Į sienas ir laiptus sumūryti antkapiai vis dar bado akis Lietuvos miestuose

2018-08-20 "Lietuvos žinios"

Ne­se­niai į vie­šu­mą vėl iš­ki­lo se­na dau­ge­lio Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių vei­dą bjau­ro­jan­ti žaiz­da – vėl kal­ba­ma apie so­viet­me­čiu į įvai­rius sta­ti­nius su­mū­ry­tus ant­ka­pius ir jų frag­men­tus. Žmo­nės ran­da vis dau­giau to­kių vie­tų, ta­čiau ne­re­tai pa­aiš­kė­ja, kad nie­ko ne­da­ro­ma ir su jau se­niai ži­no­mo­mis kons­truk­ci­jo­mis.

LŽ kalbinti žydų bendruomenių atstovai teigė, kad bent jau Vilniuje ši situacija sparčiai taisoma jau bent trečius metus. Tačiau ir sostinėje vis randama naujų objektų, kur sovietų valdžia barbariškai naudojo antkapius pastatų sienose, laiptuose ir šlaitų sutvirtinimo sienelėse. Tačiau pastaruoju metu dėmesio centre atsidūrė Šiauliai, po to, kai Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas ir miesto žydų bendruomenė socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė nuotrauka, vėl primenančias apie tai, kad net ir po beveik 30 nepriklausomybės metų Lietuvos miestus vis dar bjauroja sovietmečio palikimas – statybose naudoti antkapiai. Kai kurie iš jų nepašalinami vien dėl didelių tokių darbų kaštų arba tiesiog dėl formalių, tuo pačiu sovietmečiu atsiduodančių biurokratinių dūmų užsklandų.

Istorinės žydų kapinės Šiauliuose egzistavo nuo 1701 iki 1964 metų, kai sovietų valdžia nusprendė jas nugriauti. Artimiesiems buvo leista persikelti palaikus, tačiau tokių radosi mažai dėl suprantamų priežasčių – dauguma Šiaulių, kaip ir visos Lietuvos žydų buvo išžudyti nacių okupacijos metais. Antkapiai iš griaunamų kapinių, kaip ir ne viename kitame Lietuvos mieste, buvo ciniškai panaudoti statyboms.

Vieni rodo pirštu, kiti netiki

Kaip LŽ pasakojo Šiaulių žydų bendruomenės atstovė Antanina Gainulina, žydų antkapių laiptuose greta miesto savivaldybės klausimą bendruomenės nariai kėlė daugiau nei 20 metų, tačiau sprendimo taip ir nesulaukė. Anot jos, prieš 20 metų miesto valdžia sureagavo, tačiau „įdomiu“ būdu – kai kuriuos antkapius (ant kurių ryškiausiai buvo matyti užrašai) apvertė ir pažadėjo galutinai klausimą iškelti, kai „rasis galimybės“. Pasak Šiaulių žydų bendruomenės atstovų, galimybės taip ir neatsirado.

Be to, neseniai į bendruomenę kreipėsi miestiečiai ir nurodė dar vieną vietą, kur nuo sovietmečio į sienelę, remiančią šlaitą šalia gyvenamųjų namų Petro Cvirkos gatvėje, taip pat yra likę įmūryti žydų antkapiai. „Apie tai mums pranešė vieno iš gretimų namų gyventojas, sakęs, kad jaučiasi nejaukiai, kasdien vaikščiodamas pro tokį statinį“, – LŽ sakė Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis.

Su LŽ kalbėjęs Šiaulių mero pavaduotojas Domas Griškevičius tikino, kad antkapių Petro Cvirkos gatvėje klausimą savivaldybė artimiausių metu aptars su žydų bendruomene ir imsis veiksmų, kaip problemą išspręstų.

Anot Domo Griškevičiaus, dabartinė miesto valdžia taip glaudžiai dirba su Šiaulių žydų bendruomene, kaip nei viena ligi šiol buvusi. Įgyvendintas Teisuolių skvero projektas, ketinama pastatyti paminklą vienoje iš Antrojo Pasaulinio karo laikų žudynių vietų ir pan.

Tačiau klausimas dėl antkapių laiptuose miesto centre yra daug keblesnis. Pasak mero pavaduotojo, savivaldybė neturi įrodymų, kad laiptų statybai kažkada iš tiesų būtų panaudoti antkapiai, o pasakojimas, kad jau nepriklausomybės laikais kažkuri miesto valdžia juos būtų tiesiog apvertusi, atrodo visiškai neįtikėtinas.

Tokia pozicija labai nustebino Šiaulių žydų bendruomenės pirmininką, LŽ sakiusį, kad nesupranta, kaip galima tuo netikėti, jei ant kai kurių minėtų laiptų plokščių ir šiandien matyti antkapių užrašų likučiai. „Jei miesto valdžiai viskas tvarkoje ir sąžinė netrukdo vaikščioti antkapiais – tegu sau taip ir manosi. Tai ne žydų, o viso miesto klausimas“, – LŽ sakė Sania Kerbelis.

Šiuo metu savivaldybė vykdo Prisikėlimo aikštės rekonstrukciją, o antrasis jos etapas turėtų būti įgyvendinamas 2019 metais ir apimti kaip tik tą teritoriją, kurioje ir yra Šiauliams nešlovę užtraukę laiptai. Tačiau būtent jų rekonstruoti nenumatoma ir pasak Domo Griškevičiaus, imti juos ardyti remiantis vien žmonių pasakojimais miestui būtų per brangu, nes kainuotų apie pusantro milijono eurų.

Sostinėje padėtis geresnė

Kaip LŽ sakė Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Gurevičius, sostinėje padėtis šiuo atžvilgiu yra gana gera, o savivaldybė greitai reaguoja į pranešimus, kad vienoje ar kitoje miesto vietoje statiniuose aptikti senų žydų antkapių elementai.

Senosios žydų kapinės Vilniuje naikintos ir Rusijos Imperijos laikais, kaip pavyzdžiui, XIX amžiaus pabaigoje sunaikinta didžioji dali Šnipiškių kapinių, kuriose palaidoti vieni garsiausių judaizmo mąstytojų. Nušlifuotus antkapius caro valdžia panaudojo arklidžių statybai. Tačiau didžiausia naikinimų banga, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, nusirito sovietmečiu. „Naciai žydus naikino fiziškai, o sovietai stengėsi ištrinti net ir pėdsakus, kad šie žmonės čia gyveno“, – sakė Simonas Gurevičius.

„Vaikystėje senelis niekada manęs nevesdavo Tauro kalno laiptais – lipdavome šlaitu. Maniau, kad dėl to, jog jis norėjo palaikyti sportinę formą. Tik vėliau supratau tikrąją priežastį. Džiugu, kad ši sostinės vieta sutvarkyta jau prieš kelis metus“, – sakė bendruomenės pirmininkas.

Pasak bendruomenės pirmininko, situacija Vilniuje yra bene geriausia tarp Lietuvos miestų, nes savivaldybė, gavusi pranešimų apie konstrukcijose pastebėtus antkapių fragmentus, stengiasi kuo greičiau juos pašalinti. „Daugelyje vietų Vilniuje antkapiai iš konstrukcijų yra pašalinti. Žmonės atranda vis naujų vietų ir mes nedelsiant apie tai pranešame savivaldybei“, – pasakojo Simonas Gurevičius.

Šiuo metu taip pat pašalinti antkapių fragmentai iš Lazdynų mikrorajone esančios mokyklos, Olandų gatvės rajone buvo visiškai išmontuota transformatorinė. Pasak Simono Gurevičiaus, tikimąsi, kad visi išmontuoti antkapiai ras vietą memorialuose, kaip kad tai jau daroma istorinių žydų kapinių Olanduose vietoje. „Ne iš šių kapinių kadaise išgrobstyti antkapiai taip pat turėtų būti gabenami į kitą memorialinį objektą, tiesa, kol kas dar neaišku kokį“, – sakė Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas. Pasak jo, svarbu, kad antkapiai iš įvairių kapinių nebūtų gabenami į vieną ir tą patį memorialą ir nesumaišomi.

Anot jo, tokių pavyzdžių Lietuvoje gausu, tačiau vienos savivaldybės padėtį taiso, kaip pavyzdžiui Panevėžys, kur paminklinių akmenų fragmentai pašalinti iš teatro pastato sienos. Visgi, ne tik Vilniuje, bet ir kitose savivaldybėse tokių vietų lieka tikėtinai dar daug ir jos vis dar neaptiktos.

Pasak Simono Gurevičiaus, tikimąsi, kad visi išmontuoti antkapiai ras vietą memorialuose, kaip kad tai jau daroma istorinių žydų kapinių Olanduose vietoje.

Kaip LŽ sakė Vilniaus mero patarėjas Aleksandras Zubriakovas, Vilniaus savivaldybė šiai problemai skyrė daug dėmesio nuo pat dabartinės komandos darbo pradžios 2015 metais. Šiuo metu savivaldybė planuoja Reformatų skvero rekonstrukcija, kurios metu taip pat būtų galima patikrinti informaciją apie tai, kad ir šio skvero laiptuose gali būti įmūrytų antkapių fragmentų. Tiesa, šiuo metu rekonstrukcijos projektas dar nėra suderintas ir gali apskritai nebūti įgyvendintas.

Be to, savivaldybė imasi įamžinti jau žinomas vietas – prie jų (pavyzdžiui prie Vilniaus miesto ligoninės Antakalnyje arba prie sovietų laikais statyto Statybų tresto) statomos informacinės lentelės, lietuvių, anglų ir hebrajų kalbomis informuojančios apie tai, kad šiose vietose buvo įvykdyti antihumaniški sovietų valdžios veiksmai. Tiesa, informacinės lentelės yra statomos tokiose vietose, kur pašalinti visus paminklinių akmenų fragmentus neįmanoma technologiškai arba kainuoja pernelyg brangiai. Pasak Aleksandro Zubriakovo, tokie atvejai taip pat suderinami su žydų bendruomene.

„Kokių jums dar reikia įrodymų?“

Viena iš vietų sostinėje, kurioje galimai yra panaudoti žydų antkapiai – laiptai prie Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios.

Anot bažnyčios klebono kunigo Raimondo Stankevičiaus, iš žydų bendruomenės kreipimųsi nesulaukta, o apie tai, kad jos laiptuose gali būti antkapinių akmenų, paminėjo tik bažnyčioje apsilankęs užsienio žurnalistas. Todėl, dvasininko teigimu, reformatai nesuskubo ardyti laiptų konstrukcijos, nes tokio poreikio nepatvirtino nei vienas ekspertu galintis vadintis žmogus. „Neturime tokios informacijos, kad ten tikrai yra antkapiai ir negalime imtis veiksmų vien todėl, kad kažkoks žmogus mums taip pasakė“, – LŽ teigė dvasininkas.

„Jei gautume patvirtinimą, kad taip tikrai yra, žinoma, neprieštarautume tų akmenų išėmimui – juk reikia žmonėms normaliai vaikščioti į bažnyčią“, – sakė kunigas Raimondas Stankevičius.

Be to, pasak tėvo Raimondo, jau šiais metais turėtų prasidėti Reformatų bažnyčios restauracijos ir remonto darbai, kurių metu bus tvarkoma ir artimiausia bažnyčios aplinka, t.y. ir laiptai. Visgi, jei darbus bažnyčios viduje atliks Kultūros paveldo departamentas, lieka neaišku, kas tvarkytų jos prieigas, nes kol kas LŽ to negalėjo patvirtinti nei bažnyčios klebonas, nei Vilniaus savivaldybė.

Kalbos apie ekspertizių būtinybę priimtinos ne visiems. Vilnietis Danielius Lupshitzas, kalbėdamas su LŽ neslėpė pasipiktinimo reikalavimais pateikti ekspertų išvadas dėl žydų antkapių buvimo kai kuriuose miesto statiniuose. „Koks ekspertas turi paliudyti tai, kas kiekvienam matyti plika akimi?!“, – piktinosi LŽ pašnekovas.

Pasak Danieliaus Lupshitzo, bėda yra ir ta, kad didžioji dalis dabartinės Lietuvos žydų bendruomenės – nereligingi žmonės, neretai nežinantys netgi judėjiškų kanonų ir todėl linkę taikytis su biurokratinėmis kliautimis ir eiti į kompromisą tokiuose klausimuose, kaip paminklinių akmenų fragmentų išmontavimas arba palikimas tam tikruose statiniuose.

Kaip LŽ teigė socialinių tinklų aktyvistas, netinkami yra ir sumanymai perkelti išmontuotus antkapius į senųjų kapinių vietą, nes pats tinkamiausias būdas pagal judėjišką tradiciją būtų juos „perlaidoti“ kuo arčiau tos vietos iš kurios jie buvo pagrobti.

Tuo metu Lietuvoje, pasak Danieliaus Lupshitzo, dažniau mėgstama imituoti pastangas kažką pakeisti, nei iš tiesų imtis darbo: „Nustokime vaidinti liberalus ir vieną sykį pripažinkime visos Lietuvos praeitį, kai buvo sąmoningai išžudyta dalis Lietuvos piliečių, užvaldytas jų turtas ir paniekintas paveldas. Nenoriu pykčio ir neskatinu pykčio, o raginu tai padaryti, kad taptume geresniais žmonėmis. Aš nesu teisėjas ir tegaliu parodyti, kur neteisybė daroma, o ją ištaisyti, ar ne – kiekvieno reikalas. Kiekvienas atsakys anapus“.

Anot LŽ pašnekovo, problema yra daugialypė: vieni slepiasi prisidengdami biurokratiniais pretekstais, antri vengia užduoti nepatogius klausimus, o dauguma – nesutinka pripažinti mūsų pačių visuomenės praeities.