Ukrainiečių kariai: „Gal ir lietuvius kada pamokysime, kaip partizaninį karą kariauti“

2019-05-09 "Lietuvos žinios"

Lie­tu­vo­je rea­bi­li­ta­ci­ją pra­ėjo jau 248 Don­ba­so fron­tuo­se su­žeis­ti ukrai­nie­čių ka­riai. Su LŽ kal­bė­ję, da­bar Drus­ki­nin­kuo­se jė­gas at­gau­nan­tys sa­va­no­riai sa­kė, kad Lie­tu­vą jau spė­jo pa­mil­ti už gro­žį, o lie­tu­viams yra la­biau­siai dė­kin­gi už tai, kad ukrai­nie­čių fron­ti­nin­kus pri­ėmė taip šil­tai, kaip tik na­muo­se ga­lė­tų ti­kė­tis.

Kovos Donbase nerimsta. Kaip LŽ pasakojo Ukrainos kariai, susišaudymai – įprasta kasdienybė. Kiekvieną mėnesį pranešami Ukrainos kareivių, žuvusių ginant savo šalį, vardai. Toliau skaičiuojami sužeistieji.

Bohdanas iš Lvivo išėjo į karą savanoriu 2014 metais: „Į tarnybą pašaukė mano sūnų. Pagalvojau, negi vaikėzai kariaus, o aš senis namie tupėsiu?!“.

Po kontūzijos Lietuvoje reabilitaciją praeinantis karys tarnauja inžinieriniame padalinyje, per pastaruosius metus jis pabuvojo visuose karščiausiuose fronto taškuose – Kramatorske, Debalceve, Avdijivkoje ir kitur. „Mes (inžinieriai) juk visada priekyje. Ar miną, ar granatą ant vielos priešai palieka. Reikia išvalyti kelią mūsiškiams. Kai lydėdavom kolonas, važiuodavome priekyje su volu, beveik kaip mirtininkai. Taip ir valydavom kelią“, – sakė iš vakarų Ukrainos kilęs savanoris.

Anot Bohdano, pirmieji karo metai buvo sunkiausi – reguliarioji kariuomenė buvo katastrofinėje būklėje ir didžiąją dalį naštos prisiėmė savanoriai, kurie nepaisant visų trūkumų, sustabdė priešą. „Trūko visko, šalmų, liemenių, šaudmenų... O ir tie, kuriuos gaudavom buvo tokie nekokybiški, kad rankose byrėdavo. Dabar mūsų pajėgų aprūpinimas taip pagerėjo, kad net lyginti nėra ko“, – sakė karys.

Daug geresnės ir karių nuotaikos. Anot LŽ pašnekovo, visokių žmonių pasitaiko, būna ir labai „nelaimingų“, bet pasak Bohdano, „O ko gi fronte norėti? Ne namie juk esi. Dauguma vaikinų tvirtai laikosi“.

Kaip LŽ pasakojo karys, iš pradžių labai jautėsi ir patirties stoka. Į frontą atsiųsti jauni karininkai beveik nesigaudė situacijoje. „Viską patys išmokome. Savo kailiu patyrėme“, – sakė Bohdanas. Jam antrino ir kitas Lietuvoje besigydantis, taip pat nuo karo pradžios Donbase kovojęs savanoris iš Krymo Ismailas. Abu kariai sakė, kad ukrainiečiai dėkingi NATO šalių, o tarp jų ir Lietuvos instruktoriams, tačiau „Karo jie nematę. Nėra geresnio mokytojo už patirtį fronte“.

„Mūsų armija per paskutinius 4 metus visiškai pasikeitė. 2014 metais buvo anarchija, o dabar esame tikra kariuomenė – visur tvarka“

„Mes jau ir patys galėtume pas jus atvažiuoti ir lietuvius pamokyti, kaip mūsišką beveik partizaninį karą kariauti“, – juokėsi savanoriai.

„Mūsų armija per paskutinius 4 metus visiškai pasikeitė. 2014 metais buvo anarchija, o dabar esame tikra kariuomenė – visur tvarka“, – gyrėsi Ismailas.

„Pradžioje gal ir savotiškai paprasčiau buvo: gauni komandą pulti – puoli, gauni komandą trauktis – traukiesi. O dabar visi sėdim apkasuose, pozicinis karas vyksta. Susišaudymai netyla. Priešų pusėje profesionalūs snaiperiai samdiniai siautėja. Mes jų tiek neturime. Jauni vaikinai nuolat žūva“, – pasakojo Bohdanas.

„Didžiulis dėkui Lietuvai ir jos žmonėms! Mus be galo gražiai priėmė, bendraudami su lietuviais jaučiame jų pagarbą tam, ką darome. Lietuvoje taip gražu, kad net užsimaniau persikraustyti“, – juokėsi Bohdanas. Linksmai besišnekučiuojantis ukrainiečių savanoris vis juokavo, kad Lietuvoje ir lietuvių kompanijoje jaučiasi puikiausiai: „Žmonės, išgirdę, kad kariavau Donbase, kartais įtariai paklausdavo, kurioje pusėje? Kai pasakydavau: „aišku, kad už Ukrainą!“, iškart labai draugiškai imdavo kalbėtis“.

„Dėkojame už galimybę Lietuvoje gydytis, atsigauti. Kai kurios žaizdos užgyja, kai kurios ne... Kai į galvą „driokstelėjo“, geriau jau nebebus. Karas man, matyt, baigėsi“, – sakė Bohdanas.