Kiek diversantų reikia, kad Lietuvoje rimtą šaršalą sukeltų?

2018-10-24 "Lietuvos žinios"

Vie­nos vals­ty­bės spe­cia­lių­jų pa­jė­gų di­ver­si­jos ki­tos vals­ty­bės te­ri­to­ri­jo­je – šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je be­veik ne­įsi­vaiz­duo­ja­mas da­ly­kas. Ta­čiau to­kios ša­lys, kaip Ru­si­ja, įžū­liai ir pra­ktiš­kai ne­bau­džia­mos lei­džia sau ne tik su­reng­ti pa­si­kė­si­ni­mus, bet ir che­mi­nes at­akas.

Prieš kelias savaites rusų opozicija metė Kremliui kaltinimus dėl sąmokslo Vilniuje nužudyti vieną iš politinių rusų disidentų. Net jei šie kaltinimai nepasitvirtins, o apie tokias operacijas, kaip Krymo aneksija, net sunku pagalvoti, nejauku darosi vien nuo hipotetinio pasvarstymo, kaip lengvai Rusijos specialiosios pajėgos galėtų surengti įvairaus masto provokacijas.

Pasak LŽ kalbinto buvusio Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų karininko Aurimo Navio, pakaktų vos kelių diversantų grupės, kad sukeltų tokį sąmyšį, jog galva skaudėtų ne tik Lietuvai, bet ir NATO.

– Kokiomis sąlygomis šiais laikais viena valstybė gali ryžtis surengti karinę diversiją kitos valstybės teritorijoje?

– Pradėtume nuo to, ar tam tikra šalis laikosi tarptautinės teisės, ar ne. Tos šalys, kurios paiso tarptautinės teisės, į kitą valstybę savo specialiąsias pajėgas siųstų nebent jei ten vyktų karas arba būtų visiškai aišku, kad karas netrukus neišvengiamai prasidės. Kitokiomis sąlygomis tikros karinės diversijos tikimybė šiandien beveik neįsivaizduojama. Gyvename atsakingesniame pasaulyje ir net „nusilpusių“ Jungtinių Tautų pozicijos paisoma.

– Visgi tokios operacijos, nors ir retai, bet vykdomos.

– Na, galima paminėti tokius pavyzdžius, kaip Osamos Bin Ladeno likvidavimo operaciją, kurią Pakistane atliko JAV specialiosios pajėgos. Apie šią operaciją buvo informuotas labai siauras ratas pakistaniečių.

Kitas pavyzdys – jau klasika tapusi britų operacijas „Barras“, kai 2000 metais britų komandosai be Siera Leonės vadovybės žinios surengė savo piliečių išlaisvinimo operaciją. Tam tikra prasme tai galima pavadinti diversija, nes vienos šalies pajėgos įžengė į kitą šalį, iš anksto nesuderinus su tos šalies vadovybe.

Jei tam tikra valstybė nėra linkusi laikytis tarptautinės teisės, ji vis tiek turėtų 2 kartus pagalvoti prieš rengdama diversiją, nes tarptautinė bendruomenė tokių veiksmų nepaliktų be bausmės.

– Tačiau Solsberyje kaip tik ir buvo surengta tokia diversija: atvyko svetimos šalies kariškiai, įvykdė teroro aktą, kurio metu panaudojo cheminį ginklą ir „nusiplovė“? Bausmės lyg ir nematyti?

– Netikslu sakyti, kad jokios reakcijos nebuvo. Tiek Jungtinės Karalystės, tiek jos sąjungininkių išsakyta pozicija buvo labai griežta. Aiškiai pasakyta, kad Rusija ne tik surengė pasikėsinimą į savo buvusį šnipą, bet ir panaudojo cheminę medžiagą, o tai labai svarbu. Tiesa, būtent už šią diversiją konkrečios sankcijos nebuvo skelbiamos ir Vladimiras Putinas „praslydo“. Tai kelia grėsmę, kad Rusija pasijus nebaudžiama ir toliau rengs panašius išpuolius. Visgi, nėra ir taip, kad Rusijos veiksmai bus palikti be jokio atsako. Kiek žinau iš tarnybos Briuselyje laikų, NATO žvalgybos tarnybos ir anksčiau labai glaudžiai bendradarbiavo, o dabar jų bendros pastangos prieš Rusijos žvalgybos grėsmę dar labiau suintensyvės.

Beje, daug kas sako, kad operacija iš esmės nepavyko, nes pėdsakai nuvedė į Maskvą. Nesutinku, nes Vladimiras Putinas pasiekė tai, ką žadėjo nuo pat atėjimo į valdžią – „išvietėje skandinti“ visus „čečėnų teroristus“, „tėvynės išdavikus“ ir pan. Tą jis ir padarė Solsberyje – surengė parodomąją diversiją, kuri iš vienos pusės pasiuntė žinią Kremliaus priešininkams, kad Rusija juos pasieks visur, o iš kitos pusės – Maskva pademonstravo tarptautinei bendruomenei, kad jos slaptosios tarnybos tokią diversiją, kaip žmogžudystė, yra pajėgios surengti bet kurioje pasaulio šalyje, net ir Jungtinėje Karalystėje, kurios žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybos laikomos vienomis stipriausių pasaulyje.

– Ateitis parodys, ar rusų opozicijos pranešimai apie pasikėsinimą Vilniuje buvo tikri, bet gavome aiškų signalą, kad ir mūsų teritorijoje gali būti vykdomi panašūs išpuoliai. Kokių „šunybių“ Rusijos specialiosios pajėgos galėtų prikrėsti Lietuvoje?

– Viena vertus, Rusija galėtų rengti tokias „minkštąsias“ operacijas, kurios rodytų neva lietuvių nepakantumą rusakalbiams. Tokiu būdu būtų telkiami Kremliui simpatizuojantys Lietuvos piliečiai ir bandoma diskredituoti Lietuvą tarptautinės bendruomenės akyse.

Kuršių Nerijoje tokią diversiją Maskva, manyčiau, surengtų labai nesunkiai ir netgi be kraujo praliejimo.

Rusijos valstybinės filosofijos pagrindas – puolimas. Taika – laikina, o karas apskritai gali būti nuolatinis. NATO ir visas Vakarų pasaulis vaizduojamas, kaip tesvajojantis sunaikinti Rusiją ir todėl šį priešą reikia visomis išgalėmis silpninti. Savo ruožtu, vienas iš būdų tai padaryti – griauti NATO vienybę.

Kaip tai padaryti? Mesti iššūkį 5-ajam NATO sutarties straipsniui. Jei hipotetiškai svarstytume diversijos galimybę, būtent šioje srityje pirmiausiai matyčiau grėsmę.

Tarkime, Kuršių Nerijoje tokią diversiją Maskva, manyčiau, surengtų labai nesunkiai ir netgi be kraujo praliejimo. Pradžiai gal reikėtų sukelti Nidoje kokį nors incidentą, pavyzdžiui, sumušti rusų turistus. Rusijos specialiosios paskirties kariams užtektų įsiveržti į Lietuvos teritoriją 3 kilometrus link Nidos. Pats miestelis net nereikalingas. Įžengei naktį į Lietuvos teritoriją, užmigdei porą pasienyje dirbančių muitininkų ir pasieniečių bei iškėlei Rusijos vėliavą.

Žmonės atsibunda ryte, o mūsų posto vietoje stovi rusų kareiviai. Stovi ir tiek, į nieką nešaudo. Kaip į tai reaguotų Lietuvos vadovai ir NATO? Lyg atitinka 5-ąjį straipsnį – pažeista NATO valstybės teritorija. Ką daryti? Kariauti? Nenustebčiau, jei rusų strategų galvose gimtų tokios psichinės atakos scenarijus: „Maža šalis, nedidelio masto operacija... O gal ir pavyktų?“.

Atsižvelgiant į tai, kad kai kurių NATO šalių vadovai atvirai simpatizuoja Vladimirui Putinui, vargu ar aljanso sprendimas būtų labai greitas. Jei NATO pademonstruoti tvirtą vienybę ir pareikštų, kad tai – karinė agresija ir apibertų Rusiją dar griežtesnėmis sankcijomis, Maskva veikiausiai tiesiog atitrauktų savo kareivius ir gal net atsiprašytų, kad įvyko „nesusipratimas“.

– Kaip rengiamasi tokioms operacijoms? Ar rusų specialiųjų pajėgų kariai galėtų „užeiti“ į mūsų teritoriją, pavyzdžiui, pratybų tikslais?

– Pirmiausiai kalbame apie standartinį specialiųjų operacijų pajėgų rengimą, kurį atlieka visos šalys, kaip Rusija, taip ir Lietuva. Labai skeptiškai vertinčiau pranešimus, kad kariai treniruojasi kirsdami sieną. Tai būtų labai pavojinga keliais atžvilgiais: pirmiausia, patiems kareiviams, kuriuos čia gali sugauti, o gal tiesiog nušauti; antra vertus, mes visgi ne karo stovyje, čia ne Afganistanas ir ne Sirija ir imtis tokių agresyvių veiksmų būtų labai rizikinga.

Prieš „Zapad“ pratybas turėjome atvejį, kai neva girtas rusų kariškis „užklydo“ į mūsų teritoriją. Manau, kad tokiu būdu ir patikrinta mūsų reakcija.

Kaip parodė Solsberio pavyzdys, norint surengti nedidelio masto diversiją, būtų paprasčiau tiesiog čia atskristi ar atvažiuoti autobusu, kaip turistams. Suklastoti tapatybę ir dokumentus tokiai valstybei, kaip Rusija yra labai paprasta. Ir jei nori padaryti tai taip, kad niekas nieko nesužinotų (vėlgi, Skripalio atveju veikiausiai siekta kitokio tikslo), diversijos objektas tiesiog dingtų, o „turistas“ ramiausiai grįžtų atgal.

– Tarkime, situacija yra labai įtempta ir mūsų teritorijoje ryžtamasi surengti didesnio masto diversiją arba teroro aktą. Kiek tam prireiktų diversantų?

– Priklauso nuo teroro akto masto. Jei siekiama surengti didelį išpuolį, matyt reikėtų kelių grupių po 3 – 4 žmones.

– Pavyzdžiui, susprogdinti Klaipėdos dujų terminalą?

– Nenoriu sumenkinti jo saugumu užsiimančių žmonių darbo, bet tai būtų labai paprasta. Užtektų 1–2 gerai parengtų diversantų. Klausimas, ar tokia diversija būtų laikoma tikslinga? Jei situacija būtų tokia bloga, kad būtų ruošiamasi mūsų teritorijos užgrobimui, pačiam priešui nenaudinga naikinti energetikos infrastruktūros objektų, juos būtų stengiamasi užgrobti sveikus. Tai patvirtina ir Krymo užgrobimo operacija. 2014 metais matėme, kad griovimai ir objektų niokojimas vyko tik tuo metu, kai specialiųjų operacijų pajėgas pakeitė įprastiniai daliniai.

Nenuvertinkime Rusijos specialiosios paskirties pajėgų kokybės – tai puikiai paruošti ir mąstantys profesionalai.

Taigi, kalbant apie tokio pobūdžio diversijas, kaip ekonominių objektų naikinimas, turime atsižvelgti į tai, kad bet kokia diversija tėra veiksmų sekos elementas, o specialiosios pajėgos – chirurgo skalpelis, kurį laiko šalies politinė vadovybė.

– Krymo aneksijos metu matėme, kaip 22-oji specialiosios paskirties brigada paralyžiavo visą pusiasalį, užėmusi strateginius objektus. Rusija turi pajėgų, kad galėtų tokiu pat būdu staigiai užimti didesnį Lietuvos teritorijos gabalą, pavyzdžiui, Klaipėdos miestą?

– Vertinant vien techniškai, atsižvelgiant į dabartinį Rusijos armijos parengtumą ir mobilumą, atsakymas būtų taip, tačiau ne užimti, o atkirsti miestą. Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdą galima pasiekti įvairiais keliais, įskaitant jūros ir oro, teoriškai miestas galėtų būti atkirstas per parą nuo įsakymo gavimo momento.

Nenuvertinkime Rusijos specialiosios paskirties pajėgų kokybės – tai puikiai paruošti ir mąstantys profesionalai.

Tačiau tai tik techninis arba teorinis vertinimas. Tikrovėje viskas būtų daug sudėtingiau, nes dėl miesto kiltų tikras mūšis ir vien specialiosios paskirties pajėgų tokiu atveju tikrai neužtektų. Skirtingai nuo Sevastopolio, kai bergždžiai buvo laukiama įsakymų iš Kijevo, Klaipėdoje toks pats scenarijus nepasikartotų. Nepamirškime, kad mūsų Konstitucija teigia, kad kiekvienas pilietis privalo ginti kraštą – kariuomenė galėtų stoti į mūšį ir be įsakymo iš Vilniaus. Drįstu spėti, kad tokia avantiūra nedelsiant virstų ne tik karu su Lietuva, bet labai greitai įtrauktų ir visą aljansą.

– Žaibiška reakcija „pirma – šauk, paskui – klausk“ – geriausias priešnuodis?

– Į tokią agresiją būtina reaguoti nedelsiant. Įsivaizduočiau, kad tokia operacija prasidėtų naktį arba paryčiais, bet ir tuo metu yra policijos pajėgos bei budintys kariuomenės daliniai. Veikti tokioje situacijoje privalu nedelsiant, neįsiveliant į svarstymus, kas čia per kareiviai, kieno jie ir ko jie čia pas mus atsirado. Be to, tokio masto operacijoje ir dalyvautų ne keltas kareivių, o bent kelios brigados, taip kad abejonių dėl jų ketinimų ir negalėtų kilti.

Net ir tokioje situacijoje priemonių Lietuva turi. Kaip minėjau, geri įstatymai ir Konstitucijos nuostata, taip pat NATO 5-asis straipsnis ir priešakinės pajėgos Lietuvoje.

– Grįžkime prie daug mažesnio masto provokacijų. Ar Kremlius kaip nors galėtų išnaudoti savo šalininkus Lietuvoje?

– Puikiai žinome, kad yra prokremliškai nusiteikusių žmonių ir kartais jie vienijasi į grupes, kaip kad karinių žaidimų klubai. Jie imituoja Rusijos pajėgas ir konkrečiai specialiosios paskirties pajėgas. Jie turi rusiškas uniformas ir tikroviškai atrodančius ginklų muliažius. Iškilus reikalui jiems būtų galima duoti į rankas tikrus ginklus. Tokias grupes turėtų prižiūrėti Valstybės saugumo departamentas.

Rengiant Krymo tipo operaciją kokiame nors nedideliame miestelyje tokius žmones galima būtų taip pat panaudoti kaip „gyvą skydą“. Atvyksti į miestelį, išvaikai negausias policijos pajėgas, o kai pasirodo tarkime, „Aras“, užsitveri nuo jo civiliais. Jei tokie veiksmai gerai organizuoti – tai gali sukelti labai rimtų problemų. Tai matėme Afganistane ir Ukrainoje. Tačiau ir tokiems scenarijams Lietuvoje ruošiamasi.

Ir kaip jau minėjau, tokie žmonės gali būti panaudoti visiškai kitokiu tikslu – sukūrus konfliktinę situaciją gali nutikti ir taip, kad nebus laiko aiškintis, ar jų ginklai žaisliniai ar tikri ir kažkas gali nukentėti arba net žūti. Tada būtų galima rėkti: „rusus šaudo!“.

– Ar Lietuvos saugumo sistema, plačiąja prasme, yra pasiruošusi susitvarkyti su tokiais iššūkiais?

– Labai svarbu tai, kad nuolat gerėja veiksmų koordinavimas tarp Lietuvos kariuomenės ir Vidaus reikalų ministerijos. Kiek teko girdėti, veiksmai ir sąveika tokiose situacijose planuojami štabų lygiu. Mane labai džiugina, kad pastaruoju metu aiškiai gerėja Šaulių sąjungos įtraukimas į bendrą gynybos sistemą, planuojant tokio pobūdžio grėsmės atrėmimą. Manau, kad tai, jog pati visuomenė yra šiuo atžvilgiu konsoliduota, ką ir rodo šaulių pavyzdys, yra labai svarbus visos saugumo sistemos veiksnys. Suprantu, kad 100 procentų žmonių negali būti sąmoningi, tačiau bent jau dauguma turi suvokti, kad jei pamatei „žaliąjį žmogeliuką“, suprask, kad jis pas tave atėjo ne arbatos atsigerti, o nužudyti tave ir išprievartauti tavo dukrą. Manau, kad šiuo atžvilgiu Lietuva yra labai neblogai pasirengusi.