Johnas Gronskis – JAV generolas, žygiuojantis kartu su Lietuvos kariuomene

2019-03-25 "Lietuvos žinios"

Ko­vo 29 die­ną švę­si­me Lie­tu­vos na­rys­tės NA­TO 15 me­tų su­kak­tį. Šia pro­ga LŽ kal­bė­jo­si su ge­ne­ro­lu ma­jo­ru Joh­nu L. Grons­kiu – žmo­gu­mi, la­bai daug pri­si­dė­ju­siu prie to, kad Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė kuo ge­riau pa­si­reng­tų na­rys­tei ir spar­čiai to­bu­lė­tų to­liau.

JAV Sausumos pajėgų Europoje vado pavaduotojas, Pensilvanijos Nacionaliės gvardijos generolas Johnas L. Gronskis netrukus paliks savo postą ir baigs karinę karjerą, tačiau žada ir civiliniame gyvenime toliau atstovauti Lietuvos saugumo interesams JAV bei toliau talkinti šaliai, su kuria, jo paties teigimu, jau yra susijęs ne tik tarnybos, bet ir asmeniniais ryšiais.

Visi Johną Gronskį pažįstantieji LŽ tvirtino, kad generolas pasižymi išskirtinėmis lyderio savybėmis, o jo atsidavimas Lietuvos saugumo stiprinimui yra tvirtesnis, nei kai kurių lietuvių. Nors Lietuvoje generolo J. Gronskio vardas nėra labai plačiai žinomas, o jis pats linkęs kukliai vertinti savo nuopelnus, jie yra įstabūs. J. Gronskis Lietuvai atidavė daugiau jėgų, nei reikalavo jo pareiga ir daro tai toliau.

LŽ kalbėjosi su generolus majoru Johnu L. Gronskiu:

– Papasakokite apie savo karinę karjerą. Kodėl pasirinkote Nacionalinę gvardiją?

– JAV kariuomenėje tarnavau ir iki to. Dalyvavau rezervo karininkų mokymų programoje, o 1978 metais gavęs leitenanto laipsnį 4 metus tarnavau kariuomenėje. Tada buvau išsitarnavęs iki kapitono ir nusprendžiau susitelkti į civilinį gyvenimą bei grįžau į gimtąją Pensilvanijos valstiją. Tuo metu nelabai net žinojau, kas yra Nacionalinė gvardija, tačiau kažkas pasiūlė man kreiptis į vietos gvardiečių vadovybę – taip ir padariau. Sužinojau, kad mano regione buvo pėstininkų dalinys, prie kurio ir prisijungiau.

Man labai patiko tarnyba Nacionalinėje gvardijoje, nes ją galėjau derinti su civiline karjera. Vadovavau pėstininkų kuopai, su kuria turėdavau maždaug vieną savaitę per mėnesį dalyvauti mokymuose, o kartą per metus – dalyvauti pagrindiniuose 15 dienų trunkančiuose mokymuose. Tuo pat metu nepraleidau galimybės dalyvauti ir kariuomenės mokymuose, kaip pavyzdžiui, Aukštesnės pakopos pėstininkų vadų kursai, reindžerių mokykla ir daugelis kitų.

– Kaip užsimezgė jūsų ryšys su Lietuva?

– 1993 metais išgirdau, kad Pensilvanijos Nacionalinė gvardija ieškojo žmogaus, galėjusio vadovauti karinių ryšių grupei Lietuvoje. Labai susidomėjau ir pagalvojau, kad tikrai norėčiau vykti į Lietuvą ir imtis šių pareigų. Deja, nepastebėjau svarbios detalės – reikėjo pulkininko, o aš tebuvau majoras. Tuo metu teliko guostis mintimi, kad kada nors man dar gali pavykti.

1999 metais mane netikėtai pasikvietė 28 pėstininkų divizijos vadas ir pasakė: „Johnai, padaryk man paslaugą – keliauk metams į Lietuvą.“ Pasakiau, kad turiu tik pasitarti su žmoną, nes turėčiau palikti ją ir vaikus visiems metams. Žmona mane visiškai palaikė ir 2000 metų sausį jau sėdėjau lėktuve, skridau į Lietuvą – tuo metu man, kaip ir daugeliui amerikiečių, tolimą ir nepažįstamą kraštą.

Atvykęs į Lietuvą jaučiau pasididžiavimą dėl to, kad man teko proga dirbti su Lietuvos kariškiais, kurie nuo nulio kūrė vos prieš dešimtmetį iš sovietų išsivadavusios šalies kariuomenę.

– Tada pirmąsyk pamatėte Lietuvos kariuomenę. Kokie buvo pirmieji įspūdžiai, kokią kariuomenę čia radote?

– Sakyčiau, kad pajėgos, su kuriomis atvykau dirbti, buvo dar labai nebrandžios, bet labai norinčios mokytis. Susipažinau su tuometiniu kariuomenės vadu generolu Jonu Kronkaičiu, kuris prieš tai buvo pulkininku JAV kariuomenėje. Su juo bendrauti buvo labai įdomu, nes kiekvieną sykį susitikdamas, užduodavau sau klausimą: su kuo aš kalbuosi – amerikiečių pulkininku, ar lietuvių generolu (juokiasi, – aut. past.).

Svarbiausias įspūdis buvo tai, kad lietuvių kariškiai stengėsi įsisavinti visą įmanomą informaciją iš JAV ir kitų NATO valstybių, išmokti iš jų viską, ko tik buvo galima mokytis. Mano sutikti žmonės buvo labai atviri ir pasirengę priimti patarimą ir tobulėti.

Man būnant Lietuvoje 2000–2001 metais, Pensilvanijos gvardiečiai rengė beveik pusę visų JAV kariškių čia organizuotų mokymų.

– Kai kurie lietuviai apie jus atsiliepia taip gerai, kad juokais kilo mintis, kad be jūsų indėlio narystės NATO 2004 metais gal net nebūtume pasiekę.

– Tikrai nesistengiu dirbtinai kuklintis, bet toks įvertinimas man tikrai per geras (juokiasi – aut. past.). Su manimi dirbo visa komanda ir aš tebuvau tik vienas jos narių. Su manimi dirbę JAV kariškiai tikrai norėjo padėti Lietuvai, kad galiausiai ją pamatytų tarp NATO narių, o didžiausias nuopelnas teko lietuviams. Ir karinė, ir politinė to meto Lietuvos vadovybė dirbo labai sunkiai ir narystė NATO nebūtų įmanoma be šių pastangų.

– Anuomet turėjome progresuoti ir daryti tai greitai. Kokiose srityse Lietuvos kariuomenei reikėjo labiausiai pasitempti, o kuriose padėtis buvo geresnė? Į ką labiausiai kreiptas dėmesys, ruošiantis narystei NATO?

– Sakyčiau, kad tuo metu buvo 3 svarbiausi klausimai: personalas, ekipiruotė ir mokymai. Žinia, nepriklausomybę paskelbusi Lietuva visiškai neturėjo kariuomenės ir turėjo ją kurti nuo pat pagrindų. Jums teko kurti kariuomenę „tuščioje vietoje“, taip, kaip mano šaliai 1775 metais. Tai – didžiulis iššūkis.

Personalo klausimas savaime suprantamas, o ekipiruotės prasme laikas taip pat buvo reikšmingas – Lietuvos kariuomenė gavo pirmuosius šarvuočius. Lietuviams reikėjo išmokti juos valdyti, prižiūrėti ir efektyviai panaudoti Lietuvos sąlygomis.

Aktyviai dirbome ne tik su Sausumos, bet ir Oro bei Jūrų pajėgomis. Viena iš mano užduočių buvo kartu su visų pajėgų rūšių vadais identifikuoti pagrindinius trūkumus ir surikiuoti prioritetinius veiksmus, kaip pagerinti situaciją. Perduodavau informaciją kariškiams JAV ir Nacionalinės gvardijos, Jūrų pajėgų, Oro pajėgų, Jūrų pėstininkų ar bet kurie kiti reikalingi kariai atvykdavo į Lietuvą ir rengdavo savaitės-dviejų trukmės renginius, kurių metu dalindavosi patirtimi su kolegomis Lietuvoje. Dirbome taip intensyviai, kad Lietuvoje tuo metu turbūt kiekvieną savaitę dirbdavo bent viena JAV kariškių grupė.

Be abejo, kariuomenei reikia visaapimančios karinės doktrinos, kurią Lietuva taip pat intensyviai kūrė 2000 metais.

– Šiame procese aktyviai dalyvavo ir Pensilvanijos nacionalinė gvardija?

– Apie 1993 metus JAV pajėgų Europoje vadovybė nusprendė užmegzti ryšius su buvusių sovietinių ir Varšuvos pakto šalių kariuomenėmis bei pristatyti joms Vakarų pasaulio karinę mąstyseną. Nežinau, kam pirmajam kilo tokia mintis, bet buvo nuspręsta, kad partnerystę su Rytų Europos šalimis galėtų užmegzti įvairių valstijų Nacionalinė gvardija. Pensilvanija ėmė draugauti su Lietuva, Mičiganas su Latvija, Merilendas su Estija, o Ilinojus su Lenkija ir taip toliau.

Taigi, Pensilvanija šiame procese dalyvavo nuo pat pradžių ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl aš pats gavau progą dirbti su Lietuvos kariškiais. Man būnant Lietuvoje 2000–2001 metais, Pensilvanijos gvardiečiai rengė beveik pusę visų JAV kariškių čia organizuotų mokymų.

Mano nuomone, bene didžiausias Lietuvos kariškių ir Pensilvanijos gvardiečių bendradarbiavimo pasiekimas – organizuota bendra misija Afganistane, kur mūsų šalių kariai kartu mokė afganų policininkus.

– Nacionalinės gvardijos analogu Lietuvoje laikome Savanorių pajėgas. Jums bei Pensilvanijos nacionalinei gvardijai teko dirbti su KASP?

– Žinoma. Tuo metu, kai aš dirbau Lietuvoje, KASP vadovavo pulkininkas Arvydas Pocius, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės vadu. Palaikėme su juo puikius santykius. Dalinomės patirtimi apie panašius iššūkius, su kuriais susiduria Nacionalinės gvardijos kariai ir Lietuvos savanoriai. Mes ne taip aktyviai dalyvaujame mokymuose, tačiau iškilus poreikiui, privalome nė kiek ne prasčiau atlikti pareigą; absoliučiai daugumai savanorių tenka derinti tarnybą su civiliniais darbais; mums periodiškai tenka aukoti ne tik darbui, bet ir šeimai skirtą laiką, kad galėtume tobulėti kaip kariai.

– Jau 15 metų, kaip Lietuva tapo NATO nare. Jūsų nuomone, mes pateisinome mūsų šaliai suteiktą pasitikėjimą?

– Lietuva yra labai svarbi aljanso narė, esanti gyvybiškai svarbioje vietoje. Esate neatskiriama mokymų programos dalimi: kadaise visai nedidelės pratybos „Kardo kirtis“ šiandien Lietuvoje išaugo į didžiulius mokymus. 2018 metais juose dalyvavo 18 tūkstančių sąjungininkų karių. Tai sunku buvo įsivaizduoti vos prieš 5 metus. „Kardo kirtis“ tapo svarbiomis pratybomis ne tik Lietuvai, bet ir visam aljansui bei šalims – partnerėms. Vien šis faktas rodo, kokia sėkminga ir svarbi aljansui yra Lietuva.

Pastaruosius 3 metus, eidamas savo dabartines pareigas, nuolat stebėjau, kaip Lietuva kasmet mokėsi iš pratybų patirties ir tobulėjo. Duosiu pavyzdį: 2016 metais vykusiose „Kardo kirčio“ pratybose susidūrėme su sunkumais dėl JAV dalinių judėjimo į Lietuvą, o 2018 metais Lietuva sugebėjo užtikrinti labai sklandų ir greitą sąjungininkų dalinių permetimą.

Spartus pajėgų judėjimas – vienas svarbiausių atgrasymo elementų, reikalaujančių, kad kilus krizei, galėtume greitai perdislokuoti pajėgas ir pakeisti jėgų santykį ten, kur to reikia ir priversti priešininką permąstyti savo ketinimus. Didžiulė pažanga per pastaruosius metus pasiekta ne tik šiuo klausimu – Lietuvos kariuomenė labai pagerino savo gebėjimus veikti kartu su sąjungininkais ir dabar gali tai daryti visiškai sklandžiai.

Abu šie veiksniai yra gyvybiškai svarbūs ir Lietuva, kaip ir kitos NATO narės, pastaraisiais metais padarė šiuo atžvilgiu didžiulę pažangą.

– Per pastaruosius metus Baltijos šalys ir Lenkija dėjo labai dideles pastangas, kad stiprintų karinius pajėgumus, rengtų daugiau pratybų ir užtikrintų kuo sklandesnį sąjungininkų kariuomenės judėjimą. Ar pastarasis klausimas taip pat sėkmingai sprendžiamas ir visos Europos mastu?

– Be jokios abejonės pažanga yra. JAV kas 9 mėnesius rotuoja savo dalinius Europoje. Taigi, nuolat vyksta dalinių judėjimas ir mes nuolat jį geriname. Prieš 3 mėnesius mums pavyko sėkmingai „pravesti“ per Europą 4 JAV brigadas vienu metu. Padarėme tai efektyviai ir daug lengviau, nei tarkime, prieš 3 metus.

Per pastaruosius trejus metus išbandėme mažiausiai 20 uostų, kad perkeltume amerikiečių dalinius į Europą, dirbame su priimančiomis valstybėmis, nuolat tiriame kiekvieno maršruto privalumus ir trūkumus. Išbandėme net upes – pakrovėme tankus į baržas ir sėkmingai juos perplukdėme Reinu.

Pasirodė, kad tai padaryti net lengviau, nei uoste krauti sunkią karinę techniką į geležinkelio sąstatus. Nors geležinkeliai, be abejo, lieka labai svarbūs, todėl glaudžiai bendradarbiaujame su Vokietijos geležinkeliais, norime gauti daugiau sunkiųjų vagonų, kad galėtume gabenti tankus „Abrams M-1“.

Labai svarbus ES vaidmuo. Tikimės, kad Sąjunga skirs finansavimą infrastruktūros tobulinimui, kaip kad pavyzdžiui, tiltų ir greitkelių statybą. Žinoma, glaudžiai bendradarbiaujame su kiekviena priimančia šalimi atskirai. Turiu galvoje ne tik su tų šalių kariškiais, bet ir jų vyriausybėmis bei visomis valstybės žinybomis: reikia užtikrinti teisėtvarkos palaikymą, efektyvų transporto srautų reguliavimą, poilsio ir degalų papildymo „stoteles“ judančiai kariuomenei ir daugelį kitų dalykų. Kai kuriais atžvilgiais situacija jau geresnė, kitais – numatyta, kaip ją pagerinti.

Ir tai darome ne tik Šiaurės Rytų Europoje, bet ir kitur, pavyzdžiui, Juodosios jūros regione.

Kiek tik pajėgsiu, užsiimsiu ir Lietuvos saugumo klausimais. Daug sykių buvau Lietuvoje ir pamilau jūsų šalį, ypač jos žmones, tarp kurių susiradau daug puikių draugų.

– Kokie jūsų tolesni planai? Palaikysite ryšius su Lietuva?

– Savo postą palieku balandį. Greičiausiai mane pakeis Džordžijos nacionalinės gvardijos generolas majoras Josephas Gerrardas. Beje, Dždordžijos gvardiečiai partnerystę yra užmezgę su Sakartvelu. Taigi, mane pakeisiantis žmogus gerai išmano partnerystės programas ir yra susipažinęs su Europos specifika.

Aš gi grįšiu į Pensilvaniją ir birželį išeisiu į atsargą, tačiau Europos saugumo klausimų neapleisiu, užsiimsiu jais toliau. Kiek tik pajėgsiu, užsiimsiu ir Lietuvos saugumo klausimais. Daug sykių buvau Lietuvoje ir pamilau jūsų šalį, ypač jos žmones, tarp kurių susiradau daug puikių draugų. Dėsiu visas pastangas, kad kaip atsargos generolas skleisčiau žinią apie tai, kokios svarbios aljansui ir JAV ekonominiams interesams yra Lietuva ir kitos regiono valstybės.

Labai džiaugiausi neseniai vykusiu Lietuvos prezidentės vizitu Pensilvanijoje, kur ji susitiko ir su Nacionalinės gvardijos kariais. Jis parodo, koks tvirtas yra ryšys tarp Lietuvos ir mano gimtosios valstijos.

Be to, pastaruosius trejus metus dalyvavau visuose Sausio 13 bėgimuose Vilniuje. Norėčiau tai daryti ir toliau. Taip kad, Lietuvoje veikiausiai lankysiuosi dar ne kartą.

Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadas pulkininkas leitenantas EUGENIJUS LASTAUSKAS:

„Su generolu majoru Johnu Gronskiu susipažinau 2015 metais. Aš ir dar keli Lietuvos karininkai buvome priskirti prie Pensilvanijos nacionalinės gvardijos 28 pėstininkų divizijos, kartu dalyvavome didžiulėse pratybose Marmelone (Prancūzija). Jei neklystu, tai buvo pirmas kartas, kai Lietuvos karininkai dalyvavo mokymuose divizijos štabe.

Buvome sutikti labai šiltai, generolas Gronskis pasikvietė mus pabendrauti. Man padarė didelį įspūdį tai, kaip jis apibūdino savo, kaip divizijos vado funkciją: padaryti taip, kad iš pradžių panaudojus tolimojo nuotolio artileriją ir aviaciją, priešininko pozicijose nieko nebeliktų ir pėstininkams reikėtų tik jas užimti.

Kitas man šiuose mokymuose įstrigęs dalykas – išskirtinai šilta atmosfera divizijoje, labai šiltas bendravimas. Ir svarbiausia – tai visiškai netrukdė profesionaliai atlikti savo pareigą. Tai didžiulis divizijos vado nuopelnas.

Vėliau su generolu Gronskiu susitikau, kai jis jau ėjo dabartines pareigas Europoje. Buvo neįmanoma nejusti, kiek daug „dūšios“ jis dėjo į santykius su Lietuva ir mūsų šalies saugumo stiprinimą. Tiek darbiniuose, tiek ir neformaliuose susitikimuose galėjai matyti, kad Johnas Gronskis skyrė ypatingą dėmesį Lietuvai. Be galo smagu matyti generolą dalyvaujantį Sausio 13 bėgimuose kartu su mūsų kariais.

Visa tai sumuojasi į bendrą JAV karinio buvimo Lietuvoje vaizdą. Juk kiekvieno amerikiečių kareivio buvimas čia – galingas atgrasantis veiksnys. Generolo Gronskio vaidmuo tame yra labai didelis. Tai, kokį amerikiečių buvimą matėme Lietuvoje nuo 2016 metų – iki tol neregėta. Strateginė žvalgyba, tankai, pėstininkų kovos mašinos, laivai, aviacija, priešlėktuvinė gynyba – visas geriausias technikos spektras buvo čia, kartu su mūsų kariais.

Taip pat reikia pažymėti ir Johno Gronskio nuopelną integracijai ir sąveikai. Praėjusiuose mokymuose prie mano vadovaujamo bataliono buvo priskirta Pensilvanijos 28 gvardiečių divizijos kuopa. Jei iš pradžių integravome kuopą į batalioną, tai paskui net kuopos skyrius integravome į lietuviškas kuopas. Visa tai padaryta jau operacijos metu, vykdant kovos veiksmus ir sąveika buvo visiškai sklandi. Tokie dalykai neatsiranda savaime, o išugdoma per ilgus bendradarbiavimo metus.

Johną Gronskį apibūdinčiau pagal keletą jo savybių: išskirtinių gabumų lyderis; tikras mūsų valstybės draugas, daug nusipelnęs Lietuvos saugumo stiprinimui; stebinanti fizinė forma ir gebėjimas bei noras užsiimti kartu su kariais; galiausiai – doras katalikas ir šiltas žmogus, įkvepiantis esančius šalia.

Reziumuodamas, galėčiau pasakyti, kad generolo Gronskio rūpestis Lietuvos saugumu yra didesnis net nei kai kurių mūsų piliečių“.