmonės, kurie pasišovė ginti „tikrąjį“ socializmą ir kurie negalėjo susitaikyti su nedominuojančia rusų kalbos padėtimi.


– Iš kur atsirado Valerijus Ivanovas?

– Minėtų jėgų konsolidacija neatsitiktinai vyko 1988 metų antroje pusėje. Prisiminkime kiek žmonių į savo mitingus sutraukdavo „Sąjūdis“ – jo galios augimo imta bijoti. Prosovietinėms jėgoms nerimą taip pat ėmė kelti ir tas faktas, kad „Sąjūdis“ ėmė užmezginėti logistinius ryšius su Latvijos ir Estijos „Liaudies frontais“. Matydama, kaip telkiasi nacionaliniai judėjimai, priešinga pusė taip pat nutarė, kad reikia konsoliduotis ir 1988 metų lapkritį suformuota „Jedinstvo, jednosc, vienybė“.

1989 metų sausį ji jau rengė konferencijas vietose, o 1989 metų gegužės 13 – 14 dienomis įvyko jos steigiamasis suvažiavimas. Beje, iš pradžių dabar su „Jedinstvo“ tapatinamas Valerijus Ivanovas nevaidino pagrindinio vaidmens.

Sakyčiau, kad dėmesį į save jis atkreipė 1988 metų lapkritį į Lietuvą atvykus vienam iš SSKP CK sekretorių Nikolajui Sliunkovui. Čia atvykęs jis bandė aiškinti, kad nevalia būti nacionalistais ir panašius dalykus. Į susitikimą su juo atvyko ir Valerijus Ivanovas, išrėžęs ilgą, griausmingą kalbą, kurioje pareiškė atstovaujantis visus Lietuvos darbininkus ir kolūkiečius, kuriuos iš socializmo kelio išvesti bando krašte sukilę inteligentai – nacionalistai.

Tai – klasikinio stalinistinio socializmo naratyvas, skelbiantis, kad yra dvi visuomenės klasės – darbininkai ir valstiečiai, o tarp jų įsispraudęs tarpsluoksnis – inteligentija. Pastaroji ir būtų kalta dėl visų bėdų, nes nuolat bando nukreipti nuo „teisingo“ kelio darbininkus ir valstiečius. Matyt, kad Valerijus Ivanovas šį naratyvą pasirinko, kaip ideologinį pagrindą.

Tačiau realioji „Jedinstvo“ susibūrimo priežastis – siekis neleisti Lietuvoje įsigalėti „Sąjūdžiui“ ir jo ideologijai.

– Daug kas tvirtina, kad „Jedinstvo“ ne susikūrė, o buvo sukurta KGB nurodymu. Ar tai tiesa?

– Negaliu tokio teiginio patvirtinti, nes tokių duomenų istorikai neturi. Toks jau istoriko darbas: yra dokumentas – žinau, nėra dokumento – nežinau (juokiasi).

Ironizuodami, galėtume sakyti, kad „jedinstvenikų“ „žvaigždžių valanda“ buvo, kai jie mėgino veržtis į Aukščiausiosios Tarybos rūmus 1991 metų sausį.

– Kiek pajėgi ir įtakinga buvo „Jedinstvo“?

– Steigiamajame suvažiavime dalyvavo 707 delegatai, taigi, organizacijos nepavadintume didele ir stipria. Kita vertus, ji puikiai įsikomponavo į bendrą paveikslą kartu su Latvijoje ir Estijoje veikusiais „internacionalo judėjimais“ arba tokiomis menkomis grupėmis, kaip Lietuvoje Kučerovo sukurta „Lietuvos darbo žmonių socialistinė federacija“.

Kad ir negausios, po „Baltijos kelio“ visos šios jėgos suvokė, kad turi vienytis, nes „Sąjūdis“ kėlė realią grėsmę – kartu su bendraminčiais Latvijoje ir Estijoje ryžtingai ėjo link nepriklausomybės. Manau, kad „Baltijos kelias“ tapo lūžio momentu, nes iki to ir pats Michailas Gorbačiovas nesuvokė to, kas iš tiesų darėsi Lietuvoje. Kilusiam iš Stavropolio krašto, nacionaliniai procesai jam buvo sunkiai suprantami.

Jo nesigaudymą galime iliustruoti paprastu pavyzdžiu – jo paties žodžiais, pasakytais 1990 sausį Vilniuje: „Kas, jus, lietuvius taip pakeitė?“. Jis buvo nustebęs, kad kažkas nutiko ir lietuviai staiga pasikeitė. Po „Baltijos kelio“ jis daug geriau suprato, kas vyksta ir visos prosovietinės jėgos, įskaitant „Jedinstvo“ buvo aktyvuotos prieš „Sąjūdį“. 1989 metų pabaiga – 1990 metų pradžia tapo didžiausio „Jedinstvo“ suaktyvėjimo laikotarpiu.

– Kuo pasireiškė jų veikla?

– Pagrindinė jų užduotis buvo kelti triukšmą. Tokia organizacija jie ir buvo – triukšmingais rėksniais. Tačiau realios reikšmės jie neturėjo. Buvo toks nutikimas: kai 1988 metais Vingio parke Vilniuje įvyko legendinis „Sąjūdžio“ mitingas, į jį su sovietinėmis vėliavomis atėjo keletas būsimosios „Jedinstvo“ narių. Pamatę susirinkusių žmonių gausybę, jie greitai susisuko vėliavas ir išnešė kudašių. Taigi, rėkauti jie rėkavo, tačiau ir tai daryti sudėtinga, kai esi absoliučioje mažumoje.


1990 metais jie kėlė skambius reikalavimus, kaip kad atstatydinti vyriausybę arba paleisti Aukščiausiąją Tarybą, įvesti Lietuvoje tiesioginį sovietų prezidento valdymą, ragino kurti Lietuvoje autonominius rajonus ir panašiai. Bet tai buvo tušti lozungai.

Ironizuodami, galėtume sakyti, kad „jedinstveninkų“ „žvaigždžių valanda“ buvo, kai jie mėgino veržtis į Aukščiausiosios Tarybos rūmus 1991 metų sausį. Vėliau jie tapo nebereikalingi ir Mykolo Burokevičiaus komunistų partijai, nes pastaroji sumanė, kad savo jėgomis turėjo „sutvarkyti“ situaciją. Galiausiai po 1991 metų rugpjūčio perversmo Maskvoje, „Jedinstvo“ organizacija buvo uždrausta ir baigė savo neilgą egzistavimą.

– Žvelgiant iš dabartinių pozicijų, net ir „geriausiais“ savo laikais „Jedinstvo“ atrodo, kaip pajuokos vertų nevykėlių sambūris. O tuomet į juos žiūrėta kaip į rimtą grėsmę?

– Žiūrėta į juos gana atsargiai, dėl tos priežasties, kad jų tikslas buvo priešiškai nuteikti Lietuvos rusakalbius, o jų buvo dešimtys ir šimtai tūkstančių. Baimintasi, kad patraukus šią žmonių masę į savo pusę, „Jedinstvo“ galėjo tapti galinga jėga. Kaip žinome šiandien, jiems tai nepavyko, kaip kad nepavyko ir Latvijos ir Estijos „interjudėjimams“, nors šie ir buvo, dėl suprantamų priežasčių, apskritai buvo didesni, nei „Jedinstvo“.