Bakerio šautuvas – Napoleono epochos legenda

2017-06-12 "Lietuvos žinios"

Pir­mie­ji graižt­vi­niai šau­tu­vai pra­dė­ti ga­min­ti dar XVIII am­žiu­je, ta­čiau de­ra­mą vie­tą mū­šių lau­kuo­se jie už­si­tar­na­vo Na­po­leo­no ka­rų me­tu. Bri­to Eze­kie­lio Ba­ke­rio su­kur­tas graižt­vi­nis šau­tu­vas ta­po sa­vo epo­chos le­gen­da ir pra­dė­jo nau­ją epo­chą pės­ti­nin­ki­jos is­to­ri­jo­je.

Nau­jas gink­las – at­sa­kas Napoleonui

Graižt­vi­niai šau­tu­vai bu­vo ga­mi­na­mi nuo XVIII am­žiaus vi­du­rio, ta­čiau nė vie­na pa­sau­lio vals­ty­bė ne­siė­mė jais ap­gink­luo­ti re­gu­lia­rio­sios ar­mi­jos, nes šie šau­tu­vai bu­vo lai­ko­mi per su­nkiais, per­ne­lyg lė­tai už­tai­so­mais ir per bran­giais. To­dėl jais bū­da­vo gink­luo­ti ne­bent ka­ro me­tu į tar­ny­bą sto­ję sa­va­no­riai ar­ba ko­lo­ni­jų mi­li­ci­jų ka­riai.

Pir­mo­ji vals­ty­bė, pa­si­ry­žu­si iš­nau­do­ti graižt­vi­nio gink­lo pri­va­lu­mus, bu­vo Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja. Ka­ra­liš­ko­sios gink­luo­to­sios pa­jė­gos įver­ti­no sa­vo pa­tir­tį Ame­ri­kos ne­prik­lau­so­my­bės ka­re (1775 – 1783 me­tais), kuo­met jos pa­ty­rė rim­tų nuo­sto­lių su­si­rė­mi­muo­se su su­ki­lė­lių mi­li­ci­ja, ku­rios ka­riai ne­re­tai bū­da­vo gink­luo­ti bū­tent graižt­vi­niais šau­tu­vais.

Nau­ju iš­šū­kiu Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ri­nei ga­liai XVIII – XIX am­žių san­dū­ro­je ta­po Na­po­leo­nas Bo­na­par­te'as, 1799 me­tais ta­pęs I-uo­ju kon­su­lu (1804 me­tais ka­rū­nuo­tas im­pe­ra­to­riu­mi). Na­po­leo­no ka­rų me­tu, vie­nin­te­lė sau­su­mos pa­jė­gų rū­šis, ku­ria Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja ga­lė­jo ly­gin­tis su Pra­ncū­zi­ja, bu­vo pės­ti­nin­kai. Daug dė­me­sio bu­vo skir­ta jų tak­ti­kos, par­en­gi­mo ir gink­luo­tės mo­der­ni­za­ci­jai.

Vie­na iš nau­jo­vių bu­vo spren­di­mas kur­ti spe­cia­lius re­gu­lia­rio­sios ar­mi­jos pa­da­li­nius, gink­luo­tus graižt­vi­niais šau­tu­vais. Tai lė­mė žy­mius po­ky­čius bri­tų ka­rei­vių par­en­gi­me ir pės­ti­nin­kų mū­šio tak­ti­ko­je. Graižt­vi­nis šau­tu­vas taip pat ta­po vie­nu iš bri­tų ka­ri­nės pa­gal­bos jų są­jun­gi­nin­kams sim­bo­lių.

Eze­kie­lio Ba­ke­rio šautuvas

Sie­kiant įgy­ven­din­ti mi­nė­tus ar­mi­jos po­rei­kius, Bri­tų ar­ti­le­ri­jos ta­ry­ba (Bri­tish Ord­nan­ce Board) 1800 me­tais va­sa­rio 22 die­ną Vul­vi­če (Ang­li­ja) su­ren­gė kon­kur­są, ku­rį lai­mė­jo gink­li­nin­kas iš Vait­ča­pe­lo (Lon­do­nas) Eze­kie­lis Ba­ke­ris, pri­sta­tęs sa­vą­ją graižt­vi­nio šau­tu­vo mo­di­fi­ka­ci­ją – Bei­ke­rio šau­tu­vą (Ba­ker‘s Rifle). Ne­tru­kus bu­vo su­for­muo­tas pir­ma­sis re­gu­lia­rio­sios ar­mi­jos da­li­nys, gink­luo­tas graižt­vi­niais šau­tu­vais – Ban­do­ma­sis šau­lių kor­pu­sas (Ex­pe­ri­men­tal Rif­le Corps).

Sa­vo kons­truk­ci­ja, Ba­ke­rio šau­tu­vas pri­mi­nė pa­to­bu­lin­tą stan­dar­ti­nę Brow­no Bes­so muš­kie­tą: pir­ma­sis mo­de­lis bu­vo to pa­ties ka­lib­ro (.75), pa­na­šaus il­gio (32 co­lių vamz­dis) ir taip pat bu­vo už­tai­so­mas per vamz­dį. Ta­čiau nuo stan­dar­ti­nės muš­kie­tos sky­rė­si graižt­vi­niu vamz­džiu (8-ios rie­vės), už­ti­kri­nan­čiu efek­ty­vios ug­nies nuo­to­lį iki maž­daug 500 – 600 m (ga­ran­tuo­tas – 200 – 300 m), tuo tar­pu, kai efek­ty­vus ri­kiuo­tės (li­ni­ji­nių) pės­ti­nin­kų šau­dy­mo at­stu­mas bu­vo ne dau­giau 150-ies me­trų.

At­li­kus ke­le­tą pa­to­bu­li­ni­mų, bu­vo pa­tvir­tin­tas 3-ia­sis, ga­lu­ti­nis Ba­ke­rio šau­tu­vo mo­de­lis: bend­ras šau­tu­vo il­gis su­trum­pin­tas iki 42 co­lių (12 co­lių trum­pes­nis už stan­dar­ti­nę muš­kie­tą), rie­vių skai­čius su­ma­žin­tas iki 7-ių (pa­leng­vin­tas už­tai­sy­mas) ir pri­tai­ky­tas ka­ra­bi­no (dau­giau­siai nau­do­to ka­va­le­ri­jo­je) ka­lib­ras (.625) .

Kiek­vie­nas ka­rei­vis gau­da­vo šau­tu­vo prie­žiū­rai skir­tą rin­ki­nį. Stan­dar­ti­nė­mis muš­kie­to­mis gink­luo­ti ka­rei­viai to­kio neturėjo

Šau­lio pa­to­gu­mui prie kul­kų bu­vo pri­de­da­mi odi­niai ar­ba me­džia­gi­niai ap­val­ka­lai, pa­leng­vi­nan­tys kul­kos stū­mi­mą į vamz­dį; gai­du­kas bu­vo pa­ti­ki­mai ap­sau­go­tas žal­va­ri­niu lan­ke­liu; buo­žė bu­vo pa­ga­min­ta taip, kad šau­lys ga­lė­tų sau­giai lies­tis prie jos skruos­tu ir pa­to­giai siek­ti gai­du­ko (pu­siau pis­to­le­ti­nė ran­ke­na); spy­nos me­cha­niz­mas bu­vo da­li­nai ap­sau­go­tas nuo van­dens. Kiek­vie­nas ka­rei­vis gau­da­vo šau­tu­vo prie­žiū­rai skir­tą rin­ki­nį. Stan­dar­ti­nė­mis muš­kie­to­mis gink­luo­ti ka­rei­viai to­kio ne­tu­rė­jo.

Ba­ke­rio šau­tu­vą su­rin­ki­nė­jo ir jo de­ta­les nuo 1800 iki 1837 me­tų ga­mi­no dau­giau nei 20 bri­tų gink­li­nin­kų įmo­nių. Pats Eze­kie­lis Ba­ke­ris 1805 – 1817 me­tais pa­ga­mi­no vos 712 vie­ne­tų ir net ne­pa­te­ko į stam­biau­sių jo var­du pa­va­din­to šau­tu­vo ga­min­to­jų de­šim­tu­ką.

Gei­džia­mas ginklas

Šau­lių da­li­niai ne­bu­vo iš­skir­ti­nis bri­tų ar­mi­jos bruo­žas Na­po­leo­no ka­rų me­tu. Vi­sų to me­to di­džių­jų vals­ty­bių ar­mi­jo­se bu­vo leng­vų­jų pės­ti­nin­kų kuo­pos ir ba­ta­lio­nai: pra­ncū­zų vol­ti­žie­riai (voltigeures) ir ti­ra­lie­riai (tirralleurs), aus­trų gren­ce­riai (grenzer) o ru­sų ir prū­sų ar­mi­jo­se bu­vo jė­ge­rių da­li­niai. Šių da­li­nių funk­ci­ja bu­vo ap­šau­dy­ti prieš­ą, ne­suei­nant su juo į tie­sio­gi­nį kon­tak­tą. Vi­si jie bu­vo komp­lek­tuo­ja­mi pa­ty­ru­siais šau­liais (daž­nai gi­ri­nin­kais ir me­džio­to­jais), ta­čiau gink­luo­ti stan­dar­ti­nė­mis muš­kie­to­mis. Tas pats tai­ky­ti­na ir bri­tų leng­vo­sioms kuo­poms (light companies).

Ta­čiau tik bri­tų ar­mi­ja ėmė­si for­muo­ti nau­jus da­li­nius, spe­cia­liai ren­gia­mus nau­do­ti Bei­ke­rio šau­tu­vą. Nau­do­jan­tis Ban­do­mo­jo šau­lių kor­pu­so ba­ze, bri­tų ar­mi­jo­je pra­dė­ti for­muo­ti at­ski­ri šau­lių ba­ta­lio­nai ir net pul­kai (Rif­le regiments).

Žy­miau­sias jų tar­pe bu­vo 95-asis šau­lių pul­kas (95th Rifles), su­for­muo­tas 1802 me­tais ir pa­si­žy­mė­jęs mū­šiuo­se va­duo­jant Por­tu­ga­li­ją ir Is­pa­ni­ją, 1812 me­tais ka­re su Jung­ti­nė­mis Ame­ri­kos Vals­ti­jo­mis bei da­ly­va­vęs Va­ter­lo mū­šy­je. Tie­sa, šis pul­kas nie­ka­da ne­bu­vo dis­lo­kuo­tas kaip vien­ti­sas ri­kiuo­tės da­li­nys – pa­vie­niai jo ba­ta­lio­nai ar­ba kuo­pos bū­da­vo pri­ski­ria­mi prie ki­tų pul­kų, kad pa­di­din­tų jų ko­vi­nį pa­jė­gu­mą.

Bei­ke­rio šau­tu­vais taip pat bu­vo ap­gink­luo­tas 60-asis ame­ri­kie­čių lo­ja­lis­tų pul­kas (Royal Americans), ku­rio ka­rei­viai pa­si­žy­mė­jo pui­kiais šau­dy­mo įgū­džiais. Bei­ke­rio šau­tu­vais taip pat bu­vo gink­luo­ti du Ka­ra­liš­ko­jo vo­kie­čių le­gio­no (King‘s Ger­man Legion) leng­vie­ji ba­ta­lio­nai ir vi­sos jo snai­pe­rių kuo­pos. Pa­sta­ra­sis bri­tų ar­mi­jos jun­gi­nys, dau­giau­siai su­da­ry­tas iš Ha­no­ve­rio vo­kie­čių, bu­vo lai­ko­mas vie­nu ge­riau­sių vi­so­je bri­tų ar­mi­jo­je. Be­je, tiek ame­ri­kie­čiai, tiek vo­kie­čiai (snai­pe­riai) dė­vė­jo tik šau­liams (Rifles) skir­tas tam­siai ža­lias uni­for­mas. Spe­cia­li Bei­ke­rio mo­di­fi­ka­ci­ja bu­vo skir­ta net ka­va­le­ri­jai – 10-ajam Vel­so pri­nco hu­sa­rų pul­kui (10th Hus­sars Pri­nce of Wa­les‘ Own).

Kam­pa­ni­jos prieš pra­ncū­zus Ibe­ri­jo­je (Pu­sia­sa­lio ka­ras) me­tu Bei­ke­rio šau­tu­vas ta­po toks po­pu­lia­rus, kad kai ku­rie bri­tų ar­mi­jos pul­kai, pvz. 23-ia­sis Ka­ra­liš­kų­jų Vel­so fu­zi­lie­rių (23rd Royal Welsh Fusiliers) sa­vo ini­cia­ty­va ir lė­šo­mis ap­gink­la­vo nau­juo­ju šau­tu­vu leng­vą­sias kuo­pas.

Prie Art­hu­ro We­les­ley pa­jė­gų pri­si­jun­gę is­pa­nų da­li­niai ne­ver­ti­no šio gink­lo, ne­ak­cen­ta­vo leng­vų­jų pės­ti­nin­kų svar­bos ir tuo la­biau, ne­si­ruo­šė kur­ti at­ski­rų šau­lių dalinių

Pa­gal­ba sąjungininkams

Na­po­leo­no ka­rų me­tu, dau­giau­siai ka­ri­nės pa­gal­bos iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos su­lau­kė Is­pa­ni­ja ir Por­tu­ga­li­ja (Pu­sia­sa­lio ka­ras 1807 – 1814 me­tais). Is­pa­ni­ja ka­ro pra­džio­je tu­rė­jo di­de­lę (apie 100 000 ka­rei­vių ir 30 000 mi­li­ci­jos), bet itin pra­stai par­uoš­tą ar­mi­ją, ku­riai va­do­va­vo ne­kom­pe­te­tin­gi ka­ri­nin­kai ir ge­ne­ro­lai. Vie­nas bri­tų 95-ojo šau­lių pul­ko ka­rei­vis juos api­bū­di­no taip: „nie­ka­da ne­ma­čiau su­tvė­ri­mų, taip ne­tin­ka­mų ir ne­pa­jė­gių va­do­vau­ti sa­vo žmo­nėms“. Pra­ncū­zams žai­biš­kai oku­pa­vus Is­pa­ni­ją ir užė­mus di­de­lę da­lį Por­tu­ga­li­jos, Art­hu­ro We­les­ley (bū­si­ma­sis her­co­gas Wel­ling­to­nas) va­do­vau­ja­moms bri­tų eks­pe­di­ci­nėms pa­jė­goms te­ko at­kur­ti abie­jų Ibe­ri­jos ka­ra­lys­čių ar­mi­jas vos ne nuo nu­lio.

Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ri­nės pa­gal­bos šau­tu­vais, kar­dais, ar­ti­le­ri­ja ir ki­to­mis ka­ri­nė­mis prie­mo­nė­mis už­te­ko pil­nai ap­rū­pin­ti 50 000 ka­rei­vių. Ta­čiau Ba­ke­rio šau­tu­vų kie­kis bu­vo ne­di­de­lis. Ne to­dėl, kad bri­tai bū­tų ne­no­rė­ję da­lin­tis nau­juo­ju gink­lu – prie Art­hu­ro We­les­ley pa­jė­gų pri­si­jun­gę is­pa­nų da­li­niai ne­ver­ti­no šio gink­lo, ne­ak­cen­ta­vo leng­vų­jų pės­ti­nin­kų svar­bos ir tuo la­biau, ne­si­ruo­šė kur­ti at­ski­rų šau­lių da­li­nių. Kai ku­rių šal­ti­nių tei­gi­mu, ri­bo­tą kie­kį Ba­ke­rio šau­tu­vų ga­vo is­pa­nų par­ti­za­nai.

Ki­to­kia si­tua­ci­ja su­sik­los­tė Por­tu­ga­li­jo­je, ku­ri bri­tų ka­ri­nę pa­gal­bą gau­da­vo dar iki ka­ro pra­džios. Por­tu­ga­li­ja tuo me­tu bu­vo se­niau­sia stra­te­gi­nė Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos są­jun­gi­nin­kė Eu­ro­po­je. Vien 1808 – 1810 me­tais bri­tų ka­ri­nės pa­gal­bos dė­ka bu­vo ap­gink­luo­ta apie 30 000 por­tu­ga­lų ka­rei­vių. Bri­tų nuo­mo­nė apie Por­tu­ga­li­jos ar­mi­ją bu­vo kur kas ge­res­nė, nei apie is­pa­nus. Art­hu­ras We­les­ley, už mū­šy­je de­mons­truo­ja­mą už­sis­py­ri­mą, por­tu­ga­lų ka­rei­vius va­di­no „ko­vi­niais ar­mi­jos gai­džiais“ .

Por­tu­ga­li­jos ka­riuo­me­nė taip pat ga­na no­riai pe­rė­mė bri­tų pės­ti­nin­kų tak­ti­ką: ne­tu­rint daug ri­kiuo­tės pės­ti­nin­kų, tu­rin­čių „lai­ky­ti“ fron­to li­ni­ją mū­šio me­tu, por­tu­ga­lai tin­ka­mai įver­ti­no leng­vų­jų pės­ti­nin­kų reikš­mę.

1808 m. Por­tu­ga­li­ja ėmė­si for­muo­ti leng­vų­jų pės­ti­nin­kų – ka­sa­do­rų (caçadores – port. me­džio­to­jai ar­ba bra­ko­nie­riai) da­li­nius. Į juos bu­vo ren­ka­mi sa­va­no­riai, ku­riems sti­go par­en­gi­mo ir pa­tir­ties, kad jie kau­tų­si su pra­ncū­zų pės­ti­nin­kais pa­grin­di­nė­je ri­kiuo­tė­je. Ne­pai­sant to, dau­ge­lis jų mo­kė­jo ga­na ge­rai šau­dy­ti, to­dėl ti­ko at­lik­ti leng­vų­jų pės­ti­nin­kų funk­ci­jas: su­da­ry­ti avan­gar­do ar­ba arier­gar­do užsk­lan­das, bu­dė­ti pi­ke­tuo­se ar­ba ap­šau­dy­ti prieš­inin­ką per są­ly­gi­nai sau­gų at­stu­mą mū­šio lau­ke. Bū­tent šiai funk­ci­jai at­lik­ti por­tu­ga­lų ka­sa­do­rus bu­vo sie­kia­ma ap­gink­luo­ti Ba­ke­rio šau­tu­vais, ku­rių, tie­sa, ne­už­te­ko vi­siems šių da­li­nių ka­rei­viams.

Toks sa­vo­tiš­kas ka­rei­vių par­en­gi­mas leng­vo­sios pės­ti­nin­ki­jos rė­muo­se da­vė pui­kių re­zul­ta­tų. Bri­tų gink­lais ir uni­for­mo­mis ap­rū­pin­ti ka­sa­do­rai ne­tru­kus ta­po ge­riau­siais Por­tu­ga­li­jos ar­mi­jos pės­ti­nin­kais. 1813 – 1814 m. 2-asis, 4-asis, 5-asis, 7-asis ir 9-asis ka­sa­do­rų ba­tal­jo­nai pa­si­žy­mė­jo Ni­ve­lio, Ni­vės, Ba­jo­nos ir Tu­lū­zos mū­šiuo­se. Tuo me­tu tiek bri­tai, tiek ir pra­ncū­zai pri­pa­ži­no, kad šie ba­ta­lo­nai ati­tin­ka vi­sus eli­ti­nių leng­vų­jų pės­ti­nin­kų da­li­nių rei­ka­la­vi­mus .

Ba­ke­rio šau­tu­vą taip pat nau­do­jo ir Lu­zi­ta­ni­jos le­gio­nas (Loyal Lu­si­ta­nian Legion), Bruns­vi­ko jė­ge­rių kor­pu­sas (Bruns­wick Oels Ja­ger Corps ar­ba „Black Brunswickers“) ir Ka­lab­ri­jos lais­va­sis kor­pu­sas (Ca­lab­rian Free Corps). To­kiu bū­du Ba­ke­rio šau­tu­vas, kaip pa­gal­ba są­jun­gi­nin­kams, ta­po ne tik ge­ros va­lios dip­lo­ma­ti­niu ges­tu (do­va­no­ja­mas nau­jau­sias gink­lų tech­no­lo­gi­jos pa­sie­ki­mas), bet ir pra­gma­ti­niu spren­di­mu, įga­li­nan­čiu kuo efek­ty­viau iš­nau­do­ti ma­žai pa­ty­ru­sius są­jun­gi­nin­kų ka­rei­vius.

Uni­ver­sa­lūs kareiviai

Na­po­leo­no ka­rų lai­ko­tar­pio bri­tų pės­ti­nin­ki­ja, nors ir ne­pri­ly­go skai­čiu­mi ki­tų di­džių­jų Eu­ro­pos vals­ty­bių ar­mi­joms, bu­vo net prieš­inin­kų pri­pa­žįs­ta­ma vie­na efek­ty­viau­sių ka­ri­nių jė­gų kon­ti­nen­to mū­šio lau­kuo­se. Na­po­leo­nas pats pri­pa­ži­no, kad „kai ku­rios įžū­liau­sios ir ino­va­ty­viau­sios jo tak­ti­kos su­du­žo į kie­ta­kak­tiš­ką bri­tų pės­ti­nin­kų li­ni­ją ar kare (kvad­ra­tą)“ .

Ta­čiau Ba­ke­rio šau­tu­vas ne tik įta­ko­jo pės­ti­nin­kų mū­šio tak­ti­ką, bet ir su­kū­rė vi­siš­kai nau­ją ka­rei­vį, iki tol ne­ma­ty­tą tra­di­ci­nė­se eu­ro­pie­tiš­ko­se ar­mi­jo­se – ža­lia­mun­du­rį bri­tų šau­lį (Rifleman). Jei bet ku­rį pės­ti­nin­kų fron­tą iki tol su­da­ry­da­vo 2 pa­grin­di­niai kom­po­nen­tai (pa­grin­di­nė ri­kiuo­tė ir prieš ją esan­tys šau­liai), tai bri­tų Rifles su­da­rė 3-ią­jį kom­po­nen­tą, ku­ris pa­si­tik­da­vo prieš­inin­ką anks­čiau, nei įpras­tos leng­vo­sios kuo­pos. Tai bu­vo uni­ver­sa­liau­sias sa­vo laik­me­čio pės­ti­nin­kų da­li­nys, vie­no­dai daž­nai vei­kęs avan­gar­de, den­gęs at­si­trau­ki­mą, vyk­dęs žval­gy­bą, bu­dė­jęs pi­ke­tuo­se, rei­ka­lui esant, ga­lin­tis sto­ti į bend­rą ri­kiuo­tę ir net da­ly­vau­ti di­ver­si­niuo­se iš­puo­liuo­se. Pa­vyz­dys – 95-ojo pul­ko šau­lių da­ly­va­vi­mas sėk­min­gai užg­ro­biant da­nų lai­vy­ną 1807 me­tais.

Nau­jas mo­ky­mo modelis

Ati­tin­ka­mai iš­skir­ti­nis bu­vo ir šių ka­rei­vių ren­gi­mas. Iki Ba­ke­rio šau­tu­vo pa­si­ro­dy­mo, bet ku­ris ri­kiuo­tės ka­rei­vis bu­vo mo­ko­mas tik nu­kreip­ti muš­kie­tą į prieš­o pu­sę ir kuo grei­čiau leis­ti sal­ves. Bri­tų šau­liai ga­vo šau­tu­vą, ku­riuo bu­vo ga­li­ma iš ti­krų­jų tai­ky­tis į kon­kre­tų prieš­o ka­rei­vį ar ka­ri­nin­ką. Ka­ri­nin­kai, pus­ka­ri­nin­kiai, tri­mi­ti­nin­kai ir būg­ni­nin­kai kaip tik ir bu­vo „dar­bi­niais“ jų tai­ki­niais. Ba­ke­rio šau­tu­vas pa­si­ro­dė toks pa­ti­ki­mas, o ka­rei­viai taip ge­rai ap­mo­ky­ti, kad fik­suo­ti at­ve­jai, kai jie tiks­lia ug­ni­mi nai­kin­da­vo ar­ti­le­ris­tų ko­man­das. In­ten­sy­vių mo­ky­mų pa­gal­ba bu­vo pa­siek­ta to, kad iš per­ne­lyg il­gai už­tai­so­mu lai­ky­to Ba­ke­rio šau­tu­vo la­biau­siai pa­ty­rę šau­liai su­ge­bė­da­vo pa­da­ry­ti po 3 šū­vius per mi­nu­tę – anks­čiau tik ri­kiuo­tės ka­rei­viams tai­ky­tas rei­ka­la­vi­mas.

Nuo­la­ti­nis mo­ky­mas, nau­do­jant tik ti­krus už­tai­sus (re­te­ny­bė to me­to bri­tų ar­mi­jo­je), pa­si­reiš­kė ne tiek prie­var­ti­niu muš­tru, kiek tei­gia­ma mo­ty­va­ci­ja: šau­lių tar­pe bu­vo ren­gia­mos šau­dy­mo var­žy­bos ir ki­to­kios pa­na­šios rung­ty­nės, ku­rių nu­ga­lė­to­jai ga­lė­da­vo gau­ti ma­te­ria­lius pri­zus ir ap­do­va­no­ja­mi pa­si­žy­mė­ji­mo ženk­lais. Pa­vyz­džiui, pa­si­žy­mė­ję šau­liai už­si­tar­nau­da­vo „Rink­ti­nio ka­ra­liaus vy­ro“ (King‘s cho­sen man) var­dą ir tei­sę dė­vė­ti tai pa­tvir­ti­nan­tį ženk­lą (bal­tą raiš­tį) ant de­ši­nės mun­du­ro ran­ko­vės. Pa­žy­mė­ti­na tai, kad šis „ti­tu­las“ ne­bu­vo nei ka­ri­nis laips­nis, nei par­ei­gos, ta­čiau la­bai ver­ti­na­mas šau­lių tar­pe.

Be to, Rifles da­li­niai bu­vo la­biau­siai dek­la­suo­ti vi­so­je (šiuo at­žvil­giu itin kon­ser­va­ty­vio­je) bri­tų ar­mi­jo­je. Šau­liai pra­leis­da­vo di­de­lę da­lį lai­ko už­duo­ty­se už ar­mi­jos sto­vyk­los ri­bų, jiems va­do­vau­jan­tys pus­ka­ri­nin­kiai ir ka­ri­nin­kai bū­da­vo pri­vers­ti ne tik nuo­la­tos bend­rau­ti su ei­li­niais, bet ir kar­tu su jais mai­tin­tis, ir mie­go­ti po at­vi­ru dan­gu­mi.

Ei­li­niai šau­liai, pa­si­žy­mė­ję tar­ny­bo­je ga­lė­da­vo, net tap­ti pus­ka­ri­nin­kiais ir bu­vo mo­ko­mi raš­to už ar­mi­jos lė­šas. Pra­ban­ga, ku­rios ne­bu­vo nė vie­na­me ki­ta­me bri­tų ar­mi­jos da­li­ny­je .

Spe­cia­lus par­en­gi­mas ir hu­ma­niš­kas el­ge­sys su ka­rei­viais (įpras­tos bri­tų ar­mi­jai fi­zi­nės baus­mės bu­vo tai­ko­mos re­tai) da­vė pui­kų re­zul­ta­tą. Bri­tų ža­lia­mun­du­riai re­gu­lia­riai nu­ga­lė­da­vo pra­ncū­zų vol­ti­žie­rius ne­di­de­liuo­se tar­pu­sa­vio su­si­rė­mi­muo­se. 1813 m. vie­na 95-ojo pul­ko kuo­pa Ni­ve­lio mū­šy­je su­lai­kė vi­sos pra­ncū­zų di­vi­zi­jos puo­li­mą, pra­ra­du­si tik 14 žmo­nių, tuo tar­pu, kai pra­ncū­zai ne­te­ko 231-o. 1809 m., kai šau­liai den­gė bri­tų eks­pe­di­ci­nių pa­jė­gų at­si­trau­ki­mą į La Ko­run­ją, ai­rių kil­mės šau­lys Tho­mas Plun­ket­tas iš ke­lių šim­tų me­trų at­stu­mo nu­šo­vė pra­ncū­zų bri­ga­dos ge­ne­ro­lą Au­gus­te-Ma­rie-Fran­cois Col­ber­tą ir grei­tai už­tai­sęs šau­tu­vą nu­ko­vė prie kri­tu­sio ge­ne­ro­lo at­sku­bė­ju­sį ma­jo­rą.

Iki Ba­ke­rio šau­tu­vo pa­si­ro­dy­mo, bet ku­ris ri­kiuo­tės ka­rei­vis bu­vo mo­ko­mas tik nu­kreip­ti muš­kie­tą į prieš­o pu­sę ir kuo grei­čiau leis­ti sal­ves. Bri­tų šau­liai ga­vo šau­tu­vą, ku­riuo bu­vo ga­li­ma iš ti­krų­jų tai­ky­tis į kon­kre­tų prieš­o ka­rei­vį ar karininką

Nau­jo­ji bri­tų armija

Vie­na svar­biau­sių Na­po­leo­no ka­ri­nių mak­si­mų bu­vo „Tou­jours l‘attaque„ (vi­sa­da at­akuo­ti), o svar­biau­sia gink­luo­tų­jų pa­jė­gų rū­ši­mi im­pe­ra­to­rius lai­kė ar­ti­le­ri­ją – „Mū­šius šiais lai­kais lai­mi ug­ni­mi, o ne smū­giu. Ka­riau­ja ar­ti­le­ri­ja“ .

Bri­tų at­sa­kas bu­vo pra­gma­tiš­kas – nau­jo­viš­ka, nau­jos ko­ky­bės pės­ti­nin­ki­ja. Ne­įti­kė­ti­nai ma­nev­rin­gam prieš­inin­kui bu­vo prieš­pas­ta­ty­ta gy­ny­bi­nė pės­ti­nin­kų tak­ti­ka (be­si­mai­nan­ti su at­si­trau­ki­mu, jei per­ga­lės ti­ki­my­bė bū­da­vo ma­ža). Iki Pu­sia­sa­lio ka­ro tė­vy­nė­je at­vi­rai nie­ki­na­ma bri­tų pės­ti­nin­ki­ja ta­po na­cio­na­li­niais did­vy­riais, o šia­me ka­re iš­to­bu­lin­ta „plo­ny­tė rau­do­na li­ni­ja“ šlo­vės lau­rus sky­nė net ir po ke­le­to de­šimt­me­čių vy­ku­sia­me Kry­mo ka­re (Ba­lak­la­vos mū­šis).

Bū­tų ne­tei­sin­ga teig­ti, kad tai – vien Ba­ke­rio šau­tu­vo nuo­pel­nas. Grei­čiau šis nau­jas gink­las bu­vo nau­jo ar­mi­jos mąs­ty­mo pro­duk­tas. Su­de­ri­nus tech­ni­nę pa­žan­gą ir ją ati­tin­kan­tį ka­rei­vių par­en­gi­mą, bu­vo su­kur­tas veik vi­są XIX aam­žių gy­va­vęs ne­nu­ga­li­mo bri­tų pės­ti­nin­ko įvaiz­dis. Kai ku­rių Na­po­leo­no epo­chos ka­rų spe­cia­lis­tų ir en­tu­zias­tų nuo­mo­ne, Ba­ke­rio šau­tu­vas bu­vo ge­riau­siu epo­chos gink­lu, nes to­kiu jį pa­da­rė pui­kiai sa­ve už­si­re­ko­men­da­vę bri­tų ir jų są­jun­gi­nin­kų šau­liai.

Pa­sak po­pu­lia­rios le­gen­dos, prieš pra­si­de­dant Va­ter­lo mū­šiui, bri­tų šau­liai pa­pra­šė Art­hu­ro We­les­ley lei­di­mo šau­ti į Na­po­leo­ną, ap­jo­jan­tį pra­ncū­zų po­zi­ci­jas. Ta­čiau lor­das Wel­ling­to­nas ne­va at­sa­kęs, kad „ar­mi­jų va­dai tu­ri svar­bes­nių už­siė­mi­mų nei šau­dy­ti vie­nas į ki­tą“.