Nacionalizmo renesansas Vakarų pasaulyje lietuviams mažai terūpi

2018-12-03 "Lietuvos žinios"

Na­cio­na­liz­mas – vie­niems keiks­ma­žo­dis, ki­tiems – pa­trio­tiz­mo si­no­ni­mas. Eu­ro­po­je šios idė­jos per­gy­ve­na at­gi­mi­mo lai­ko­tar­pį, bet tik la­bai ne­di­de­lė da­lis rin­kė­jų Lie­tu­vo­je lin­kę ati­duo­ti sa­vo bal­są už po­li­ti­kus na­cio­na­lis­tus.

Tai – laikina tendencija, ar judėjimo į „Tautų Europą“ pradžia, LŽ kalbėjosi su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos mokslo centro direktoriumi docentu daktaru Nortautu Statkumi.

– Ar verta šiandien diskutuoti apie nacionalizmą? Jo idėjos tikrai atgimsta?

– Nuo 2015 – 2016 metų Europoje matome nacionalizmo atgimimo bangą, o JAV prezidento rinkimus laimėjo Donaldas Trumpas, kurio platforma paremta ekonominiu nacionalizmu. Prancūzijoje vos ne laimėjo Marine LePenn, Vokietijoje federaliniuose ir žemių rinkimuose sėkmingai dalyvavo AfD, Nyderlanduose 2017 pavasarį Geerto Wilderso „Laisvės partija“ partija nacionaliniuose rinkimuose buvo antra, panašiai Austrijoje 2017 m. rudenį puikiai pasirodė „Laisvės partija“ užimdama antrą vietą, sudarė koalicinę vyriausybę, o jos lyderis tapo vicepremjeru, Italijoje vyriausybę sudarė kraštutinių kairiųjų ir dešiniųjų koalicija.

– Žiūrint į minėtas politines jėgas, kartais kyla abejonių, ar jos apskritai turi kokį nors ideologinį pagrindą? Ar šie nacionalistais vadinami politikai nėra tik oportunistai?

– Priklauso nuo to, kaip apibrėžti nacionalizmą. Prieš porą savaičių buvo įdomu stebėti žodžių dvikovą tarp Donaldo Trumpo ir Emmanuelio Macrono, kai pastarasis priešpastatė viena kitai nacionalizmo ir patriotizmo sampratas.

Yra įvairių nacionalizmo apibrėžimų, iš kurių man logiškiausias atrodo tas, kad nacionalizmas yra ideologija, teigianti, kad etninės ir politinės sienos turi sutapti, o nacionalinė valstybė yra optimaliausia politinės organizacijos forma, o kitos formos – nuo miesto-valstybės iki imperijos – yra neoptimalios ir vadinasi, neteisingos.

– Lietuvoje kiekvienais metais, vykstant kovo 11 eitynėms, viešojoje erdvėje jų dalyviai vadinami arba nacionalistais arba patriotais. Tai kas gi žygiuoja: nacionalistai ar patriotai?

– Vėlgi, tai priklauso nuo požiūrio ir apibrėžimo. Kas yra patriotas? Žmogus, mylintis tėvynę. O ką reiškia tėvynė? Galima save laikyti Lietuvos patriotu, galima – Europos Sąjungos, o galima ir pasaulio patriotu.

Sąvokos iš tiesų yra skirtingos ir patriotizmas neturėtų būti tapatinamas su nacionalizmu ir kita, šiek tiek primiršta sąvoka – šovinizmu, iškeliančiu vieną tautą virš visų kitų.

– Didžiojoje Lietuvos žiniasklaidoje nacionalisto vardas linksniuojamas paprastai neigiama prasme. Bet be ar būtume be nacionalizmo turėję Respubliką 1918 metais? Išeina, kad mums tai buvo ne toks jau blogas dalykas?

– Be nacionalizmo anuomet valstybės tikrai nebūtų buvę. Tačiau tai, kad šiandien nacionalizmas vertinamas dažnai neigiamai, atspindi pasaulines tendencijas. Pasaulis susiduria su tokiais iššūkiais, kurie peržengia nacionalinių valstybių ribas ir pajėgumus – pasaulinis atšilimas, branduolinio ginklo kontrolė, stichinės katastrofos. Net ir pačios didžiausios valstybės vargu ar pajėgtų susitvarkyti vienos.

Taigi, problemos – globalios, o sprendimai priimami nacionalinėse valstybėse. Iš to kyla įtampa. Manau, kad todėl ir matome naujas politines kryptis, kurios nesutampa su tradicine kaire arba tradicine dešine. Yra globalistai ir yra nacionalistai: kas vieniems blogis, kitiems – gėris.

Tie, kas mano, kad globalių problemų sprendimui reikalingos tarptautinės organizacijos – Jungtinės Tautos, Pasaulio prekybos organizacija, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas arba dar kas nors naujo – nacionalizmo nelaikys priimtina ideologija.

– Minėjote tradicinę dešinę, kurios praktiškai nebėra – ji „pasislinko“ į kairę. Ar dešinių pažiūrų rinkėjas todėl ir linksta prie kraštutinėmis vadinamų dešiniųjų partijų ir populistų?

– Taip. Tai matėme Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje. Sudėtinga pasakyti, kur dingo tradicinė dešinė. Taip sunku atsakyti, kodėl tradicinės dešiniosios partijos nesureagavo į besikeičiančią vidaus ir užsienio politikos padėtį ir leido populistams į savo programas įtraukti klausimus, aktualius dešiniesiems rinkėjams.

Pavyzdžiui, kodėl laimėjo Donaldas Trumpas? Nes viduriniosios klasės pajamos sumenko, gamyba išsikėlė į kitas šalis (beje, tas pats vyko ir Europoje) ir niekas nepateikė politinių receptų, kaip spręsti problemą. Tradicinės partijos nesiėmė šio darbo ir atsakymus rinkėjams pateikė ekonominis nacionalizmas.

Antimigracinė Donaldo Trumpo politika taip pat nėra nauja: XIX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje populistas leiboristas Denis Kearney „prastūmė“ Kalifornijoje kinų migraciją į JAV ribojantį įstatymą. Tokie reiškiniai kartojasi.

Nedrąsių mėginimų pasipriešinti populistams jau matėme – Nicolas Sarkozy taip pat mėgino įtraukti antimigracines nuostatas į savo rinkimų programą. Tačiau apskritai, tradicinės dešiniosios partijos kažkodėl iš esmės nesureagavo į rinkėjų nuotaikų pokyčius. Pamoka joms yra elementari: jei tradiciniai dešinieji toliau nekreips dėmesio į jų įprastinių rinkėjų lūkesčius – toliau kartosis tai, kas nutiko Italijos rinkimuose.

Viduriniosios klasės pajamos sumenko, gamyba išsikėlė į kitas šalis ir niekas nepateikė politinių receptų, kaip spręsti problemą. Tradicinės partijos nesiėmė šio darbo ir atsakymus rinkėjams pateikė ekonominis nacionalizmas.

– Ar Lietuvoje taip pat pastebima grįžimo prie nacionalizmo idėjų tendencija?

– Nesakyčiau, kad nacionalistinės nuotaikos Lietuvoje stiprios. Apklausos rodo, kad lietuviai yra vieni iš didžiausių euroentuziastų. Kita vertus, klausimas, ar daug lietuvių pasisakytų už Europos federacijos sukūrimą.

– Kraštutinės dešiniosios partijos Estijoje ir Latvijoje praktiškai visada būdavo gausiau ar menkiau atstovaujamos parlamente, o Lietuvoje – niekada. Kodėl? Nacionalistinės politinės jėgos nesugeba pasiūlyti to, ko nori rinkėjas?

– Iš tiesų, nežinau kodėl taip skiriamės nuo latvių ir estų. Spėju, kad iš dalies tai susiję su skirtinga mūsų šalių etnine struktūra. Galbūt tie klausimai, kurie aktualūs Vakarų Europos dešiniesiems, kaip kad migracija, neaktualūs ir nesvarbūs Lietuvos rinkėjui. Vis dar esame ES pusiau periferija ir gerokai atsiliekame nuo vidurkio, pavyzdžiui, pajamomis. O laiko tualetų skaičiumi ES mus lenkia berods tik Rumunija ir Bulgarija (juokiasi). Gali būti, kad daugumai Lietuvos rinkėjų jų kasdieniai rūpesčiai yra aktualesni už nacionalistinių jėgų keliamus prioritetus.

Nacionalistai paprastai teigia, kad pasaulis turėtų būti sudarytas iš nacionalinių valstybių, gebančių taikiai bendradarbiauti ir spręsti bendras problemas. Tačiau istorija mus moko, kad šios taikios nacionalinės valstybės netrunka tapti visai nelinkusiomis bendradarbiauti tvirtovėmis.

– Nacionalizmas ir toliau įgis tvirtesnes pozicijas Europoje, ar tai tik laikina sėkmė?

– Įmanomi įvairūs scenarijai. Gali nutikti taip, kaip „Tikriesiems suomiams“, kurie pateko į valdančiąją koaliciją ir po kurio laiko prarado savo „sukilėlio“ tapatybę ir tuo pačiu – populiarumą. Tai rodo, kad tokie judėjimai gali ištirpti tradicinių partijų „glėbyje“.

Kaip situacija klostysis kitose Europos valstybėse – laikas parodys. Ateitį nulems kitas rinkimų ciklas, parodysiantis, ar nacionalistai stiprės, ar silpnės. Pavyzdžiui, ekonominės gerovės augimas ES ir Šiaurės Amerikos valstybėse galėtų sumažinti nacionalistų populiarumą. Donaldas Trumpas šiandien giriasi gerais ekonominiais rodikliais, bet klausimas, ar dabartinė tendencija tvari?

– Kalbėjome apie nacionalistų konkurenciją su tradicinėmis partijomis, o ar gali jų sustiprėjimas iššaukti kraštutinių kairiųjų jėgų iškilimą?

– Klausimas, ar rinkėjai patrauks į kairiųjų radikalų stovyklą. Pastaruosiuose rinkimuose Bavarijoje gerai pasirodė žalieji (antra vieta po Krikščionių socialistų sąjungos), tačiau kokie žalieji? Labai suliberalėję, labiau primenantys liberalus FDP, nei klasikinius žaliųjų maištininkus. Galima sakyti, kad tai – dešinieji žalieji, atstovaujantys išsilavinusius, gerai uždirbančius jaunus žmones.

Tradicinės politinės ir ideologinės skirtys keičiasi ir taip susipynė, kad politinė sistema turės patirti tam tikrą transformaciją. Kol kas anksti prognozuoti, kokią konkrečiai.