Pirmoji bolševikų „viešnagė“ Vilniuje: keli mėnesiai chaoso

2019-02-04 "Lietuvos žinios"

Prieš 100 me­tų bol­še­vi­kų ka­riuo­me­nė įžen­gė į Vil­nių. Vos spė­ju­si iš­kel­ti tris­pal­vę, Lie­tu­vos įgu­la jau už ke­lių die­nų pa­si­trau­kė iš mies­to, o „sve­čiai“ ėmė­si jų mėgs­ta­mų eks­pe­ri­men­tų – pert­var­ki­nė­ti žmo­nių gy­ve­ni­mą link „švie­saus ry­to­jaus“. Vil­nie­čių lai­mei, bol­še­vi­kai mies­te iš­si­lai­kė tik iki ba­lan­džio vi­du­rio ir mies­to ne­sub­jau­ro­jo vien to­dėl, kad ne­spė­jo to pa­da­ry­ti.

Kartu su bolševikais į Lietuvos sostinę atkako ir Vincas Mickevičius – Kapsukas, vesdamas paskui save grupę žmonių, pasivadinusių vyriausybe. Paradoksalu, bet Kapsuką Lietuvoje sutiko su viltimi, kad „savas“ žmogus iš tiesų gali būti vyriausybės vadovu, tuo metu pats lietuvių bolševikų vadas tik Maskvos verčiamas ėmėsi kurti pseudolietuvišką respubliką, nes asmeniškai nematė jokio reikalo formuoti nacionalinius darinius pasauliniame internacionale.

Anot istoriko Edmundo Gimžausko, Lietuvai ir Vilniui tuo metu pasisekė – bolševikai užtruko vos kelis mėnesius ir didelių eibių prikrėsti nespėjo, nors pertvarkyti kraštą ėmėsi nuo pat pradžių.

– Vilnius, o ir visa Lietuva nebuvo galutinis bolševikų puolimo tikslas. Iki kur jie planavo žygiuoti? Ar jie apskritai turėjo konkretų tikslą, ar ketino užgrobti tiek teritorijos, kiek pajėgs?

– Bolševikų žygį 1918 metais paskatino 2 veiksniai. Lapkričio 11 dieną baigėsi pirmasis pasaulinis karas ir po Kompjeno paliaubų pasirašymo, bolševikai nusprendė pasinaudoti Vokietijos pralaimėjimu ir anuliavo Bresto taikos susitarimą. Nuo pat šios sutarties pasirašymo bolševikų gretose vyko trintis, nes daug jų tvirtino, kad Bresto taika buvo neteisinga ir žeminanti, taigi, žaidimo sąlygas reikia pakeisti.

Antras svarbus veiksnys – Vokietijos revoliucija. Bolševikai matė, kad tarp vokiečių revoliucionierių buvo beveik tiek pat radikalių veikėjų, kaip ir jie patys. Jie ketino pasinaudoti ir čia atsivėrusiomis galimybėmis.

Taigi, žygio tikslas buvo gal ne konkrečiai Berlynas, bet bent jau Vokietijos sienos, Rytprūsiai, o ten jau ketinta elgtis pagal aplinkybes – galbūt žygiuoti į Vokietiją, o gal pasitenkinti tuo, ką pavyko užgrobti. Pavyzdžiui, jei vokiečių revoliucionieriai „spartakininkai“ būtų ėmę viršų Vokietijoje ir pasikvietę raudonuosius į pagalbą, antruoju etapu galėjo būti ir žygis į Berlyną, į pagalbą idėjiniams draugams.

Be to, tuo pačiu metu, kai bolševikai judėjo į vakarus, labai paplito revoliucinės nuotaikos tarp vokiečių kareivių. Vilniuje jie net leido laikraštį „Tovarišč“, skirta rusų kareiviams.

– Atrodo dar neseniai bolševikai užgrobė valdžią Rusijoje, bet į Vinių kartu su jais jau atako ir sovietinė Lietuvos vyriausybė. Jie specialiai tam iš anksto ruošėsi? Vinco Mickevičiaus – Kapsuko vyriausybė formaliai funkcionavo dar Maskvoje būdama.

– Lietuviai bolševikai – atskira istorija. Jie buvo nusiteikę labai entuziastingai ir mėgo lošti „atviromis kortomis“, tiesmukai. Aukščiausiems bolševikų vadams teko net tramdyti jų įkarštį ir nuolat mokyti, kad kortų atverti negalima, parankiau veikti neatskleidžiant savo planų.

Kapsukas, Angarietis ir kiti šios grupės veikėjai buvo nusistatę aiškiai prorusiškai ir patys net nenorėjo kurti jokių tautinių darinių. Jie patys priešinosi sumanymui kurti Lietuvos komunistų partiją ir tvirtino, kad tai nereikalinga ir nesuderinama su pasaulinės revoliucijos ir internacionalo tikslais. Anot jų, partija turėjo būti viena, neskaidoma į tautinius ir kitokius darinius.

Tokiose chaotiškose sąlygose, atėjus bolševikams, žmonės elgėsi atsargiai ir pirmosiomis savaitėmis tik stebėjo: kas čia tokie, ko jie siekia?

Paradoksalu, bet kai jie gavo nurodymą kurti bolševikinę Lietuvos pseudovalstybę, Kapsukas ir jo bendražygiai kurį laiką spyriojosi ir priešinosi. Stalinas, kuris vėliau kaip žinome, tapo nusistatęs prieš nacionalinius darinius partijoje, tuo metu turėjo įkalbinėti Kapsuką juos kurti.

Sunku tiksliai pasakyti, kada pradėjo funkcionuoti bolševikinė Lietuvos vyriausybė, bet anot šį klausimą tyrinėjusio Česlovo Laurinavičiaus, 1918 metų gruodžio pradžioje ji jau veikė. Kapsukas ir keli jo bendražygiai atvyko į Lietuvą, tačiau po savaitės jie buvo perkelti į Daugpilį, nuspręsta, kad Lietuvoje dirva jų veiklai dar buvo nepalanki.

– Nacionalinius partinius darinius Stalinas ėmėsi „valyti“ trečio dešimtmečio pabaigoje. Tai buvo nepavykęs bolševikų „eksperimentas“?

– Kalbant apie bolševikus, eksperimentas yra labai tinkamas žodis juos apibūdinti. Galime sakyti, kad 1919 metais vykdytas sovietinės Lietuvos kūrimas buvo vienas didelis eksperimentas. Visa bolševikų kurta sistema buvo eksperimentas.

Į Lietuvą atvykusius Kapsuko žmones sunku pavadinti vyriausybė, veikiau juos galima būtų pavadinti tiesiog grupe žmonių, turinčių bendrą užduotį. Iš pradžių ir lietuvių toje vyriausybėje buvo tik tiek, kad rankų pirštais galima buvo skaičiuoti. Svarbų vaidmenį vaidino lenkų komunistai. Jų dalyvavimas – taip pat tam tikras eksperimentas: jei Lietuvoje viskas klostysis sėkmingai, „eksperimentą“ galima buvo plėsti į Lenkiją. Taip pat į Kapsuko grupę buvo įtraukti baltarusių ir žydų komunistai. Taigi, jo vyriausybė buvo gana keistas ir amorfiškas darinys, be aiškaus apibrėžimo ir perspektyvų.

– Kaip Lietuva pasitiko bolševikus, kokia buvo žmonių reakcija?

– Psichologiškai svarbesniu veiksniu lietuviams buvo ne bolševikų atėjimas, o vokiečių traukimasis. Ką tik pradėtą valstybinių darinių kūrimą žmonės juto tik miestuose, o kaime tvyrojo visiškas chaosas. Provincijoje stichiškai kūrėsi visokio plauko savivaldos ir savigynos institucijos – parapijų ir valsčių komitetai ir panašūs dariniai. Jų prigimtis buvo labai marga ir priklausė nuo to, kas juos kūrė: vienur parapijos klebonas, kitur – koks veiklus socialdemokratas ir taip toliau.

Tokiose chaotiškose sąlygose, atėjus bolševikams, žmonės elgėsi atsargiai ir pirmosiomis savaitėmis tik stebėjo: kas čia tokie, ko jie siekia? Pastaraisiais metais žmonės matė ne vieną valdžios pasikeitimą ir į dar vienos atėjimą reagavo pasyviai. Iš kitos pusės, pirmosiomis savaitėmis bolševikai taip pat nelabai kišosi į žmonių gyvenimą. Pirmasis jų tikslas buvo pasiekti Vokietijos sienas, o jau tada tvarkytis užgrobtose teritorijose.

Jie žinoma užsiėmė agitacine veikla, tačiau rekrūtavimo iš pradžių nesiėmė – šios priemonės griebtasi, kai 1919 metų sausį įvyko lūžis ir Berlyne žlugo „spartakininkų“ pučas. Bolševikai suprato, kad žygio į Vokietiją nebus ir ėmėsi stiprinti savo pozicijas jau užgrobtose teritorijose.

– Ar tiesa, kad bent jau dalis inteligentijos Kapsuko vyriausybę priėmė palankiai?

– Senieji tautinio atgimimo judėjimo nariai prisiminė Kapsuką kaip saviškį. Gal kiek keistą, gal kiek pernelyg „sukairėjusį“, bet jiems jis visgi buvo tas žmogus, kurį jie pažinojo iki 1905 metų. Tai leido jiems tikėtis, kad lietuvio vedama vyriausybė nebuvo visai svetima ir galbūt su ja buvo galima dirbti, o patį Kapsuką vienaip ar kitaip paveikti, kad jis nedarytų nepageidaujamų žingsnių.

Vilniaus lietuviai keletą sykių rengė didelius susirinkimus, kuriuose taip pat svarstė, kaip vertinti bolševikų valdžią. Pirmu metu jie taip pat nusprendė, kad su naująja valdžia galima mėginti bendradarbiauti. Bolševikai deklaravo paramą lietuviškos spaudos leidimui ir Vilniaus universiteto atkūrimo siekiams.

Šis geranoriškumas truko apie pusantro mėnesio, kai inteligentija suprato, kokią valdžią atnešė saviškiu laikytas Kapsukas. Lūžio momentu turbūt reikėtų laikyti pirmąsias savanorių aukas bolševikų fronte. Takoskyra tarp to, kas lietuviška, o kas svetima, tapo aiški.

Iš viso į Lietuvą įžengė apie 10 tūkstančių raudonarmiečių, judėjusių keliomis kryptimis. Į Vilnių žygiavo apie 3000 – 4000 bolševikų.

– Bolševikams įžengus į Lietuvą, jie beveik nesutiko pasipriešinimo iš lietuvių pusės, dar neturėjome kariuomenės. Vilnių jie užėmė taip pat lengvai?

– Lietuviai suspėjo iškelti Vilniuje trispalvę, bet gali būti, kad tik tokį simbolinį tikslą ir buvo sau išsikėlę. Pasitraukti iš Vilniaus juos paskatino net ne tiek bolševikų artėjimas, kiek suaktyvėjusi mieste lenkų veikla. 1918 metų gruodžio 29 dieną ginkluoti lenkų būriai paskelbė, kad miestas pavaldus Varšuvai. Lietuvių komendantūra suvokė buvusi okupuotame mieste, kuriame niekaip negalėjo išsilaikyti – nutarta trauktis į Kauną. Gintis nebuvo jokių galimybių: didžiausia jėga be abejo buvo bolševikai, antri pajėgiausi buvo lenkai, o lietuviai – pati silpniausia grupė.

Tuo pačiu metu įvyko pirmieji lenkų susirėmimai su bolševikais. Abi pusės, beje, kvietė lietuvius prisidėti, tačiau lietuviai abi jėgas vertino kaip priešiškas ir paliko jas aiškintis santykius tarpusavyje.

Lenkai ketino ginti Vilnių, tam reikalui subūrė apie 500 ginkluotų žmonių. Jų gynybos viltys rėmėsi Varšuvos pagalba, tačiau vokiečių pajėgos neleido Varšuvai geležinkeliu pasiųsti pastiprinimo. Kai paaiškėjo, kad pagalba neateis, lenkų kovotojai ėmė paskubomis trauktis iš miesto.

– Kokiomis pajėgomis puolė bolševikai?

– Iš viso į Lietuvą įžengė apie 10 tūkstančių raudonarmiečių, judėjusių keliomis kryptimis. Į Vilnių žygiavo apie 3000 – 4000 bolševikų. Taigi, lenkų surinktos pajėgos jiems negalėjo prilygti. Beje, pietų kryptimi judėjo prastesnės kokybės bolševikų daliniai, paskubom sukomplektuoti iš baltarusių valstiečių. Geriausiais laikyti vadinamieji latviški pulkai žygiavo į šiaurę.

– Kada iškelta Litbelo idėja? Ji planuota žygio pradžioje, prieš įžengiant į Lietuvą?

– 1918 metais, įžengiant į Lietuvą buvo planuojamos dvi atskiros lietuvių ir baltarusių respublikos, o apie sujungimą pradėta svarstyti, kai tapo aišku, kad į Berlyną žygiuoti neteks. Komunistų partijų lygmenyje toks klausymas svarstytas todėl, kad baltarusių komunistų partija buvo silpna ir nepopuliari dėl tautinio baltarusių judėjimo persekiojimo. Bet ir į partijų sujungimo idėją žiūrėta skeptiškai. Apie Litbelą rimtai susimąstyta tik 1919 metų sausio antroje pusėje.

– Krenta į akis tai, kad vos atėję, bolševikai ėmėsi pertvarkyti žemės ūkį, kuo nelabai dar užsiėmė pačioje Rusijoje. Kodėl toks entuziazmas juos pagavo Lietuvoje?

– Lietuvoje jie ėmėsi kurti komunas. Kodėl jie taip suskubo Lietuvoje? Vienas iš tikėtinų veiksnių buvo tai, kad žemės ūkio klausimai buvo pavesti lenkų komunistams, o šie labai skeptiškai žiūrėjo į dvarų ardymą. Tokia štai keista priežastis – pasirodė, kad lenkai, tegu ir komunistai, bet tokie „lenkiško auklėjimo“ komunistai.

Taigi, jie nedalino dvarų žemės žmonėms, o „pasodindavo“ žmones į dvaro žemę, kurią jie turėjo dirbti bendrai. Sumanymą įgyvendinti jiems ėjosi sunkiai ir apskritai pastarasis „eksperimentas“ bene labiausiai nuteikė lietuvius prieš bolševikų valdžią. Individualistų lietuvių neįtikino jokia agitacija.

– Kaip bolševikų valdžia pasijuto miestuose? Kokį poveikį pajuto vilniečiai?

– Vilniuje pirmiausiai kilo miesto aprūpinimo maistu klausimas. Tai taip pat buvo svarbi žmonių nepasitenkinimo bolševikais priežastis. Na ir žinoma, raudonarmiečių plėšikavimai, kurie gal ir nebuvo masinis, bet paplitęs reiškinys. Iš rytų atėję, kitos kultūros kareiviai nežinojo vietos žmonių papročių, dažnai kildavo konfliktai, pasitaikydavo kitokių nesusipratimų.

Lietuviai inteligentai eidavo skųstis Kapsukui, bet šis neturėjo jokios įtakos kareiviams. Paaiškėjo, kad jo vyriausybė šiuo požiūriu bejėgė. Komisarams buvo suteikta visa iniciatyvos laisvė ir kiekvienas jų tvarkėsi taip, kaip jam atrodė tinkama.

Savo plano, kaip reiktų administruoti miestą raudonieji neturėjo ir neoficialiai faktiškai perleido šį darbą žydų bendruomenei, kaip esą geriausiai išmaniusiai vietos reikalus. Tačiau ir šis sprendimas nedavė gerų rezultatų – daugėjo turto slėpimo atvejų, plėtojosi spekuliacija.

Apskritai, žydų bendruomenei teko bendradarbiauti su bolševikais, nors bendruomenė buvo nevienalytė ir jei kairiųjų pažiūrų jos nariai visai teigiamai vertino bolševikų valdžią, tai sionistai ja visai nesidžiaugė ir baiminosi, kad kiti miestiečiai gali imti žydams keršyti.

Laimei, bolševikai Vilniuje išsilaikė tik kelis mėnesius – iki Velykų. Turbūt dėl to miestas išvengė didesnių nuostolių.

Tuo metu geležinkeliečių tarpe buvo daug lenkų ir faktiškai jų dėka nedidelės Lenkijos pajėgos sugebėjo netikėtai smogti tiesiogiai į Vilnių.

– Bolševikai lengvai užėmė Vilnių, bet lengvai jį ir prarado? Kaip baigėsi jų „viešnagė“ Lietuvos sostinėje?

– Labai sėkmingą miesto užėmimo operaciją surengė Lenkijos kariuomenė. Bolševikai buvo sutelkę pajėgas vakarų kryptimi, kur puolė Lietuvos kariuomenė, o iš pietų beveik nesisaugojo, nes visiškai nesitikėjo antpuolio šia kryptimi.

Tuo metu geležinkeliečių tarpe buvo daug lenkų ir faktiškai jų dėka nedidelės Lenkijos pajėgos sugebėjo netikėtai smogti tiesiogiai į Vilnių. Kapsuko valdžioje dirbę lenkų geležinkeliečiai „išdavė“ bolševikinę vyriausybę ir suorganizavo staigų lenkų kariuomenės permetimą į patį bolševikų užnugarį. Tuo pačiu, netikėtu manevru Lenkijos kariuomenė aplenkė ir frontu link Vilniaus puolančius lietuvius.

Patyrę tokį smūgį, bolševikai pasitraukė, o su jais ir neilgai veikusi jų vyriausybė. Nominalieji Litbelo vadovai persikėlė į Minską, tačiau ten jau tik vegetavo.

Didžiojo karo pėdsakai lietuvių sąmonėje: dešimtmečiams likę prisiminimai apie vokišką tvarką

2018-11-11 "Lietuvos žinios"

Šian­dien su­kan­ka 100 me­tų nuo ta­da, kai Komp­je­no pa­liau­bos už­bai­gė Pir­mą­jį Pa­sau­li­nį (ar­ba Di­dį­jį) ka­rą. Apie tai, ko­kį pėd­sa­ką jis pa­li­ko Lie­tu­vos vi­suo­me­nė­je, LŽ kal­bė­jo­si su Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to moks­lo dar­buo­to­ju, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ru Ed­mun­du Gim­žaus­ku.

– Karo išvakarėse lietuviai gyveno abiejose sienos pusėse. Kokios buvo jų nuotaikos Lietuvoje ir Rytprūsiuose?

– Pagrindinis skirtumas buvo tas, kad Rytprūsiuose lietuviai, savo požiūriu į valstybę mąstė visiškai kitaip, nei žmonės Didžiojoje Lietuvoje. Sunku net pasakyti, kiek Rytprūsių gyventojų laikė save lietuviais, bet faktas, kad jie visuotinai laikė save ištikimais kaizerio valdiniais ir į karą žiūrėjo gerokai pareigingiau ir net entuziastingiau, nei tautiečiai šiapus Nemuno.

Rusijos Imperijoje gyvenę lietuviai carinės valdžios nelaikė sava – vis dar buvo gyva praėjusio šimtmečio sukilimų dvasia. Jie galėjo prisitaikyti prie šios valdžios, kad išgyventų, tačiau nejautė jai jokio lojalumo. Karas tarp Vokietijos ir Rusijos jiems taip pat rodėsi svetimas ir su jais niekaip nesusijęs.

1905 metais prasidėjo tam tikras liberalizacijos procesas, teoriškai galėjęs pakeisti lietuvių požiūrį, bet tuo pačiu metu ėmė labai aktyviai plėtotis rusų, kaip titulinės nacijos savimonė ir šovinizmą jau demonstravo ne tik administracija, bet ir inteligentija.

Požiūris, kad bręstantis karas – ne lietuvių reikalas, išsilaikė ne tik tarpukariu, bet ir iki šiol. Paradoksalu, bet net ir dabar istorikai labai tyrinėja, pavyzdžiui, karinę vokiečių infrastruktūrą Lietuvoje: mažai žinome ne tik kur koks batalionas, bet ir divizija dislokuota buvo.

– Taigi, lietuviai išsiskyrė tokiu savo požiūriu iš aplinkinių tautų? Kaip karą vertino lenkai?

– Tuo metu nors Lenkijos situacija buvo panaši į Lietuvos, skirtumų taip pat būta didelių. Pačiose karo išvakarėse kaizeris lenkams aiškiai leido suprasti, kad pergalės atveju, visos lenkų gyvenamos žemės galėtų būti suvienytos ir nuo pat pirmų dienų lenkai karą vertino, kaip bent jau dalinio valstybingumo įgijimo galimybę. Nuo pat pradžių jie stojo Vokietijos pusėn.

Vokietijos kariuomenė norėjo valdyti Lenkiją tuo pačiu griežtu režimu, kaip Lietuvą ir kitas Rusijos Imperijai priklausiusias teritorijas – pilnai išnaudoti jas, kaip išteklių šaltinį. Tačiau kaizerinės užsienio reikalų ministerijos valia buvo visai priešinga – su lenkais liepta elgtis geriau. Rekvizicijos ir darbo jėgos panaudojimas vyko, tačiau su lenkų inteligentijos nuomone skaitytasi.

Beje, pamatę vokiečių poziciją, rusai ėmė siūlyti lenkams atitinkamas nuolaidas: Lenkijai žadėta toki pati savivalda, kokią ji turėjo iki 1831 metų sukilimo.

– Baltarusiai puoselėjo kokias nors su karu susijusias viltis?

– Nei prieš karą, nei jam prasidėjus caro valdžia jokiu būdu nepripažino, kad baltarusiai gali būti tauta, o ne vien Rusijos etnografinis regionas. Karo eigoje Rusija ėmė skaitytis ne tik su lenkų ir suomių bei Baltijos šalių tautų, bet ir su ukrainiečių nuomone, tačiau baltarusių tautiniai veikėjai buvo toliau persekiojami. Stengtasi net specialiai mobilizuoti į kariuomenę kuo daugiau tautiškai nusiteikusios baltarusių inteligentijos. Todėl baltarusių inteligentija buvo iš esmės nusiteikusi provokiškai. Keletas jos atstovų įsikūrė Vilniuje: aiškiai kolaboravo su vokiečių valdžia, o lietuviams kartais trukdė, o kartais – palaikė mūsų siekius.

– Iš visų aplinkinių tautų berods latviai pasirodė, kaip ištikimiausi caro valdiniai. Kodėl?

– Jų situacija buvo bene įdomiausia, lyginant su kitomis minėtomis tautomis. Pirmiausia prisiminkime, kad Rusijos imperijoje Latvija niekada nebuvo vertinama, kaip vientisa teritorija. Latvijos regionai buvo suskaidyti tarp kelių gubernijų ir kiekvienas jų pasižymėjo savais ypatumais: katalikiška Latgala buvo gerokai surusinta, bet carinės valdžios požiūriu dar ir sulenkinta; tuo metu Kuršas ir šiaurinė Latvija – protestantų arealas. Atsitiktinumas, o gal objektyvi karinė logika lėmė, kad palei Kuršo ribą nusistovėjo ir fronto linija. Abipus Dauguvos susiklostė labai skirtingos situacijos.

Vokiečiai taip pat negalvojo apie vieningą Latviją, tačiau siekė atkurti Kuršo hercogystę, tačiau latviams joje buvo skirtas tik antraeilis vaidmuo. Latviai tuo, žinoma, buvo labai nepatenkinti, tačiau nieko negalėjo padaryti, tik žiūrėjo kitapus Dauguvos.

Kita vertus, mūsų teritorijoje nebuvo tokio masto karo veiksmų, kaip Vakarų fronte – Somoje ar Verdene. Lietuviai nepatyrė tokių karo siaubų, kurie prilygo Stalingrado mūšiui.

O ten padėtis buvo kitokia – pačioje karo pradžioje ten kilo iniciatyva kurti nacionalinius karinius dalinius ir caro valdžia, skirtingai nei lietuvių atžvilgiu, ją vertino palankiai. Liuteronai latviai vertinti, kaip ištikima ir nepavojinga mažuma ir pelnė lietuviams pavydą kėlusią caro protekciją. Katalikai lietuviai, kaip ir lenkai, vertinti tik kaip potencialus neramumų šaltinis.

Pavyzdžiui, liuteronai, baigę mokslus Rusijoje, galėjo ramiausiai grįžti ir dirbti tėviškėje, o katalikams to neleido. Dėl tos pačios priežasties latviai vėliau turėjo daug karininkų, anksčiau tarnavusių caro armijoje, o vėliau galėjusių kurti latvių kariuomenę. Katalikams karjera armijoje buvo nepasiekiama. Nebent jie tapdavo liuteronais, kaip padarė Silvestras Žukauskas.

– Kiek lietuvių mobilizuota į caro ir kaizerio armijas?

– Sunku pasakyti, mobilizacija vyko gubernijose ir skaičiuoti jų gyventojai, nepaisant tautybės. Kai istorikai mėgino skaičiuoti, susidūrė su paradoksaliu klausimu: ką laikyti lietuviu? Tarkime, Vilniaus gubernija apėmė tik maždaug trečdalį lietuviškų teritorijų, o didesnė jos dalis buvo baltarusiška.

Vokietijos kariuomenėje situacija buvo kitokia – ten buvo tradiciniai lietuviški daliniai iš Rytprūsių. Tačiau jie egzistavo faktiškai karo pradžioje, o jų tautinė sudėtis taip pat labai neaiški. Peržvelgus pavardes taip pat sunku suprasti, kiek jų kareivių buvo etniniai lietuviai. Galiausiai, kiek etninių lietuvių save tokiais laikė? Gal jie kalbėjo lietuviškai, bet laikė save vokiečiais, o gal net ir nebemokėjo kalbos. Viena aišku – jie buvo liuteronai ir lojalūs kaizerio valdiniai.

Kaip minėta, šiuo požiūriu mažlietuviai skyrėsi nuo tautiečių Lietuvoje, kurie į caro armiją surinkti prievarta ir dažnai nejautė pareigos guldyti galvą už imperatorių ir dezertyruodavo. Žinoma, buvo ir tų, kurie sąžiningai atliko prievolę. Kaip dažniausiai ir būna, tai labiausiai matyt priklausė nuo kievieno asmeninių savybių ir įsitikinimų.

– Lietuvą užėmę vokiečiai vykdė mobilizacija?

– Griežtai ne. Kaip ir kitose užimtose Rusijos Imperijos teritorijose, laikytasi vienos politikos – vietos gyventojų prie ginklų net arti prileisti negalima. Darbo jėga – taip, o apie mobilizaciją – jokių kalbų. Šie žmonės laikyti nelojaliais.

Beje, tas pats požiūris buvo Kurše ir ne tik į latvius, bet ir į vietos vokiečius. Pastarieji dėl to jautėsi labai įžeisti ir skundėsi aukščiausiajai valdžiai, bet net ir tada jiems atsakyta, kad įstatymas taikomas visiems ir Kuršo vokiečiams išimčių nebus.

– Kokia buvo carinė tvarka, lietuviai žinojo jau daugiau, nei šimtmetį. Vokiečių okupacinė administracija atnešė naują tvarką. Ar ši tvarka spėjo įsigalėti tiek, kad pakeistų visuomenę, jos gyvenseną?

– Vokiška tvarka buvo įvesta taip greitai ir efektyviai, kad lietuvių atmintyje išliko dar ne vieną dešimtmetį. Sunku įvertinti, ar ji pakeitė visuomenę, bet tikrai padarė įspūdį: žmonės akivaizdžiai pamatė, kaip toje pačioje erdvėje, turint tokius pačius išteklius ir išeitines pozicijas, galima tvarkytis daug efektyviau. Lietuviai stebėdamiesi lygino, kiek vokiškoji tvarka našesnė už rusiškąją.

Vokiška tvarka buvo įvesta taip greitai ir efektyviai, kad lietuvių atmintyje išliko dar ne vieną dešimtmetį.

Beje, tai nereiškia, kad ji visiems patiko. Viena vertus, lietuviams patiko tai, kad tose vietose, kur šimtmečiai nebuvo tiltų – jie buvo nutiesti per kelias savaites, o amžiais per kokią pelkę klampoję, jie dabar žygiavo nauju mediniu keliu. Kita vertus, visa tai daryti vokiečiai vertė bizūno pagalba. Jei vertinti bendrojo visuomenės intereso aspektu, vokiškoji administracija davė daug naudos, pastūmėjo kraštą į priekį. Ko verta vien tai, kad vokiečiai visur steigė mokyklas, nesikabinėdami, kokia kalba jose mokoma – tiesiog taip buvo priimta visoje imperijoje – vaikai turėjo gauti išsilavinimą. Gi individualiu aspektu, vokiškoji tvarka nieko pernelyg nežavėjo – į vietos gyventojus žiūrėta tik kaip į darbo jėgą ir jų nuomonės bei lūkesčių niekas nepaisė.

1918 metais lietuviai nuo vokiškos tvarkos visaip siekė atsiriboti, tačiau ne todėl, kad ji niekam nepatiko, bet todėl, kad tai neužkliūtų britams ir prancūzams, įtariai žiūrėjusiems į bet kokį vokiškumą besikuriančiose naujose valstybėse. Lietuvos naujoji administracija pradėta kurti paskutiniaisiais vokiečių okupacijos metais ir Antantės sąjungininkams galėjo tuo kelti neigiamus jausmus. Taigi, stengtasi jokiu būdu neparodyti, kad bent kažkame vadovautasi vokišku pavyzdžiu.

Tačiau kariuomenėje vokiška tvarka liko etalonu. Kai į Kauną atvyko prancūzų misija, jos karininkai tuoj pat pasišovė dėstyti Karo mokykloje. Palyginus su vokiečiais, lietuviams jie padarė tokį menką įspūdį, kad pašiepiant apie juos kalbėta, kad „tik gimnastiką išmano“, esą daugiau jie niekam tikę. Šis požiūris ėmė keistis tik po gero dešimtmečio, kai Lietuvoje atsirado daugiau karininkų, baigusių mokslus Čekijos ir Prancūzijos mokyklose.

– Susidaro įspūdis, kad mes puikiai suvokiame, kaip Lietuvos visuomenę pakeitė Antrasis Pasaulinis karas, tačiau apie Didįjį karą tai paaiškinti gali retas. Kodėl?

– Jei vertinsime tik karo veiksmus – vyko mūšiai, judėjo kariuomenė, keitėsi fronto linija – poveikis visuomenei nėra toks reikšmingas. Tačiau jei vertinsime plačiau, pamatysime, kad laikotarpis buvo labai svarbus. Juk ir nepriklausomybę kūrėme tuo metu, formavosi valstybinė tauta. Per Didįjį karą įvyko Rusijos Vasario revoliucija ir Spalio perversmas – įvykiai sudarę galimybes siekti nepriklausomybės. O ir mąstysenai poveikis buvo stiprus, palikęs pėdsaką ilgiems metams, nors lietuviams, nelaikiusiems šio karo savu, pats karas nepaliko ryškesnio įspaudo.

Kita vertus, mūsų teritorijoje nebuvo tokio masto karo veiksmų, kaip Vakarų fronte – Somoje ar Verdene. Lietuviai nepatyrė tokių karo siaubų, kurie prilygo Stalingrado mūšiui. Lietuviai didžiąją karo dalį gyveno vokiečių užnugaryje, todėl ir poveikis menkesnis.

Be to, kad atmintyje įstrigo vokiškoji tvarka, dar reikia įvertinti ir tai, kad minėtas buvimas vokiečių fronto pusėje, labai padėjo po karo įvykusiam valstybės kūrimui. Tai patvirtina ir ukrainiečių pavyzdys. Faktas tas, kad rusų pusėje ir po revoliucijas buvo be pabaigos kalbama apie pokyčius, tačiau darbų niekas imtis nenorėjo. Tuo metu vokiečių fronto pusėje atsidūrusiose teritorijose vyko reikšmingi procesai, formavosi valstybiškai sąmoningos nacijos, tarp jų ir mūsiškė.

Skausmingos tapatybės paieškos: ar tikrai baltarusiai „vagia“ Lietuvos istoriją?

2017-04-28 "Lietuvos žinios"

Ko­dėl pyks­ta­me ant bal­ta­ru­sių, kad jie sa­vi­na­si Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės is­to­ri­ją, o su ukrai­nie­čiais tuo klau­si­mu pui­kiai su­ta­ria­me? Anot is­to­ri­ko, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ro Ed­mun­do Gim­žaus­ko, ukrai­nie­čiai se­niai su­for­mu­la­vo ir įtvir­ti­no sa­vo vals­ty­bin­gu­mo idė­ją ir tau­tos iden­ti­te­tą, o tuo me­tu bal­ta­ru­siai šios idė­jos dar tik ieš­ko. O ieš­ko­da­mi sa­vo iden­ti­te­to pa­si­duo­da pa­gun­dai im­ti sa­vin­tis Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­ją.

– Is­to­ri­jos sa­vi­ni­mo­si ar­ba va­gys­tės są­vo­ka jau įsit­vir­ti­no lie­tu­vių są­mo­nė­je. Ne pa­slap­tis, daž­niau­siai tuo kal­ti­na­me kai­my­nus bal­ta­ru­sius. Ta­čiau ar aps­kri­tai ši są­vo­ka yra ti­kro­viš­ka? Kaip ga­li­ma pa­vog­ti is­to­ri­ją?

– Žiū­rint apie ko­kį lyg­me­nį kal­ba­me. Tar­ki­me, bui­ti­nia­me, mė­gė­jiš­ka­me lyg­me­ny­je tai ne­sun­ku. Ta­čiau jei žvelg­si­me pla­čiau, į po­li­ti­nį – vi­suo­me­ni­nį lyg­me­nį, tai jau bū­tų daug su­dė­tin­giau. Ti­krai ne pa­slap­tis, kad Bal­ta­ru­sių po­žiū­ris į LDK is­to­ri­ją yra, pa­va­din­ki­me, spe­ci­fi­nis.

Lie­tu­viai LDK po­li­ti­nės ir kul­tū­ri­nės rai­dos pa­vel­dą ver­ti­na, kaip mū­sų vals­ty­bin­gu­mo idė­jos pa­grin­dą ar­ba bent jau kaip su­de­da­mą­ją šios idė­jos da­lį. Čia ga­lė­tu­me pri­si­min­ti tru­pu­tį pri­mirš­tą bal­ta­ru­sių is­to­ri­ką Via­čes­la­vą No­se­vi­čių, ku­ris vie­na­me iš sa­vo dar­bų tei­gė, kad no­rint ver­tin­ti vals­ty­bės is­to­ri­ją, is­to­ri­kai tu­ri at­siž­velg­ti į vals­ty­bės idė­ją, ku­ri ga­li daug pa­aiš­kin­ti apie vals­ty­bės rai­dą ir ne­tgi jos at­ei­tį. V. No­se­vi­čius kaip tik pa­žy­mė­jo, kad šiuo­lai­ki­nei bal­ta­ru­sių tau­tai kaip tik ir trūks­ta to­kios vals­ty­bi­nės idė­jos.

Ne tik is­to­ri­kai, bet ir po­li­to­lo­gai šian­dien ban­do at­sa­ky­ti į su­dė­tin­gą klau­si­mą: kas gi iš tie­sų per fe­no­me­nas yra da­bar­ti­nė bal­ta­ru­sių vals­ty­bė?

– Kal­ba­me apie tau­tos ta­pa­ty­bės pa­ieš­kas?

– V. No­se­vi­čius iš­kė­lė teo­ri­ją, kad bal­ta­ru­siai su­si­for­ma­vo iš­skir­ti­nu­mo pri­nci­pu. Esą kai­my­nai „su­si­ran­kio­jo“ vi­są erd­vę ap­lin­kui, o li­ku­sio­je erd­vė­je kaip tik ir su­si­for­ma­vo bal­ta­ru­siai. Bet pa­čios vals­ty­bės idė­jos jiems trūks­ta.

Pa­vyz­džiui ukrai­nie­čių idė­ja yra ka­zo­kų vals­ty­bė, iš ku­rios jie sa­ve kil­di­na, teig­da­mi, kad 1918 me­tais, kad ir la­bai trum­pam, ta­čiau at­gi­mė bū­tent ta ka­zo­kų vals­ty­bė. Tai­gi ir ukrai­nie­čių vals­ty­bė yra tos idė­jos te­sė­ja. Anot ukrai­nie­čių is­to­ri­kų, jų tau­ta už­gi­mė XVII am­žiu­je, ko­vo­se prieš tur­kus ir ka­zo­kų su­ki­li­muo­se. Ši idė­ja pa­si­ro­dė pa­kan­ka­mai pa­tva­ri ir gy­vuo­ja li­gi šio­lei.

Bal­tru­siams to­kios idė­jos trū­ko. Tais pa­čiais 1918 me­tais, kur­da­mi sa­vo vals­ty­bę jie su­si­dū­rė su di­le­ma: kaip ver­tin­ti jų ar­ti­mus kai­my­nus – lie­tu­vius ir jų vals­ty­bin­gu­mą? Su ukrai­nie­čiais bal­ta­ru­siams taip ir ne­pa­vy­ko su­si­tar­ti dėl sie­nos, o štai su lie­tu­viais jie pa­mė­gi­no iš­kart de­rė­tis ne dėl sie­nos, o dėl bend­ros vals­ty­bės. Nau­jo­sios bal­ta­ru­sių vals­ty­bės kū­rė­jai sa­vo sie­nas „brė­žė“ pa­gal et­nog­ra­fi­nį Kars­kio že­mė­la­pį, va­di­na­si, jiems tu­rė­tų pri­klau­sy­ti ir Vil­nius. Pui­kiai su­vok­da­mi, kad lie­tu­vių pre­ten­zi­jos į sa­vo is­to­ri­nę sos­ti­nę yra ne ma­žiau rim­tos, bal­ta­ru­siai ieš­ko­jo ki­to bū­do, o bū­tent – bend­ros su lie­tu­viais vals­ty­bės.

– Kaip bal­ta­ru­siai įsi­vaiz­da­vo to­kią bend­rą vals­ty­bę?

– Jie ėmė­si spaus­ti Lie­tu­vos ta­ry­bą (ku­riai tuo me­tu taip pat rei­kė­jo są­jun­gi­nin­kų) de­rė­tis dėl bend­ros vals­ty­bės mo­de­lio. Vie­nas iš siū­lo­mų va­rian­tų bu­vo kur­ti nau­ją­ją vals­ty­bę LDK pa­grin­du. Su­nkiu jau­nai Lie­tu­vos vals­ty­bei lai­ko­tar­piu, 1918 – 1920 me­tais, lie­tu­viai mė­gi­no ieš­ko­ti komp­ro­mi­sų san­ty­kiuo­se su bal­ta­ru­siais, bet tęs­ti­nu­mo bend­ros vals­ty­bės idė­ja ne­tu­rė­jo. 1920 me­tais Lie­tu­va su­da­rė tai­kos su­tar­tį su so­vie­tų Ru­si­ja ir šia su­tar­ti­mi nu­žy­mė­tos sie­nos vi­siš­kai ne­ati­ti­ko bal­ta­ru­sių vil­čių. Pa­si­da­rė vi­siš­kai aiš­kus ir lie­tu­vių po­žiū­ris į tai, ko­kios vals­ty­bės no­ri jie – et­ni­nės lie­tu­vių vals­ty­bės.

– Skam­ba, lyg bal­ta­ru­siai vi­siš­kai na­tū­ra­liai sa­vo vals­ty­bę kil­di­no iš LDK ir taip pat na­tū­ra­liai žvel­gė ir bend­ros su lie­tu­viais vals­ty­bės pro­jek­tą.

– Bal­ta­ru­si­jos Liau­dies Res­pub­li­kos kū­rė­jai 1918 me­tais „po­pie­riu­je“ dek­la­ra­vo vals­ty­bės su­kū­ri­mą, ta­čiau pa­tys su­vo­kė, kad jiems trūks­ta vi­sus bal­ta­ru­sius su­vie­ny­ti ga­lin­čios idė­jos. Tuo pat me­tu jie ma­tė, kad lie­tu­viai to­kią idė­ją tu­ri. Tie­są sa­kant bal­ta­ru­siai ne­la­bai tu­rė­jo iš ko rink­tis, tai­gi, jie pa­mė­gi­no „pri­sip­lak­ti“ prie lie­tu­vių idė­jos.

Lie­tu­viai į šį pro­jek­tą žiū­rė­jo su tam ti­kra at­sar­ga: pui­kiai su­pras­ta, kad daug gau­ses­ni bal­ta­ru­siai il­gai­niui ga­li ab­sor­buo­ti lie­tu­vius. O ir bal­ta­ru­siai ne­slė­pė, kad jie bend­rą vals­ty­bę įsi­vaiz­da­vo, kaip dau­giau­siai bal­ta­ru­siš­ką.

– Ka­da bal­ta­ru­siai ima ak­cen­tuo­ti LDK is­to­ri­ją, kaip jų vals­ty­bin­gu­mo idė­ją?

– Žy­mus bal­ta­ru­sių vi­suo­me­nės vei­kė­jas Vac­lo­vas Las­taus­kis LDK ado­ra­ci­jos idė­jas sklei­dė dar 1910 me­tais. Be­je, da­rė tai ne kur nors ki­tur, o Vil­niu­je. Čia jis par­ašė ir iš­lei­do vei­ka­lą apie bal­ta­ru­sių tau­tos is­to­ri­ją ir nu­ro­dė jos Auk­so am­žių – XV – XVI am­žių LDK lai­ko­tar­pį. Šis lai­ko­tar­pis ak­cen­tuo­tas ir kaip ge­riau­si lai­kai bal­ta­ru­sių tau­tai: Pra­nciš­kus Sko­ri­na iš­lei­do pir­mą­ją spaus­din­tą kny­gą bal­ta­ru­sių kal­ba. Ži­no­ma, ir kan­ce­lia­ri­nę LDK kal­bą im­ta va­din­ti bal­ta­ru­sių. At­kreip­ki­me dė­me­sį, kad V. Las­taus­kio lai­kais bal­ta­ru­siai dar „nek­liu­dė“ Min­dau­go lai­kų Lie­tu­vos.

– Koks šiais lai­kais yra bal­ta­ru­sių is­to­ri­kų po­žiū­ris į LDK?

– Kaip jau mi­nė­jau, jei toks sa­vi­ni­ma­sis vyks­ta bui­ti­nia­me – kul­tū­ri­nia­me lyg­me­ny­je, di­de­lės bė­dos nė­ra. Prob­le­mos pra­si­de­da ta­da, kai LDK pa­li­ki­mą mė­gi­na­ma iš­nau­do­ti po­li­ti­niais tiks­lais. Prieš 10 – 20 me­tų Bal­ta­ru­si­jo­je bu­vo ga­na pa­pli­tu­si min­tis sa­vin­tis net ir LDK su­si­kū­ri­mo is­to­ri­ją. Esą ir Min­dau­gas ir ki­ti val­do­vai bu­vo bal­ta­ru­siais. Šios teo­ri­jos ša­li­nin­kai už­si­mo­jo sa­vin­tis pa­tį Lie­tu­vos var­dą. Anot jų, bu­vo bal­ta­ru­siš­ka Lie­tu­va, o „li­ku­si lie­tu­viš­ka“ jos da­lis – Že­mai­ti­ja. Ma­nau, kad to­kios įžval­gos taip pat ky­la iš mi­nė­to vals­ty­bi­nės idė­jos ne­tu­rė­ji­mo.

Vis­gi ši is­to­ri­nė kryp­tis nė­ra vy­rau­jan­ti da­bar­ti­nė­je Bal­ta­ru­si­jo­je. Ofi­cia­lus vals­ty­bės po­žiū­ris į LDK is­to­ri­ją ki­toks. Šiuo me­tu „o­fi­cia­lia­ja­me“ Bal­ta­ru­si­jos is­to­ri­jos moks­le ga­li­ma iš­skir­ti dvi sto­vyk­las – Mins­ko ir Bals­to­gės. Pa­sta­ro­ji mo­kyk­la yra la­biau va­ka­rie­tiš­ka, pa­na­šes­nė į mū­sų is­to­ri­jos moks­lą. To­dėl ir mū­sų is­to­ri­kai leng­viau ran­da bend­rą kal­bą su šios sto­vyk­los at­sto­vais. O ir iš­puo­lių prieš Lie­tu­vą šie is­to­ri­kai ne­ren­gia, bend­rau­ja­me nor­ma­liai.

Mins­ko is­to­ri­kų sto­vyk­la lai­ko­si ki­to­kio po­žiū­rio. Nors šiuos is­to­ri­kus taip pat ga­li­me drą­siai va­din­ti rim­tais moks­li­nin­kais, ta­čiau jie ven­gia pla­čių, api­bend­ri­nan­čių stu­di­jų apie LDK. Ma­nau, kad ir čia ta pa­ti prie­žas­tis – vals­ty­bi­nės idė­jos ne­bu­vi­mas. Žvel­giant į Mins­ko is­to­ri­kų dar­bą su­si­da­ro įspū­dis, kad tos idė­jos jie ėmė­si ieš­ko­ti ne LDK, o An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­ko­tar­py­je, bal­ta­ru­siu par­ti­za­nų ju­dė­ji­me. At­ro­do, kad to­kia idė­ja da­bar­ti­nei Bal­ta­ru­si­jos va­do­vy­bei yra ne tik pa­trauk­li, bet ir pa­to­gi, lei­džian­ti iš­veng­ti konf­lik­tų su kai­my­ni­nių ša­lių is­to­ri­kais. Be to, ir vi­suo­me­nė­je dar gy­va at­min­tis apie tuos lai­kus. Vi­sa se­nes­nė is­to­ri­ja kryp­tin­gai ak­cen­tuo­ja­ma la­bai ma­žai.

– To­kia Mins­ko is­to­ri­kų po­zi­ci­ja mums tu­rė­tų tik­ti? Ig­no­ruo­da­mi se­nes­nių lai­kų is­to­ri­ją jie nu­sto­ja sa­vin­tis LDK?

– Tam ti­kra pra­sme to­kia jų po­zi­ci­ja ga­li bū­ti lai­ko­ma mums par­an­kia. Nors Bal­ta­ru­si­jos pre­zi­den­tas ir va­di­na­mas „pas­ku­ti­niuo­ju Eu­ro­pos dik­ta­to­riu­mi“, su­gy­ve­na­me ga­nė­ti­nai ra­miai.

– Te­ko gir­dė­ti ir apie dar vie­ną sto­vyk­lą, tvir­ti­nan­čią, kad bal­ta­ru­siai yra ne sla­vai, o bal­tai ir sa­vin­tis jiems nie­ko ne­rei­kia, jiems tie­siog rei­kia „bū­ti“ lie­tu­viais.

– To­kius is­to­ri­kus grei­čiau­siai de­rė­tų lai­ky­ti mar­gi­na­li­ne gru­pe. Jie ma­tyt ga­li rem­tis iš­skir­ti­nai tik ar­cheo­lo­gi­ne me­džia­ga, ku­ri ga­lė­tų pa­tvir­tin­ti, kad da­bar­ti­nės Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­ja ti­krai pri­klau­so bal­tiš­ka­jam area­lui. Šia pra­sme jie tei­sūs. Iš tie­sų jie ga­li sėk­min­gai ieš­ko­ti „krau­jo ry­šio“ tarp mū­sų tau­tų. Bet to­kių is­to­ri­kų ti­krai nė­ra daug.

– Sa­ko­te, kad Mins­ko mo­kyk­la vals­ty­bės idė­jos ieš­ko An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kuo­se, bet juk ne­ga­li bū­ti taip, kad jie vi­siš­kai ne­ty­ri­nė­tų LDK epo­chos?

– Ne­ga­li sa­ky­ti, kad ne­ti­ria vi­siš­kai, bet da­ro tai se­kan­čiu bū­du: pa­si­ren­ka­ma itin siau­ra spe­ci­fi­nė te­ma ir par­ašo­mas ke­lių pus­la­pių moks­li­nis straips­nis, ne­pa­tei­kian­tis jo­kių gi­les­nių iš­va­dų. Ti­riant šį lai­ko­tar­pių, bal­ta­ru­sių is­to­ri­kai ne­ke­lia api­bend­ri­nan­čių ir sin­te­zuo­jan­čių įžval­gų.

Ži­no­ma, to­kia is­to­ri­nių ty­ri­mų pra­kti­ka ne­ten­ki­na vi­sų bal­ta­ru­sių is­to­ri­kų. Bū­ta mė­gi­ni­mų kur­ti tre­čią is­to­ri­kų mo­kyk­lą Gar­di­ne, ku­ri bū­tų lyg ir tar­pi­nin­ku tarp Mins­ko ir Bals­to­gės mo­kyk­lų. Ini­cia­ty­vą iš­kė­lė jau­nas is­to­ri­kas Aliak­sand­ras Smo­len­čiu­kas, daž­nai ap­si­lan­kan­tis ir Vil­niu­je, bend­rau­jan­tis su lie­tu­vių is­to­ri­kais. Kiek ži­nau jiems pa­vy­ko iš­leis­ti ke­le­tą so­li­des­nių vei­ka­lų, ta­čiau vė­liau su­si­dū­rė su val­džios spau­di­mu. Al­ter­na­ty­vus Mins­kui is­to­ri­kų cen­tras pa­si­ro­dė Bal­ta­ru­si­jo­je ne­pa­gei­dau­ja­mas.

– Ten­ka bend­rau­ti su pa­žįs­ta­mais ir Ukrai­no­je ir Bal­ta­ru­si­jo­je. Į akis kren­ta tas skir­tu­mas, kad ukrai­nie­čiai vie­na ver­tus sa­ko, kad LDK is­to­ri­ja mums bend­ra, bet vi­sa­da ak­cen­tuo­ja, kad kaž­ką kar­tu nu­vei­kė „jie“ ir „mes“, t.y. sa­ve jie aiš­kiai at­ski­ria nuo lie­tu­vių. Koks yra bal­ta­ru­sių po­žiū­ris?

– Ten­ka pa­ste­bė­ti, kad bal­ta­ru­siai daž­niau yra lin­kę iš­stum­ti iš LDK is­to­ri­jos lie­tu­vius. Jie mėgs­ta ak­cen­tuo­ti bal­ta­ru­siš­ką­ją LDK is­to­ri­jos su­de­da­mą­ją – kal­bė­ti ne apie Vy­tau­to lai­kus, o apie Or­šos mū­šį. Jo lai­mė­to­ją Kons­tan­ti­ną Os­tro­giš­kį vaiz­duo­ja, vos ne kaip svar­biau­sią LDK po­li­ti­nį vei­kė­ją. Su­da­ro­mas įspū­dis, kad vis­kas, kas tuo me­tu nu­ti­ko svar­baus – nu­ti­ko bal­ta­ru­siš­ko­se že­mė­se, o kas tuo me­tu vy­ko Vil­niu­je – nu­ty­li­ma.

Ukrai­nie­čių po­žiū­ris į LDK ki­toks. Jie mėgs­ta pa­žy­mė­ti, kad Liub­li­no Sei­mo spren­di­mu ukrai­nie­tiš­kos vai­va­di­jos bu­vo prie­var­ta at­plėš­tos nuo LDK. Po to se­kęs Len­ki­jos val­dy­mas su­nkus prie­spau­dos lai­ko­tar­pis, ga­liau­siai at­ve­dęs prie Bog­da­no Chmel­nic­kio su­ki­li­mo. Tuo me­tu LDK lai­ko­tar­pis ver­ti­na­mas itin tei­gia­mai, kaip ge­riau­sias ka­zo­kams lai­kas. Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio vie­ti­nin­kai bu­vo ga­na sa­va­ran­kiš­ki, Vil­nius į ukrai­nie­tiš­kų že­mių val­dy­mą ki­šo­si ma­žai ir ukrai­nie­čių gy­ve­ni­mo bū­do ne­kei­tė. Su­si­for­ma­vo „ge­ro“ lie­tu­vio val­do­vo ste­reo­ti­pas.

– Kiek šie klau­si­mai be­bū­tų nu­ty­li­mi, vis­gi ten­ka kons­ta­tuo­ti, kad po­žiū­rio skir­tu­mų prob­le­ma, bend­rau­jant su bal­ta­ru­sių is­to­ri­kais eg­zis­tuo­ja. O kaip lie­tu­vių is­to­ri­kai su­ta­ria su ko­le­go­mis ukrai­nie­čiais?

– Su­ta­ria­me pui­kiai. Tie­sio­giai pats su jais ne­bend­rau­ju – ne ta ty­ri­mų sri­tis, ta­čiau nie­ka­da ne­su gir­dė­jęs, kad bend­rau­jant su ukrai­nie­čių moks­li­nin­kais bū­tų ki­lę bet ko­kių ne­su­ta­ri­mų. Be to, ukrai­nie­čius tur­būt ga­li­ma pa­va­din­ti ob­jek­ty­viau­siais LDK is­to­ri­jos ver­tin­to­jais tarp vi­sų mū­sų kai­my­nų.

– Ar ga­li­me da­ry­ti iš­va­dą, kad su ukrai­nie­čiais bend­rą is­to­ri­jos lai­ko­tar­pį ver­ti­na­me vie­no­dai bū­tent dėl to, kad jie tu­ri sa­vo vals­ty­bin­gu­mo idė­ją, at­ra­do sa­vo iden­ti­te­tą ka­zo­kuo­se. Tuo me­tu san­ty­kiuo­se su bal­ta­ru­siais kliū­va tai, kad dar tik ieš­ko to­kios idė­jos?

– Iki šiol vis dar vyks­ta skau­džios bal­ta­ru­sių ta­pa­ty­bės pa­ieš­kos. Ko­kia link­me jos pa­kryps, nu­lems mū­sų san­ty­kius at­ei­ty­je. Tu­ri­me pa­tys sau at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ko­kio su­ta­ri­mo no­ri­me? O gal abi pu­ses ten­ki­na sta­tus quo? Kol kas su­nku įsi­vaiz­duo­ti, kad ar­ti­miau­siu me­tu bū­tų su­for­muo­tas vie­nin­gas po­žiū­ris į mū­sų bend­rą is­to­ri­ją. Tu­ri­me da­bar­ti­nę – „į­šal­dy­tų ne­su­ta­ri­mų“ – si­tua­ci­ją. Ne­pa­va­din­si, kad si­tua­ci­ja konf­lik­ti­nė, ta­čiau nu­sis­to­vė­jo skir­tin­gos nuo­mo­nės. Tam ti­kras bend­ra­dar­bia­vi­mas eg­zis­tuo­ja ir da­bar. Pa­vyz­džiui, bend­ro­mis jė­go­mis lei­džia­me Lie­tu­vos me­tri­ką. Dir­ba­me sa­vo dar­bą, su­si­tin­ka­me su ko­le­go­mis bal­ta­ru­siais kon­fe­ren­ci­jo­se. Štai taip pra­gma­tiš­kai ir bend­rau­ja­me.