Lietuvių pulkai Napoleono kariuomenėje: su imperatoriumi iki pabaigos

2017-05-29 "Lietuvos žinios"

1812 me­tais po Na­po­leo­no Bo­na­par­to vė­lia­vo­mis sto­jo ke­lio­li­ka tūks­tan­čių lie­tu­vių. Nors Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ka­riuo­me­nė fak­tiš­kai ne­bu­vo at­kur­ta, o lie­tu­vių pul­kai ne­spė­jo ak­ty­viai su­da­ly­vau­ti Ru­si­jos kam­pa­ni­jo­je, vet vė­liau jie ko­vė­si už pra­ncū­zų im­pe­ra­to­rių dau­ge­ly­je mū­šių nuo Len­ki­jos iki Rei­no ir gal­būt – net lem­tin­go­se Va­ter­lo kau­ty­nė­se.

Apie tai, kaip kū­rė­si lie­tu­viš­ki da­li­niai vie­no iš­ki­liau­sių is­to­ri­jo­je kar­ve­džių ka­riuo­me­nė­je ir kaip su­sik­los­tė jų li­ki­mas, LŽ kal­bė­jo­si su Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to XIX am­žiaus is­to­ri­jos sky­riaus ve­dė­ju prof. dr. Vir­gi­li­ju­mi Pu­ga­čiaus­ku.

– 1812 me­tų bir­že­lio 24 die­ną Na­po­leo­no Bo­na­par­to Di­džio­ji ar­mi­ja per­si­kė­lė per Ne­mu­ną ir įžen­gė į Lie­tu­vą. Pra­ncū­zai at­ėjo, kaip iš­va­duo­to­jai?

– Jo po­žiū­riu, kaip tai bu­vo įpras­ta Eu­ro­po­je, Lie­tu­va bu­vo tik vie­nas iš tri­jų Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos su­bjek­tų po Di­džio­sios Len­ki­jos ir Ma­žo­sios Len­ki­jos. Įžen­gęs į Lie­tu­vą ir ne­su­lau­kęs čia ypa­tin­gai en­tu­zias­tin­go su­ti­ki­mo, jis iš­ta­rė gar­sią­ją fra­zę: „Šie len­kai ne to­kie, kaip Var­šu­vo­je.“

Aps­kri­tai, Na­po­leo­nas ga­na ge­rai iš­ma­nė Lie­tu­vos ir Len­ki­jos is­to­ri­ją, nes reng­da­ma­sis kam­pa­ni­jai ją stu­di­ja­vo. La­biau­siai im­pe­ra­to­rius ste­bė­jo­si tuo, kaip ga­lė­jo iš­nyk­ti to­kia di­džiu­lė Eu­ro­pos vals­ty­bė? Kir­tęs Ru­si­jos im­pe­ri­jos sie­ną ir at­vy­kęs į Lie­tu­vą jis Vil­ka­viš­ky­je kaip tik ir skel­bė ne ka­rą prieš Ru­si­ją, o An­trą­jį ka­rą dėl Len­ki­jos.

Be­je, im­pe­ra­to­rius ne­tu­rė­jo il­ga­lai­kių kam­pa­ni­jos pla­nų. Jis ti­kė­jo­si kaž­kur tarp Kau­no ir Vil­niaus su­sig­rum­ti su ru­sais ge­ne­ra­li­nia­me mū­šy­je ir kaip jam bu­vo įpras­ta, grei­tai nu­lem­ti kam­pa­ni­jos baig­tį. Nors Na­po­leo­nui tai ne­bu­vo bū­din­ga, jis vi­siš­kai ne­si­ruo­šė il­gai kam­pa­ni­jai ir ne­tu­rė­jo jo­kio pla­no, kaip ka­riau­ti Ru­si­jo­je. Pra­ncū­zai pra­ktiš­kai ne­bu­vo su­rin­kę jo­kių duo­me­nų apie te­ri­to­ri­ją ir prieš­o pa­jė­gas, ne­bu­vo pa­si­ruo­šę veik­ti Ru­si­jos be­ke­lės są­ly­go­mis.

– Kaip ir ki­tuo­se kraš­tuo­se, Pra­ncū­zi­jos im­pe­ra­to­rius pa­gei­da­vo, kad lie­tu­viai sto­tų į jo ka­riuo­me­nes gre­tas. Ko­kie bu­vo šiuo at­žvil­giu Na­po­leo­no lū­kes­čiai Lie­tu­vo­je?

– Pla­nuo­jant žai­biš­ką kam­pa­ni­jos baig­tį, Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ka­riuo­me­nė Na­po­leo­nui ne­bu­vo la­bai ak­tua­lus klau­si­mas. Tie­sa, lie­tu­viai iš Var­šu­vos ku­ni­gaikš­tys­tėn pa­te­ku­sių Ma­ri­jam­po­lės, Sei­nų ir Kal­va­ri­jų pa­vie­tų jau tar­na­vo po im­pe­ra­to­riaus vė­lia­vo­mis Po­nia­tovs­kio kor­pu­se.

Ta­čiau ru­sai į ge­ne­ra­li­nes kau­ty­nes ne­si­vė­lė ir Di­džio­ji ar­mi­ja juos nu­si­vi­jo gi­lyn į Ru­si­ją. At­si­ra­do po­rei­kis sau­go­ti už­nu­ga­rį ir lie­pos 1 die­ną im­pe­ra­to­rius pa­si­ra­šė įsa­ky­mą for­muo­ti Lie­tu­vo­je re­gu­lia­rio­sios ka­riuo­me­nės da­li­nius – 5 pės­ti­nin­kų (10 tūks­tan­čių ka­rei­vių) ir 4 leng­vo­sios ka­va­le­ri­jos (ulo­nų) pul­kus (4 tūks­tan­čiai ka­rei­vių). Taip pat for­muo­ta lie­tu­vių Na­cio­na­li­nės gvar­di­jos, žan­dar­me­ri­jos ir po­li­ci­jos da­li­niai.

Tuo pat me­tu lie­tu­viai pa­te­ko ir į Im­pe­ra­to­riš­ko­sios gvar­di­jos gre­tas – su­for­muo­tas 3-is še­vo­le­žie­rių pul­kas.

Svar­biau­sia lie­tu­viš­kų­jų da­li­nių už­duo­tis bu­vo sau­go­ti Di­džio­sios ar­mi­jos už­nu­ga­rį, o vė­liau, anot vie­nos iš ver­si­jų, pa­ju­dė­ti link Ukrai­nos ir už­ti­krin­ti jos te­ri­to­ri­jų kon­tro­lę.

– Ko­kiu pri­nci­pu bu­vo for­muo­ja­mi lie­tu­viš­ki pul­kai?

– Na­po­leo­nas ne­mė­go ne­tvar­kos ir lai­kė ne­priim­ti­nu tra­di­ci­nį LDK vi­suo­ti­nį šau­ki­mą, kai rink­da­vo­si vi­sos vals­ty­bės ba­jo­rai. To­dėl ka­rei­viai bu­vo šau­kia­mi re­krū­ti­ne tvar­ka: su­skai­čuo­ja­mi gy­ven­to­jai, nu­sta­to­mos re­krū­ta­vi­mo są­ly­gos, pa­ski­ria­mi rin­ki­mo punk­tai ir t.t. Ži­no­ma, ka­ro są­ly­go­mis šau­ki­mas už­si­tę­sė. Be to, la­bai trū­ko ka­ri­nin­kų.

Įžen­gęs į Lie­tu­vą ir ne­su­lau­kęs čia ypa­tin­gai en­tu­zias­tin­go su­ti­ki­mo, jis iš­ta­rė gar­sią­ją fra­zę: „Šie len­kai ne to­kie, kaip Var­šu­vo­je.“

– Len­ki­jo­je ba­jo­ri­ja ro­dė ini­cia­ty­vą ir sa­vo­mis lė­šo­mis for­ma­vo kai ku­riuos da­li­nius. Ar taip pat da­ry­ta ir Lie­tu­vo­je?

– To­kių ini­cia­ty­vų bū­ta, ta­čiau jos ne­išp­lė­to­tos. Lie­tu­viai di­di­kai bu­vo ski­ria­mi va­do­vau­ti da­li­niams ne dėl ka­ri­nių ge­bė­ji­mų, o kaip tik dėl to, kad ga­lė­jo fi­nan­sais pri­si­dė­ti prie pul­kų for­ma­vi­mo. Vis­gi, jų fi­nan­si­nių iš­tek­lių anaip­tol ne­pa­ka­ko. Lie­tu­vių ka­riuo­me­nės kū­ri­mui rei­kė­jo mil­ži­niš­kos su­mos – 11 mi­li­jo­nų auk­si­nų, o Lie­tu­vos lai­ki­no­ji vy­riau­sy­bė sa­vo ži­nio­je te­tu­rė­jo 2 tūks­tan­čius auk­si­nų. Ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, su ko­kiais su­nku­mais su­si­dur­ta: po re­krū­ta­vi­mo ka­riuo­me­nę rei­kė­jo reng­ti,gink­luo­ti, mai­tin­ti ir t.t.

Bū­ta pri­va­čio­mis lė­šo­mis ren­ka­mų da­li­nių, kaip Ty­zen­hau­zo rai­to­sios ar­ti­le­ri­jos ba­te­ri­ja, bet to­kie pul­kai ne­bu­vo iš­baig­ti dėl ri­bo­tų ga­li­my­bių ir su­dė­tin­gų ka­ro me­to są­ly­gų. Var­šu­vos ku­ni­gaikš­tys­tė šiuo at­žvil­giu tu­rė­jo aiš­kų pra­na­šu­mą – ke­le­tą me­tų tai­kos, se­ku­sių po Til­žės su­tar­ties.

– Ži­no­me, kiek lie­tu­viš­kų pul­kų Na­po­leo­nas no­rė­jo su­for­muo­ti, o kiek jų iš tie­sų su­for­muo­ta?

– Įvai­riais duo­me­ni­mis, su­rink­ta apie 17–18 tūks­tan­čių lie­tu­vių, įskai­tant žan­dar­me­ri­ją ir ki­tus ne­re­gu­lia­riuo­sius da­li­nius. Re­gu­lia­rio­sios ka­riuo­me­nės pa­vy­ko su­rink­ti apie 12 tūks­tan­čių ka­rei­vių, pa­skirs­ty­tų po ne­pil­nai komp­lek­tuo­tus pul­kus.

– Ka­riuo­me­nė rei­ka­la­vo di­džiu­lių iš­lai­dų, o pi­ni­gų ne­bu­vo. Kaip spręs­ta ši prob­le­ma?

– Di­džiau­sius su­nku­mus kė­lė ap­rū­pi­ni­mas ir ka­ri­nin­kų trū­ku­mas. Nu­spręs­ta, kad da­lį aukš­tes­nio ran­go ka­ri­nin­kų tu­rė­jo „a­ti­duo­ti“ Po­nia­tovs­kio kor­pu­sas, nors pul­kų va­dai bu­vo vie­ti­niai. La­bai bran­giai kai­na­vo uni­for­mos. 3-ia­sis gvar­di­jos še­vo­le­žie­rių pul­kas bu­vo ap­rū­pin­tas „nuo – iki“ pa­ties im­pe­ra­to­riaus lė­šo­mis. Ki­tais at­ve­jais im­ta rek­vi­zuo­ti ge­lum­bę, ta­čiau ir to ne­pa­ka­ko – už­sa­ky­ta dau­giau pas Gdans­ko ir Ka­ra­liau­čiaus pirk­lius (kiek lei­do lė­šos). Taip pat siū­tos uni­for­mos iš ru­siš­kų ir pra­ncū­ziš­kų at­sar­gų.

Tai­gi, tik vie­nas še­vo­le­žie­rių pul­kas bu­vo vi­siš­kai eki­pi­ruo­tas, o li­ku­sie­siems trū­ko ir uni­for­mų ir gink­lų. Ka­ro ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Alek­sand­ras Sa­pie­ga, as­me­niš­kai pa­ži­no­jęs Na­po­leo­ną, pra­šė su­teik­ti šiam rei­ka­lui pa­sko­lą. Ta­čiau Na­po­leo­nas šį pra­šy­mą ver­ti­no skep­tiš­kai, nes jo nuo­mo­ne, „len­kai“ pri­va­lė­jo pa­tys de­mons­truo­ti be­ga­li­nį en­tu­ziaz­mą – pir­miau­siai įro­dy­ti, ką jie ga­li, o tik ta­da kal­bė­ti apie pa­sko­las. Ne­tru­kus, su­pra­tęs pa­dė­ties su­dė­tin­gu­mą, jis vis­gi nu­si­lei­do.

Rei­kia pa­brėž­ti ir tai, kad lie­tu­viai ne­bu­vo vi­siš­kai pa­sy­vūs. Anot lai­kraš­čio „Lie­tu­vos kur­je­ris“, gy­ven­to­jai au­ko­jo uni­for­mas, pi­ni­gus, gink­lus ir ki­tą tur­tą. Ki­ta ver­tus, 1812 me­tais, skir­tin­gai nuo se­no­sios LDK tvar­kos, mo­kes­čius pri­va­lė­jo mo­kė­ti vi­si vi­suo­me­nės luo­mai, įskai­tant baž­ny­čią.

– Pa­sak kai ku­rių šal­ti­nių, lie­tu­vių pul­kams bu­vo iš­duo­tas tam ti­kras kie­kis len­kiš­ko­jo Vys­los le­gio­no uni­for­mų, to­dėl lie­tu­vių pul­kuo­se ne­va ir at­si­ra­dęs mė­ly­nos ir gel­to­nos spal­vų de­ri­nys. Ar tai tie­sa?

– Šis klau­si­mas men­kai ty­ri­nė­tas. Iš es­mės, pės­ti­nin­kų pul­kai bu­vo dau­giau­siai ap­rė­dy­ti tie­siog pil­ko­mis ser­mė­go­mis. Nors mė­ly­na spal­va, ži­no­ma tu­rė­jo bū­ti do­mi­nuo­jan­ti, bū­ta ir gel­to­nos ele­men­tų bei lie­tu­viš­kų ko­kar­dų su Vy­čiu ar­ba Ere­lio ir Vy­čio de­ri­niu. Vy­čiu žy­mė­tos ir lie­tu­viš­kų pul­kų šo­vi­ni­nės. Tie­sa, 3-io­jo gvar­di­jos še­vo­le­žie­rių pul­ko ko­kar­das puo­šė ne Vy­tis, o N rai­dė – im­pe­ra­to­riaus ženk­las. Ši­taip Na­po­leo­nui at­si­dė­ko­ta už uni­for­mas, ku­rios, anot kai ku­rių at­si­mi­nų, puo­šnu­mu pra­no­ko net len­kų 1-jį hu­sa­rų pul­ką.

Ta­čiau ka­riuo­me­nė ne­bu­vo uni­for­muo­ta vie­no­dai, at­virkš­čiai – ga­na net mar­gai. Net ir apie 100 žmo­nių pri­skai­čiuo­jan­tis to­to­rių es­kad­ro­nas bu­vo ap­reng­tas ne­vie­no­dai, pa­čių ka­rei­vių iš­ga­lė­mis ir pa­si­žy­mė­jo jų na­cio­na­li­niais bruo­žais. Ži­no­ma, kad to­to­riai mė­gi­no pa­gal sa­vo her­bo spal­vą rink­tis ir ati­tin­ka­mos spal­vos ap­ran­gą.

Lie­tu­vių ka­riuo­me­nės kū­ri­mui rei­kė­jo mil­ži­niš­kos su­mos – 11 mi­li­jo­nų auk­si­nų, o Lie­tu­vos lai­ki­no­ji vy­riau­sy­bė sa­vo ži­nio­je te­tu­rė­jo 2 tūks­tan­čius auk­si­nų.

– Lie­tu­vių pul­kai bu­vo ne pil­nai komp­lek­tuo­ti. Ar dėl to jų ne­skai­dė ba­ta­lio­nais ir es­kad­ro­nais ir ne­jun­gė prie ki­tų pul­kų?

– Lie­tu­viš­kų­jų pul­kų nu­me­ra­ci­ja pra­tę­sė Var­šu­vos ku­ni­gaikš­tys­tės pul­kų se­ką. Aps­kri­tai, or­ga­ni­za­ci­jos at­žvil­giu si­tua­ci­ja bu­vo pra­sto­ka. Pul­kams va­do­va­vo lie­tu­viai, sa­vo ruo­žtu pa­val­dūs pra­ncū­zų ge­ne­ral­gu­ber­na­to­riui, o ki­taip ta­riant: lie­tu­vių pul­kai ne­tu­rė­jo bend­ros ka­ri­nės va­do­vy­bės. Lie­tu­viai ge­ne­ro­lai su­da­rė Ge­ne­ra­li­nį šta­bą, ta­čiau vie­no va­do ja­me ne­bu­vo. Tai aiš­kiai pa­si­ma­tė, kai Di­džio­ji ar­mi­ja jau grį­ži­nė­jo iš Ru­si­jos. Pul­kų va­dai pri­imi­nė­jo spren­di­mus sa­va­ran­kiš­kai ir lie­tu­vių da­li­niai ne­bu­vo efek­ty­viai pa­nau­do­ti, kad pri­deng­ti ar­mi­jos at­si­trau­ki­mą. Da­lis jų, kaip 19-asis pės­ti­nin­kų pul­kas, tie­siog iš­si­vaikš­čio­jo, o ki­ti pa­si­trau­kė su Di­džio­sios ar­mi­jos li­ku­čiais.

– Va­di­na­si ko­kia nors for­ma LDK ka­riuo­me­nė ne­bu­vo su­for­muo­ta, o jos vie­to­je tu­rė­jo­me tie­siog tam ti­krą skai­čių au­to­no­miš­kai vei­ku­sių da­li­nių?

– Bū­tent taip. Kaž­ko­dėl pra­ncū­zai, net ir pa­sku­ti­nė­je kam­pa­ni­jos sta­di­jo­je tin­ka­mai ne­or­ga­ni­za­vo šių pul­kų.

– Di­džio­ji ar­mi­ja nu­sku­bė­jo pa­skui ru­sus. Ar pa­skui juos žy­gia­vo nau­jai su­rink­ti lie­tu­viš­ki da­li­niai? Jie da­ly­va­vo ak­ty­viuo­se ka­ro veiks­muo­se?

– La­bai epi­zo­diš­kai. Ne­tru­kus, prie Slo­ni­mo bu­vo su­muš­tas Jo­no Ka­nop­kos va­do­vau­ja­mas įžy­mu­sis 3-ia­sis gvar­di­jos še­vo­le­žie­rių pul­kas. Da­lis lie­tu­vių da­li­nių da­ly­va­vo su­si­rė­mi­muo­se ties Be­re­zi­na. Li­ku­sie­ji pul­kai ko­vė­si jau už Lie­tu­vos ri­bų, pa­si­trau­kę kar­tu su Di­džią­ja ar­mi­ja.

Rei­kia pa­žy­mė­ti, kad 1812 me­tų kam­pa­ni­ja ru­tu­lio­jo­si vi­sai ne taip, kaip pla­na­vo Na­po­leo­nas, ku­ris bu­vo vi­siš­kai ne­pa­si­ruo­šęs jam pri­mes­tam „ka­tės ir pe­lės“ žai­di­mui. Vil­niu­je jis pra­lei­do 19 die­nų ir ren­gė nau­ją veiks­mų pla­ną, o jo ka­riuo­me­nė tuo me­tu žy­gia­vo to­liau be va­do.

– Ru­si­jos is­to­riog­ra­fi­ja tei­gia, kad il­go at­si­trau­ki­mo pla­ną pa­siū­lė ško­tų kil­mės ge­ne­ro­las Bark­la­jus De To­lis, siū­lęs aps­kri­tai ne­sto­ti į di­de­les kau­ty­nes ir trauk­tis tol, kol pra­ncū­zų pa­jė­gos pa­čios su­by­rės Ru­si­jos pla­ty­bė­se.

– Leng­va taip teig­ti po to, kai vis­kas jau se­niai bai­gė­si taip, kaip bai­gė­si. Tuo me­tu ru­sai ne­tu­rė­jo jo­kio stra­te­gi­nio pla­no. Jie trau­kė­si, nes su­pra­to, kad jė­gų san­ty­kis jiems bu­vo la­bai ne­pa­lan­kus: 1812 me­tų va­sa­rą apie 220 tūks­tan­čių ru­sų ka­rei­vių bu­vo iš­skai­dy­ti į tris ar­mi­jas ir iš­bars­ty­ti di­džiu­lė­je te­ri­to­ri­jo­je, tuo me­tu Na­po­leo­no ži­nio­je bu­vo dau­giau nei pu­sė mi­li­jo­no iš vi­sos Eu­ro­pos su­rink­tų Di­džio­sios ar­mi­jos ka­rei­vių.

– Ru­si­jos ar­mi­jo­se taip pat bu­vo va­di­na­mų­jų lie­tu­viš­kų pul­kų, pa­vyz­džiui, gar­su­sis Lie­tu­vių leibg­var­di­jos pul­kas. Ar šiuos pul­kus, at­siž­vel­giant į jų su­dė­tį, ti­krai ga­li­ma va­din­ti lie­tu­viš­kais?

– Tai spra­ga to me­to Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je, klau­si­mas taip pat ma­žai iš­tir­tas. Žo­dis „lie­tu­viš­ka­sis“ pa­va­di­ni­me ne­reiš­kė, kad ja­me tar­na­vo lie­tu­viai. Ga­lė­čiau ne­bent spė­ti, kad to­kiuo­se pul­kuo­se bu­vo tam ti­kras lie­tu­vių re­krū­tų skai­čius, ta­čiau ka­ri­nin­kai bu­vo ru­sai.

O štai, ką ži­no­me ti­krai: 1812 me­tais iš Ru­si­jos ka­riuo­me­nės de­zer­ty­ra­vo daug re­krū­tų. Pa­vyz­džiui į Chod­ke­vi­čiaus pės­ti­nin­kų pul­ką jų pri­im­ta apie 600. Perž­vel­gus ne­gau­sius to me­to ru­sų ka­ri­nin­kų at­si­mi­ni­mus, su­ži­no­me, kad Lie­tu­vos gy­ven­to­jai de­mons­tra­vo aki­vaiz­dų ne­lo­ja­lu­mą Ru­si­jos ka­riuo­me­nės at­žvil­giu. Jų pa­ste­bė­ji­mu, kraš­tas bu­vo nu­si­tei­kęs prieš Ru­si­ją ir lau­kė Na­po­leo­no.

1812 me­tų va­sa­rą apie 220 tūks­tan­čių ru­sų ka­rei­vių bu­vo iš­skai­dy­ti į tris ar­mi­jas ir iš­bars­ty­ti di­džiu­lė­je te­ri­to­ri­jo­je, tuo me­tu Na­po­leo­no ži­nio­je bu­vo dau­giau nei pu­sė mi­li­jo­no iš vi­sos Eu­ro­pos su­rink­tų Di­džio­sios ar­mi­jos ka­rei­vių.

– Po Bo­ro­di­no mū­šio ir ka­tas­tro­fos, iš­ti­ku­sios Di­džią­ją ar­mi­ją žie­mą, Na­po­leo­nas tuo pa­čiu ke­liu trau­kė­si į Va­ka­rus. Kaip šio­je si­tua­ci­jo­je el­gė­si lie­tu­vių pul­kai?

– Dėl mi­nė­tų or­ga­ni­za­ci­nių trū­ku­mų lie­tu­viš­ki da­li­niai ne­pa­nau­do­ja­mi. Ne­ma­ža jų da­lis – apie 4500 lie­tu­vių ka­rei­vių – pa­si­trau­kė kar­tu su Na­po­leo­nu. Jie bu­vo įjung­ti į Di­džio­sios ar­mi­jos su­dė­tį. Ma­žiau komp­lek­tuo­ti pul­kai pri­jung­ti prie Var­šu­vos ku­ni­gaikš­tys­tės da­li­nių: 18-asis ulo­nų pul­kas pri­jung­tas prie 6-ojo len­kų, 20-asis ulo­nų pul­kas pri­jung­tas prie 16-ojo len­kų, rai­tie­ji šau­liai – prie len­kų es­kad­ro­no, Ty­zen­hau­so rai­tie­ji ar­ti­le­ris­tai taip pat in­kor­po­ruo­ti į len­kų pul­ką. 17-asis ir 19-asis ulo­nų pul­kai įėjo į mar­ša­lo Mac­Do­nal­do kor­pu­są.

Dau­giau­siai kar­tu su pra­ncū­zais trau­kė­si ulo­nai, bet bu­vo ir pės­ti­nin­kų, ku­rie pa­sie­kė Mod­li­ną, kur su­da­rė apie 40 pro­cen­tų vi­sos įgu­los. Tvir­to­vė il­gai gy­nė­si, ta­čiau ga­liau­siai pa­si­da­vė, kai Ru­si­jos ka­riuo­me­nė jau pa­sie­kė Rei­ną.

Be­ne il­giau­siai iš­si­lai­kė Tiš­ke­vi­čiaus 17-asis ulo­nų pul­kas (iki 1814 me­tų), o aps­kri­tai lie­tu­viai iš­si­bars­tė po įvai­rius Di­džio­sios ar­mi­jos da­li­nius ir jos gre­to­se ko­vė­si iki pa­bai­gos. Jų li­ku­čiai bu­vo su­grą­žin­ti į Ru­si­ją ir dau­ge­lis bu­vo iš­trem­ti į Si­bi­rą ar­ba į Gru­zi­ją.

Apie 4 500 lie­tu­vių ka­rei­vių pa­si­trau­kė kar­tu su Napoleonu

– Kur po Ru­si­jos kam­pa­ni­jos ko­vė­si lie­tu­vių da­li­niai?

– Di­de­lė­se kau­ty­nė­se jie ne­da­ly­va­vo. 17-asis ir 19-asis ulo­nų pul­kai, va­do­vau­ja­mi ku­ni­gaikš­čio Ro­mual­do Gied­rai­čio, mar­ša­lo Da­vout kor­pu­so su­dė­ty­je ko­vė­si prie Sie­ra­ko­vo Len­ki­jo­je. 17-asis ulo­nų pul­kas taip pat ko­vė­si Vo­kie­ti­jo­je – prie Brė­me­no, Ham­bur­go ir Liu­be­ko, o ga­liau­siai nu­vy­ko į Da­ni­ją, ku­ri bu­vo pa­skel­bu­si ka­rą Pra­ncū­zi­jai, ta­čiau pul­ką pa­li­ko lais­vė­je ir net ne­nu­gink­la­vo. Po Na­po­leo­no ab­di­ka­ci­jos pul­kas grą­žin­tas į Ru­si­ją.

Lie­tu­vos to­to­riai bu­vo pri­jung­ti prie len­kų še­vo­le­žie­rių ir ko­vė­si prie Ham­bur­go ir Leip­ci­go. Apie 200 li­ku­sių to­to­rių bu­vo iš­siųs­ti į Ita­li­ją, kur jų li­ko jau tik 50. 1814 me­tais į Len­ki­ją grį­žo 14 es­kad­ro­no ka­rei­vių ir jų ka­pi­to­nas.

Lie­tu­vių da­li­nių iš­lai­ky­mas bu­vo įtrauk­tas į Pra­ncū­zi­jos ka­riuo­me­nės biu­dže­tą, o tai, kad dau­ge­lis lie­tu­vių ka­ri­nin­kų bu­vo įver­tin­ti aukš­tais ka­ri­niais ap­do­va­no­ji­mai, lei­džia spręs­ti, kad mū­šiuo­se jie pa­si­žy­mė­jo ir bu­vo ge­rai ver­ti­na­mi.

– Len­kai di­džiuo­ja­si tuo, kad jų ulo­nai da­ly­va­vo Va­ter­lo mū­šy­je ir bū­tent jie su­triuš­ki­no gar­siuo­sius „pil­kuo­sius“ ško­tų dra­gū­nus. Tarp jų bu­vo lie­tu­vių ulo­nų?

– Už­ti­krin­tai at­sa­ky­ti ne­ga­liu, ta­čiau ma­nau, kad lie­tu­vių ulo­nai prie Va­ter­lo ko­vė­si kar­tu su len­kais.