„Šliaužianti“ Baltarusijos aneksija: Lukašenka nebeturi kur trauktis

2019-05-06 "Lietuvos žinios"

Ne­se­niai ste­bė­jo­me ne­ei­li­nį san­ty­kių pa­blo­gė­ji­mą tarp Mask­vos ir Mins­ko. Abie­jų pu­sių re­to­ri­kos ag­re­sy­vu­mas pa­sie­kė iki šiol be­ne ne­ma­ty­tą ly­gį. Per po­rą pa­sta­rų­jų sa­vai­čių kal­bos to­nas ta­po švel­nes­nis, ta­čiau fak­ti­niai san­ty­kiai li­ko ne­ma­žiau įtemp­ti. Aliak­sand­ras Lu­ka­šen­ka tu­ri vis ma­žiau erd­vės ma­nev­ruo­ti, o Ru­si­jos gniauž­tai ver­žia­si vis stip­riau.

Daugiau ar mažiau nepriklausomi baltarusių politologai dabartinius santykius tarp valstybių vertina tik kaip stabiliai blogus. „Drąsesni“ kalba apie tai, kad Kremlius jau vykdo seniai suplanuotą lėtos aneksijos planą ir galbūt netgi rengia Baltarusijoje perversmą, siekiant vietoje Aliaksandro Lukašenkos kuo greičiau „pastatyti“ Maskvai naudingą žmogų.

Minskas sukėlė skandalą dėl nekokybiškos rusiškos naftos tiekiamos Baltarusijos kuro gamintojams ir taip sudavė smūgį tarptautiniam Rusijos tiekėjų prestižui. Be to, Baltarusijos prezidentas gana ultimatyviai pareiškė, kad Rusija privalo nuo 10 iki 7 milijardų dolerių sumažinti Astravo AE statybos kaštus. Maskva ėmėsi prieš Baltarusiją jau įprastos taktikos drausti kai kurių maisto prekių įvežimą.

Per pastarąją savaitę aistros kiek aprimo: Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad bent jau naftos kokybės klausimu „sutarė“ su Vladimiru Putinu, o Maskva atšaukė Minskui be galo nepatikusį ambasadorių Michailą Babičių. Tačiau užkulisinės batalijos netyla. Neseniai suimtas Baltarusijos Saugumo Tarybos vadovo pavaduotojas, buvęs prezidento asmens apsaugos viršininkas Andrejus Vtiurinas. Pasak kai kurių šaltinių, šis Rusijoje gimęs pareigūnas neva dalyvavo minėtame sąmoksle prieš Aliaksandrą Lukašenką.

Anot politologo Lauryno Jonavičiaus, Baltarusijos prezidento padėtis nepavydėtina. Po kiekvieno konflikto su Maskva, jam vis tekdavo daryti nuolaidas Maskvai. Labai tikėtina, kad taip atsitiks ir šį sykį ir klausimas yra tik ką Baltarusijos prezidentas galėtų paaukoti, kad toliau gautų Maskvos ekonominę paramą – jo valdžios ir populiarumo pagrindą. Atsitraukimo kelių vis mažiau ir hipotetiškasis Minsko suartėjimo su Vakarais variantas taip pat atrodo mažai įtikimas.

– Pastarasis konfliktas anaiptol ne pirmas ir jau tapo įprasta sakyti, kad Lukašenka tik žaidžia su Maskva: neva Baltarusijos prezidentas „parėkaus“ ir viskas vėl bus gerai. Šis atvejis taip pat žaidimas, ar santykiai iš tiesų perėjo į nuolatinio konflikto būseną?

– Konfliktas gal ir nurimo, tačiau tai nereiškia, kad pagerėjo santykiai. Istoriškai, nuo pat Aliaksandro Lukašenkos atėjimo į valdžią, konfliktai su Rusija kildavo maždaug kas 2 metus. Kartais jie išsispręsdavo gana greitai, o kartais ir prailgdavo.

Dažniausia konfliktų priežastis – energetika. Baltarusijos režimas laikėsi iš subsidijų rusiškoms dujoms ir naftai. Meilės tarp Minsko ir Maskvos niekada nebuvo. Santykiai visada grįsti pragmatiniu apskaičiavimu: Baltarusijos prezidentas gauna ekonominę paramą ir išlaiko valdžią, o mainais užtikrina geopolitinį Baltarusijos lojalumą Maskvai ir neleidžia sklisti demokratijai.

Konflikto eskalacija paspartėjo po 2000 metų, kai Baltarusijos „išlaikymas“ ėmė darytis vis didesne našta stringančiai Rusijos ekonomikai. Šiuo metu Rusija šalies viduje vykdo nepopuliarias monetarines reformas pensijų, mokesčių ir kitose srityse. Nuo to nukenčia Vladimiro Putino populiarumas, o Aliaksandras Lukašenka toliau prašo tokios pačios paramos, kaip ir anksčiau.

„Dažniausia konfliktų priežastis – energetika. Baltarusijos režimas laikėsi iš subsidijų rusiškoms dujoms ir naftai“

– Vienas dalykas, mažinti subsidijas Baltarusijai, bet visai kitas – imtis baudžiamųjų veiksmų, kaip jau ne vienus metus vis besikartojantys embargai baltarusiškoms prekėms.

– Nors sankcijos baltarusiškoms prekėms taikytos ir anksčiau, ši priemonė intensyviai imta taikyti po Krymo aneksijos ir dabar kartojasi kas pusę metų ir dažniau. Tai yra Maskvos žinutė Minskui, kad santykiai nuo šiol bus visiškai pragmatiniai: arba tu be mūsų paramos bankrutuoji, arba sutinki su integracija. Pastaroji gal ir nereiškia formalaus tapimo kažkelinta Rusijos gubernija, bet tikrai reiškia visų esminių sprendimų perdavimą Rusijai. Sąjunginėje valstybėje Aliaksandrui Lukašenkai geriausiu atveju numatytas vietininko vaidmuo, jei jam apskritai bus leista likti savo poste.

– Aliaksandras Lukašenka į tai atsako reikalavimais mažinti Astravo AE statybos kaštus ir didinti rusiškos naftos tranzito mokestį?

– Lukašenka bando pademonstruoti Maskvai, kad vis dar turi svertų ir vis dar yra savarankiškas. Tačiau akivaizdu, kad rimti svertai yra Rusijos rankose. Norėdama priešintis Rusijai, Baltarusija turi turėti alternatyvą. Lukašenka mėgina sudaryti įspūdį, kad gali remtis trečiosiomis šalimis, kas reiškia Kiniją, o natūraliausia alternatyva, matyt, būtų Vakarai.

Problema ta, kad Vakarai „čia ir dabar“ neduos nei naftos, nei pinigų. Vakarai kelia savas sąlygas, kurios netinka Aliaksandrui Lukašenkai. Taigi, ši alternatyva lieka tik retoriniame lygmenyje.

Kinijos variantas taip pat problematiškas. Nors kinai turi daug pinigų ir su jais ateina į Baltarusiją, šie pinigai šalyje nelieka. Baltarusijoje kinai vykdo sau patiems naudingus projektus – pinigai „apsisuka“ ir grįžta į Kiniją, o Minskui lieka trupiniai. Jei pakalbėsite su kinų projektuose dirbančiais baltarusiais, išgirsite, kad požiūris į kinus neigiamas. Ne tik dėl kultūrinių skirtumų, bet ir todėl, kad nejaučia naudos. Tarkime, „Velikij kamen“ projekte prekės keliauja iš Kinijos, iš ten pat vežami ir darbininkai, baltarusiai gali pasipelnyti tik tokiose smulkmenose, kaip aptarnavimo sritis. Tokie santykiai niekaip negali pakeisti Rusijos teikiamos naudos.

Be to, skirtumas tarp Rusijos ir Kinijos yra tas, kad Rusija Baltarusijoje turi tik geopolitinį interesą, o Kinija – tik ekonominį. Aliaksandras Lukašenka taip pat labiausiai suinteresuotas ekonomine nauda, nes kai tik imasi reformų, kaip pavyzdžiui, valstybinių įmonių restruktūrizavimo, neišvengiamai kyla socialinės įtampos, keliančios grėsmę jo valdžiai.

Jausdamasis neužtikrintai, Baltarusijos prezidentas desperatiškai ieško idėjų, grindžiančių jo valdymo būtinumą – nuo skelbimosi „suvereniteto garantu“ iki baltarusių istorinių šaknų paieškų. Tiesa, šie instrumentai greičiausiai yra trumpalaikiai, nes neduoda ekonominės naudos.

– Internetinėje erdvėje vis labiau plinta teorija, kad Rusija nebekreipia dėmesio asmeniškai į Lukašenką, o sistemingai kuria savo įtakos tinklą Baltarusijoje ir ketina perimti šalies kontrolę tiesiog prezidentui panosėje. Ar toks scenarijus tikėtinas?

– Pirmiausia kyla klausimas, ar Rusijai tikrai naudinga, kad „dingtų“ Aliaksandras Lukašenka? Kol kas turbūt ne. Visgi Lukašenka valdo saugumo struktūras ir palaiko Baltarusijoje stabilumą. Jei jis būtų išstumtas iš valdžios, ar Baltarusija tikrai nuolankiai priimtų kokį nors Maskvos statytinį? Kol kas nėra jokių ženklų, kad Rusija pačioje Baltarusijoje turėtų tokį žmogų, kurį galėtų „užauginti“ iki Lukašenkos pakaitalo lygio.

Be to, yra ne vienas Lukašenka. Vyresnysis prezidento sūnus Viktoras yra labai įtakingas žmogus, kontroliuojantis saugumo struktūras. Tėvui netekus valdžios, Viktoras be abejo turėtų savų ambicijų. Visiškas valdžios praradimas būtų labai skausmingas ne tik jam, bet ir aplink jį susibūrusiems elito atstovams. Jie žino, kad Rusijos oligarchams perėmus Baltarusijos įmonių kontrolę, vietos įtakingieji prarastų pajamų šaltinius. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad aplink Lukašenką susibūręs elitas baiminasi prarasti įtaką, o tuo pat metu kontroliuoja saugumo tarnybas, Rusijai nebūtų lengva Baltarusijoje sukelti „revoliuciją“.

– Visgi, pavyzdžių yra: Armėnijos revoliucijos autorius Nikolas Pašinianas pirmiausiai kreipėsi paramos į Rusiją ir net jei nebuvo Maskvos statytinis, tapo natūraliu jos sąjungininku.

– Armėnija yra kitokioje situacijoje dėl konflikto su Azerbaidžanu. Baltarusija tokios problemos neturi. Panašumų galima rasti, bet visgi galima tik spėlioti, ar Rusijai būtų naudinga revoliucija Baltarusijoje. Revoliuciją galima suplanuoti, tačiau visada yra rizika, kad ji baigsis ne taip, kaip buvo iš pradžių numatyta.

„Jausdamasis neužtikrintai, Baltarusijos prezidentas desperatiškai ieško idėjų, grindžiančių jo valdymo būtinumą – nuo skelbimosi „suvereniteto garantu“ iki baltarusių istorinių šaknų paieškų“

Ar šiandien Baltarusijoje yra iš tiesų prorusiškų jėgų, galinčių pretenduoti į valdžią? Realiai, be paties Lukašenkos, nėra jokių kitų jėgų. Kariškiai Baltarusijoje istoriškai niekada nebuvo į valdžią pretenduojanti jėga, o ir jų prorusiškumu galėtume gana stipriai abejoti. Iš dalies juos kontroliuojantys saugumo žmonės patys pelnosi iš valstybinių įmonių ir nenorėtų perleisti jų kontrolės Rusijai. Daugumos tokių režimų prioritetas – stabilumas, o jų atstovai verčiau renkasi „žvirblį saujoje, nei briedį girioje“. Tą patį matome ir Rusijoje, kuri galėtų modernizuotis ir po kurio laiko sukurti efektyvią ekonomiką, bet ją valdantys žmonės verčiau pasitenkina tuo, ką iš šalies gali gauti dabar.

– Sklido gandai, kad neįprastas buvusio Federalinės apygardos vadovo Michailo babičiaus paskyrimas ambasadoriumi Minske buvo skirtas kaip tik tam, kad parodyti Lukašenkai „jo vietą“ – tiesioginis kontaktas su Vladimiru Putinu ne jo lygis ir bendrauti nuo šiol teks su žemesniais, Baltarusijos prezidento lygį neva atitinkančiais valdininkais.

– Michailas Babičius – aukšto rango, vyriausybės nario lygį atitinkantis „silovikas“, turintis asmeninį ryšį su Vladimiru Putinu. Jo paskyrimas iš tiesų buvo signalas Aliaksandrui Lukašenkai, kad pirmiausia jam teks bendrauti su „jo lygio“ valdininkais, kurie perdavinės žinias į Kremlių.

Lukašenkai aiškiai parodyta, kad jo paties 1997 metais pradėtame sąjunginės valstybės projekte, jo vieta yra visai ne ta, kokios jis kadaise tikėjosi. Aliaksandras Lukašenka veikiausiai labai norėjo „pamiršti“ dar Boriso Jelcino laikais pasirašytą sutartį, bet jos nepamiršo Kremlius, dabar įgyvendinantis sau naudingą projekto variantą. Po 2000 metų daugelis iš tiesų buvo pamiršę apie šį projektą, tačiau Kremliuje sėdintys žmonės yra ne iš tų, kurie tokius dalykus užmirštų.

„Silovikas“ Babičius Minske dirbo taip, kaip įprasta išeiviams iš KGB – diktavo sąlygas iš jėgos pozicijų: „nori būti mylimas – mokėk, o jei mokėti neturi kuo, tai teks atsidėkoti realiais integracijos gilinimo darbais“. Galima sakyti, kad diplomatinių įgūdžių neturintis Babičius kartais persistengdavo, bet ir dabar maža pagrindo manyti, kad jo įpėdinis vykdys kitokią politiką, nebent gal tik darys tai švelniau.

– Neretai, kai tokiuose konfliktuose svaidomasi griežtais pareiškimais, viena pusė praranda kantrybę, o kita – provokuoja apsižodžiavimą. Kuri pusė prarado kantrybę šį kartą?

– Sakyčiau, kad problema yra ne tame, kad Rusija praranda kantrybę. Jai baigiasi pinigai. Tikėtina, kad jei rusams netektų šiandien šalies viduje vykdyti skausmingų reformų, Kremlius ir toliau taip pat remtų Baltarusijos režimą. Kremlius negali sakyti rusams, kad šie mokės didesnius mokesčius ir vėliau išeidinės į pensiją, o baltarusiai toliau mėgausis visomis įmanomomis lengvatomis. Taigi, Rusija nepraranda kantrybės, bet keičia santykių formatą – reikalauja iš Minsko realios grąžos.

Savo ruožtu, jei Baltarusija toliau gautų neatlygintiną paramą, ji taip pat veikiausiai nekeltų naujų reikalavimų ir nedarytų tokių demaršų, kaip Krymo aneksijos nepripažinimas. Abi pusės turi savus, nesuderinamus interesus, kurie jų santykius įsuka į savotišką uždarą ratą. Rusija gal ir pati nenorėtų kelti įtampos santykiuose su Baltarusija (bene vienintele likusia sąjungininke), tačiau vidinės problemos verčia tai daryti. Vargu ar Baltarusija yra numeris vienas Rusijos užsienio politikoje, tačiau Ukrainos, santykių su vakarais ir Rusijos geopolitinių ambicijų kontekste ji yra svarbus veiksnys.

Manau, kad Rusija puikiai suvokia, kad dabartiniais savo veiksmais lyg ir stumia Baltarusiją iš savo geopolitinės įtakos sferos, tačiau tuo pat metu mano galinti sau tai leisti, nes Lukašenka neturi kur trauktis. Baltarusijos prezidentas gali mėginti suktis į Vakarus, nes iš ten paramos negaus, neleisdamas šalyje pokyčių. O tokių pokyčių jis nesiims.

– Gauname patinę situaciją, bet ji negali tęstis amžinai. Kas Aliaksandrui Lukašenkai belieka daryti? Pasiduoti Rusijai ir pripažinti, kad tėra vietininkas, ar desperatiškai pamėginti nutraukti ryšius su Maskva?

– Ji ir nesitęs amžinai – Rusija laimi. Pažvelkite kuo baigėsi panašūs konfliktai praeityje: privatizuotas „Beltransgaz“, priimtas bendrasis muitų kodeksas ir taip toliau. Rusija pasiekdavo praktiškai visko, ko norėdavo. Kiekvieną sykį, kai Aliaksandras Lukašenka padaro nuolaidas Rusijai, jis vis giliau spraudžia save į kampą.

Šį kartą veikiausiai scenarijus bus panašus: Baltarusija padarys kažkokių nuolaidų, pavyzdžiui, sutiks privatizuoti (atiduoti Rusijai) naftotiekį. Tai būtų be galo svarbaus kozirio praradimas, bet ir tai jau būtų ne pirmas kartas – neturėdamas kur dingti, Lukašenka praeityje jau taip pat pasielgė su dujotiekiu.

Dar yra „žaisliukų“, kuriuos Minskas gali atiduoti – „MAZ“, „Belaruskalij“ ir kitos įmonės. Bet kuris scenarijus reikštų dar vieną žingsnį link gilesnės integracijos.

Kitas klausimas: kaip šioje situacijoje elgtis Vakarams? Akivaizdu, kad po agresijos prieš Ukrainą, Vakarai taip pat ėmė regione žaisti geopolitinį žaidimą. Tačiau Vakarų pozicija Ukrainos ir Baltarusijos atžvilgiu yra labai skirtinga. Su Kijevu dirbama intensyviai ir pati Ukraina deklaruoja aiškiai provakarietišką geopolitinę liniją. Netgi nepaisant to, kad Ukraina neretai tik formaliai vykdo reformas, o vietinis elitas siekia išlaikyti senąjį status quo.

Tuo metu Baltarusijos atžvilgiu, nors ir buvo panaikintos beveik visos Vakarų sankcijos, geopolitiškai nedaroma nieko. Ką Vakarai galėtų padaryti? Na, pavyzdžiui, užtikrinti reversinį naftos tiekimą per Lietuvą arba Lenkiją. Arba suteikti finansinę pagalbą per Tarptautinį valiutos fondą. Tačiau tam trukdo seniai Vakarų deklaruojama nuostata, kad Lukašenka yra „paskutinysis Europoje diktatorius“ ir su jo režimu bendradarbiauti neįmanoma.

„Baltarusijos atžvilgiu, nors ir buvo panaikintos beveik visos Vakarų sankcijos, geopolitiškai nedaroma nieko“

Manau, kad galima būtų rasti būdų, kaip pradėti geopolitinį dialogą su Aliaksandru Lukašenka, bet tai priklauso ne tik nuo Vakarų, bet ir jo paties noro. Kol kas tai sunku prognozuoti, bet manau, kad galimybė, bent jau neformaliai, pradėti kalbėtis su Minsku yra. Vakarai galėtų pateikti jam pasiūlymą suteikti ekonominę paramą mainais į geopolitinio kurso pakeitimą. Aišku, Rusija bet kokius Lukašenkos bandymus persiorientuoti į Vakarus vertintų, kaip jai priešišką veiksmą, didinantį „integracijos“ kaštus. Toks vertinimas Maskvoje yra jau ir šiandien.

Visgi, tai teoriniai svarstymai. Praktiškai matome, kad Europai Baltarusija nėra įdomi ir toli gražu ne tokia reikšminga, kaip Ukraina. Šiuo atžvilgiu ir Lietuvos pozicija yra gana įdomi: remiame Ukrainą dėl saugumo nuo Rusijos interesų, tačiau neremiam Baltarusijos, kuri šiuo atžvilgiu mums dar svarbesnė. Politikos Baltarusijos atžvilgiu šiandien nėra jokios, išskyrus reikalavimą „nestatykite Astravo“. Lyg ir deklaruojame, kad Lietuva laikosi vertybinės politikos, tačiau iš tiesų, nei vertybes apsaugome, nei geopolitinių interesų siekiame.

Sakome, kad esame JAV politikos šalininkai, bet nors kaip tik JAV geba meistriškai derinti vertybinę ir geopolitinių interesų politikas, Lietuva to paties nesugeba daryti.

– Jei šį kartą Baltarusija vėl darys nuolaidas, Minskui lieka vis mažiau ir mažiau, ką būtų galima paaukoti. Galiausiai liks tik suverenitetas. Ar nebus per vėlu, jei Vakarai visgi nuspręstų mėginti patraukti Baltarusiją į savo pusę?

– Galbūt jau per vėlu. Bėda ta, kad net ir Lietuvoje neturime pakankamai nuodugniai Baltarusijos procesus suprantančių ekspertų, kurie galėtų aiškiai pasakyti, kur yra ta riba, raudonoji linija, kurią peržengus būtų per vėlų ko nors imtis. Aišku, kad ir artimiausios Minsko nuolaidos, jei būtų nuspręsta atiduoti Rusijai, tarkime, trąšų gamybą, paveiktų Lietuvą. Tačiau kur yra minėta galutinė riba, nesiimčiau net prielaidos daryti. Kaip minėjau, Lietuva neturi jokios suformuluotos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu ir pastarieji premjero Sauliaus Skvernelio „pasiūlymai“ rodo tik tai, kad nėra „žalio supratimo“ apie situaciją.