Apkalta Donaldui Trumpui gresia nuolat, bet kol kas „sistema susitvarko“

2017-11-07 "Lietuvos žinios"

Pa­sak LŽ kal­bin­to po­li­to­lo­go Lau­ry­no Jo­na­vi­čiaus, „Pa­ra­di­se pa­pers“ su­kel­tas nau­jas skan­da­las dėl Do­nal­do Trum­po ap­lin­kos žmo­nių ga­li­mo su­si­sais­ty­mo su Ru­si­ja, ne­bū­ti­nai reiš­kia, kad Mask­va kon­tro­liuo­ja ja­me fi­gū­ruo­jan­čius as­me­nis. Vie­nas po ki­to pa­ti­ria­mi smū­giai nuo­lat ver­čia mąs­ty­ti apie ap­kal­tos JAV pre­zi­den­tui ti­ki­my­bę, ta­čiau ame­ri­kie­tiš­ko­ji po­li­ti­nė sis­te­ma kol kas su­sit­var­ko su eks­cen­triš­kuo­ju pre­zi­den­tu ir ma­žiau ra­di­ka­lio­mis prie­mo­nė­mis.

Naujausias smūgis Donaldo Trumpo administracijai – kaltinimai, kuriuos žiniasklaida metė prekybos sekretoriui Wilburui Rosui. Teigiama, kad jis per ofšorines schemas yra finansiškai susijęs su Rusijos energetikos koncernu „Sibur“, artimu aukščiausiems Maskvos ešelonams. Pasak politologo Lauryno Jonavičiaus, pati savaime, tokia sąsaja dar nereiškia, kad Wilburas Rosas vykdo politinę Maskvos arba kad tai patvirtina Rusijos „sąmokslą“ su Donaldo Trumpo administracija.

Laurynas Jonavičius/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Laurynas Jonavičius/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Anot politologo, šiandien nuolatos skelbiama informacija apie esamus ar nesamus Donaldo Trumpo aplinkos žmonių ryšius su Rusija, bet greičiausiai tokie ryšiai nėra naujiena, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad Wilburas Rosas į politiką atėjo iš verslo. „Galima manyti, kad JAV anaiptol ne pirmą sykį atsirado tokie ryšiai, kurie visai gali būti nesusiję su politika. Tikėtina, kad tai verslas dėl verslo, dėl „Pinigų darymo“, – svarstė Laurynas Jonavičius.

Kaip teigia Laurynas Jonavičius, bet kuris verslininkas nuolat ieško būdų uždirbti kuo daugiau pinigų ir naudojimasis ofšorų paslaugomis tai tik patvirtina. „Jei yra galimybė mokėti mažiau mokesčių – jomis naudojamasi. Galime kelti klausimą, ar taip elgtis sąžininga, bet ar yra tokia valstybė, kurioje visi būtų sąžiningi. Mokesčių lengvatų zonų paslaugomis naudojasi ir britų ir vokiečių, ir kitų valstybių verslininkai“, – sakė Laurynas Jonavičius.

Problema šiandien kyla todėl, kad santykiai su Rusija yra prasti, JAV baiminasi galimo Maskvos kišimosi į jų reikalus. Pagrindo nerimauti yra visada, nes posovietinei Rusijai užkulisiniai finansiniai ryšiai ir įtakos per juos skleidimas tapo įprastu dalyku, o tokiais ryšiais susisaistę politikai gali tapti „aktyviųjų priemonių“ taikiniais. „Tai teigia ir transimperinės Rusijos teorijos šalininkai, tvirtinantys, kad Rusija perkelia jos viduje įprastą santykių modelį („blatų“, „otkatų“ ir kita) į kitas valstybes, įskaitant ir Vakarų, kad atgautų po SSRS žlugimo prarastą įtaką“, – LŽ sakė politologas. Tačiau visai tikėtina, kad iš verslo atėję Donaldo Trumpo komandos nariai, kadaise megzdami verslo santykius su Rusija, svarstė apie Maskvos imperinių ambicijų pavojų.

„Gali būti, kad jie to nesupranta ir šiandien, o tai jau pavojingiau“, – teigė Laurynas Jonavičius. Visgi, politologo nuomone, dauguma panašių ryšių kadaise buvo užmegzti ne politiniais, o verslo tikslais: „turtingi rusai taip pat veda savo pinigus į ofšorus ne tam, kad paskui darytų politiką kitose šalyse, o tam, kad apsaugotų juos nuo Kremliaus – gali atimti“.

Be to, atsižvelgiant į tai, kokie blogi šiuo metu yra Vašingtono ir Maskvos santykiai ir kaip atidžiai stebimi bet kokie galimi amerikiečių politikų ryšiai su Rusija, Maskvai labai sudėtinga mėginti pasinaudoti tokiais ryšiais siekiant politinių tikslų. Pasiekiamas trumpalaikis efektas: panašūs skandalai kelia suirutę ir susipriešinimą JAV, kas yra daugiau ar mažiau naudinga Rusijai.

LŽ paklaustas, ar skandalai vidaus politikoje gali lemti tai, kad Donaldas Trumpas gali „pasinerti“ į jų gesinimą ir apleisti kai kuriuos užsienio politikos klausimus, pavyzdžiui, Baltijos regiono atžvilgiu, politologas teigė, kad Donaldo Trumpo „užimtumas“ tikrai gali jį atitraukti nuo kitų klausimų. Nepaisant to, Vašingtono užsienio politikos kursas greičiausiai nepasikeistų, nes jis priklauso ne tik nuo prezidento, bet ir nuo likusio politinio elito, pavyzdžiui, Kongreso narių, kurie dabar neims netikėtai keisti ilgamečių savo pozicijų. Anot politologo, tai neblogai iliustravo ir paskutinysis Rusijos sankcijų paketas, kurį Kongresas ne tik patvirtino, bet ir surišo prezidentui rankas, priversdami jį patvirtinti.

„Jei Donaldas Trumpas asmeniškai mūsų regionui skirs mažiau dėmesio, veikiausiai nepajusi nei labai neigiamo, nei labai teigiamo poveikio. NATO ir Vašingtonas vykdo pakankamai nuoseklią politiką šiuo klausimu“, – sakė Laurynas Jonavičius. Be to, priminė politologas, net jei Donaldas Trumpas ir norėtų staiga „sureguliuoti“ visus nesutarimus su Rusija, santykiai yra tokie blogi, kad šiuo metu sunku net įsivaizduoti, kaip tai būtų įmanoma padaryti: „Kai amerikiečiai ginasi nuo galimo Rusijos kišimosi į jų vidaus politiką, negi jie galėtų mąstyti, kad štai mus spardo iš vidaus, o mes eikim ir bandykim susitaikyti?“

Wilburo Roso skandalas – toli gražu ne pirmas toks smūgis Donaldo trumpo administracijai ir kaip ir kiekvieno tokio skandalo metu, vis iškyla JAV prezidento apkaltos galimybės klausimas. „Klausimas kada gi tai įvyks nuolat sukasi galvoje, tačiau ar kas nors turi pakankamai svarių įrodymų, kad JAV prezidentas sąmoningai vėlėsi į sandėrius su Maskva?“, – klausė politologas.

„Donaldas Trumpas pats atėjo į politiką tuo sukeldamas skandalą, bet ar JAV politinei sistemai reikia dar vieno didžiulio skandalo? Juk prezidento apkalta būtų didelis sukrėtimas tai pačiai sistemai“, – teigė Laurynas Jonavičius. Jo nuomone, amerikiečių politinis elitas kol kas demonstruoja, kad pakankamai efektyviai susitvarko su Donaldo Trumpo ekscentriškumu ir radikalių žingsnių būtinybės bent jau kol kas nėra. „Apkalta lyg ir nuolat kybo ore, tačiau tikriausiai ir pats Donaldas Trumpas tai supranta ir elgiasi atitinkamai“, – LŽ teigė politologas.

Politologas: į Rusijos diplomatų demaršus neverta reaguoti per jautriai

2017-06-12 "Lietuvos žinios"

Pra­ėju­sią sa­vai­tę Ru­si­jos am­ba­sa­do­rius Alek­sand­ras Udal­co­vas su­kė­lė ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ban­gą, pa­tei­kęs Lie­tu­vai sąs­kai­tą už so­vie­tų do­va­no­tas „gė­ry­bes“. Pa­sak po­li­to­lo­go Lau­ry­no Jo­na­vi­čiaus, į to­kius de­mar­šus rea­guo­ti rei­kia, ta­čiau ne­per­len­kiant laz­dos, nes jie jau ne­be­da­ro ženk­lios įta­kos dug­ną pa­sie­ku­siems dvi­ša­liams san­ty­kiams.

– Įžū­liais par­eiš­ki­mais Ru­si­jos am­ba­sa­do­rius lyg ir nie­ko ne­nus­te­bi­no, ta­čiau at­gar­sį su­kė­lė.

– Na, Lie­tu­vos am­ba­sa­do­rius Per­ga­lės die­ną Mask­vo­je taip pat pa­ger­bia ge­gu­žės 8, o ne 9 die­ną. Alek­sand­ro Udal­co­vo at­ve­ju, ly­giai tas pats. Mes lin­kę jau­triai rea­guo­ti į pa­na­šius par­eiš­ki­mus, o Mask­vai tai grei­čiau­siai ne­la­bai te­rū­pi.

Jei im­si­mės iš­siun­ti­nė­ti dip­lo­ma­tus, įsi­vel­si­me į žai­di­mą, ku­ria­me nė­ra lai­mė­to­jų.

Gru­biai ta­riant, mes pa­si­duo­da­me pro­vo­ka­ci­joms. Juk tai ne pir­mas toks at­ve­jis. Anks­tes­ni Ru­si­jos am­ba­sa­do­riai taip pat ne kar­tą yra pri­šne­kė­ję įvai­riau­sių ne­ma­lo­nių da­ly­kų. Tai da­lis bend­ros po­li­ti­kos Lie­tu­vos at­žvil­giu – par­ody­ti, ko­kie esa­me nie­kin­gai ma­ži. Ru­si­ja tai ne­pa­varg­da­ma kar­to­ja tiek dvi­ša­liuo­se san­ty­kiuo­se, tiek tarp­tau­ti­niuo­se for­ma­tuo­se.

Am­ži­nai pri­me­na­ma tas pats: tu­ri­te bū­ti mums dė­kin­gi, be so­vie­tų iš­vis jū­sų ne­bū­tų li­kę, esa­te par­si­da­vę ame­ri­kie­čiams, ne­tu­ri­me sa­vo po­li­ti­kos ir t.t.

– Kaip ge­riau­sia rea­guo­ti į to­kius de­mar­šus? Gal juos de­rė­tų ig­no­ruo­ti?

– Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras su­rea­ga­vo į pa­sta­rą­jį de­mar­šą. Jei im­si­mės iš­siun­ti­nė­ti dip­lo­ma­tus, įsi­vel­si­me į žai­di­mą, ku­ria­me nė­ra lai­mė­to­jų. Po­li­ti­nių san­ty­kių plot­mė­je tai ve­da į dar di­des­nį su­sip­rie­ši­ni­mą.

Vi­sai ne­rea­guo­ti taip pat bū­tų klai­da: „ant pa­lin­ku­sio kark­lo vi­sos ož­kos li­pa“. Kai apie ta­ve kal­ba ne­są­mo­nes, tu­ri tai pa­neig­ti. Ki­ta klau­si­mo pu­sė – kur šios reak­ci­jos ri­ba. Tau pa­čiam tam ti­kras at­sa­kas ga­li at­ro­dy­ti vi­siš­kai adek­va­tus, o ki­ta pu­sė ga­li lai­ky­ti jį pro­vo­ka­ci­ja. Tai su­bti­lus dip­lo­ma­ti­nis žai­di­mas.

– Šį sy­kį gar­siau­siai nu­skam­bė­jo „sąs­kai­ta už oku­pa­ci­ją“. Tai – la­bai se­nas klau­si­mas, iki šiol nie­kur ne­nu­ve­dęs nei vie­nos pu­sės. Žvel­giant iš šian­die­nos pers­pek­ty­vos, ar aps­kri­tai ver­tė­jo kaž­ka­da pra­dė­ti šią kal­bą?

– Tai bu­vo kai ku­rių Lie­tu­vos po­li­ti­nių jė­gų ta­pa­ty­bės klau­si­mas. Vie­na ver­tus, to­kie rei­ka­la­vi­mai pa­trau­kė bent jau da­lį rin­kė­jų. Ki­ta ver­tus, šian­dien at­si­sa­kę to­kių pre­ten­zi­jų, jas iš­kė­lę po­li­ti­kai pra­ras­tų da­lį sa­vo ta­pa­ty­bės ir jiems bū­tų su­nkiau poz­ci­cio­nuo­ti sa­ve tarp ki­tų par­ti­jų, par­ody­ti, kuo jie ski­ria­si nuo kon­ku­ren­tų.

O kad tai nie­kur ne­ve­da – aki­vaiz­du. Vi­siš­kai aiš­ku, kad nei vie­na pu­sė ne­ke­ti­na ap­mo­kė­ti jo­kių „sąs­kai­tų“ ir iš pra­kti­nės pu­sės šio pro­ce­so net ne­išei­na ver­tin­ti.

– Kal­bant apie griež­tes­nes reak­ci­jas į ofi­cia­lius pa­si­sa­ky­mus, kai iš­siun­čia­mi dip­lo­ma­tai ir pan. Ar ši pra­kti­ka pa­si­kei­tė per, tar­ki­me pa­sta­rą­sias da­bar­ti­nės pre­zi­den­tės ka­den­ci­jas?

– Ne­sa­ky­čiau,kad daž­niau, ar re­čiau iš­siun­čia­mi Ru­si­jos dip­lo­ma­tai, ta­čiau dė­me­sys dip­lo­ma­tų ir dip­lo­ma­ti­ne veik­la pri­si­den­gian­čių Ru­si­jos at­sto­vų veik­lai ti­krai iš­au­go. Tai ro­do ir VSD at­as­kai­to. Ma­nau, kad pa­tys jie taip pat tai su­pran­ta.

Nė­ra taip, kad Lie­tu­va deg­tų no­ru iš­siun­ti­nė­ti kuo dau­giau dip­lo­ma­tų ir vel­tis į to­kius ka­rus. Vis­kas da­ro­ma dip­lo­ma­ti­jos tai­syk­lių ri­bo­se ir da­ro­ma tiek, kiek jos lei­džia.

– Alek­sand­ro Udal­co­vo ka­den­ci­ja ar­tė­ja prie pa­bai­gos ir jį ne­tru­kus tu­rė­tų pa­keis­ti nau­jas am­ba­sa­do­rius. Koks jis bus: nuo­sai­kes­nis, o gal kaip tik dar ag­re­sy­ves­nis?

– Ke­le­tas pa­sku­ti­nių Ru­si­jos am­ba­sa­do­rių kaž­kiek sky­rė­si sa­vo el­ge­siu, re­to­ri­ka; bet pa­sta­ruo­ju me­tu, ypa­tin­gai po ag­re­si­jos prieš Ukrai­ną, mū­sų san­ty­kiai pa­sie­kė dug­ną. Jų ne­pa­keis as­me­ni­nės am­ba­sa­do­riaus sa­vy­bės. Re­to­ri­kos pro­trū­kiai ne­be­ga­li rim­tai pa­blo­gin­ti san­ty­kių. Ka­riau­ti taip ne­ža­da nie­kas, įskai­tant ir Ru­si­ją, bet ji ir to­liau žvan­gins gink­lais, no­rė­da­ma par­ody­ti, kad pa­jė­gi bet ka­da mus su­traiš­ky­ti. Vyks­ta be­ga­li­nis ru­ti­na ta­pęs žai­di­mas „kas pa­sa­kys pa­sku­ti­nį žo­dį“, ku­ria­me nei vie­na pu­sė ne­no­ri nu­si­leis­ti.

Lie­tu­va nė­ra ta vals­ty­bė, ku­riai Mask­va la­bai ati­džiai par­in­ki­nė­tų am­ba­sa­do­riaus kan­di­da­tū­rą. Vi­sai ga­li bū­ti, kad čia am­ba­sa­do­riai siun­čia­mi „pail­sė­ti“.

Pa­vyz­džiui, kai Alek­sand­ras Udal­co­vas ge­gu­žės 8 die­ną pa­dė­jo gė­lių prie pa­mink­lo žu­vu­siems už Lie­tu­vą, dau­ge­lis ėmė svars­ty­ti, ko­kią klas­tą sle­pia šis ne­va po­zi­ty­vus veiks­mas. Toks mąs­ty­mas įsi­ga­lė­jo abe­jo­se pu­sė­se ir rei­kia daug lai­ko ir abi­pu­sių tei­gia­mų pa­stan­gų, kad kaž­kas pa­si­keis­tų.

Tai­gi ir ki­tas am­ba­sa­do­rius vyk­dys tą pa­čią po­li­ti­kos li­ni­ją. O jo tai­kin­gu­mas ar ag­re­sy­vu­mas pri­klau­sys nuo as­me­ni­nių sa­vy­bių. Lie­tu­va nė­ra ta vals­ty­bė, ku­riai Mask­va la­bai ati­džiai par­in­ki­nė­tų am­ba­sa­do­riaus kan­di­da­tū­rą. Vi­sai ga­li bū­ti, kad čia am­ba­sa­do­riai siun­čia­mi „pail­sė­ti“.