„Karalius poryt“ – paskutinysis Jogailaitis, vos nesunaikinęs LDK

2018-06-25 "Lietuvos žinios"

Ro­man­tiš­ka ir tra­giš­ka mei­lės is­to­ri­ja – be­ne gar­siau­sias pa­li­ki­mas, apib­rė­žian­tis Žy­gi­man­to Au­gus­to por­tre­tą lie­tu­vių is­to­ri­nė­je at­min­ty­je. Šis įvaiz­dis daž­nai už­go­žia tai, kad pa­sku­ti­ny­sis Jo­gai­lai­čių di­nas­ti­jos ka­ra­lius vi­sų pir­mą bu­vo vie­nas iš silp­niau­sių val­do­vų per vi­są Lie­tu­vos is­to­ri­ją.

Prastas administratorius ir dar prastesnis derybininkas, labiau rūpinęsis menais ir savo laisvalaikiu, nei valstybės reikalais. Skyręs daug dėmesio meilės reikalams ir abejingas valdinių lūkesčiams. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją jis sumažino per pusę, vien norėdamas parodyti didikams „kas čia viršininkas“. Koks buvo paskutinysis valdovas jogailaitis, LŽ kalbėjosi su karo istoriku Karoliu Zikaru:

– Pradėkime nuo to, kaip gi iš tiesų reikėtų vadinti šį valdovą: Žygimantu, Zigmantu ar Sigizmundu?

– Žygimantas – XX amžiuje sulietuvinta forma, kurios XVI amžiuje greičiausiai ir nebuvo. Žinoma, tai nereiškia, kad ji mums nevartotina. Kita vertus, tikroji lotyniška vardo forma būtų Sigizmundas. Galbūt tiksliau būtų vadinti Zigmantu, kaip tai daro ir lenkai. Zigmas – iki šiol Lietuvoje įprastas vardas, tai galėtume karalių ir taip vadint.

– Ar yra tiesos istorinėje legendoje, kad Žygimantą Augustą vaikystėje labai lepino jo motina karalienė Bona Sforca?

– Pats ne kartą esu susimąstęs apie tai, kaip gi gavosi, kad tokių „gerų tėvų“ vaikas išaugo į tokį nevykusį valdovą. Abu tėvai – Žygimantas Senasis ir Bona Sforca buvo labai stiprios asmenybės, o į vaikystėje sosto paveldėtoju tapusį Žygimantą Augustą buvo dedamos labai didelės viltys. Gal tai buvo veiksnių visuma, lėmusi atvirkštinį rezultatą.

Visgi moters vaidmuo tų laikų auklėjime buvo daug svarbesnis, o Bona Sforca buvo neįprastai stipri ir valdinga moteris. Sakyčiau, kad ji turbūt buvo ryškiausia moteris senosios Lietuvos istorijoje. Tuo pat metu Žygimantą Senajį galima vertinti ne tik kaip vieną stipriausių, bet ir vieną iš labiausiai Lietuvai nusipelniusių Jogailaičių. Žinia, turint tokius iškilius tėvus, į juos lygiuotis sūnui buvo sunku.

Šiokios tokios informacijos apie tai, kad Žygimantą Augustą tėvai lepino yra, tačiau visai galime suprasti ir žmogiškąjį šios istorijos paaiškinimą – jis buvo vienturtis sūnus, gavęs visą įmanomą globą ir rūpestį.

– Jaunąjį sosto įpėdinį Žygimantas Senasis skyrė tvarkyti LDK reikalus, nors jo žinion ir nepateko iždo bei užsienio politikos klausimai. Žygimantas Augustas tokiu būdu ruoštas sostui, ar tėvas tokiu karališku dėmesiu tik siekė pamaloninti LDK bajorus? Sakoma, kad tuo metu Žygimantas Augustas tik lėbavo?

– Ne tiek jau daug turime informacijos apie šį Žygimanto Augusto gyvenimo laikotarpį, tačiau atsiliepimai, kuriuos matome per visą jo gyvenimo trukmę, liudija, kad paskutinysis Jogailaitis pirmiausiai iš tiesų rūpinosi savo paties gyvenimu ir gyvensena. Tokiam žmogui pramogos buvo svarbiau nei valstybės reikalai.

Romantika paslepia tai, kad vertinant Žygimantą Augustą, kaip valdovą, prieisime išvados, kad iš visų Jogailaičių, jis turbūt buvo daugiausiai blogo valstybei pridaręs valdovas.

Pastebėkime, kad Lietuvoje iki šiol Žygimanto Augusto įvaizdis yra gana teigiamas ir pirmiausiai dėl jo meilės reikalų – istorijos su Barbora radvilaite. Romantika paslepia tai, kad vertinant Žygimantą Augustą, kaip valdovą, prieisime išvados, kad iš visų Jogailaičių, jis turbūt buvo daugiausiai blogo valstybei pridaręs valdovas.

Tai, ką žinome apie Žygimantą Augustą, kaip valdovą, leidžia spręsti apie jį ir kaip apie žmogų. Matome, kad jis buvo linkęs rinktis greičiausius ir lengviausius sprendimus, nemėgo spręsti sudėtingų klausimų ir pyko, kai jam prieštarauta – neturėjo diplomatinių gabumų.

Lenkijoje jis vertinamas kontraversiškiau, bet tų pačių minėtų savybių dėka ten jis pelnė „Karaliaus poryt“ pravardę. Pravardė aiškiai byloja apie polinkį atidėti svarbius, esminius sprendimus, o kaip matome iš jo valdymo istorijos, daugumos esminių klausimų jis taip ir neišsprendė.

Visgi Lenkijoje jis taip vertinamas ir teigiamai, kaip mecenatas ir menų globėjas. Čia taip pat įžvelgčiau motinos įtaką jo auklėjimui.

– Paminėjote iki šiol populiarią romantišką istoriją su Barbora Radvilaite. Joje yra teatro scenos vertų detalių: kaip pavyzdžiui, įsižeidusių Radvilų reikalavimai karaliui „atstoti“ nuo Barboros, o viskas galiausiai baigėsi slaptomis Radvilų organizuotomis vadybomis. Ar tik neapmovė karaliaus gudrūs Radvilos?

– Turbūt niekada neatsakysime į šį klausimą, nes neturime tokių duomenų, bet variantas nėra visiškai atmestinas. Radvilos tuo metu pergyveno savo giminės „aukso amžių“ ir buvo tikrai stiprūs žaidėjai to meto LDK scenoje. Žygimanto Augusto laikais giminei vadovavo dvi išskirtinai gabios asmenybės – Barboros brolis, LDK didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis ir jos pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis.

Mikalojus Radvila Rudasis pagarsėjo ne tik kaip karvedys, bet ir kaip politikas. Į karjerą orientuota asmenybė, aiškiai turėjusi visus tam reikalingus gabumus. Kodėl gi jam ir neišmėginus tokio būdo sustiprinti giminės pozicijas, tačiau siūlyčiau pernelyg nesižavėti šia versija. Pirmiausiai jau dėl to, kad mūsų aptarti Žygimanto Augusto asmeniniai bruožai leidžia tikėti, kad jis galėjo ir pats stačia galva mestis į meilės sūkurį.

– Talentingi Radvilos tuo laikotarpiu labai disonavo su silpnavaliu valdovu ir jų santykiai nebuvo labai geri.

– Mikalojus Radvila Rudasis buvo Žygimanto Augusto priešingybė. Nepaprastai veiklus žmogus, puikiai pajutęs, kad susiklostė itin palanki aplinka skleisti giminės įtaką. Tačiau užduokime sau klausimą, ar Radvilos galiausiai laimėjo, ar pralaimėjo iš valdovo silpnumo? Juk jo dėka pralaimėjo visa valstybė.

Tai rodo ir pats Radvilų ir valdovo interesų konfliktas. Vertindami iš šiuolaikinių pozicijų, turėtume pripažinti, kad Radvilų interesai geriausiai atitiko valstybės interesus, o Žygimanto Augusto interesai buvo palankesni Lenkijai. Tiesa, nepamirškime, kad toks vertinimas tinkamas mūsų, o ne aptariamam laikotarpiui.

– Turite omenyje, kad Radvilų interesai sutapo su valstybės suvereniteto interesais, kaip juos vadintume šiandien?

– Tuo metu susipynė daug įvairesnių interesų. Iš vienos pusės turime didikų gimines, kurios tuo metu (Liublino unijos išvakarėse) galima sakyti turėjo bendrus interesus. Iš kitos pusės turime valdovą ir jo asmeninius interesus ir LDK bajoriją, kuri turėjo vėlgi savu interesų. Pastaroji grupė siekė suvienodinti savo teises su Lenkijos bajorija ir atitinkamai užėmė Žygimantui Augustui ir Lenkijai palankesnę poziciją, nukreiptą prieš tokias didikų gimines, kaip Radvilos.

Bajorai siekė suvienodinti savo teises su Lenkijos bajorija ir atitinkamai užėmė Žygimantui Augustui ir Lenkijai palankesnę poziciją, nukreiptą prieš tokias didikų gimines, kaip Radvilos.

Nepamirškime, kad nepaisant personalinės unijos, socialinė situacija Lietuvoje ir Lenkijoje skiriasi: LDK dominavo didikai (magnatai), o Lenkijoje jų įtaka nebuvo tokia didelė – būta daugiau pusiausvyros didikų ir bajorų santykiuose.

Bajorų sąmoningumas augo, tačiau realios galios jie neturėjo ir LDK oligarchinės valstybės bruožų matome daugiau, nei Lenkijoje. Nepatenkinta tokia padėtimi bajorija matė naudą susiliejime su Lenkija ir čia jų interesai atliepė valdovo interesus.

– Kodėl Žygimantas Augustas palaikė visišką LDK inkorporavimą į Lenkijos sudėtį? Jam tai atrodė paprastesniu sprendimu?

– Pirmiausiai pastebėkime, kad jis visiškai nemėgino balansuoti tarp Lenkijos ir LDK interesų. Tai darė ankstesni valdovai, įskaitant puikiai tai dariusį jo tėvą. Tai darė ir vėlesni valdovai, kaip pavyzdžiui, Steponas Batoras. Drįsčiau teigti, kad pastarieji netgi labiau rūpinosi LDK interesais. Tuo metu Žygimantas Augustas net nemėgino laviruoti ir todėl visiškai neatliepė LDK didikų lūkesčiams.

Nepaisant to, kad asmeniniai santykiai su Mikalojumi Radvila Ruduoju buvo puikūs (o tai kėlė tam tikrų problemų Lenkijoje), paskutinysis Jogailaitis neturėjo diplomato ir administratoriaus talentų, kad sėkmingai laviruoti tarp abiejų valstybių.

– Taikaus, o gal net ir pasyvaus žmogaus portretą atitinka rami ir taikinga Žygimanto Augusto politika Habsburgų ir Osmanų imperijų atžvilgiu. Kaip gi jis ryžtasi Livonijos globai ir karui su Maskva?

– Kitokio sprendimo to meto situacijoje Žygimantas Augustas negalėjo priimti, nes tokio nebuvo. Deja, iniciatyva buvo Maskvos rankose, jai reikėjo šio karo. Ivanas IV turėjo aiškų planą ir labai pasitikėjo savo jėgomis. Jis įstūmė Lietuvą ir Švediją į tokią situaciją, kai nekariauti buvo neįmanoma. Nereagavimas į Maskvos agresiją prieš Livoniją būtų labai artimoje ateityje atvedęs prie labai skaudžių padarinių – siena su Maskva jau būtų ėjusi ne už Polocko, o jau už Biržų.

Iš dalies įsitraukimą į Livonijos karą lėmė ir Mikalojaus Radvilos Juodojo suformuluota koncepcija, kad LDK turėjo tapti jūrine valstybe. Livonijos prijungimas puikiai atitiko šios koncepcijos tikslus.

– Derybos dėl Liublino unijos vyko Lietuvai sunkiomis sąlygomis. Karas su Maskva, iki Ulos mūšio, ėjosi labai prastai. Visgi, LDK delegacija laikėsi kietos pozicijos. Kaip su lietuvių opozicija tvarkėsi Žygimantas Augustas?

– LDK delegaciją sudarė didikai, skirtingai nuo bajorų, neketinę aukoti LDK suverenumo. Kita vertus, visi LDK suvokė, kad valstybės padėtis labai bloga. Iniciatyvos kare su Maskva neatgavome ir po pergalės Ulos mūšyje – maskvėnai taip ir liko užimtose tvirtovėse, Polockui susigrąžinti jėgų nebuvo. Didikai taip pat suprato, kad Lietuvai reikia pagalbos garantijų iš Lenkijos ir unija gali būti neišvengiama.

Tačiau lemiama pozicija šioje situacijoje buvo ne didikų, o Žygimanto Augusto. LDK nesėkmėms pasiekus kulminaciją 1563 metais (prarastas Polockas), valdovas rodė panikos ženklus. Manau, kad jis tikrai galėjo pasiduoti beviltiškumui, kad Lietuvos apginti jau nebeįmanoma ir vienintelis būdas ją išgelbėti – prijungti prie Lenkijos. Žinoma, tai dar labiau apsunkino LDK didikų derybines galimybes, nes be išorinės grėsmės jie dar gavo ir panikai pasidavusio valdovo veiksnį.

Be to, visi suvokė, kad Gediminaičių-Jogailaičių dinastija baigėsi, o tai kėlė rimtas problemas visoms derybininkų pusėms. Reikėjo skubiai spręsti, kaip užtikrinti tolesnį Lietuvos ir Lenkijos stabilumą. Taigi, LDK didikų situacija nepavydėtina: jie nori išlaikyti suverenumą ir stabilią situaciją, tačiau susiduria su bajorais, norinčiais keisti situaciją; vyksta karas, kuris jau keičia situaciją; dinastinė krizė taip pat jau keičia situaciją; valdovas nesugeba keisti situacijos ir stumia didikus „į kampą“.

– Net ir tokioje desperatiškoje situacijoje LDK didikų delegacija nesutiko nusileisti oponentams. Todėl Žygimantas Augustas būtent tuo metu ir ėmėsi pačių kraštutiniausių veiksmų LDK didikams „įtikinti“?

– Pirmojo derybų etapo kulminacija – 1569 metų vasario mėnuo ir LDK delegacijos pasitraukimas iš derybų. Delegacijai vadovavęs Mikalojus Radvila Juodasis laikėsi itin kietos pozicijos ir kai pasijuto įvarytas į kampą – nesutiko nusileisti, o verčiau pasirinko derybų nutraukimą.

Žygimantas Augustas netrukus atsakė žingsniu, kuris taip pat iliustruoja jo neviltį ir paniką – norėdamas nubausti neklusnius Lietuvos didikus, jis atidavė Lenkijai Palenkę, Voluinę, Podolę, Kijevą – maždaug pusę LDK teritorijos. Tai buvo ne kas kita, kaip bausmė už LDK nesukalbamumą derybose.

Lenkija ir Žygimantas Augustas skeptiškai žvelgė į LDK suverenitetą, nes jis atrodė tiesiog nepraktiškas. Be jo, suvienytą valstybę būtų paprasčiau administruoti. Tai, beje, taip pat atitiko ir asmeninius Žygimanto Augusto polinkius viską daryti kiek tik įmanoma greičiau ir paprasčiau.

– LDK didikai suprato „užuominą“.

– Didikai puikiai suprato, kad Žygimantas Augustas pasirengęs imtis bet kokių priemonių, kad tik kuo greičiau sudarytų uniją. Pažeminta LDK delegaciją vasarą grįžo į derybas visai kitaip nusiteikusi. Derybų pozicija absoliučiai priešinga tai, kurios laikėsi Mikalojus Radvila Juodasis. Naujasis delegacijos vadovas Jonas Chodkevičius (garsiojo Jono Karolio Chodkevičiaus tėvas) ėmėsi ant raudos ribos balansuojančių prašymų ir gudrybių taktikos, kuri pasiteisino ir būtent Jono Chodkevičiaus sumanumui tenka dėkoti už visus tuos suverenumo elementus, kuriuos išsaugojo LDK.

Jonas Chodkevičius ėmėsi psichologinių manipuliacijų ir Žygimanto Augusto ir Lenkijos delegatų atžvilgiu: kaip pasakojama, jis apsipylė ašaromis ir žadėdamas sutikti su visomis unijos sąlygomis ir „pasiduoti“, maldavo tik „supratimo“ ir vienos „simbolinės“ nuolaidos – įsigaliojus bendros valstybės antspaudui, palikti ir senąjį lietuviškąjį. Žygimantas Augustas norėjo kuo greičiau baigti derybas ir sutiko su šia „smulkmena“, nekreipdamas dėmesio į tai, kad prašyta teisiškai absurdiško dalyko: jei yra bendra valstybė, su bendru antspaudu, jokie kiti tiesiog nebereikalingi. Karalius liepė „detales“ suderinti vėliau ir būtent šis Jono Chodkevičiaus manevras nulėmė, kad po unijos pasirašymo buvo išsaugotas faktinis LDK suverenumas ir „detalės“ pasirodė gal ir ne tokios, kokių tikėjosi karalius.

Esant stipresniam, šaltesnio proto valdovui, galbūt unija būtų įgyvendinta švelnesne Lietuvai forma, pirmiausiai be tokių didžiulių teritorijos praradimų.

– Didikų dominavimas LDK išliko ir po Liublino unijos, o ar pateisino ji bajorų lūkesčius? Ar unija tikrai buvo neišvengiama?

– Jų teisės be abejo sustiprėjo. Tačiau negalime drąsiai teigti, kad to nebūtų įvykę ir be Liublino unijos. Suartėjimas su lenkų visuomene vyko ir iki to, bajorų suvienodėjimo procesas vyko ir LDK bajorai tuo metu jau buvo faktiškai pasidavę Lenkijos „minkštajai galiai“. Apskritai, Liublino unijos poreikį diktavo ne tik Žygimantas Augustas ir gręsianti dinastinė krizė. To reikalavo išorinės grėsmės, finansinė situacija ir bajorijos interesai.

Visgi, esant stipresniam, šaltesnio proto valdovui, galbūt unija būtų įgyvendinta švelnesne Lietuvai forma, pirmiausiai be tokių didžiulių teritorijos praradimų. Būtent čia matyčiau asmeninę Žygimanto Augusto kaltę.