Politologas: į Rusijos diplomatų demaršus neverta reaguoti per jautriai

2017-06-12 "Lietuvos žinios"

Pra­ėju­sią sa­vai­tę Ru­si­jos am­ba­sa­do­rius Alek­sand­ras Udal­co­vas su­kė­lė ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ban­gą, pa­tei­kęs Lie­tu­vai sąs­kai­tą už so­vie­tų do­va­no­tas „gė­ry­bes“. Pa­sak po­li­to­lo­go Lau­ry­no Jo­na­vi­čiaus, į to­kius de­mar­šus rea­guo­ti rei­kia, ta­čiau ne­per­len­kiant laz­dos, nes jie jau ne­be­da­ro ženk­lios įta­kos dug­ną pa­sie­ku­siems dvi­ša­liams san­ty­kiams.

– Įžū­liais par­eiš­ki­mais Ru­si­jos am­ba­sa­do­rius lyg ir nie­ko ne­nus­te­bi­no, ta­čiau at­gar­sį su­kė­lė.

– Na, Lie­tu­vos am­ba­sa­do­rius Per­ga­lės die­ną Mask­vo­je taip pat pa­ger­bia ge­gu­žės 8, o ne 9 die­ną. Alek­sand­ro Udal­co­vo at­ve­ju, ly­giai tas pats. Mes lin­kę jau­triai rea­guo­ti į pa­na­šius par­eiš­ki­mus, o Mask­vai tai grei­čiau­siai ne­la­bai te­rū­pi.

Jei im­si­mės iš­siun­ti­nė­ti dip­lo­ma­tus, įsi­vel­si­me į žai­di­mą, ku­ria­me nė­ra lai­mė­to­jų.

Gru­biai ta­riant, mes pa­si­duo­da­me pro­vo­ka­ci­joms. Juk tai ne pir­mas toks at­ve­jis. Anks­tes­ni Ru­si­jos am­ba­sa­do­riai taip pat ne kar­tą yra pri­šne­kė­ję įvai­riau­sių ne­ma­lo­nių da­ly­kų. Tai da­lis bend­ros po­li­ti­kos Lie­tu­vos at­žvil­giu – par­ody­ti, ko­kie esa­me nie­kin­gai ma­ži. Ru­si­ja tai ne­pa­varg­da­ma kar­to­ja tiek dvi­ša­liuo­se san­ty­kiuo­se, tiek tarp­tau­ti­niuo­se for­ma­tuo­se.

Am­ži­nai pri­me­na­ma tas pats: tu­ri­te bū­ti mums dė­kin­gi, be so­vie­tų iš­vis jū­sų ne­bū­tų li­kę, esa­te par­si­da­vę ame­ri­kie­čiams, ne­tu­ri­me sa­vo po­li­ti­kos ir t.t.

– Kaip ge­riau­sia rea­guo­ti į to­kius de­mar­šus? Gal juos de­rė­tų ig­no­ruo­ti?

– Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras su­rea­ga­vo į pa­sta­rą­jį de­mar­šą. Jei im­si­mės iš­siun­ti­nė­ti dip­lo­ma­tus, įsi­vel­si­me į žai­di­mą, ku­ria­me nė­ra lai­mė­to­jų. Po­li­ti­nių san­ty­kių plot­mė­je tai ve­da į dar di­des­nį su­sip­rie­ši­ni­mą.

Vi­sai ne­rea­guo­ti taip pat bū­tų klai­da: „ant pa­lin­ku­sio kark­lo vi­sos ož­kos li­pa“. Kai apie ta­ve kal­ba ne­są­mo­nes, tu­ri tai pa­neig­ti. Ki­ta klau­si­mo pu­sė – kur šios reak­ci­jos ri­ba. Tau pa­čiam tam ti­kras at­sa­kas ga­li at­ro­dy­ti vi­siš­kai adek­va­tus, o ki­ta pu­sė ga­li lai­ky­ti jį pro­vo­ka­ci­ja. Tai su­bti­lus dip­lo­ma­ti­nis žai­di­mas.

– Šį sy­kį gar­siau­siai nu­skam­bė­jo „sąs­kai­ta už oku­pa­ci­ją“. Tai – la­bai se­nas klau­si­mas, iki šiol nie­kur ne­nu­ve­dęs nei vie­nos pu­sės. Žvel­giant iš šian­die­nos pers­pek­ty­vos, ar aps­kri­tai ver­tė­jo kaž­ka­da pra­dė­ti šią kal­bą?

– Tai bu­vo kai ku­rių Lie­tu­vos po­li­ti­nių jė­gų ta­pa­ty­bės klau­si­mas. Vie­na ver­tus, to­kie rei­ka­la­vi­mai pa­trau­kė bent jau da­lį rin­kė­jų. Ki­ta ver­tus, šian­dien at­si­sa­kę to­kių pre­ten­zi­jų, jas iš­kė­lę po­li­ti­kai pra­ras­tų da­lį sa­vo ta­pa­ty­bės ir jiems bū­tų su­nkiau poz­ci­cio­nuo­ti sa­ve tarp ki­tų par­ti­jų, par­ody­ti, kuo jie ski­ria­si nuo kon­ku­ren­tų.

O kad tai nie­kur ne­ve­da – aki­vaiz­du. Vi­siš­kai aiš­ku, kad nei vie­na pu­sė ne­ke­ti­na ap­mo­kė­ti jo­kių „sąs­kai­tų“ ir iš pra­kti­nės pu­sės šio pro­ce­so net ne­išei­na ver­tin­ti.

– Kal­bant apie griež­tes­nes reak­ci­jas į ofi­cia­lius pa­si­sa­ky­mus, kai iš­siun­čia­mi dip­lo­ma­tai ir pan. Ar ši pra­kti­ka pa­si­kei­tė per, tar­ki­me pa­sta­rą­sias da­bar­ti­nės pre­zi­den­tės ka­den­ci­jas?

– Ne­sa­ky­čiau,kad daž­niau, ar re­čiau iš­siun­čia­mi Ru­si­jos dip­lo­ma­tai, ta­čiau dė­me­sys dip­lo­ma­tų ir dip­lo­ma­ti­ne veik­la pri­si­den­gian­čių Ru­si­jos at­sto­vų veik­lai ti­krai iš­au­go. Tai ro­do ir VSD at­as­kai­to. Ma­nau, kad pa­tys jie taip pat tai su­pran­ta.

Nė­ra taip, kad Lie­tu­va deg­tų no­ru iš­siun­ti­nė­ti kuo dau­giau dip­lo­ma­tų ir vel­tis į to­kius ka­rus. Vis­kas da­ro­ma dip­lo­ma­ti­jos tai­syk­lių ri­bo­se ir da­ro­ma tiek, kiek jos lei­džia.

– Alek­sand­ro Udal­co­vo ka­den­ci­ja ar­tė­ja prie pa­bai­gos ir jį ne­tru­kus tu­rė­tų pa­keis­ti nau­jas am­ba­sa­do­rius. Koks jis bus: nuo­sai­kes­nis, o gal kaip tik dar ag­re­sy­ves­nis?

– Ke­le­tas pa­sku­ti­nių Ru­si­jos am­ba­sa­do­rių kaž­kiek sky­rė­si sa­vo el­ge­siu, re­to­ri­ka; bet pa­sta­ruo­ju me­tu, ypa­tin­gai po ag­re­si­jos prieš Ukrai­ną, mū­sų san­ty­kiai pa­sie­kė dug­ną. Jų ne­pa­keis as­me­ni­nės am­ba­sa­do­riaus sa­vy­bės. Re­to­ri­kos pro­trū­kiai ne­be­ga­li rim­tai pa­blo­gin­ti san­ty­kių. Ka­riau­ti taip ne­ža­da nie­kas, įskai­tant ir Ru­si­ją, bet ji ir to­liau žvan­gins gink­lais, no­rė­da­ma par­ody­ti, kad pa­jė­gi bet ka­da mus su­traiš­ky­ti. Vyks­ta be­ga­li­nis ru­ti­na ta­pęs žai­di­mas „kas pa­sa­kys pa­sku­ti­nį žo­dį“, ku­ria­me nei vie­na pu­sė ne­no­ri nu­si­leis­ti.

Lie­tu­va nė­ra ta vals­ty­bė, ku­riai Mask­va la­bai ati­džiai par­in­ki­nė­tų am­ba­sa­do­riaus kan­di­da­tū­rą. Vi­sai ga­li bū­ti, kad čia am­ba­sa­do­riai siun­čia­mi „pail­sė­ti“.

Pa­vyz­džiui, kai Alek­sand­ras Udal­co­vas ge­gu­žės 8 die­ną pa­dė­jo gė­lių prie pa­mink­lo žu­vu­siems už Lie­tu­vą, dau­ge­lis ėmė svars­ty­ti, ko­kią klas­tą sle­pia šis ne­va po­zi­ty­vus veiks­mas. Toks mąs­ty­mas įsi­ga­lė­jo abe­jo­se pu­sė­se ir rei­kia daug lai­ko ir abi­pu­sių tei­gia­mų pa­stan­gų, kad kaž­kas pa­si­keis­tų.

Tai­gi ir ki­tas am­ba­sa­do­rius vyk­dys tą pa­čią po­li­ti­kos li­ni­ją. O jo tai­kin­gu­mas ar ag­re­sy­vu­mas pri­klau­sys nuo as­me­ni­nių sa­vy­bių. Lie­tu­va nė­ra ta vals­ty­bė, ku­riai Mask­va la­bai ati­džiai par­in­ki­nė­tų am­ba­sa­do­riaus kan­di­da­tū­rą. Vi­sai ga­li bū­ti, kad čia am­ba­sa­do­riai siun­čia­mi „pail­sė­ti“.