Kelionė per LDK: blogi orai, blogesni keliai ir mušeikos smuklėse

alfa.lt
https://www.alfa.lt/straipsnis/50401762/kelione-per-ldk-blogi-orai-blogesni-keliai-ir-museikos-smuklese?fbclid=IwAR2PcIB46fCX58---hmCm1EModuXGOUkT3eTJU22BqhXAReLEerdyCkVAzE

Prieš 500 metų žmonės Lietuvoje keliavo ne taip, kaip dabar – be mums įprasto komforto, tačiau mažiausia, ką galima pasakyti apie tuometinius keliauninkus Lietuvos didvalstybėje, – jų kelionės buvo, švelniai tariant, daug įdomesnės ir kupinos šiais laikais seniai užmirštų kliūčių. Apie tai Alfa.lt kalbėjosi su istoriku Tomu Čelkiu.

XVI–XVII a. po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) keliavę vakarų europiečiai paprastai skundėsi rūsčiais orais, prastais keliais ir labai žemo lygio smuklėmis. Vietos gyventojai prie šių nepatogumų veikiausiai buvo pratę, tačiau jiems, ypač pavieniui ar nedidelėmis grupelėmis keliavusiems, dažnai kildavo kitoks pavojus. Sutikęs kelyje kokį žaliūką, ypač jei šis iš smuklės traukdavo, galėjai už nieką „gauti į kepalą“ ir kelionę tęsti be arklio ir turėtų daiktų.

Žinoma, nė viena šių kliūčių LDK kelių neištuštino. Užsienio pasiuntiniai su didžiulėmis palydomis keliavo į valdovo dvarą, pirklių vilkstinės kursavo tarp miestų, valstiečiai ir bajorai judėjo savo reikalais, o po pasaulį besiblaškančių avantiūristų apskritai niekas negalėjo sustabdyti.

„Mažieji“ ir „didieji“ keliautojai

Pasak LDK kartografiją ir kelių infrastruktūrą tyrinėjančio Vilniaus universiteto (VU) istoriko dr. T. Čelkio, keliones XVI–XVII a. pagal pobūdį galima suskirstyti į dvi grupes – „didžiąsias“ ir „mažąsias“. Taip pat aiškiai atskiriamos užsieniečių ir LDK valdinių kelionės. Pastarieji paprastai leisdavosi į „mažąsias“ keliones, kurių metų pirmyn atgal sukardavo apie 30 kilometrų ir užtrukdavo vieną dieną.

„Vietos gyventojai paprastai keliaudavo savo apylinkių ribose – nukakti į bažnyčią arba malūną. Jų gyvenimas praktiškai ir sukosi nedidelėje erdvėje. Tas pats pasakytina ir apie valstietį, ir apie bajorą, ir apie valstybės pareigūną. Nebent iš tolimesnės vietovės reikėdavo vykti į teismą ar į toliau esantį miestą prekes gabenti. Tokiu atveju tekdavo ir 50 kilometrų, ir daugiau nukeliauti bei nakvynės apsistoti“, – sakė istorikas.

O „didžiosios“ kelionės tęsėsi ne tik per administracines, bet ir per valstybių ribas. Atitinkamai kitokie buvo ir keliautojų tikslai. Gausius krovinius gabenę Lietuvos arba užsienio pirkliai, valdovo pasiuntiniai ir užsienio valstybių diplomatai įveikdavo didelius atstumus.

Pasitaikydavo ir keliautojų, kurių tikslai buvo daugiau pažintiniai, o ne pasipelnymas arba valstybinė užduotis. Tokios užsieniečių kelionės į LDK kol kas tėra menkai istorikų ištirta tema, tačiau žinoma, kad LDK piliečiai dažnai vykdavo į tolimas keliones – mokytis, piligrimų vietų aplankyti ir šiaip „pasaulio pažiūrėti“. Dažnai į tokias keliones leisdavosi jauni žmonės. Toks pasaulio pažinimo būdas liko populiarus iki pat XIX a.

„XVI a. keliautojo Samuelio Kichelio pavyzdys galėtų iliustruoti tokio pobūdžio užsieniečių keliones į LDK. Iš jo paliktų užrašų galima daryti išvadą, kad į LDK jis atvyko ne reikalų, o smalsumo vedamas. Jaunas pirklio sūnus atvyko į LDK ir čia kurį laiką gyveno, stebėdamas vietos žmonių būdą, įpročius, kulinarinius pomėgius ir visus kitus gyvensenos aspektus. Kurį laiką pagyvenęs Vilniuje, jis prisijungė prie vokiečių pirklių vilkstinės ir iškeliavo į Rygą, kur, matyt, tuo pačiu užsiėmė – dairėsi po pasaulį ir linksminosi“, – pasakojo Alfa.lt pašnekovas.

Beje, užsienio pirkliai nekeliaudavo į Lietuvą aklai. Pirmiausia jie rinkdavo informaciją apie valstybę bei prekybos joje galimybes. Įprastas būdas būdavo klausinėti LDK jau besilankiusių žmonių. Kartais būdavo samdomi keliautojai vedliai, derinę savo kelionių troškimą su vedlio uždarbio nauda. Tiesa, tokie žmonės paprastai samdyti tolimesnėms kelionėms į Rytų kraštus, o į LDK rečiau.

„XVI a. Vakarų Europoje išpopuliarėjo kelionių ir kitų kraštų aprašymai bei atlasai, kurie padėdavo keliautojams geriau pasiruošti. XVII a. tokie aprašai jau būdavo labai detalūs. Juose būdavo aprašyti tinkamiausi maršrutai, kelių būklė, geriausios vietos nakvynei, miestai, kuriuose pravartu sustoti, ir kt. Bendrais bruožais juose apibūdindavo ir vietos gyventojų temperamentą, papročius ir būdus, kaip geriausia su jais bendrauti“, – sakė T. Čelkis.

Anot istoriko, tokiuose leidiniuose, kaip garsusis „Brauno atlasas“, buvo sužymėti beveik visi svarbiausi LDK miestai, savitai pavaizduoti žemėlapyje ir aprašyti. Tokia informacija padėdavo pirkliams išsirinkti maršrutus bei LDK miestus, kuriuose jie galėjo tikėtis parduoti daugiausia prekių.

Dar nuodugniau kelionėms ruošdavosi diplomatai, galėję pasinaudoti iki jų LDK jau pabuvojusių ir specialiai šiam reikalui savo keliones aprašiusių pirmtakų surinkta informacija, kuri nebuvo laisvai prieinama pirkliams ir kitiems keliautojams. Be to, į keliones neretai imti ir jaunuoliai, kurie dar tik ruošėsi diplomatinei tarnybai. Tokiu būdu, asistuodami pasiuntiniams, jie įgydavo vertingos patirties.

Pasiuntiniai ir juos lydėjusios minios

Į ilgas keliones susiruošti nebuvo paprasta nei pirkliams, nei diplomatams. Anot VU istoriko T. Čelkio, galima spėti, kad į LDK keliavę užsieniečiai arba svetur vykusios Lietuvos pirklių ir pasiuntinių grupės būdavo ne mažesnės kaip keliasdešimt žmonių. „Reikėjo apsaugos, aptarnaujančio personalo, vertėjų, vedlių ir t. t. Šiandien mes keliaujame komfortiškomis sąlygomis, viskuo galime apsirūpinti tiesiog kelyje, o XVI a. keliautojui viską reikėjo turėti po ranka“, – teigė T. Čelkis.

Svarbioms delegacijoms būdavo išduodami jų valdovų raštai – „gleitai“ – su prašymu teikti jiems visokeriopą pagalbą ir palengvinti kelionės naštą. Tokius raštus kai kurie keliautojai gaudavo ir iš LDK valdovo dvaro. Neturint garantijų, net ir pasiuntiniai galėdavo pakliūti į labai pavojingas situacijas. 1561 m. į Maskvą derybų vykusi LDK delegacija buvo akiplėšiškai išvaryta iš Maskvos žemių – pasiuntiniai gavo vos 12 dienų, kad pasiektų Lietuvos sieną, o tai iš esmės reiškė, kad Lietuvos pasiuntiniai turėjo lėkte lėkti per svetimą kraštą, kas buvo labai sudėtinga, nes maskvėnai atsisakė duoti vedlių. Užtat jie paskyrė karinę „palydą“, per nedidelį atstumą sekusią lietuvius ir kartkartėmis juos gąsdindavusią, jei pasirodydavo, kad mūsų pasiuntiniai per lėtai skuodė namo.

„Nedidelėse pirklių ir pasiuntinių vilkstinėse galėjo būti apie 20–30 keliauninkų, tačiau vadinamosiose didžiosiose pasiuntinybėse, vykusiose su tokiomis svarbiomis užduotimis, kaip, pavyzdžiui, sutarčių patvirtinimas, galėdavo būti ir daugiau nei tūkstantis žmonių. Tai buvo prestižo reikalas. Jei šiandien aptarinėjama, kokiu lėktuvu skrido prezidentas, anais laikais vertinta pagal palydos gausumą“, – pasakojo istorikas.

T. Čelkis pateikė pavyzdį, kai XVII a. pradžioje į Maskvą nuvyko Leono Sapiegos vadovaujama pasiuntinybė, ten praleidusi 11 mėnesių. Iš to meto šaltinių žinome, kad pasiuntiniai gabeno tokius didžiulius dovanų kiekius, kad vien tam reikėjo vilkstinės. Tokias pasiuntinybes lydėdavo daugybė žmonių ir judėdavo jos lėtai – apie 80 kilometrų per dieną.

„Žmonės tuo metu laiką matavo kitaip nei mes šiandien. Jie pernelyg nesiskubino, nes skuba kelionėje reiškė ne ką daugiau, kaip tik greitą nuovargį. Šiandien nuvarysi žirgą – rytoj vietoje stovėsi“, – aiškino Alfa.lt pašnekovas.

Vežimų vilkstinės LDK negalėdavo spartinti tempo. Klampūs, žabais ar rąstais grįsti keliai to tiesiog neleido. Anot T. Čelkio, iki mūsų dienų išliko per LDK keliavusių užsieniečių skundų, kad siauri keliai per Lietuvos miškus buvo ne tik klampūs, bet ir išvagoti medžių šaknų, laužiusių vežimų ratus. Sulūžus vežimui keliautojus ištikdavo rimta bėda, nes pagalbos dažnai nebūdavo iš kur sulaukti. Todėl didelėse vilkstinėse keliaudavo ir meistrai, turėję įrankių ir medžiagų remonto darbams.

Mokami ir nemokami patogumai

Remontas – anaiptol ne vienintelis poreikis kelionėje. Svarbius asmenis lydėdavo gydytojai, virėjai ir tarnai. „Aukšto rango žmonės mėgdavo patogumus ir nenorėdavo jų atsisakyti kelionėje. Žinome, kad kai kurie jų gabendavosi lovas“, – pasakojo istorikas.

Kelionės patogumai labai priklausė ir nuo jau minėtų garantinių raštų, kuriuose fiksuota, kokios konkrečiai pagalbos reikėjo keliautojui – maitinimo, nakvynės, arklių keitimo ir kt. Kartais keliautojams už tai reikėdavo susimokėti, bet bent jau pasiuntiniai beveik visada būdavo aprūpinami iš LDK valdovo kišenės, o paprasčiau tariant – gyventojų tose žemėse, per kurias pasiuntinybė keliaudavo.

Pasak T. Čelkio, rašytiniuose šaltiniuose minima, kad tokiais nemokamais patogumais labai mėgo naudotis Maskvos pasiuntiniai, neskubėję keliauti sparčiai, verčiau pasistengdavę „išsunkti“ visus įmanomus malonumus iš tos vietos, kurioje apsistodavę. „Ir keliauti jie mėgdavo visai ne tiesiausiu maršrutu į Vilnių arba namo, o gerokai vingiuodavo, ieškodami, kur dar nemokamų vaišių gauti. Didžiojo kunigaikščio valdiniai ėmė taip skųstis maskvėnų svečiais, kad Lietuvos valdovui neliko ką daryti ir teko nustatyti ne tik laiką, per kurį Maskvos pasiuntiniai turėdavo įveikti kelią, bet ir maršrutą, kad jie „negastroliuotų“ po visą valstybę“, – juokėsi pašnekovas.

Pirkliai negalėjo mėgautis pasiuntiniams teiktomis privilegijomis ir keliavo kukliau. Nakvyne jiems tekdavo rūpintis patiems. Neretai vilkstinė nakvodavo tiesiog ten, kur sustodavo, o žmonės miegodavo vežimuose. Jei pavykdavo rasti smuklę, nakvynę gaudavo ten. Tačiau apie lietuviškas smukles užsieniečiai buvo itin prastos nuomonės. „Sakydavo, kad Lietuvoje smuklės tokios blogos, kaip Ispanijoje. Nežinau, ar tikrai to meto Ispanijoje buvo labai prastos užeigos, bet palyginimas aiškiai blogas“, – sakė T. Čelkis.

Smuklėse dažniausiai nebūdavo maisto ir prekiauta vien svaigalais. O ir ikaušę vietiniai lankytojai nepamalonindavo pirklių nakvynės. Galiausiai, jei valstybės branduolyje – apytikriai dabartinės Lietuvos teritorijoje – smuklių tinklas buvo tankus, tai tolstant į rusėniškas žemes net ir prastą užeigą surasti būdavo vis sunkiau. Todėl apie padoresnes užeigas keliautojai stengdavosi sužinoti iš anksto ir atitinkamai planuoti maršrutą. „Smuklės dažnai būdavo nešildomos ir žiemą neretai patogiau būdavo nakvoti tvarte, kur šilumą skleidė gyvuliai“, – pasakojo istorikas.

Plėšikavimas „prie progos“

XVI–XVII a. LDK keliai – ne pati saugiausia vieta klajūnams. Pražudyti keliautoją galėjo ir šaltis, ir kelyje sutiktas žmogus. Kaip pasakojo T. Čelkis, orai turėjo didelę įtaką kelionėms po to meto Lietuvą. Žiemą (XVII a. Europoje vyravo itin šalti orai) grėsė jei ne sušalti, tai bent užstrigti, nes, užuot judėjus į priekį, reikėjo šildytis. Pavasarį įprastu reikalu buvo kelyje įklimpti, o atlydžio metu upėse neretai ledai nunešdavo tiltus.

Tai kliudė ne tik keliautojams, bet ir vietos gyventojams, kurie, kaip žinoma, skųsdavosi dėl sugriuvusio tilto negalėję atlikti, pavyzdžiui, tokios svarbios priedermės, kaip apsilankymas bažnyčioje. Žinoma, svarbiausiuose keliuose tiltus stengtasi atstatyti kuo greičiau, o mažiau svarbių apylinkių gyventojams tekdavo gerokai palūkėti ne tik dėl objektyvių priežasčių, bet ir dėl nesugebėjimo susitarti, kas ir kuo turėjo prisidėti prie tilto atstatymo. Žinomi atvejai, kai keliaujančios vilkstinės pačios užsiėmė tiltų statyba, nes kitaip nebūtų galėjusios tęsti kelionės.

„Ar žiema, ar pavasaris, orai keliautojų nelepino. Pridėkime dar tai, kad žmogus keliavo svetimame krašte, ir suprasime, kad anuomet per Lietuvą keliavęs žmogus turėjo būti tiesiogine to žodžio prasme stiprios sveikatos, o ir drąsos jam turėjo nestigti“, – teigė Alfa.lt pašnekovas.

Kitas itin paplitęs pavojus – plėšikavimas. Užsieniečiams šiuo atžvilgiu buvo ramiau, nes keliaudavo jie dažniausiai didesnėmis vilkstinėmis, o ir vietiniai smarkuoliai į juos žiūrėdavo atsargiau: užpulsi žmogų, o pasirodys, kad jį valdovas globoja – rimtų bėdų neišvengsi. O štai išpuoliai prieš vietinius keliautojus buvo dažnas reiškinys.

„To laikotarpio teismų įrašai rodo vieną įdomų dalyką – panašu, kad daugelis antpuolių ir apiplėšimų būdavo spontaniški. Dabar esame pratę galvoti, kad apiplėšimas turi būti kruopščiai planuojamas, slepiami įkalčiai ir pan. Gi XVI–XVII a. tokie nusikaltimai dažnai vykdyti vien todėl, kad proga pasitaikė. Susitiko kelyje du žmonės, stipresnysis silpnesnįjį įvertina, ir viskas – atiduok, ką turi, o kitaip sveiko kailio neišneši. Ir štai nukentėjusysis jau keliauja į teismą skųstis“, – pasakojo istorikas.

Tuo labiau jei bajoras susitikdavo žemesnio luomo atstovą, atsižvelgiant į to meto mąstyseną, galima spėti, kad bajoras net jautėsi turįs teisę atimti nelaimėlio turtą ir jį prikulti. Anot T. Čelkio, nederėtų manyti, kad pakelės apiplėšimus vykdė visuomenės padugnės ir užkietėję nusikaltėliai. Dažnai tai būdavo būtent bajorai, kuriems muštynės ir atsitiktinio pakeleivio užpuolimas buvo vos ne laisvalaikio praleidimo būdas, nuotykių ieškojimas. Be to, karšto būdo bajorus dar labiau įaudrindavo smuklėje išlenktas stiklas karčiosios. Užeigose dėl tos pačios priežasties taip pat neretai kildavo muštynės, prasidėdavusios, kaip sakoma, „žodis po žodžio...“, kaip ir bet kurioje kitoje epochoje, įskaitant ir mūsiškę.

Be to, LDK beveik nebuvo tokio reiškinio, kaip „profesionalūs“ pakelės plėšikai, XVI–XVII a. labai paplitę Vakarų Europoje. Vietoje organizuotų nusikaltėlių gaujų ir iš plėšikavimo gyvenančių užkietėjusių banditų Lietuvos keliuose, progai pasitaikius, „linksmindavosi“ šiaip visai padorūs valstybės piliečiai. Nors, pasak VU istoriko, teismų bylose galima rasti ir tokių atvejų, kai keletas bajorų, iš anksto žinodami apie kaimyno gabenamą krovinį, surinkdavo savo valstiečius ir sutelkę jėgas jį užpuldavo.

„Sunku pasakyti, ar buvo nuolat taip besielgusių bajorų. Veikiau tai dažniausiai būdavo pavieniai atvejai. Visai gali būti, kad bajorai tokiu būdu spręsdavo laikinus finansinius sunkumus. Be to, jei pirkliai imdavo skųstis, jog vienas ar kitas kelias pasidarė nebesaugus, pavojui pašalinti būdavo surenkamas bajorų būrys, patruliuodavęs ir išvalydavęs pavojingą ruožą“, – sakė T. Čelkis.

LDK žemės buvo retai apgyvendintos, vietiniai gerai žinojo visus aplinkui gyvenančius. Gali būti, kad ši aplinkybė bent iš dalies nulėmė „profesionalių“ plėšikų nebuvimą, tačiau įstabu tai, kad neretai į teismą kreipęsis nukentėjusysis teigė iš matymo pažinojęs užpuoliką. O nereti ir atvejai, kai vieną sykį į teismą kreipęsis „Petras“ skundė piktadarį „Joną“, o po kurio laiko jau pastarasis tuo pačiu apkaltindavo „Petrą“. Be to, dauguma užpuolimų vykdavo ne naktį, o dieną, kas taip pat rodo, kad daugeliu atvejų antpuoliui nesiruošta ir jo pėdsakų slėpti neketinta, viskas padaryta spontaniškai.

„Paprastai vietiniai plėšdavo vietinius, nes galvodavo apie pasekmes, kurios laukė užpuolus nežinia kokią globą turintį užsienietį. Žinoma, valstietis nepuldavo bajoro, nes taip pat suvokė, kokios baisios jam būtų buvusios pasekmės. O bajoras jautėsi galintis elgtis daug mažiau apgalvotai“, ­­­– teigė pašnekovas.

„Žinoma, niekas nedrįsdavo stoti skersai kelio magnatams. Kurgi! Kam šaus į galvą stabdyti kurį nors Radvilą, kai jo palydoje tiek karių? Tokie žmonės galėdavo keliauti be jokių baimių“, ­­­– sakė T. Čelkis.

Nemalonių netikėtumų kartais neišvengdavo ir diplomatai, nepasirūpinę „gleitais“. „Žinomas XVI a. vidurio atvejis, kai Valakijos pasiuntinių LDK pareigūnai paprasčiausiai neįleido į šalį, esą dėl to, kad tarp jų musulmonų būta. Iš tiesų gi Lietuvos pareigūnai jų nepraleido įtardami, kad pasiuntiniai vyksta į Maskvą derėtis prieš LDK interesus, bet pretekstą pateikė pernelyg nesirūpindami jo įtikinamumu“, ­­­– aiškino istorikas.

Toks pavyzdys paaiškina, kodėl kartais iš LDK valdovo buvo prašoma net ne paramos ar kokios ypatingos globos, o vien to, kad jo žmonės nesikabinėtų ir keliauti netrukdytų. Todėl garantiniai raštai buvo patikima apsaugos priemonė tiek nuo pareigūnų savivalės, tiek ir nuo bajorų, kuriems kumščiai niežėjo. Tokį raštą turintis žmogus jautėsi taip pat ramiai, kaip ir keliaujantis valstybės pareigūnas. Kiekvienas, pakėlęs prieš juos ranką, užsitraukdavo didžiausią įmanomą bėdą – valdovo rūstybę.

Nelaimingi užsieniečiai ir palaidūnai lietuviai

Nemalonumais ir pavojais kelionėse skųsdavosi ir LDK valdiniai, tačiau jie visgi buvo tam tikra prasme pratę prie savo krašto sąlygų. Visai kitas reikalas užsieniečiai, kurie lygino LDK su kitais kraštais. Pastarieji, pasigedę jiems įprastų patogumų, skundų žėrė negailėdami: rūstus klimatas, blogi keliai, prastas maistas, blogos ir nešvarios užeigos...

Pasak T. Čelkio, neteko užtikti teigiamų užsieniečių keliautojų atsiliepimų apie Lietuvos smukles, tačiau bajorai neretai sulaukdavo labai palankių žodžių kelionės aprašymuose. Vieno kito linksmesnio pasakojimo užtekdavo, kad Vakarų Europoje apie LDK imtų sklisti tiesos neatitinkantys, bet visiems patinkantys gandai.

„Išgirdęs, kad apylinkėje pasirodė užsienietis keliautojas, dažnas vietos bajoras būtinai kviesdavosi jį į svečius. Darydavo taip tam, kad paskui prieš kaimynus galėtų girtis „svarbiomis“ pažintimis. Svečią stengtasi tiesiog priblokšti svetingumu – kartais net keletą dienų keldavo šventę ir lėbaujant ne tik dovanų, bet kartais ir dukrą į žmonas pasiūlydavo. Tokiam „laimingajam“ grįžus į Vakarus ir ėmus pasakoti, kaip šiltai jį sutiko Lietuvoje, kitose Europos šalyse ėmė formuotis atitinkamas LDK gyventojų stereotipas, vaizduojantis be galo svetingus ir šiek tiek dėl to pamišusius žmones“, ­­­– pasakojo istorikas.

Nesaugumu užsieniečiai skųsdavosi retai, tačiau pasitaikydavo skundų dėl pareigūnų piktnaudžiavimo. Žinomas XVI a. atvejis, kai vienas turkų pirklys Gardino teisme apskundė neteisėtai brangias jo prekes konfiskavusius muitininkus, kurie reikalavo iš jo kyšio. Iškalbus rytietis verslininkas „pastatė ant ausų“ Gardino teismą, pareiškęs, kad turi valdovo garantuotą apsaugą. Vėl atvykęs į muitinę atsiimti prekių, pirklys visgi turėjo nusivilti – apsukrūs muitininkai jau buvo spėję beveik viską išparduoti pusvelčiui.

„Visgi bene dažniausiai keliautojų atsiminimuose minimos dvi negandos – prasta kelių būklė ir didžiulė metų laikų bei orų įtaka kelionės sąlygoms. Šioje šalyje praktiškai svarbiausias vis dar buvo ne bažnytinis, ne astronominis, o metų laikų kalendorius, lėmęs ir vietos žmonių gyvenimą bei užsieniečių įspūdį apie šalį“, ­­­– apibendrino T. Čelkis.